

Detektyvas
KAROLINA MASAITYTĖ
Vilnius, 2024
PIRMAS SKYRIUS
Agata Reizin nusileido Londono Hitrou oro uoste. Buvo įdegusi, širdyje raudo iš gėdos, o stumdama vežimėlį su lagaminais išėjimo link, jautėsi visiška kvaiša.
Ji ką tik dvi savaites praleido Bahamose vaikydamasi
gražuolį kaimyną Džeimsą Leisį, minėjusį, kad ketina atostogauti Nasau „Beach“ viešbutyje. Vyrus Agata medžiojo taip pat nuožmiai, kaip ir verslo klientus. Išleido krūvą pinigų pribloškiančiam garderobui, numetė svorio, kad galėtų pasipuikuoti lieknesne figūra su bikiniu, tačiau Džeimso Leisio nebuvo nė kvapo. Ji išsinuomojo automobilį ir apvažiavo kitus salos viešbučius – bergždžiai. Net kreipėsi į
Didžiosios Britanijos ambasadą, tikėdamasi, kad jie bus ką girdėję. Likus kelioms dienoms iki skrydžio pati paskambino vikaro žmonai poniai Bloksbi į Karselį, Kotsvoldo grafystės kaimą, kuriame gyveno, ir pagaliau išdrįso pasiteirauti apie Džeimsą Leisį.
Ryšys buvo prastas; ji iki šiol girdėjo ponios Bloksbi balsą – tai garsėjantį, tai beveik nutylantį, tarsi nešamą potvynio bangų.
– Ponas Leisis paskutinę akimirką pakeitė planus ir nusprendė atostogauti su draugu Kaire. Tik pamenu, kai jis tarstelėjo, kad vyksta į Bahamų salas, ponia Meison pasakė: „Koks sutapimas! Visai kaip mūsų Agata.“ Ir netrukus jį pakvietė minėtasis draugas iš Egipto.
Agata neturėjo, kur dėtis – ir net dabar jai norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Be abejonės, Leisis pakeitė planus vien tam, kad išvengtų susitikimo su ja. Nereikėjo jo taip įkyriai persekioti. Atostogas temdė dar viena mintis: katiną Hodžą*, dovanotą seržanto Bilo Vongo, ji buvo palikusi kačių viešbutyje ir dabar nerimavo, kaip laikosi gyvūnas.
Oro uosto stovėjimo aikštelėje susikrovė lagaminus į bagažinę ir pajudėjo link Karselio, kelintą kartą svarstydama, kodėl taip anksti išėjo į pensiją: šiais laikais penkiasdešimties – vis dar jaunystė, ir pardavė verslą, kad palaidotų save kaimo glūdumoje.
Kačių viešbutis buvo šalia Sairensesterio. Ji pasuko į pagrindinį pastatą; šeimininkė, aukšta ir liesa moteris, pasitiko viešnią nemeiliai:
– Dėl Dievo meilės, ponia Reizin, aš jau išeinu. Galėjote pasivarginti ir paskambinti.
* Garsaus anglų rašytojo Samjuelio Džonsono (Samuel Johnson, 1709–1784) katino vardas. Džonsonas savo numylėtiniui netgi skyrė eilėraštį, o dabar galima aplankyti Hodžo skulptūrą prie rašytojo namų Londone. (Čia ir toliau –vertėjos pastabos.)
– Atneškite mano gyvūną... tučtuojau, – Agata dėbtelėjo
į ją. – Ir paskubėkite.
Moteris išėjo, kiekvienu judesiu pabrėždama nuoskaudą. Ir tuojau pat grįžo su nešyklėje miaukiančiu Hodžu. Nesiklausydama tolesnių priekaištų, Agata sumokėjo už paslaugą. Ir nuoširdžiai džiūgavo atgavusi katiną. Negi ir ji nusirito iki kaimo moteriškės, dūsaujančios dėl gyvūnų?
Jos namukas, pritūpęs po sunkiu šiaudiniu stogu, laukė kaip ištikimas senas šuo. Įkūrusi židinį, pašėrusi katiną ir susišildžiusi viskiu, vėl pajuto jėgų antplūdį. Velniop Džeimsą Leisį ir visus jo draugus!
Kitą rytą, nuėjusi apsipirkti ir pasipuikuoti įdegiu į Harvi krautuvę, susitiko ponią Bloksbi. Agata gėdijosi dėl savo skambučio, bet iš prigimties taktiška vikaro žmona apie jį nė neužsiminė, tik tarstelėjo, kad šį vakarą klebonijoje renkasi Karselio moterų draugija. Agata pažadėjo ateiti, nors jos žmonėjimasis neturėjo apsiriboti arbata klebonijoje.
Jai kilo pagunda nedalyvauti. Užuot ėjusi į kleboniją, galėjo užsukti į „Raudonąjį liūtą“, kaimo užeigą, ir pavakarieniauti. Tačiau jau buvo pasižadėjusi. O ponios Bloksbi niekas nedrįsdavo nuvilti.
Tą vakarą, kai Agata išėjo iš namų, kaimą gaubė tirštas rūkas. Tirštas ir šaltas, jis slopino visus garsus, o krūmus pavertė tykančiais užpuolikais.
Žavioje senutėlėje klebonijos salėje būriavosi moterys. Niekas nepasikeitė. Ponia Meison tebebuvo pirmininkė, o ponia Sims, avinti baltais bateliais ir pasipuošusi pūstu
pelytės Minės sijonėliu, – sekretorė. Paraginta išsamiai papasakoti apie savo atostogas Agata taip gyrė saulę ir smėlį, kol pati patikėjo šauniai praleidusi laiką.
Išklausiusios praėjusio susirinkimo protokolą moterys
aptarė lėšų rinkimą organizacijai „Gelbėkit vaikus“, suplanavo kaimo senolių išvyką ir pasivaišino arbata su pyragaičiais.
Tada sušneko apie naująjį veterinarą. Karselio kaime pagaliau atsirado gyvūnų gydytojas! Prie bibliotekos buvo įrengtas priestatas ir veterinaras Polas Bladenas iš Mirčesterio du kartus per savaitę, antradieniais ir trečiadieniais po pietų, priimdavo pacientus.
– Iš pradžių neketinome ten eiti, – paaiškino ponia Sims, – nes dažniausiai lankomės Moretono klinikoje, bet ponas Bladenas toks geras.
– Ir toks išvaizdus, – pridūrė ponia Bloksbi.
– Jaunas? – susidomėjo Agata.
– Kokių keturiasdešimties, – atsakė Sims. – Nevedęs. Tai yra išsiskyręs. Jo toks skvarbus žvilgsnis ir gražios rankos!
Agata pernelyg nesusidomėjo veterinaru. Jos mintys vis dar sukosi apie Džeimsą Leisį. Norėjosi, kad buvęs pulkininkas grįžtų iš atostogų ir ji galėtų parodyti nė kiek dėl jo netirpstanti. Taigi, kol moterys žarstė pagyras Polui Bladenui, Agata vaizdavosi kitą susitikimą su kaimynu: ką jis pasakys, ką ji atsakys ir kaip pats nustebs supratęs, kad įprastą draugiškumą palaikė bandymu suvilioti.
Tik likimo valia Agata jau kitą dieną sutiko Polą Bladeną.
Ji nuėjo į mėsinę: nusipirkti kepsnio sau ir vištienos kepenėlių Hodžui.
– Gerą rytą, pone Bladenai, – prabilo mėsininkas ir Agata grįžtelėjo per petį.
Žavus keturiasdešimtmetis Polas Bladenas buvo apdovanotas tankiomis, kiek žilstelėjusiomis garbanomis; apie akis lyg nuo dykumos saulės susimetusios raukšlelės; ryškios, gundančios lūpos, kvadratinis smakras. Lieknas, vidutinio ūgio. Vilkėjo tvido švarką su lopais ant alkūnių, minkštos vilnos kelnes. Ant kaklo apvyniotas senas Londono universiteto spalvų šalikas – diena buvo šalta. Agata prisiminė palaimingus laikus, kai universiteto studentai vis dar rengdavosi, kaip dera, o ne vien marškinėliais ir nutrintais džinsais.
O Polas Bladenas išvydo pusamžę kresną moteriškę išpuoselėtais rudais plaukais ir dygiomis akutėmis įdegusiame veide. Be kita ko – pastebėjo – prabangiai apsirengusią.
Agata atkišo ranką ir paploninusi liežuvį prisistatė. Jis nusišypsojo žiūrėdamas tiesiai jai į akis ir nepaleisdamas rankos kažką sumurmėjo apie siaubingą orą. Agata visai pamiršo Džeimsą Leisį. Na, beveik. Tegul jis būva ir supūva tame savo Egipte! Vylėsi, kad jam susuko pilvą. Kad jam įkando kupranugaris!
– Tiesą sakant, kaip tik ketinau jus aplankyti, – suokė ji Polui Bladenui. Su katinu.
Gal jai pasirodė, tačiau besišypsančios akys akimirką sustingo. Ir vis dėlto jis atsakė:
– Priėmimas šiandien po pietų. Galite užsukti ir atsinešti augintinį. Tarkim, antrą valandą?
– Kaip nuostabu pagaliau turėti savo veterinarą! – sukrykštė ji.
Jis dar kartą nusišypsojo ir Agata išlėkė iš mėsinės kaip ant sparnų. Kaimą tebegaubė rūkas, nors ten, toli viršuje, pro jį sunkiai skverbėsi raudonas saulės diskas, besitaikantis nutvieksti šalčio sukaustytą kraštovaizdį blyškiai rausva šviesa. Kaip jos jaunystės laikų advento kalendorius, kuriuose žiemos paveikslėliai būdavo nužerti blizgučiais.
Svarstydama, ką apsirengti, Agata nė nedirstelėjo į Džeimso Leisio namuką. Kaip gaila, kad visi jos nauji drabužiai tiko tik šiltam orui!
Hodžas smalsiai stebėjo, kaip šeimininkė tyrinėja save tualetinio stalelio veidrodyje. Įdegis atrodė puikiai, bet storas makiažas negražino senyvo veido. Dideliam nepasitenkinimui, po smakru nukaro pagurklis, raukšlelės prie lūpų kampučių atrodė ryškesnės nei prieš kelionę ir priminė įspėjimus apie žalingą saulės vonių poveikį.
Agata pasitepė odą maitinamuoju kremu, tada perkratė spintą; galiausiai išsirinko sodrią raudoną suknelę ir kaip nulietą juodą paltą aksomine apykakle. Plaukai atrodė sveiki ir žvilgantys, todėl nusprendė apsieiti be skrybėlės. Lauke spaudė šaltis, taigi teks autis batus, bet Agata turėjo naujus itališkus aukštakulnius. Ir didžiavosi dailiomis kojomis.
Porą valandų kruopščiai purenusi plunksneles susigriebė, kad pirmiausia reikia sugauti katiną; galiausiai užspeitė jį virtuvės kampe ir be ceremonijų įkišo į pintą nešyklę.
Orą perskrodė kniaukimas, bet šįkart kurčia augintinio skundams Agata nukaukšėjo tiesiai į veterinaro kabinetą.
Kol pasiekė kelionės tikslą, kojos taip sušalo, kad kiekvienas žingsnis kėlė skausmą.
Ji stumtelėjo duris ir įžengė į laukiamąjį. Kambarys buvo pilnas žmonių. Čia lūkuriavo jos valytoja Dorisė Simpson su kate, ponia Sims su savuoju Tomiu, bibliotekininkė Džozefa su dideliu niežuotu katinu Tjuksu ir du ūkininkai: jos pa-
žįstamas Džimis Peidžas ir keliskart matytas kresnas, tvirtas Henris Granžas. Buvo ir naujoji kaimo gyventoja.
– Ponia Hantingdon, – sušnabždėjo Dorisė. – Nusipirko senąjį Druno namuką už kaimo. Našlė.
Agata pavydžiai nuvėrė atvykėlę. Numojusi ranka į Gyvūnų išlaisvinimo fronto pastangas uždrausti kailinius, ponia Hantingdon dėvėjo audinių paltą ir priderintą dailią skrybėlę. Aplink sklandė švelnus prancūziškų kvepalų aromatas. Gražus veidelis priminė porcelianinę lėlę – didelės šviesiai rudos akys, pridengtos, reikia manyti, dirbtinėmis blakstienomis, rausvos lūpytės. Jos mažutis Džeko Raselo terjeras įnirtingai lojo ir veržėsi nuo pavadžio, taikydamasis pasiekti kates. Ponia Hantingdon nepastebėjo nei triukšmo, nei piktų kitų šeimininkių žvilgsnių. Negana to, užstojo vienintelį elektrinį šildytuvą kambaryje.
Ant visų sienų kabėjo užrašai: „Rūkyti draudžiama“, tačiau ji prisidegė cigaretę ir išpūtė dūmus į orą. Prie gydytojo durų, kur pacientai pirmiausia rūpinasi savimi, būtų kilęs pasipiktinimas. Tačiau veterinaro laukiamasis – ypatinga
vieta. Didžiausias drąsuolis ar drąsuolė čia tampa kuklia būtybe, būgštaujančia dėl savo augintinio.
Vienoje salės pusėje prie stalo sėdėjo registratorės pareigas atliekanti slaugytoja. Paprasta mergina ilgais rudais plaukais ir sniaukrojančia Birmingamo tartimi. Panelė Mabs.
Dorisė Simpson įėjo pirmoji ir užtruko vos penkias minutes. Agata vogčiomis sugniaužė ledines pėdas ir patrynė kulkšnis, guosdamasi, kad laukti neilgai.
Ponia Sims užsibuvo kabinete pusvalandį ir galiausiai pasirodė spindinčiomis akimis ir rausvais skruostais. Tada atėjo Džozefos eilė. Po ilgo laiko ji paliko kabinetą, murmėdama: „Kokia tvirta pono Bladeno ranka“, o jos šimtametis katinas tįsojo krepšyje aukštielninkas kaip lavonas.
Kai ponia Hantingdon buvo pakviesta į kabinetą, Agata priėjo prie registratorės panelės Mabs.
– Ponas Bladenas liepė ateiti antrą. Aš jau seniai čia.
– Konsultacijos prasideda antrą valandą. Ko gero, tai jis ir turėjo galvoje. Jums teks palūkėti savo eilės.
Nusprendusi nepasiduoti – juk ne veltui pasipuošė, Agata atsiduso, iš šūsnies senų žurnalų išsirinko penkerių metų senumo „Vogue“ ir grįžo prie kietos plastikinės kėdės.
Ji laukė, kol linksmoji našlė su šunimi vėl pasirodys, bet laikas bėgo. Išgirdusi iš kabineto sklindantį juoką susimąstė, kas ten galėtų vykti.
Praėjo trys ketvirčiai valandos. Ji perskaitė ne tik „Vogue“, bet ir dar senesnį, puikiai išsilaikiusį „Good Housekeeping“ numerį ir pasinėrė į seną metinį „Škotijos namų“ metraštį, pasakojantį apie gražuolį aukštikalnių žemvaldį,
kuris iškeitė savo tikrąją meilę Morag iš slėnių į Sintiją, dažytą Londono pasileidėlę. Galiausiai ponia Hantingdon su šunimi ant rankų išėjo iš kabineto. Atsisveikindama nusišypsojo laukiantiesiems, o Agata pašnairavo į ją.
Liko tik ji ir du ūkininkai.
– Vargu ar dar čia sugrįšiu, – tarstelėjo Džimis Peidžas. –
Pralaukiau visą dieną.
Vis dėlto jis greitai gavo receptą antibiotikams, jį atidavė panelei Mabs. Kitam ūkininkui taip pat reikėjo vaistų, ir Agata nušvito – jis išėjo po kelių akimirkų. Ji rengėsi papriekaištauti veterinarui, privertusiam taip ilgai laukti, bet tas tik nusišypsojo, tvirtai spustelėjo jai ranką ir pažvelgė tuo skvarbiu, supratingu žvilgsniu.
Virpėdama iš jaudulio ir kaltės – Hodžas buvo visiškai sveikas – ji droviai šyptelėjo veterinarui.
– Ponia Reizin, – prabilo jis. – Išleiskime gyvūną. Kuo jis vardu?
– Hodžas.
– Kaip daktaro Džonsono katinas.
– Kokio dar daktaro? Jūsų partnerio iš Mirčesterio?
– Ne, daktaro Samuelio Džonsono, aštuoniolikto amžiaus rašytojo!
– Gerai jau, gerai, iš kur aš galiu žinoti? – plykstelėjo Agata. Jos nuomone, daktaras Džonsonas buvo vienas iš tų senų pirdžių, kaip ir seras Tomas Bičamas, kuriuos žmonės nuolat cituoja per vakarienes, kad tik pasipuikuotų. Katinui vardą išrinko Džeimsas Leisis.
Slėpdama susierzinimą, Agata padėjo nešyklę ant apžiūrų stalo, atkabino kabliuką ir atidarė dureles.
– Kac kac kac, katinėli, – pakalbino pasipūtusį augintinį, įsispraudusį krepšio gale. Leiskite man prieiti, – Polas
Bladenas stumtelėjo ją į šalį ir įkišęs ranką šiurkščiai ištraukė Hodžą. Iškeltas už kukšteros gyvūnas priešinosi, raitėsi ir miaukė.
– Oi, liaukitės! Jūs gąsdinate jį, – pasipiktino Agata. –Leiskite man jį palaikyti.
– Viskas gerai. Jis atrodo visiškai sveikas. Kas jam atsitiko?
Hodžas paslėpė galvą po atlapu šeimininkės paltu.
– Mhm, prarado apetitą.
– Ar vemia, viduriuoja?
– Ne.
– Puiku. Vis dėlto pamatuokime jam temperatūrą. Panele Mabs!
Įėjusi padėjėja mindžikavo nuleidusi galvą.
– Laikykite katę, – liepė veterinaras.
Mergina atplėšė gyvūną ir tvirta ranka prispaudė prie apžiūrų stalo. Veterinaras prisiartino su tiesiosios žarnos termometru. Galbūt Agatai pasirodė, bet termometras buvo pernelyg žiauriai įkištas vargšui katinui į užpakaliuką.
Hodžas sušnypštė, sugebėjo ištrūkti, nušoko nuo stalo ir pasislėpė kabineto kampe.
– Aš apsirikau, – šią akimirką Agata tetroško išgelbėti katiną. – Verčiau atnešiu jį kitąkart, jei pasirodys kokių rimtesnių požymių.
Mabs paslaugų nebereikėjo. Agata švelniai įtaisė rainį nešyklėje.
– Ponia Reizin.
– Klausau? – ji žvilgtelėjo į veterinarą dygiomis akutėmis, iš kurių išblėso bet kokia meilė.
– Ivšame yra neblogas kinų restoranas. Diena buvo sunki ir ketinu atsipūsti. Gal pavakarieniautumėte su manimi?
Pusamžiu Agatos kūnu nuvilnijo maloni šiluma. Tegul eina velniop visos pasaulio katės ir ypač Hodžas!
– Su malonumu! – atsiduso ji.
– Tad susitiksime ten aštuntą, – Polas Bladenas šypsodamasis nenuleido nuo jos akių. – Jis vadinasi „Ivšamo užkandinė“. Senas septyniolikto amžiaus namas pačiame centre iš tolo krinta į akis.
Agata įžengė į ištuštėjusį laukiamąjį švytėdama patenkinta šypsena. O, jei ją būtų priėmę pirmąją – būtų galėjusi visoms moterims išrėžti einanti į pasimatymą su veterinaru.
Sąžinei palengvinti užsuko į maisto krautuvę ir nupirko Hodžui skardinę geriausios lašišos.
Namie palepinusi katiną ir drauge su juo įsitaisiusi prie linksmai spragsinčios ugnies moteris nusprendė, kad veterinaras su gyvūnu elgėsi griežtai ir dalykiškai, o ne pabrėžtinai žiauriai.
Neatsispirdama norui pasigirti paskambino vikaro žmonai poniai Bloksbi.
– Atspėkite, kas nutiko!
– Dar viena žmogžudystė?
– Kur kas geriau. Naujasis veterinaras šįvakar pakvietė mane vakarienės.

ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR
