LITERATŪRA. Vadovėlis X klasei, 2 dalis (ERA) by knygos.lt

Vadovėlis 10 klasei I dalis

TURINYS Violeta Dumčiuvienė Vilma Dulevičienė Laima Skabickienė

III CIKLAS. VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE • 4 1. Poetinės vaizduotės ir pažinimo galios • 6 Dantė „Dieviškoji komedija“ • 8 2. Riteris ir riteriškumas – kova už gėrį • 19 „Rolando giesmė“• 21 Lietuvių literatūra: Jonas Aistis „Persevalis“ • 31 3. Riteris pakitusiame pasaulyje: Don Kichoto paveikslo reikšmės • 34 Migelis de Servantesas „Don Kichotas Lamančietis“ • 37

era

L I T E R AT Ū R A Sugrįžtantys tekstai

IV CIKLAS. VIDURAMŽIŲ LIETUVA: SENOJO IR KRIKŠČIONIŠKOJO PASAULIŲ SUSIDŪRIMAS • 52 1. Lietuvos ir lietuvių vaizdiniai, laisvės supratimas didžiųjų kunigaikščių laiškuose • 54 Lietuvių literatūra: Gedimino laiškas Liubeko, Rostoko, Štralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, 1323 m. gegužės 26 d. • 57 Vytauto laiškas Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui, 1420 m. kovo 11 d. • 61

Vytauto laiškas Jogailai po Lucko suvažiavimo, 1429 m. vasario 17 d. • 63

2. Valdovo asmenybės drama lietuvių literatūroje • 68 Lietuvių literatūra: Justinas Marcinkevičius „Mindaugas“ • 70

V CIKLAS. VERTYBIŲ PATIKRINIMAS XX—XXI A. LITERATŪROJE• 86 1. Tradicinės vertybės ir elgesio normos XX amžiuje • 88 Lietuvių literatūra: Icchokas Meras „Lygiosios trunka akimirką“ • 91 Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“ • 101 2. Moralinės kolizijos, asmens pasirinkimo laisvė ir elgesio motyvai • 104 Lietuvių literatūra: Juozas Grušas „Meilė, džiazas ir velnias“ • 107 3. Gėrio ir blogio vaizdiniai, jų turinys, sąsajos su kultūros tradicija • 128 Viljamas Goldingas „Musių valdovas“ • 129 4. Politinė alegorija ir satyriškas santykis su tikrove • 139 Džordžas Orvelas „Gyvulių ūkis“ • 141 VI CIKLAS. TRADICIJOS PROVOKAVIMAS IR ŽAIDIMAS XX A. LITERATŪROJE • 152 1. Ironiškas žvilgsnis į tradiciją ir istoriją • 154 Lietuvių literatūra: Kostas Ostrauskas „Jūratė ir Kastytis“ • 155 2. Maištas prieš tradiciją • 160 Lietuvių literatūra: Kazys Binkis „Pavasariška“, „Vokiškas pavasaris“, „Donelaitiškas“ • 163 SĄVOKŲ ŽODYNAS • 172 PRIEDAI • 174 TEKSTŲ ŠALTINIAI• 182

III CIKLAS VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Kaip nagrinėti grožinius ir negrožinius tekstus, žr. 1 ir 2 prieduose, p. 174–176.

Perskaitykite ištraukas, pasakykite tekstų temas. Kas sieja abu tekstus? Padarykite prielaidas, kurias problemas aptarsite nagrinėdami šio ciklo kūrinius. Viduramžiai – visuomenės raidos epocha, apimanti laikotarpį nuo Ròmos impèrijos žlugimo (476 m.) iki XVI a. pradžios, yra skirstoma į ankstyvuosius (V–X a.), brandžiuosius (XI–XIII a.) ir vėlyvuosius (XIV–XVI a.). Šiuo laikotarpiu susiformavo daugelis šiuolaikinių Vakar Euròpos valstybių, nacionalinių vertybių arsenalas, kuris sudaro šiuolaikinės Vakarų krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Estetinę viduramžių mintį formuoja vientisas pasaulėvaizdis, kuriame į visumą jungiasi vyraujantis dangiškasis ir ne toks reikšmingas žemiškasis pasaulis. Šis dangiškojo pasaulio prioriteto prieš žemiškąjį teigimas buvo grindžiamas sudėtingais filosofiniais išprotavimais. Kadangi visa ko šaltiniu buvo laikomas Dievas, tai žemiškasis grožis tapo simboline ir alegorine tikrojo, dangiškojo grožio atmaina. Aukščiausiojo grožio simboliu viduramžiais tapo Dievas ir jo sukurto harmoningo pasaulio tvarkos idėja. Tačiau, anot Aurelijaus Augustino, žymiausio ankstyvųjų viduramžių estetiko, neįmanoma absoliučiai suprasti nematerialumo. Todėl protas, mėgindamas pažinti dieviškąją prigimtį ir aukščiausiąjį grožį, pirmiausia turi nueiti savęs pažinimo kelią. Žmogus, buvęs pagrindinis antikinio meno siekis ir aukščiausiasis grožio įsikūnijimas, viduramžių kultūroje užleidžia vietą Dievo, angelų, šventųjų pasauliui. Pagrindinis sakralinis viduramžių meno šaltinis ir jos idėjinis pagrindas buvo Senasis ir Naujasis Testamentai. Jis yra daugiareikšmis, simbolinis, kupinas paslaptingumo.

1. Perskaičius ir išanalizavus Dantės „Dieviškosios komedijos“ ištraukas sukurti šiuolaikinio pragaro modelį. 2. Perskaičius ir išanalizavus viduramžių herojinio epo ,,Rolando giesmė“ ištraukas parašyti literatūrinio rašinio ,,Kovos už gėrį įprasminimas literatūroje“ 100–120 žodžių pastraipą. 3. Perskaičius ir išanalizavus Servánteso romano „Don Kichotas Lamančietis“ ištraukas parašyti samprotavimo rašinio „Svajonės laisvė ir kasdienybės ribos“ arba „Don Kichotas – įkvėpimo šaltinis visų laikų menininkams“ 100–120 žodžių pastraipą. CIKLO SKYRIAI 1. Poetinės vaizduotės ir pažinimo galios. 2. Riteris ir riteriškumas – kova už gėrį. 3. Riteris pakitusiame pasaulyje: Don Kichoto paveikslo reikšmės.

Georges Duby, Katedrų laikai: menas ir visuomenė 980–1420

Kas yra viduramžių meno pagrindas?

Kas viduramžiais buvo pagrindinis grožio šaltinis?

Ką reiškia nesibaigianti pasaulėkūra?

Koks požiūris į žmogų?

Kodėl turime išmanyti viduramžių kultūrą?

VIDURAMŽIAI

Visata iš tiesų nėra statiška . Ją judina Dievas. Gotikos , kaip ir romanikos3, žmogus gyvena kosmoso centre. <...> Žvaigždžių judėjimas suteikia orientaciją jo gyvenimui. Jis – ne pasyvus. Aukščiausiasis kūrėjas, įkurdinęs žmogų materialiųjų kūrinių viršūnėje, pačioje aukščiausioje regimoje pasaulio hierarchijų pakopoje, kviečia jį bendradarbiauti savo kūryboje. Dievas žmogų sukūrė būti kūrybos dalyviu. Pakilimas, kuris leido plėsti lankas, laukus ir vynuogynus pūdymų sąskaita, skatino plėstis priemiesčius, vertė derėtis turguose, o riterius kautis ir pranciškonus kovoti dėl sielų, atspindėjo šią džiaugsmingą naujųjų laikų nuotaiką, kurią savo kalba skleidė katedrų teologija. Kūrimas nėra pasibaigęs. Savo darbais žmogus jame dalyvauja. <...> Šis kodas galutinai susiforma2

SIEKTINA Gebėti analizuoti ir interpretuoti grožinius kūrinius remiantis viduramžių pasaulėvaizdžio, motyvų, vaizdinių, idėjų, meninės raiškos aspektais.

SKAITOMI IR ANALIZUOJAMI KŪRINIAI Dantė „Dieviškoji komedija“. „Rolando giesmė“. Migelis de Servantesas „Don Kichotas Lamančietis“. Jonas Aistis „Persevalis“. (Interaktyvūs www.šaltiniai.info)

Antanas Andrijauskas, Grožis ir menas 1

Susipažinti su Euròpos kultūros tradicija, jos ištakomis, įžvelgti lietuvių ir užsienio literatūros kūrinių jungtis.

UŽDAVINIAI

vo XII a. viduryje. Gausi vėlesnių kartų literatūra pateisino visus, norėjusius Euròpoje iškilti aukščiau už bendruomenę. Iki XIII a. ši literatūra davė savo šedevrus, iškilo riterinių mitų personažai Artūras, Persevalis, Rolandas – garbės, ištikimybės, drąsos, kovos džiaugsmo, mirties niekinimo, didžiadvasiškumo ir dosnumo vertybių nešėjai. Pagrečiui eina likimo galios pasireiškimo, žmonių konfliktų dėl turtų, vertybių, teisių, pabaisų nugalėjimo vaizdai, dažnai įterpiama krikščioniškų elementų. Kiek vėliau Servántesas riterių pasakojimus, kaip tam tikrą aristokratijos ligą, pavers nesibaigiančiu dialogu su mumis apie sunkiai atpažįstamą šventąjį idealizmą, kuris ir užbaigia paslaptingąjį viduramžių pasaulį. Belieka pridurti, kad ir Dantės „Dieviškąją komediją“ galima suvokti kaip paskutinę katedrą, kuri skirtingomis sekomis parodydama Bažnyčią ir valstybę, grožį ir gamtą, teologiją ir filosofiją, nuo žemiškųjų klaidų mus pakylės prie dieviškosios šviesos.

Koks yra viduramžių pasaulėvaizdis?

TIKSLAS

Kokią žinią skleidžia viduramžių literatūra?

SĄVOKOS

Kodėl tokia svarbi žemiškosios ir anapusinės tikrovės vienovė?

Idlė, komzmas, paròdija, pastorãlė, poemà, rterių romãnas, sibolis, šáržas, tercinà, vzija.

Stãtiškas – ramus, nesivystantis, nekintantis. Gòtika – dailės ir architektūros stilius, paplitęs daugelyje Euròpos šalių nuo XII a. vidurio iki XVI a. pradžios. 3 Romãnika – X–XIII a. architektūros ir dailės stilius, paplitęs Vakar ir Vdurio Euròpoje. 1

III CIKLAS

VIDURAMŽIAI IR JŲ VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

I SKYRIUS. Poetinės vaizduotės ir pažinimo galios

Viena vertus, krikščionių bazilika, o vėliau katedra, yra laikoma dangiškosios Jerùzalės sekiniu, ir taip daroma nuo krikščionybės užuomazgų; kita vertus, ji atkuria rojų arba dangiškąjį pasaulį. Tačiau kosmologinė šventojo pastato struktūra išlieka krikščionių sąmonėje: pavyzdžiui, ji akivaizdi bizantiškoje bažnyčioje. Hánsas Zdlmairas (Hans Sedlmayr) teigia: „Ketverios bažnyčios vidaus durys simbolizuoja keturias pasaulio šalis. Bažnyčios vidurys – tai visata. Altorius – tai rojus, kuris yra rytuose. Karališkieji tikrojo altoriaus vartai dar yra vadinami „rojaus vartais“. Per Velykų savaitę šie vartai būna atkelti per visas pamaldas; šio papročio prasmė yra suprantamai paaiškinta Velykų kanone: Kristus prisikėlė iš mirusiųjų ir mums atvėrė rojaus vartus. Ir priešingai, vakarai yra tamsos, sielvarto, mirties sritis, amžinųjų mirusiųjų, laukiančių kūno prisikėlimo, ir Paskutinio teismo buveinė. Pastato centras yra žemė. Žemė yra stačiakampis ir turi keturias sienas, virš kurių yra skliautas. Keturios bažnyčios vidaus dalys simbolizuoja keturias pasaulio šalis.“ Kaip kosmoso atvaizdas bizantiškoji bažnyčia įkūnija ir kartu pašventina pasaulį. Katedra atspindi visatos modelį.

ĮVADAS 1 UŽDUOTIS. Perskaitykite tekstus ir atsakykite į klausimus. Pasakojimai apie keliones į pomirtinį pasaulį nuo VII a. iki XIV a. pradžios priklauso regėjimų arba vzijų (p. 7) žanrui, klestėjusiam viduramžiais. Herojus, kuris gali būti vienuolis arba pasaulietis, per sapną dažniausiai nunešamas į pomirtinį pasaulį, ten jo palydovas yra šventasis. Jis vieną po kitos aplanko pragaro vietas – čia jį gąsdina šaltis ir karštis, siaubingi slėniai ir kalnai, ugnies ir įkaitusios geležies ežerai bei upės, pilni pabaisų, gyvačių, slibinų, čia jis mato, kaip žvėrys siaubūnai ir atgrasūs demonai žiauriai kankina mirusiuosius, paskui rojų – čia gėrisi žydinčiomis, kvepiančiomis pievomis, aukso, sidabro ir brangakmenių buveinėmis ir švytinčių mirusiųjų būriais, giedančiais nuostabias giesmes tarp gerumą spinduliuojančių angelų. Nuo XII a. pabaigos pomirtinio pasaulio erdvėje tarp pragaro ir rojaus nusidriekia tarpinė sritis – skaistykla, iš kur jau skaisčios sielos, ištvėrusios išbandymus ir kankynes, patenka į rojų. Aname pasaulyje nėra nei laiko, nei mirties. Šiems pasakojimams būdinga liaudiškoji tradicija ir mokslinė kultūra. Juk žinome, kad vienuolis regėtojas papasakodavo savo regėjimą, o jį paprastai užrašydavo ar padiktuodavo išsimokslinę dvasininkai. Kaip matome, krikščioniškoji viduramžių ideologija teikia didelę reikšmę kryptims aukštyn ir vidun. Krikščioniui siūlomas idealas ir programa – tai kilimas aukštyn <...>. Čia pasakojimo erdvė – pomirtinio pasaulio erdvė, naujojo pomirtinio pasaulio, teikiančio išganymo viltį ir padidinančio jo galimybes baudžiamaisiais ir apvalomaisiais skaistyklos išbandymais. Tai nusileidimo, horizontalaus ėjimo ir kopimo gestai. Beje, siūlomas judesys čia turi būti priešingas atliekamam judesiui, nes siekiama ištrūkti iš pragaištingo vidaus. Taigi geras veiksmas yra įeiti – pereiti – išeiti. ABC

Jacoues Le Goff, Viduramžių vaizduotė

Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas ABC

Vzija – tariamas vaizdas, regėjimas, fantazijos sukurtas paveikslas; ko nors įsivaizdavimas, vaizdinys; svajonė. Literatūros žinynas

1. Remdamiesi skaitytais graikų mitais, lietuvių pasakojamosios tautosakos kūriniais pasakykite, kodėl nuo seno regimos kelionės į pomirtinį pasaulį. 2. Išvardykite pomirtinio pasaulio sferas. Kaip jos simbòliškai A B C (p. 8) susijusios su šia triada: „įeiti – pereiti – išeiti“? 3. Kokią krikščionybės žinių sistemą įkūnija gotiškoji katedra? 4. Meno istorikas Hainrichas Liuceleris (Heinrich Lützeler) yra pastebėjęs, kad gotika neturi pabaigos. „Tiktai medžiaga, negyvo akmens svoris sulaiko ją ties riba ir sukliudo kilti į erdves. Ji nukelia ribą kaip galima aukščiau. Tikrumoj tos kolonos turėtų vis aukščiau kilti ir tik Dievo akivaizdoje susijungti ir nurimti.“ Pasvarstykite, ką reiškia gotikos vertikaliosios architektūros linijos. 2 UŽDUOTIS.

Perskaitykite tekstą, atsakykite į klausimus ir atlikite užduotį.

Jausmingas anų laikų tikėjimas visąlaik stengėsi pavirsti spalvingais ir žėrinčiais vaizdiniais. Ant šio emocinio pamato suveši simbolzmas A B C (p. 8). Dievui nėra nieko, kas būtų tuščia ir be ženklo. Ėmus vaizduoti Dievą, visa, kas iš Jo kilo ir Jis įprasmino, turėjo sutirštėti, kristalizuotis ir virsti suformuluotomis mintimis. Taip randasi didingas ir taurus pasaulio kaip didžiulės vieningos simbolinės sistemos vaizdinys, idėjų katedra. Tačiau simbolizmas neatskiriamai susijęs su tikrovės samprata, kurią viduramžiai vadino realizmù. Simbolika tikrovės reiškinį paverčia alegorine idėja. Pavyzdžiui, baltos ir raudonos rožės žydi tarp dyglių. Viduramžių dvasia čia iškart įžvelgia simbolinę reikšmę: mergelės ir kankiniai spindi grožybe tarp savo persekiotojų. Mat ir rožės, ir mergelės su kankiniais yra vienodai gražūs, švelnūs, tyri, skaisčiai raudoni kaip kraujas. Grožis, švelnumas, baltumas susiję, remiasi tuo pačiu būties pagrindu, tą patį reiškia Dievo akyse. Simbolinio tikrovės aiškinimo vertė tiesiog neįkainojama. Mat kiekviename sąryšyje turi būti žemesnysis ir aukštesnysis nariai, kurie yra nuoroda į trečiąjį, už juos aukštesnį, dalyką. Tad visi daiktai kelia vienas kitą pakopa po pakopos aukštyn, amžinybės link. Simbolinė mąstysena nuolatos kursto mistinę1 gyvenimo jauseną. Simbolizmas leido pasaulį, kuris pats savaime buvo atmestinas, vis dėlto vertinti ir juo mėgautis, jis leido sutaurinti žemiškus darbus. Milãno katedra, Itãlija

Johan Huizinga, Viduramžių ruduo: studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečių gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose

Šv. Onos bažnyčia, Vlnius 1

M stika – tikėjimas, kad antgamtinį pasaulį (dvasinį absoliutą, dievybę), laikomą tikrąja realybe, žmogus gali suvokti, patirti tiesiogiai – intuicija, ekstaze; kažkas paslaptinga, neišaiškinama.

III CIKLAS

Poetinės vaizduotės ir pažinimo galios

ABC

Sibolis – plačiąja prasme kažkas (daiktas, žodis, ženklas), kas nurodo, reiškia kitą dalyką, pavyzdžiui, vėliava, herbas – konkrečios šalies simboliai, kryžius – krikščionybės simbolis. Šiuo atveju ženklas, kuris gali būti kalbinis ar nekalbinis, turi sutartinį ryšį su žymimu objektu ar sąvoka. Mene, literatūroje simboliu dažnai laikomas tam tikras įvaizdis, pavyzdžiui, kalnai, kelias, rožė, kuriantis asociatyviai su juo susijusias reikšmes. Panašus simbolio santykis su alegorija, kuriai būdingas reikšmės pastovumas; simbolis yra labiau daugiareikšmis, bet jam būdingas polinkis kartotis – ir tam tikroje literatūros tradicijoje ar konkretaus autoriaus kūryboje.

„Dieviškoji komedija“ vaizduoja poeto kelionę per tris pomirtinio gyvenimo sritis, dvasinį žmonijos tobulėjimo kelią nuo aistrų, ydų ir nuodėmių iki Dievo meilės. Tobulos formos, simetriškos struktūros poemoje susijungia žemiausios ir aukščiausios būties sritys. Pragare ir skaistykloje poetą lydi Vergilijus, žemiškosios išminties simbolis. Čia jie sutinka kenčiančias nusidėjėlių, neretai žinomų istorinių ir legendinių asmenybių, vėles. Rojuje, kurio slenksčio pagonis Vergilijus negali peržengti, poetą pasitinka Beatričė – meilės, tyrumo ir dieviškosios išminties simbolis, ir šv. Bernardas – dvasinis religinis Dantės autoritetas. „Dieviškoji komedija“ – savo epochą pralenkęs fantastinis alegorinis kūrinys, kaip ir „Naujojo gyvenimo“ eilėraščiai, parašytas italų kalba. Šiame kūrinyje gausu gyvenamojo laiko vaizdų, pateikiamos teologijos, istorijos, mokslo, politikos, moralumo problemos. Be jau minėtų kūrinių, Dantė paliko filosofinių, politinių, teologinių, kalbos mokslo traktatų lotynų ir italų kalbomis. Dantė laikomas didžiuoju epochų sandūros – paskutiniu viduramžių ir pirmuoju Renesanso – poetu, italų kalbos pradininku, palikusiu ryškų pėdsaką italų ir visos Euròpos literatūroje.

Literatūros enciklopedija mokyklai

1. Kodėl simbolinė mąstysena, viduramžių teoretiko Johano Heizingos (Johan Huizinga) teigimu, yra „idėjų katedra“? 2. Su kokiu viduramžių pasaulėvaizdžio požymiu susijęs simbolizmas? 3. Kokia perskaityto teksto pagrindinė mintis? 4. Kodėl verta aiškintis simbolinės mąstysenos ypatybes? 5. Pasirinkite tikrovės daiktą ir nusakykite jo simbolinę prasmę.

ĮSIVERTINIMAS 1 Kokią temą, problemą nagrinėjau? 2 Kokią kontekstinę informaciją apsvarsčiau? Kuo pagrįsiu jos ryšį su tema ar problema?

Literatūros enciklopedija mokyklai

ABC

Poemà – poezijos žanras, eiliuotas stambus pasakojamasis kūrinys, turintis siužetą ir charakterius (epinė poema), arba stambus lyrinis kūrinys (lyrinė poema). Poemų tipai: didaktinė, aprašomoji, filosofinė, romantinė. Tercinà – trijų eilučių posmas, kurio pirmoji eilutė rimuojama su trečiąja, antroji – su kito posmo pirmąja.

3 Kokias įžvalgas akcentuosiu? Formuluoju teiginį + paaiškinu, pagrindžiu pavyzdžiais + apibendrinu.

KŪRINIO ANALIZĖ (kaip nagrinėti grožinius ir negrožinius kūrinius, žr. p. 174–176) DANTĖ ALIGJERIS. „Dieviškoji komedija“

Italų poetas, filosofas, teologas ir politikas Dántė Aligjèris (Dante Alighieri, tikr. Durante) gimė 1265 m. gegužės mėn. Floreñcijoje. Jis aktyviai dalyvavo politiniame jos, tuo metu sudariusios atskirą valstybę, gyvenime. Šalininkams pralaimėjus, 1302 m. buvo ištremtas iš Floreñcijos ir niekada į ją nebegrįžo. Dantė klajojo po Itãliją, kelerius metus gyveno Parỹžiuje, paskutinius šešerius savo gyvenimo metus praleido Ravènoje. 1321 m. rugsėjo 13 (14?) d. mirė. Poeziją Dantė pradėjo kurti ankstyvoje jaunystėje, buvo vienas iš poezijos srovės dolce stil nuovo (švelnus naujasis stilius) lyderių. Eilėraščiuose, kuriuos rašė italų kalba, aukštino skaisčią, kilnią meilę. Apie 1295 m. surinko per 10 metų rašytus eiliuotus kūrinius ir kartu su jų komentarais sudėjo į knygą „Naujas gyvenimas“. Poezijoje apdainavo didžiąją savo gyvenimo meilę Beatričei, kaimynų mergaitei, kurią išvydo dar vaikystėje, bet niekada netapo net jos draugu. Žymiausias Dantės kūrinys – epinė poemà A B C (p. 9) „Komedija“ (rašyta 1307–1321 m., išleista 1472 m.), kuri dėl meninės vertės ir didingumo nuo XVI a. vadinama „Dieviškąja komedija“ (viduramžiais komedija vadintas bet koks laimingai besibaigiantis kūrinys). Poema sudaryta iš 3 tercnomis A B C (p. 9) (trieiliais) parašytų dalių – „Pragaro“, „Skaistyklos“ ir „Rojaus“, kiekvienoje jų – po 33 giesmes, o „Pragaras“ turi dar ir prologą.

Literatūros žinynas

3 UŽDUOTIS. Perskaitykite filosofės Dalios Marijos Stančienės tekstą. Jį sukonspektuokite ir pasakykite, kodėl mokslininkė Dantę laiko humanistù. Dantė labai aiškiai atskyrė dvi institucijas: Bažnyčią ir imperiją. Abi jos yra absoliučiai autonomiškos, ir jų pamatas yra asmenybė, siekianti natūralaus ir nežemiško tikslo. <...> Dantė, būdamas krikščionis, žinojo, kad nežemiškas tikslas yra aukščiau už tą grynai natūralų, bet, sužavėtas „Nikomacho etikos“1, norėjo palikti aiškiai atskirtas šias dvi institucijas, kad taip galėtų pateisinti imperiškos vienybės idealą, kur visi gyvena vieningai ir taikiai. Taip pat jis norėjo atskleisti žmogaus gyvenimo prasmę istorijos eigoje. Žmogus gyvena laike ir erdvėje ir šis jo istorinis gyvenimas turi prasmę, vertę, kurių krikščionybė nepaneigia, ji patobulina žmogiškąją prigimtį. Dangaus karalystė nepanaikino žemiškos karalystės ir žmogus turi šias abi realybes, ir nė vienos iš jų neturi menkinti. „Nikomacho etika“ suformavo Dantės žmogaus, gyvenančio pagal prigimtį, kurios esmė yra protingumas, įvaizdį. Taip gyventi žmogus gali tik šalyje, kur yra monarchija. Bet krikščionybė atskleidė ir malonės pasaulį, Dievo karalystę, kurią pasiekti ir tobulinti žemėje padeda Kristaus vietininkas popiežius. <...> Tarp būtybių, kurias sukūrė Dievas, žmogus užima ypatingą vietą, jis yra kaip dviejų pasaulių – dvasinio ir materialaus – horizontas. <...> Dantės humanizmas2 yra krikščioniškas, vertinantis visą žmogų, visus jo veiksmus. Dalia Marija Stančienė, Viduramžių filosofija ir etika

1 2

Garsiausias Aristotelio etikos veikalas. Humanzmas – istorinė pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertingumą, protą, nukreipta prieš viduramžių asketizmą.

III CIKLAS

Poetinės vaizduotės ir pažinimo galios

4 UŽDUOTIS. Perskaitykite epinės Dantės poèmos A B C (p. 9) „Dieviškoji komedija“ pirmos dalies „Pragaras“ ištraukas ir atlikite užduotis, atsakykite į klausimą, papasakokite tekstą savais žodžiais. PRAGARAS Pirma giesmė Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, Aš atsidūriau miško tankmėje, Pametęs tiesų pėdsaką takelio.

Drauge su juo ir vilkė atsirado, Kurios liesybė, geidulių pilna, Į pražūtį savaime žmogų veda.

Sunku man apie tai kalbėt, deja: Tokia tamsi giria ta ir siaubinga, Jog vėl jaučiu aš baimę širdyje!

Piktų jos žvilgsnių įžūli liepsna Nenoromis išsklaidė mano ryžtą Greičiau pasiekti kauburį aną.

Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga. Tad vardan1 gėrio, surasto tenai, Papasakoti viską bus naudinga. <...> Kiek pailsėjęs po nakties liūdnos, Aš pakilau ir nuėjau per klonį Ramiu žingsniu prie apšviestos kalvos.

<...> Kai, išgąsčio pagautas netikėto, Slinkau žemyn, – išvydau netolies Vyriškio tylų, blyškų siluetą Ir sušukau jam, pilnas nevilties: „Ar tu vaiduoklis, ar žmogus, – vis viena Pagelbėk man, maldauju iš širdies!“ Domenikas di Michelinas, Dantės portretas, 1465 m., Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedra Floreñcijoje

Bet vos tik leidaus vėlei į kelionę, Kai, vizgindama uodegą mikliai, Staiga iššoko lūšis margašonė;

Jis tarė: „Aš – nebe žmogus šiandieną. Aš Manfujoje Cezario laikais Išvydau saulę – ir tarp Ròmos sienų,

Ji taką man pastojo atkakliai, Ir aš, jos nevaliodamas nuvyti, Galvojau grįžt, sustojęs pakelėj.

Augustui valdant, vaikščiojau kadais: Tuomet tautiečiai mano dar tikėjo Išpuikusiais pagoniškais dievais.

Tai buvo metas, kai maloniai švyti Atbudus ryto saulė – ir būrys Tyrų žvaigždžių padangėje matyti

Poetas aš buvau; žygius Enėjo Išgarsinau ir apsakiau, kaip jis Iš Tròjos miesto degančio išėjo.

Kaip dieviškosios Meilės žiburys. Nors man laimingą pradžią pranašavo Giedra mėlynė ir dailus žvėris.

Bet kam žengi į požemio sritis? Kodėl nekopi tu į kalną šitą, Kuris yra visų žmonių viltis?“

Bet vos nuo baimės siela atsigavo, Kai netolies liūtą pamačiau, Kuris, aukštai pakėlęs galvą savo,

„Vadinasi, Vergilijus2 esi tu? – Akis nudelbęs, jam tariau droviai, – Šaltini džiaugsmo neišpasakyto!

Riaumodamas žingsniavo vis arčiau Ir toks įdūkęs rodėsi iš bado, Jog aš ore jo siautulį jaučiau.

Didingoje tavų eilių srovėj Poetai semiasi jėgų iš seno. Argi ne tu jiems pavyzdį davei,

1 2

Geriau vartoti prielinksnį „dėl“. Pùblijus Verglijus (70–19 m. pr. Kr.) – pirmasis ir garsiausias Augùsto laikų poetas, sukūręs garsųjį romėnų herojinį epą „Eneida“.

Geriausias, mylimiausias dainiau mano, – Argi ne iš tavęs lig šios dienos Aš mokausi garbingo žodžio meno? Išminčiau, žvelk: nuo vilkės alkanos Atatupstom aš traukiuos lyg apmiręs... Meldžiu tave, apgink mane nuo jos.“ <...> „Tau patariu dabar klausyt manęs: Aš būsiu tavo kelrodžiu – tu eisi Su manimi į požemio gelmes, Tu į skausmų buveinę nusileisi, Kur rauda ir maldauja sau mirties Daugybė dvasių, mirusių kadaise.“ 1. Panagrinėję iliustraciją ir remdamiesi perskaityta ištrauka pasakykite pirmos giesmės temą. 2. Poèmos A B C (p. 9) žmogus leidžiasi į pragarą, nes trokšta pažinti žmogaus daromas klaidas – nuodėmes. Raskite ir kitą kelionės tikslo užuominą, nusakytą apšviesto kalno vaizdiniu. 3. Kokia giesmės pradžios nuotaika? Apibūdinkite simbolinę miško erdvės prasmę. 4. Išsiaiškinkite, kokias žmonių ydas simbolizuoja lūšies, liūto ir vilkės vaizdiniai. 5. Paaiškinkite, kodėl būtent Vergilijus, siųstas Beatričės, išgelbsti nuo žvėrių, o paskui yra kelionės po pragarą vedlys.

III CIKLAS

Poetinės vaizduotės ir pažinimo galios

5 UŽDUOTIS. Toliau skaitykite „Pragaro“ giesmių ištraukas ir atlikite užduotis, atsakykite į klausimus, parenkite teksto santrauką. Vienuolikta giesmė <...> „Apvaizdai nemieli darbai pikti, Nes amžinas jų tikslas – neteisybė, Ir jie tegali būti atlikti

Žabangai gali būti paspęsti Lengvatikiams, kurie tau gero linki, Arba tokiems, kur gudrūs ir sukti;

Vien smurtu ar apgaule, ši blogybė Žmonėms tėra būdinga – ir už ją Į dugną siunčia juos dangaus rūstybė.

Šį antrą atvejį mes vertint linkę Kaip niekinimą žmogiškų ryšių; Dėl to antrojon juoston susirinkę

O smurtininkai kenčia pirmoje Pakopoje, kurios yra trys dalys: Tiek smurto rūšių žino žmonija.

Pulkai dviveidžių, sukčių, padlaižių; Ten sąvadautojai, išverstakailiai Ir daug kitokių erkių panašių.

Paliečiamas mat būna Visagalis, Ar mūsų artimas ir jo daiktai, Ar net patsai veikėjas piktavalis.

O pirmas atvejis – tai smūgis meilei Ir tam pasitikėjimui, kuris Vėliau yra apverkiamas taip gailiai.

Suprasi viską, paklausyk tiktai. Nuo mirtinų žaizdų, gaisrų, plėšimo Nukenčia tavo artimas. Už tai

Todėl dugnan, kur žemės vidurys Ir kur nuo amžių viešpatauja Ditas2, Kiekvienas išdavikas nusiris.“

Pelnytai susilaukė prakeikimo Grobikai, užpuolikai, žmogžudžiai, Kurie į juostą pirmąją nugrimo.

<...> Dvidešimt devinta giesmė <...>

Žemiau kiek atsidūrė veltkleidžiai, Kurie iššvaistė paveldėtą lobį, Gyveno taip plačiai ir išlaidžiai,

Kairėn mes paėjėjom su vadu. Ir mano vargšė siela vėl suglumo Nuo atsivėrusių vaizdų

Jog patys nejučiom sau kasė duobę, O paskum verkė... Rasi čia ir tuos, Kurie save iš nevilties nudobė.

To įstabaus aukščiausio teisingumo, Kuris visus klastotojus bjaurius Pelnytai baudžia pagal jų kaltumą.

Neigimas Dievo, valios jo šventos – Taip pat juk smurtas, lygiai kaip nenoras Paklust aukštiems įstatymams gamtos;

Kažin ar maras buvo tiek žiaurus, Senovėje nuniokojęs Eginą3, Kada, anot poetų, net vikšrus

Kaip kentė pasmerktieji, nublokšti Į šitą griovį tamsųjį: dugnu jo Vieni ant pilvo šliaužė, o kiti

Tad ir Sodomos1 miestas, ir Kaoras1 Yra giliausion juoston nustumti, Kurioj liepsnoja sielos jų nedoros.

Jo antkrytį nuodingą sunaikino Ir žmonės, ligi vieno išskinti, Vėl atgimė naujai iš skruzdėlyno, –

Ant kniūbsančių gulėjo lyg apduję Ar, keverzodami keturiomis, Man priminė žvėrių dvikojų rują.

Dž. F. Ratelis, Pragaro žemėlapis

<...> Sodomà – šį legendinį miestą kartu su Gomorà, pagal Bibliją, sudeginusi dangaus ugnis už besaikį gyventojų ištvirkimą. Kahòras – šis Prancūzjos miestas Dantės laikais garsėjo kaip piniginių spekuliacijų centras, kur gyveno daug stambių palūkininkų. 3 Dtas – Liuciferis. 4 Aiginà, Eginà – sala Egėjo jūroje netoli Atnų. Kerštingoji Junonà atsiuntusi baisų marą. 1 2