Valstybes tarnautojos dienorastis by knygos.lt

Sveiki atvykę į valstybinę įstaigą! Vietą, kurioje draugai ir priešai greitai keičiasi vaidmenimis. Vietą, kur motyvacija, iniciatyva ir saviraiška yra tik punktai, išvardyti CV. Vietą, kur subordinacija ir vidaus tvarkos taisyklės yra svarbesnės už bet kokias gyvenimiškas aplinkybes. Vietą, kurioje brūkšnelio ilgis yra mėnesio svarstymų, konsultacijų, susirašinėjimų ir posėdžių tema. Vietą, kurioje amžiams sustingsta renovacija. Vietą, kuri gali būti labai romantiška, nes meilė aplanko ir valstybės tarnautojus… „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ – įtraukiantis nuotaikingas pasakojimas apie pirmuosius jaunos specialistės Gabrielės darbo metus. Per juos ji ne tik sparčiai kyla karjeros laiptais, išradingai apeidama visas kliūtis, bet ir išmoksta ne vieną gyvenimo pamoką.

Andrë Eivaitë

Valstybės tarnautojos dienoraštis

Andrė Eivaitė, skaitytojams jau pažįstama iš knygų „Naktis prekybos centre“ ir „Kontora“, gyvena ir kuria Vilniuje. Autorė ne tik rašo, bet ir dirba valstybinėje įstaigoje, tad puikiai pažįsta biurokratijos džiungles bei kovų dėl išlikimo jose taisykles. „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ kaip tik apie tai.

UDK 821.172-31 Ei-182

Skiriu būreliui kolegų, intensyviai prašiusių mane parašyti šį dienoraštį. Mėgaukitės 

Rug s ė jo 1 4 di e na

– Sveikinu, Gabriele. Jūs laimėjote konkursą, tad dabar esate mūsų įstaigos darbuotoja. Užeikite į trys šimtai tryliktą kabinetą, užpildykite reikiamus dokumentus, ir galėsite pradėti. Dar kartą sveikinu, – pasakė komisijos narė. Mano būsima (esama?) vadovė. Kuo ten ji vardu? Ak, taip – Ieva. Išėjau iš posėdžių salės ir trumpam stabtelėjau, priglaudžiau šlapią nugarą prie vėsios sienos. Aš laimėjau! Aš perėjau konkursą! Aš valstybės tarnautoja! – žviegiau ir šokinėjau mintyse. Aš žinau, aš žinojau, aš visada tai žinojau! Kad esu geriausia, protingiausia ir būsiu tobula tarnautoja. Ne veltui aš tiek mokiausi, ne veltui aš tiek dirbau, ne veltui išlaikiau krūvą testų, įrodančių mano gebėjimus. O dabar, galų gale, aš gavau svajonių darbą! Valstybės tarnyba! Tai vieta, iš kurios manęs niekas neišmes ir kurioje man mokės labai teisingą algą. Aš jos nusipelniau, nes... na, jau sakiau – mokslai, vargas, investicijos į protą, intelektą, gebėjimus ir visa kita, kas privaloma valstybės tarnautojui. Nusiramink, Gabriele, – liepiau pati sau. – Valstybės tarnautojai nedera taip vaikiškai ir nesolidžiai reikšti emocijų net 7

mintyse. Todėl susikaupk ir eik į tą trys šimtai tryliktą kabinetą. Nes tuoj iš posėdžių salės išeis komisijos nariai, ir... O kas, jei jie apsigalvos, pamatę tave tokią pakrikusią?! Ignoruodama drebančias kojas, atidžiai žvalgydamasi patraukiau ieškoti nurodytos vietos. Įstaiga, tiesą sakant, susižavėjimo nekėlė. Apsilaupiusios lubos, kažkokie nukarę laidai, vietomis atsiknoję tapetai. Ak, taip, juk vienas komisijos narys kažką minėjo apie renovaciją, įstaiga bus renovuojama ES lėšomis, pagal parengtus projektus, kuriuos aš ir privalėsiu koordinuoti. Ne, man nereikės prižiūrėti purvinų statybininkų ir bartis su jų atstovais – aš tvarkysiu dokumentus. Nes aš – teisininkė. Ir aš – valstybės tarnautoja! (Paskutinį kartą mintyse spygtelėjau ir iškėliau rankas. Viskas, tikrai paskutinį. Daugiau tai nepasikartos. Aš – etikos, inteligentiškumo ir dalykiško santūrumo įsikūnijimas. Nes tai – valstybės tarnybaaaaaa! GANA, GABRIELE!)

Atsargiai pravėriau trys šimtai trylikto duris. Jame sėdėjo trys vidutinio amžiaus, svorio, ūgio ir išvaizdos moterys. Visos metė savo darbus ir sužiuro į mane. – Laba diena. Aš ką tik laimėjau konkursą. Mane atsiuntė pas jus parašyti prašymo ir pateikti dokumentų. Moterys mane sutiko labai maloniai. Reda, Rūta ir Rita. Iškart supratau, kad niekada nesugebėsiu įsidėmėti, kuri yra kuri, nes jos man jokios ir vienodos. Be to – jos ne valstybės tarnautojos, tad ko man išvis gilintis į jų personalijas? Šitoje įstaigoje dirba ir valstybės tarnautojai, ir kiti, samdomi, biudžetiniai darbuotojai. Man pasisekė, joms – ne, tuo ir baigiam. 8

Kur kas didesnė nesėkmė mane ištiko rašant prašymą priimti į darbą. Aš puikiai moku raštvedybos taisykles, gerai žinau, kaip rašomi prašymai, nedarau gramatinių klaidų ir nebendrauju su žmonėmis, kurie jas daro, nes, mano manymu, jie yra kvaili, neįdomūs ir aš tikrai negaišiu tokiems laiko. Bet aš ne apie tai dabar. Aš apie savo nesėkmę. Rašant prašymą priimti į darbą reikia viršuje nurodyti, kam tas prašymas skirtas. Mano atveju – įstaigos direktoriui. Na, o toliau prašymo rašytojo identifikacija ir prašymo tekstas. Suklupau ties pirma eilute. Pasiteisindama noriu paminėti, kad šią savaitę tai buvo mano trečias konkursas į valstybės tarnybą. Aną savaitę irgi buvo vienas. Na, ir išvis pastaruoju metu aš intensyviai dalyvavau visuose konkursuose, nes subrendau siekti karjeros, panorau tobulėti profesinėje srityje, ir mano uabėlis, kuriame dirbau administratore (turėdama teisinį išsilavinimą!), tiesą sakant, susiruošė bankrutuoti. Todėl nieko keisto, kad aš kiek susipainiojau, juk buvau dar ne iki galo atsigavusi emociškai. Tai atleistina. Kiekvienas sutriktų laimėjęs konkursą į valstybės tarnybą. Gerai, vis tiek reikės tai įvardyti net ir sau pačiai. Reikės garsiai pasakyti, kas atsitiko ir ką aš padariau... (Giliai įkvėpk, Gabriele, tu gali.) Vienu žodžiu – aš visiškai užmiršau, kaip vadinasi ta įstaiga, į kurią mane ką tik priėmė. Viena iš RitosRūtosRedos trio įsmeigė į mane akis, kai aš sustingau su pakeltu tušinuku virš tuščio lapo, ir jau žiojosi kažką sakyti. Juk negalėjau išsiduoti, kad nežinau, kur dirbsiu, negalėjau ir paklausti jų, ne šitaip pradedama perspektyvi karjera. Todėl pasitelkiau visą savo asmenybės tvirtumą, prisimi9

niau, kad CV rašiau, jog „visada sugebu kontroliuoti padėtį ir išlikti maksimaliai koncentruota“, draugiškai šyptelėjau RedaiRūtaiRitai ir tuščiame popieriaus lape užrašiau: DIREKTORIUI PRAŠYMAS Toliau – tekstas. Kuri nors moteris turėjo pataisyti mane, turėjo pasakyti: „Jūs pamiršote parašyti XXX įstaigos prie YYYY ministerijos direktoriui.“ Ir tada aš atsiprašiusi paprašyčiau naujo popieriaus lapo. Deja. Moteris nepasakė nieko. Leido man baigti prašymą, paėmė jį iš manęs, paėmė kitus dokumentus, papasakojo apie darbo laiką ir dar kažką. – Viskas, Gabriele, – pabaigė ji. – Laukiame jūsų darbo vietoje rugsėjo dvidešimt pirmąją. – Kaip tai dvidešimt pirmąją? – sutrikau. – Dvidešimt pirmoji bus po savaitės. Kodėl tiek daug laiko reikia laukti, kol pradėsiu dirbti? Trio susižvalgė. – Matote, – atsargiai pradėjo mano būsima (esama?) kolegė. – Pas mus dabar vyksta renovacija, sėdim visi susigrūdę. Reikia rasti jums kabinetą, nupirkti stalą. Kažką jinai čia painioja. – Kiek laiko trunka nupirkti stalą? – pasidomėjau. RitaRūtaReda įtartinai linksmai susižvalgė. – Sveika atvykusi į mūsų įstaigą, Gabriele, – saldžiai nusišypsojusi tarė viena jų. 10

Po velnių, bent jau galėjo konkrečiai pasakyti, į kokią įstaigą! Na, bet, šiaip ar taip, turiu dar savaitę sužinoti, kas tai per įstaiga ir ką jie čia veikia.

Rug s ė jo 2 1 di e na

Kiek nedrąsiai stabtelėjau prie savo skyriaus vedėjos Ievos kabineto durų. Atėjau į naują darbą dešimčia minučių anksčiau. Mano akimis, tai visai padorus pasiankstinimas. Nors ką aš žinau, kaip tai įvertins Ieva... Gal ji ateina dešimčia minučių vėliau? Ne, negali būti. Nors bendravau su ja nedaug, aiškiai mačiau, kokia ji profesionali. Ji maždaug mano bendraamžė ir jau padariusi tokią karjerą. Valstybės tarnautoja ir skyriaus vadovė. Ir dar – tokio skyriaus. Vėl kelioms sekundėms pamiršau, koks skyriaus pavadinimas, velnias, juk niekada nedirbau valstybinėje įstaigoje, todėl iki šiol esu susidūrusi tik su buhalterija, direktoriumi, administratore, kuri yra ir kadrų skyrius, ir apskaitininkė, ir teisininkė, ir referentė, ir archyvarė, ir virėja reikalui esant. Įspyriau sau mintyse ir priverčiau prisiminti pavadinimą. Tarptautinių ir vidaus projektų bei personalo valdymo skyrius. Sutrumpintai TVPPVS. O aš – vyresnioji specialistė. Įkvėpiau, pasibeldžiau ir užėjau. Ieva sėdėjo kabinete, prieš ją garavo kavos puodelis. – Labas rytas, Gabriele, – maloniai pasisveikino. – Tu nevėluoji, puiku. Vėlavimai mano skyriuje netoleruojami. – Žinoma, – atsakiau. – Vėluoti yra neprofesionalu ir neetiška kolegų bei įstaigos atžvilgiu. 11

– Manau, mes puikiai sutarsim, ir aš neklydau pasirinkdama tave į savo komandą, – atsistodama tarė Ieva. – Tad negaiškim laiko. Eime, parodysiu tau tavo kabinetą ir pristatysiu kolegei, su kuria jūs juo ir dalinsitės. Kol mes ėjome per koridorių, Ieva, linkčiodama praeinantiems kolegoms (kodėl jie vėluoja, kodėl? Kaip galima šitaip negerbti savo darbo vietos?), bėrė greitakalbe: – Darbo vieta tau paruošta. Stalas, kėdė yra. Kompiuteris, tiesa, nenaujas, mūsų įstaiga negali sau šito leisti, bet, užtikrinu tave, jis veikia puikiai, o, jeigu ką, mes turime puikų IT skyrių. Kolegų telefonų sąrašą rasi mūsų įstaigos tinklalapyje. Taip pat artimiausiu metu tau bus skirtas mobilusis telefonas, mes neturime stacionarių telefonų, nes mobilusis ryšys daug funkcionalesnis. Dėl jo išdavimo kreipkis į ŪPSo viršininką. – Į ką? – viauktelėjau. – Ūkio priežiūros skyrius, – paaiškino Ieva, sparčiu žingsniu leisdamasi laiptais. – Aš šiuo metu esu tiesiog užsivertusi darbais, man rankos tiesiog neprieina prie visų susikaupusių raštų. Todėl daugelį dalykų tau teks atlikti savarankiškai. Visada gali kreiptis pagalbos į savo skyriaus kolegas. Jų sąrašą rasi mūsų įstaigos tinklalapyje. Bet aš visgi kontroliuoju visus darbus, todėl visus raštus, kuriuos parengsi vadovaudamasi teisės aktais, pirmiausia turėsi suderinti su manimi, – tęsė Ieva. Įžengusi pro stiklines duris į antro aukšto koridorių, aš nevalingai aiktelėjau ir stabtelėjau. Taip, trečias – Ievos – aukštas atrodė ne itin tvarkingai. Bet jis tiesiog tobulai šviesus ir švarus, palyginti su tuo aukštu, kuriame teks sėdėti man. Koridoriuje degė viena lempa, todėl ten tvyrojo prieblanda. Ne, pavadinti tai prieblanda, vadinasi, įžeisti šviesą. Ten buvo tiesiog 12

tamsu. Ne aklinai, bet visgi – tamsu. Bet tamsa – niekis. Palei koridoriaus sienas riogsojo krūvos senų, sukiužusių, sulūžusių baldų. Kėdės, sukrautos viena ant kitos, stalai. Bet net ne tai buvo baisiausia. Baisiausia buvo nuplėštos lubos ir iš jų nukarę laidai. Daug laidų. Pliki laidai (man atrodo, juos taip vadina elektrikai, nesu tikra, aš ne elektrikas). Kad ir kaip man mokykloje nesisekė fizika, vis dėlto atsimenu, jog pliki laidai kelia tiesioginį pavojų žmogaus sveikatai. – O, nesibaimink, – pastebėjusi mano sutrikimą pratarė Ieva. – Mūsų įstaigoje vyksta renovacija. Dabar renovuojamas ketvirtas aukštas. Visi baldai iš ten yra pernešti čia. Todėl ir negalime tau skirti atskiro kabineto. Net ir aš nesėdžiu viena, nes reikia suprasti situaciją – vyksta remontas. Laikini nepatogumai. Bet ŪPSas daro viską, kad darbuotojai patirtų kuo mažiau diskomforto ir galėtų produktyviai dirbti. – Bet... laidai? – paprieštaravau. – Laidai nepavojingi, – nerūpestingai mestelėjo per petį Ieva. – Bet tu jų nečiupinėk geriau. Ir, aišku, eidama pro juos pasistenk palenkti galvą. Tik šiaip, dėl viso pikto. Nuskubėjau paskui Ievą. – Ar ne protingiau būtų laikinai perkelti įstaigą į kitas patalpas? – pasidomėjau, vydamasi Ievą. – Juk remontas, na, triukšmas, gręžimas, statybininkai. Darbų sauga galų gale. Ieva stabtelėjo, atsisuko ir nužvelgė mane. – Gabriele, – griežtai tarė. – Tai yra valstybinė įstaiga. Mes neturime pinigų jokiam persikėlimui. Vyksta remontas, turim su tuo susitaikyti ir susitelkti į darbą.

Aš net nutirpau. Reikėjo man, atėjusiai iš uabo, būtinai kažką leptelti. Višta. Aš beveik supykdžiau savo vadovę, tai nedovanotina. Ir dar pirmą darbo dieną. Tikrai, kaip aš galėjau būti tokia... tokia neprofesionali, nelojali ir nekompetentinga?! Pamanyk, remontas, pamanyk, laidai. Aš per daug koncentruojuosi į smulkmenas, Ieva teisi. Viskas, daugiau tai nepasikartos. Savo pasiteisinimui tegaliu pasakyti, kad tai pirminis šokas. Ne, negali būti jokių pasiteisinimų, nereikia meluoti sau, Gabriele. Aš – valstybės tarnautoja, ir man visiškai nusispjauti į kažkokius ten laidus, nepatogumus, aš čia atėjau dirbti, o ne patogumų ieškoti. Tuolab kad tie nepatogumai laikini, juk netruks ta renovacija dešimtmetį. – Tiesa, pamiršau paminėti. Moterų tualetas yra tik ketvirtame aukšte. Antrame jo nėra, nes reikėjo patalpų ŪPSo sandėliukui, trečiame yra, bet ten nuolat kanalizacija užsikišusi, tad belieka naudotis ketvirtu aukštu. Ten tualetai jau renovuoti. Tiesa, iš trijų kabinų veikia tik dvi, kartais – viena, bet tai geriau negu nieko. Ir, kai eisi į tualetą, būk atsargi, pasaugok drabužius, nes ten arba dažo sienas, arba purškia lubas, arba lakuoja, vaškuoja grindis. Na, supranti, pas mus vyksta... – ...renovacija, taip, suprantu. Viskas gerai, ačiū tau už pastabas, – santūriai atsakiau. Darbas, Gabriele, darbas, koncentruokis tik į jį. Juk galima nieko negerti darbo metu. Kad nereikėtų vaikščioti į tualetą. Galima per pietų pertrauką nulėkti į kavinę. Visa ta nesąmonė apie du litrus skysčių per dieną yra... na, nesąmonė, ir tiek. O jeigu ir sąmonė, tai aš privalau pakentėti, nes juk vyksta renovacija. Tai labai svarbus projektas įstaigai, vadinasi, ir man. Galų gale mes, išmaniai laviruodamos tarp nukarusių laidų, priėjom mano būsimą kabinetą. 14

Ieva atidarė duris, praleido mane į priekį. Renovacija kabineto niekaip nepalietė, todėl viskas čia buvo normalu ir įprasta. Palinkusi prie kompiuterio monitoriaus sėdėjo moteris. Dalykiniu kostiumėliu, elegantiškais auskarais. – Labas rytas, Vaiva, – pasisveikino Ieva. – Pristatau tau naująją kolegę. Tai – vyresnioji specialistė Gabrielė. Ji dirbs prie projektų. – Aha, gerai, – burbtelėjo moteris, nepakeldama akių nuo monitoriaus. Ieva mostelėjo ranka į stalą, stovintį prie lango. – Štai tavo vieta, įsikurk. Po pusvalandžio atsiųsiu tau duomenis, parengsi vieną raštą į ministeriją dėl... na, pati viską pamatysi. Kai parengsi, atnešk man. Aš jau bėgsiu, nes visai neturiu laiko, krūva darbų, o dar tas posėdis dešimtą valandą, – išbėrė Ieva ir išsmuko pro duris. Aš tylėdama priėjau prie savo stalo. Mano kolegė Vaiva nepakeldama nei galvos, nei akių kažką veikė kompiuteryje. Kažkodėl man susidarė įspūdis, kad aš jai nepatikau. Na, ir kas? Aš čia atėjau ne patikt visiems ir ne draugysčių megzti. Apsidairiau po kabinetą. – Kur galėčiau susidėti drabužius? – paklausiau Vaivos. – Kur nori, – amtelėjo ta, vis dar nepakeldama į mane akių. Gūžtelėjau pečiais, nuėjau prie spintos, atidariau ją. Spintoje buvo dvi pakabos. Ant vienos jų kabėjo Vaivos lietpaltis, ant kitos – Vaivos švarkas. Ką gi, šyptelėjau mintyse, atėjo laikas kopti socialiniais laipteliais. Nesakydama nė žodžio, nuėmiau Vaivos švarką, pakabinau jį ant lietpalčio ir savo striukę priglaudžiau ant atlaisvintos pakabos. 15

Kai atsisukau nuo spintos, Vaiva sėdėjo įsmeigusi akis į mane. Sekundę luktelėjau, ar ji neis kautis. Nėjo. Kabinetas nedidelis, visas užstatytas baldais, palikti tik siauri takeliai tarp jų. Todėl aš, bandydama prisibrauti prie savo kėdės, nei nustebau, nei pasipiktinau užkliuvusi už spintelės. Vaiva piktdžiugiškai šnarpštelėjo, kai ranka prilaikiau susvyravusį spausdintuvą. Tyliai kiauktelėjo darbinis paštas – pranešė, kad atėjo naujas laiškas. Ieva. Man reikia parengti raštą. Atsakymą į raštą, kuriuo prašoma parengti raštą ir nevėluoti. Aš turiu parašyti, kad mes truputį vėluojam, nes... todėl ir prašom pailginti terminą. Atrodo, gan paprasta, esu rengusi ir sudėtingesnių. Pakėliau ranką virš klaviatūros. Spengiančioje tyloje užgrojo mano asmeninis telefonas. Pašokau tik todėl, kad – visiškai netikėtai – pašoko Vaiva. Atsiprašomai šyptelėjau, ištiesiau ranką link telefono. Pamačiau, kad skambina mama. – Labas, mama, – atsiliepiau. – Su visais asmeniniais pokalbiais prašom nešdintis į koridorių! – burbtelėjo Vaiva. Velnias, ji teisi. Aš pasielgiau labai neprofesionaliai. Pašokau dar kartą ir vienu šuoliu išlėkiau iš kabineto, pakeliui sulaikydama vėl susvyravusį spausdintuvą. Koridoriuje iškart atsitrenkiau kakta į kažkokį laidą. Ir nieko nenutiko. Matai, Gabriele, ne toks ir baisus tas gyvenimas renovuojamame pastate. – Alio, Gabriele, kur tu dingai? – pasiteiravo mama. – Kaip tavo pirma darbo diena? – Viskas puiku, mama, – uždususi atsakiau. – Turiu daug darbo. Perskambinsiu. 16

Baigiau pokalbį ir grįžau į kabinetą. Kažkodėl durys labai sunkiai atsidarė. Kažkodėl man į veidą padvelkė šalto oro gūsis, plaukus sušiaušė vėjas. Langas už mano nugaros buvo atidarytas. Lauke visu gražumu pylė rudeniška liūtis. – Oro trūksta! Nėra kuo kvėpuoti, kai kabinete prisigrūdę tiek žmonių! – sulojo Vaiva, sulindusi į monitorių. Gerai, tebūnie. Vėdinti darbo patalpas tikrai reikia. O bartis su kolegomis pirmą dieną – nereikia. Tuolab kad aš iškovojau pakabą, pirmą dieną gana tų laimėjimų. Ir koks nors lietus ar šaltis manęs neišgąsdins. Todėl aš ramiai rengiau savo raštą, atsakymą į gautą raštą, ir tada, kai už nugaros griaudėjo, kai kabinetą nušvietė žaibų blyksniai. (Tiesą sakant, sekundei susimąsčiau – o bent jau žaibolaidžių čia yra? Ar jie renovuojami ir neveikiantys? Ar žaibas žino, kad už durų pliki laidai? Įdomu, kokia sąveika tarp žaibo ir laidų, jeigu juos skiria žmogaus kūnas ir durys? Reikėjo geriau mokytis fiziką mokykloje, o aš niekada netikėjau, kad man jos prireiks.) Kai pajutau, kad per sprandą liejasi šaltas vanduo, mano kantrybė baigėsi. Aš atsistojau ir uždariau langą. Vaiva, nieko nepasakiusi, pašoko ir išlėkė iš kabineto, pakeliui užkliudydama vazonėlį su paparčiu. Papartis nenukentėjo. Aš lengviau atsikvėpiau. Galų gale galėsiu susikaupti darbui. Raštą parengiau gan greitai. Dar kartą patikrinau, padėjau praleistą nepastebėtą tašką ir paleidau spausdintuvą. Spausdintuvas taip ilgai galvojo prieš imdamasis spausdinti, kad išsigandau, jog jam pakenkė lietus. Bet galiausiai jis visgi išspjovė mano raštą. 17

Tuo metu kažkas atsargiai pasibeldė į duris, jos vos prasivėrė ir galvą kyštelėjo man dar nepažįstamas kolega. – Labas, – baimingai sušnabždėjo jis. – Galiu užeiti? – Laba diena, prašom, užeikit, – atsakiau. Į kabinetą labai grakščiai įslydo maždaug dviejų metrų ūgio ir kokių šimto kilogramų svorio kažką žiaumojantis vaikinas. Kabinete iškart nebeliko nei oro, nei vietos. Aš atsistojau, ištiesiau jam ranką. – Aš – Gabrielė. Vyresnioji specialistė. Kuo galėčiau padėti? – Darius. Visi mane vadina Dariuku, – švelniai spustelėdamas man ranką atsakė jis. – Vyresnysis specialistas. TVPPVS. – O, mes tame pačiame skyriuje, – nusišypsojau. – Sėskis. – Ne, – papurtė galvą Dariukas. – Aš trumpam. Ieva sakė, kad yra nauja darbuotoja, užėjau tik susipažinti. Mes kartu dirbsim prie projektų. Žiojausi kažką sakyti, bet Dariukas baimingai apsižvalgė ir pašnibždomis paklausė: – O kur šita? – mostelėjo galva į Vaivos stalą. – Vaiva? – pasitikslinau. – Nežinau, kažkur išėjo, čia pat, vietoje. Ką nors jai perduoti? – Gink Dieve, ne! – sumosikavo rankomis Dariukas. – Aš, kaip čia pasakius... stengiuosi jos išvengti... Prunkštelėjau. – Tu ką – bijai jos? – Oooo, tu dar jos nepažįsti, – atsidusdamas pašnibždom tęsė Dariukas. – Jos visi bijo. Kaip manai, kodėl ji sėdėjo viena? Nes niekas negali su ja sėdėti. Visą savaitę tau vietos ŪPSas ieškojo, bet, deja... Gaila man tavęs. Bet tu – moteris, jauna, tvirta, gal ištversi. 18

Nusikvatojau. Labai mielas mano kolega, be abejo, taip pat valstybės tarnautojas, bet akivaizdu, jog linkęs perdėti. Tuo metu durys atsidarė, į kabinetą įlėkė Vaiva, nužvelgė Dariuką, liuoktelėjo į savo kėdę, užkliudė papartį ir sulindo į monitorių. Dariukas akyse sumažėjo, suplonėjo ir gyvatės grakštumu išsivyniojo pro duris. Baikštus keistuolis. Vaiva truktelėjo nosimi. – Kabinete nevalgoma. Tik kvapų čia trūksta visokių man! – išrėžė. Nieko neatsakiau, paėmiau savo raštą ir išėjau pas Ievą. Aš jai tikrai padarysiu įspūdį taip greitai ir efektyviai susidorojusi su man pavestu darbu.

– Gabriele! – švelniai papriekaištavo Ieva, atidžiai skaitydama mano raštą. – Tu kiek neatidi. Aš?! Neatidi?! Šito tiesiog negali būti. Aš aštuonis kartus perskaičiau raštą, aš nedarau gramatinių klaidų, mano kanceliarinė kalba yra nepriekaištinga, mano teisinės žinios yra tobulos, ne, šito negali būti. Ieva suklydo. Nors ne, ji irgi negali klysti. Ji daug profesionalesnė ir patirties daugiau turi. Palinkau prie rašto. – Va, žiūrėk, – pirštu bakstelėjo Ieva. – Čia tu rašai: Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 metų liepos 18 dienos nutarimo Nr. 852... punktu 16-4 bei atsižvelgdama į direktoriaus įsakymą Nr. V-56 ir tarnybinį pranešimą B6 742 – tu nepadėjai brūkšnelio po B6. Tarpelio po Nr. nereikia. Papunktis rašomas ne per brūkšnelį, o po taškelio. Toliau... – Ieva vėl įsmeigė akis į trijų sakinių raštą. – Sulygink eilučių kraštus. 19

– Aš sulyginau, – paprieštaravau. Jau manęs tikrai neapkaltinsi kompiuteriniu neraštingumu. Be to – juk matau pati – visos eilutės lygios. – Ne, ne taip. Direktoriaus vardas ir pavardė turi būti pastumti per pusantro tabo. O šitas atstumas tarp pirmos ir antros eilutės turėtų būti didesnis 0,7 karto. Gerai, dabar jau prisipažįstu – aš tikrai neraštinga. Nes aš nežinau, kas yra pusantro tabo ir kaip tarpas gali būti 0,7 karto didesnis. Nieko, išmoksiu. – Taip, Ieva, aš tuojau pat pataisysiu, – ištiesiau ranką į raštą. Ieva man jo negrąžino, prisimerkusi tyrinėjo toliau. – Žinai... – nutęsė ji, – man čia truputį nesižiūri. Kažkas... – Turinys? – spėjau, nes apie jį mes dar nekalbėjom, mes nagrinėjom tik kablelius, bet juk rašto esmė yra jo turinys. – Ne, – papurtė galvą Ieva. – Galbūt čia reikėtų kiek pastumti šitą žodį? Vos vos. Tada atrodytų geriau. O čia įrašyk sutrumpintą įstaigos pavadinimą, nereikia kaskart jo kartoti. Ieva kilstelėjo akis į mane ir, matyt, pastebėjo mano veide kažkokį neprofesionalų skepticizmą. – Gabriele, – vis taip pat švelniai ir kantriai kalbėjo ji. – Tu nemanyk, kad aš kabinėjuosi. Šioje įstaigoje aš turiu labai kruopštaus ir atidaus darbuotojo reputaciją. Ir aš savo reputaciją labai vertinu. Todėl to paties reikalauju iš pavaldinių. Viskas turi būti idealu ir tvarkinga. – Be abejo, Ieva, – paskubėjau užtikrinti. – Aš taip pat labai kruopšti, atidi ir pedantiška. Tik... – Tai tavo pirmoji diena, Gabriele, todėl nieko keisto ir visiškai nieko baisaus, jei padarei klaidų. Tu išmoksi, aš tai žinojau, kai pasirinkau tave iš aštuonių pretendentų. 20

Tai buvo ilga kaip šimtmečiai diena... Rašau namie. Rašau ne todėl, kad moku, galiu ir mėgstu rašyti. Viešpatie, kokia kvailystė yra rašymas dėl rašymo. Tuo labiau dienoraštis, tai taip vaikiška. Mano užrašai yra visai kitokio – darbinio – pobūdžio. Griežtai dalykiški. Tam, kad aš mokyčiausi iš savo klaidų, atkreipčiau dėmesį į tai, ką galbūt praleidau. Ir kas sėkmingai padėtų siekti karjeros. Viskas, gana, Gabriele. Miegot. Rytoj į darbą, rytoj aš parengsiu tobulą raštą su visais punktais, papunkčiais, tarpais, tarpeliais ir brūkšniukais ir... gerai, miegot.

Ne, aš negaliu eiti miegoti. Turiu prieš miegą perskaityti raštvedybos taisykles. Ilgai netruksiu. Privalau tai padaryti.

Rug s ė jo 2 2 di e na

Ieva atmetė raštą tris kartus. Būtina atidžiai dar kartą perskaityti raštvedybos taisykles, pasiieškoti internete pavyzdžių ir baigti su tuo raštu visam laikui.

Andrë Eivaitë

Valstybės tarnautojos dienoraštis