Romanas
Iš anglų kalbos vertė giedrė tartėnienė
ĮŽANGA
PAGAL HORACIJŲ
Man rodos, paikas neprotingas kūriny, Tuščiom iliuzijom tu gyveni Regiu, kaip tu meti viltingą žvilgsnį Ir stengiesi pagauti kasdienybės šypsnį. Niršti, įkalinęs save Neatverstame aplanke, Tu niekini apdairią spyną bei raktus Ir trokšti išore pralenkt kitus, Puikuotis nori plačiame lange Pas Stokdeilą, Hukamą ar Debre. Keliauk tad, ženk tą neprotingą žingsnį, Atmink, atgal nebesugrįši, Kai neįvertintas ir supeiktas, Paniekintas, prakeiktas ir pridusintas, Suniekintas visų, kas matė tavo krytį (Tačiau patenkintas, kad apskritai skaitytas) Tu karčiai nusivylęs atsidusi Ir trokši vien į aplanką atgulti. 5
MATTHEW LEWIS
Dabar įsivaizduok, kad burtininkas aš Tau pranašaujantis vien tik greitas sėkmes; Kai nebebūsi naujas ir madingas, Tu tapsi greitai nebereikalingas, Dūlėsi tamsiame kampe Pelėsių, dulkių patale. Gal kandys tau lapus sugrauš, Bet gali ir visai išmesti lauk, Be to, patirti viešą panieką tau gali tekti, nes Jie lagaminą tavimi išklos ar suvynios žvakes. Tačiau, pamatę vertę kūrinio, Jei sugalvotų kas paklaust apie mane, Vien iš smalsumo ar iš pareigos, Kas aš esu, kodėl aš čia sukuos, Aš atsakysiu tau, skaitytojau smalsus: Nei skurdžius aš esu, anei valdau turtus, Aistringas, ar sakyčiau, net ūmus, Tačiau mažiukas, ir ko gera, negražus. Ne daug ką myliu, ir mane nedaug kas mėgsta, Bet ko aš nekenčiu, tai tam bus riesta. Bjauriuos viskuo, kas nepatinka, Tačiau ir sugebėjimo žavėtis man nestinga, Aš sprendžiu greitai ir negailestingai, 6
vienuolis
Tačiau nesigiriu, kad visada teisingai. Aš draugas ištikimas, bet linkęs Kaltinti kitus klastom ir išdavystėm. Todėl galvoju, bent taip man menas, Tvirta draugystė – tikras pramanas, Taigi esu aistringas padaras, Išpuikęs, užsispyręs, neatleidžiantis; Tačiau dėl tų, kas stengiasi draugaut, Per ugnį ir per vandenį galiu keliaut. Jei puslapiuos paklydęs kas pasiteirautų: „Sakykite, kiek metų autoriui?“ Jums kūrinys neabejotinai atskleis, Kad antrą dešimtį jis perkopė ne taip seniai. O dvidešimt tai man tada sukako, Kai Anglijos karūna buvo Jurgio Trečiojo. Tad leiskis nuotykin, tikiu, keliu sėkmės: Eik, mano džiaugsme, mielas kūriny, sudie! Haga, 1794 m. spalio 28 d. M. G. L.
PRATARMĖ
Mintį romanui pamėtėjo pasakojimas apie atsiskyrėlį Barsisą, išspausdintas The Guardian*. Legenda apie Krau juojančią vienuolę tebetikima daugelyje Vokietijos vietų; man minėjo, kad Tiuringijoje dar galima pamatyti Lau enšteino pilies, kurioje ji neva vaidenosi, griuvėsius. „Van denų karalius“ – nuo trečio iki dvylikto posmelio – origi nali danų baladė. „Diurandalis ir Belerma“ išversta iš kelių posmelių, rastų senoje ispanų poezijos rinktinėje, kurioje taip pat buvo ir populiari dainelė apie Gaiferosą ir Me lisandrą, paminėta „Don Kichote“. Štai ir prisipažinau, sąmoningai kai ką nuplagijavęs, tačiau, be abejonės, ga lima rasti daug daugiau „skolinių“, apie kuriuos šiandien nė nenutuokiu.
* Turimas omenyje laikraštis, leistas Londone 1713 m. nuo kovo 12 d. iki spalio 1 d. (Vert. past.) 9
PIRMA dalis
I skyriuS
Skrupulingasis Andželas Stovi sargyboje kaip statula; vargiai pripažins jis, Kad gyvas, kad jau praalko, kad neakmeninis. „Akis už akį“
Vos penkias minutes aidėjo vienuolyno varpas, o Ka pucinų bažnyčia jau buvo sausakimša. Neverta puoselėti minčių, kad minia susirinko pamaldumo vedina ar infor macijos ištroškusi. Labai nedaugelį atginė šios priežas tys; mieste, kuriame prietarai karaliauja taip despotiškai kaip Madride, veltui ieškotum tikrojo dievobaimingumo. Miestiečius į Kapucinų katedrą atginė įvairios priežastys, tačiau jos visos buvo svetimos skelbiamam motyvui. Mo terys atėjo savęs parodyti, vyrai – pasidairyti į moteris; kai kuriuos priviliojo smalsumas pasiklausyti šitaip išliaupsin to oratoriaus; vieni atkako tik todėl, kad nesugalvojo, kaip geriau praleisti laiką iki pjesės pradžios; kiti būtent dėl to, kad bažnyčia bus sausakimša; taigi pusė madridiečių su 11
MATTHEW LEWIS
gužėjo ten tikėdamiesi sutikti kitą pusę. Tikrai nekantriai išgirsti pamokslininką troško tik keletas nusenusių šali ninkų ir pustuzinis besivaržančių oratorių, pasiryžusių kabinėtis ir išjuokti kalbą. Kalbant apie kitą auditorijos dalį, pamokslo apskritai galėjo nebūti, jie tikrai nesijaustų nusivylę, gal nė nepastebėtų. Nepaisant priežasčių, tikra buvo tai, kad Kapucinų bažnyčia nebuvo sulaukusi gausesnės minios. Visi kam pai buvo užgrūsti, visi klauptai užimti. Buvo rekvizuotos netgi statulos, puošusios ilgas navas. Berniūkščiai kybojo po cherubinų sparnais; šventieji Pranciškus ir Morkus ant pečių turėjo po žiūrovą; netgi šventajai Agotai atsirado būtinybė priglausti antrininkę. Viskas baigėsi tuo, kad, nepaisant skubos ir operatyvumo, dvi atvykėlės mindži kavo bažnyčios prieigose bergždžiai dairydamosi vietos. Tačiau vyresnioji nepaliovė brautis pirmyn; veltui ne patenkintieji iš visų pusių ją vainojo šūksniais, veltui jai kartojo: „Užtikrinu jus, senjora, ten nėra vietų“, „Mel džiu, senjora, nespauskite manęs šitaip, nepakenčiama!“, „Senjora, čia jūs nepraeisite. Po galais! Kaip galima būti tokiems įkyriems!“ – ji užsispyrusi spraudėsi toliau. Atka klumu ir dviem raumeningomis rankomis ji skynėsi kelią per minią ir sugebėjo atsigrūsti į pagrindinę navą visai ne toli sakyklos. Jos palydovė sekė ją droviai tylėdama, nau dodamasi savo vadovės įstangomis. 12
vienuolis
– Švenčiausioji Mergele! – nevilties kupina sušuko moteriškė, tiriamai apsižvalgiusi. – Švenčiausioji Mergele! Koks karštis! Kokia spūstis! Galvoju, kur čia šuo pakastas. Spėju, mums geriau grįžti. Čia nėra tokio daikto kaip lais va kėdė, ir neatrodo, kad kas ketintų būti toks malonus ir pasidalytų savąja. Ši tiesmuka užuomina patraukė dviejų galantiškų vy riškių dėmesį, jie buvo užėmę klauptą dešinėje, o nuga romis šliejosi į septintą koloną nuo sakyklos. Abu buvo jauni ir prašmatniai apsirengę. Išgirdę tokį kreipimąsi, ištartą moterišku balsu, jie pertraukė savo pokalbį ir su žiuro į kalbėtoją. Moteris atmetė šydą, norėdama geriau apsidairyti katedroje. Ji buvo raudonplaukė ir žvaira. Vy rukai nusisuko ir vėl pasinėrė į diskusijas. – Žinoma, – atsakė moters palydovė, – būtinai, Leo nela, tučtuojau drožkim namo. Čia pernelyg karšta, o to kia minia mane baugina. Šie žodžiai buvo ištarti nepaaiškinamai švelniai. Kava lieriai vėl pertraukė savo pokalbį, tačiau šį kartą neketino dairytis: abu nevalingai atsistojo ir pasisuko į kalbančią ją. Balsas priklausė moteriai, kurios figūros subtilumas ir elegancija sužadino kuo gyviausią jaunuolių smalsumą pažvelgti į jos veidą. Tačiau tokio pasitenkinimo jie nepa tyrė. Merginos bruožus dengė tankus šydas; tačiau bro 13
MATTHEW LEWIS
vimasis pro minią pakankamai jį aptaršė, kad atsiskleistų kaklas, kurio simetrija ir dailumas galėjo varžytis su Me dičių Veneros. Jis buvo akinančio baltumo, o papildomo žavesio teikė ilgų šviesių plaukų sruogų, kurios bangomis krito iki pat liemens, šešėliai. Ji buvo greičiau žemesnė nei vidutinio ūgio, lengvutė ir gracinga kaip miško nimfa. Jos krūtinė buvo kruopščiai pridengta. Ji dėvėjo baltą suknelę, sujuostą mėlynu kaspinu, iš po suknutės vos kyšojo mažu tė, pačių tobuliausių proporcijų kojytė. Ant rankos karojo stambių karolių rožinis, o veidą dengė tankaus juodo gazo šydas. Taip atrodė moteris, kuriai jaunesnis kavalierius ką tik pasiūlė savo vietą, tuo metu antrasis sumojo, kad būti na tokį pat dėmesį parodyti jos kompanionei. Vyresnioji ponia daug kartų padėkojusi, bet pernelyg neprieštaraudama sutiko ir įsitaisė; jaunesnioji pasekė jos pavyzdžiu, tačiau ypatingai neatsidėkojo, tik paprastai dė kingai nusilenkė. Donas Lorencas (tokiu vardu buvo jau nuolis, į kurio vietą ji atsisėdo) įsitaisė greta, tačiau pirma sušnibždėjo keletą žodžių draugui į ausį. Tas akimirksniu supratęs užuominą pasistengė nukreipti vyresniosios mo ters dėmesį nuo savo gražutės globotinės. – Be abejonės, jūs neseniai atvykote į Madridą, – krei pėsi Lorencas į savo dailiąją kaimynę. – Negali būti, kad toks grožis taip ilgai liktų nepastebėtas. Jei tai ne pirmas 14
vienuolis
jūsų viešas pasirodymas, moterų pavydas ir vyrų garbini mas jau būtų jus pakankamai išgarsinę. Jis patylėjo, tikėdamasis atsako. Kadangi jo kalbai ne būtinai tokio reikėjo, panelė lūpų nepravėrė. Po kelių aki mirkų jis atnaujino pokalbį. – Ar klystu tardamas, kad jūs atvykėlė? Mergina dvejojo; paskui tokiu tyliu, kad vargiai su prantamu balsu šiaip ne taip išspaudė: – Ne, pone. – Ar ketinate užtrukti kiek ilgėliau? – Taip, pone. – Laikyčiau save laimės kūdikiu, jei turėčiau garbės pa daryti jūsų viešnagę malonią. Esu gerai žinomas Madride, mano šeima turi šiokios tokios įtakos rūmuose. Jei galė čiau kuo nors jums pasitarnauti, negalėtumėte labiau ma nęs pagerbti ar padaryti didesnės paslaugos nei leisdama man būti jums naudingam. – „Žinoma, – pagalvojo pats sau, – dabar mergiotė negalės atsakyti vienu skiemeniu. Dabar ji privalės man ką nors pasakyti.“ Lorencas apsigavo, mat mergaitė atsakė tik galvos linktelėjimu. Jis jau suprato, kad kaimynė pasitaikė ne itin šneki, tačiau ar mergaitės tylėjimas kyla iš išdidumo, ap dairumo ir drovumo, ar iš kvailumo, jis vis dar negalėjo nuspręsti. 15
MATTHEW LEWIS
– Savaime aišku, kad jūs pašalietė, – po kelių minučių pauzės prabilo jis, – ir vis dar nesusipažinusi su mūsų pa pročiais, kad tebedėvite šydą. Leiskite man jį nuimti. Tą pačią akimirką, kai jis ištiesė rankas link gazo, ji pa kėlė savąsias, kad jį sustabdytų. – Aš niekuomet nenusisegu šydo viešai, pone. – Malonėk pasakyti, kas gi atsitiktų? – kažkaip šaižiai pertraukė ją palydovė. – Ar nematai, kad kitos ponios jau padėjo šydus į šalį, be abejonės, norėdamos pagerbti šventą vietą, kurioje mes esame? Savąjį jau nusiėmiau; ir, žinoma, jei jau aš pateikiu savo bruožus viešai apžiūrai, tu tikrai neturi priežasčių tokiai panikai! Šventoji Marija! Šitiek sambrūzdžio ir sujudimo dėl mergiūkštės veidelio! Liaukis, vaike! Atidenk jį, užtikrinu, niekas nuo tavęs ne bėgs... – Brangioji teta, Mursijoje papročiai kitokie. – Tikrai, Mursijoje! Šventoji Barbora, na ir kas? Tu niekaip neleidi man užmiršti tos šlykščios provincijos. Jei Madride papročiai kitokie, tik jų ir turime paisyti, todėl pageidauju, kad tučtuojau nusiimtum šydą. Dabar pat pa klausyk manęs, Antonija, nes žinai, kad nepakenčiu prieš taravimų... Dukterėčia nutylėjo, tačiau daugiau nesipriešino do no Lorenco pastangoms, kuris, apsiginklavęs tetos lei dimu, paskubėjo nuplėšti šydą. Koks serafimo veidelis 16
vienuolis
atsiskleidė jo susižavėjimui! Mergina pasirodė greičiau žavi nei graži; veidas buvo toks mielas ne tiek dėl taisy klingų bruožų, kiek dėl švelnios ir jausmingos išraiškos. Kai kurias jos veido dalis vertinant atskirai, dauguma jų nebūtų dailios, tačiau apžiūrinėjant kartu visuma buvo nuostabi. Jos oda, nors ir šviesi, buvo šiek tiek šlakuota; nei akys neatrodė labai didelės, nei blakstienos ypač ilgos. Tačiau jos lūpos buvo drėgnos rožės šviežumo; jos šviesūs vilnijantys plaukai, perjuosti paprastu kaspinu, gausiomis garbanomis sviro žemiau juosmens. Jos kaklas buvo pu tlus ir ypač gražus; jos rankos ir plaštakos buvo sutvertos pačia tobuliausia simetrija, jos šviesiai žydros akys atrodė dangiškai švelnios, o skaidruma, kurioje jos judėjo, žėrėjo visu brangakmenių spindesiu: regėjosi, jai vargiai pen kiolika; šelmiška šypsena, žaidžianti jos lūpose, bylojo, kad mergina kupina gyvybingumo, kuris pranoksta da bar vaizduojamą drovumą. Ji nedrąsiai dairėsi aplinkui, ir kai tik jos akys atsitiktinai susidurdavo su Lorenco, ji skubiai nudelbdavo jas į savo rožinį; jos skruostus aki mirksniu nutvieksdavo raudonis, ir ji pradėdavo niurnėti rožinį, tačiau jos elgesys akivaizdžiai bylojo, jog ji nelabai supranta, ką kalba. Lorencas nužiūrinėjo ją nustebęs ir susižavėjęs, tačiau tetulei atrodė, jog būtina atsiprašyti dėl liguisto Antoni jos drovumo. 17
MATTHEW LEWIS
– Šita jauna būtybė, – pradėjo ji, – visiškai abejinga pa sauliui. Ji užaugo senoje Mursijos pilyje ir neturėjo kitos draugijos, tik savo motiną, kuri, tepadeda jai Dievas, turi ne daugiau supratimo, geroji širdelė težino, kaip šaukštą prie burnos prinešti. Tačiau ji mano tikra sesuo, ir pagal tėvą, ir pagal motiną. – Ir tokia nenuovoki? – apsimestinai nustebęs įsiterpė donas Kristobalas. – Baisiai keista! – Tikra tiesa, pone. Iš tiesų keista! Tačiau kai kuriems taip jau nutinka! Jaunas didikas, labai kilmingas, įsikalė sau į galvą, kad Elvyra, atseit, graži!.. Jeigu aš būčiau dėjusi bent pusę tų pastangų pasiryškinti, kurias dėjo ji!.. Ką aš čia, nei šį, nei tą. Taigi, kaip sakiau, pone, kilmingas jau nuolis ją įsimylėjo ir slapčia nuo savo tėvo vedė. Jų sąjunga išliko paslapty kone trejus metus, bet pagaliau žinia pa siekė senojo markizo ausis ir, kaip jūs tikriausiai įtariate, nelabai pradžiugino. Jis išsiskubino į Kordobą, pasiryžęs čiupti Elvyrą ir išsiųsti į tokią vietą, kur niekas nė su žibu riu jos nesurastų. Šventasis Pauliau! Kaip jis įtūžo išsiaiš kinęs, jog nedorėlė nuo jo paspruko ir kartu su savo vyru išplaukė į Vest Indiją. Jis keikė mus visus, tarsi jį piktoji dvasia būtų apsėdusi; įmetė į kalėjimą mano tėvą, uolų ir dorą Kordobos batsiuvį, o išvažiuodamas dar išplėšė iš mūsų mažąjį mano sesers sūnelį, tada vos dvejų metu kų, kurį ji, šitaip paskubomis sprukdama, buvo priversta 18
vienuolis
mums palikti. Tikriausiai su vargšiuku baisiai prastai elgė si, nes vos po kelių mėnesių mums pranešė apie jo mirtį. – Ką gi, tikrai siaubingas senis, ponia! – Oi! Baisus! Ir toks netaktiškas! Ar patikėsite, pone? Kai mėginau jį numaldyti, jis išvadino mane ragana ir pa linkėjo, kad už bausmę mano sesuo taptų tokia pat bjauri kaip ir aš! Tikrai bjauri! Už tai jis man patiko. – Nesąmonė, – šūktelėjo donas Kristobalas. – Be abe jonės, grafas būtų manęs, jog jis laimingas, jei jam būtų leista pakeisti vieną seserį kita. – Oi! Kristau! Pone, jūs tikrai perdėtai mandagus. Ta čiau aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad grafas galvojo kitaip. Žinoma, Elvyra iš to visai neblogai pasipelnė! Ji trylika metų kepė ir prakaitavo Vest Indijoje, kol jos vyras mirė, tada grįžo į Ispaniją, bet neturėjo namų, kur galvą pri glausti, ar pinigų, kad savimi pasirūpintų! Antonija tada dar buvo kūdikis, vienintelis likęs jos vaikas. Ji išsiaiškino, jog jos uošvis dar kartą vedė, bet neketina atleisti grafui, o jo antroji žmona pagimdė jam sūnų, kuris, kaip kalbama, labai puikus jaunuolis. Senasis markizas atsisakė susitikti su mano seserimi ir jos dukra; tačiau pažadėjo skirti jai ne didelę pašalpą ir leisti gyventi mažoje senoje pilyje, kurią jis turi Mursijoje, su sąlyga, kad daugiau apie ją neišgirs. Mursija buvo mėgstamiausia vyriausiojo sūnaus buveinė; kai anas paspruko iš Ispanijos, senasis markizas negalėjęs 19
MATTHEW LEWIS
tos vietos pakęsti ir paliko ją netvarkytą griūti – mano se suo pasiūlymą priėmė; ji pasitraukė į Mursiją ir gyveno ten iki praeito mėnesio. – Kas ją dabar atvijo į Madridą? – pasmalsavo donas Lorencas, kurį susižavėjimas jaunąja Antonija vertė gyvai domėtis šnekios pagyvenusios ponios pasakojimu. – Deja, pone, jos uošvis neseniai pasimirė, o Mursi jos dvaro prievaizdas atsisako toliau mokėti jai pašalpą. Sumaniusi nužemintai prašyti markizo sūnaus atnaujin ti pašalpą, ji dabar atvyko į Madridą, tačiau abejoju, jog jai pavyks išvengti bėdų! Jauni didikai paprastai žino, ką veikti su pinigais, ir ne itin dažnai nusprendžia švaistyti juos senoms moteriškėms. Patariau seseriai su prašymu siųsti Antoniją; bet ji nenori nė klausyti. Ji tokia užsispy rusi! Gerai! Tegu savo kailiu patiria, ką reiškia neklausyti mano patarimų: mergaitės gana dailus veidelis, gal jai la biau pasisektų. – Oi! Ponia, – pertraukė ją donas Kristobalas, nutaisęs apsimestinai aistringą miną, – jei dailiu veideliu galima sutvarkyti reikalus, kodėl jūsų sesuo nepasiunčia jūsų? – Oi, Jėzau! Viešpatie, jūs visiškai priveikėte mane savo meilikavimu! Tačiau prisiekiu, kad aš per gerai susipaži nusi su tokios išvykos pavojais, kad atsiduočiau kilmingo jaunuolio galiai! Ne, ne; aš iki šiol išsaugojau nepriekaiš 20
vienuolis
tingą reputaciją ir visada žinojau, kaip išlaikyti vyrus pri deramu atstumu. – Šituo, ponia, nė akimirkos nesuabejojau. Tačiau leis kite paklausti, ar jūs bjauritės santuoka? – Kandus klausimas. Belieka prisipažinti, kad jei pasi rodytų prielankus kavalierius... Čia ji ketino mesti švelnų ir reikšmingą žvilgsnį į doną Kristobalą, tačiau, kadangi ji siaubingai žvairavo, jos akys nukrypo tiesiai į jo draugą: Lorencas priskyrė kompli mentą sau ir atsakė įmantriu linktelėjimu. – Ar galėčiau pasiteirauti, – pratarė, – to markizo pa vardės? – Markizas de las Sisternasas. – Gana artimai jį pažįstu. Šiuo metu Madride jo nėra, tačiau kiekvieną dieną laukiama sugrįžtant. Jis vienas pui kiausių žmonių; jei dailioji Antonija leistų man pabūti jos advokatu, neabejoju, kad sugebėčiau palankiai nušviesti jos bylą. Antonija pakėlė savo žydras akis ir tyliai padėkojo jau nuoliui už pasiūlymą nenusakomo švelnumo šypsena. Le onelos pasitenkinimas buvo kur kas garsesnis ir girdimes nis: iš tiesų, kadangi dukterėčia jos draugijoje paprastai tylėdavo, ji manė, jog yra įpareigota kalbėti už dvi. Sekėsi kuo puikiausiai, nes Leonelai retai pritrūkdavo žodžių. 21
įsigykite
knygą dabar