R omana s
Iš anglų kalbos vertė Zita Edita Giniūnienė
Stebuklai
Kas aš toks? Ir kaip ši istorija baigsis? Saulė patekėjo, ir aš sėdžiu prie lango, nors matau kaip per miglą, tarsi į stiklą būtų kvėpavęs praėjęs gyvenimas. Na, ir atrodau šį rytą: vilkiu dvejus marškinius, mūviu storas kelnes, kaklą du kartus apmuturiavęs šaliku, sukamšęs jį į šiltą megztinį, kurį duktė numezgė mano gimtadienio proga prieš trisdešimt metų. Šildytuvas pakabintas mano kambaryje kiek įmanoma aukščiau, kitas, mažesnis, stovi tuoj už mano nugaros. Šitas trakšteli, padūsauja ir kaip koks pasakų drakonas išspjauna karšto oro gūsį, nors mano kūną vis tiek krečia 9
N i c h o l a s S pa r k s
drebulys jau gerus aštuoniasdešimt metų, ir kitaip jau nebebus. Kartais pamąstau apie tuos savo metus ir, nors su amžiumi jau susitaikiau, vis dar stebiuosi, kad taip ir nesušilau nuo Džordžo Bušo prezidentavimo laikų. Kažin, ar taip būna ir kitiems mano amžiaus žmonėms? Koks mano gyvenimas? Ne taip jau lengva jį nusakyti. Jis nebuvo toks siautulingai nusisekęs, kaip įsivaizdavau, bet ir vargo pele manęs negalėtum pavadinti. Manau, kad jis labiau priminė pelningas ir saugias akcijas: buvo daugiau sėkmės nei nusivylimų, o metams bėgant vertė pamažu kilo. Geras koziris, laimingas bilietas – supratau, kad ne kiekvienas gali taip apibūdinti gyvenimą. Tik nenoriu jūsų klaidinti. Nesu koks nors išskirtinis, tuo esu tikras; tik eilinis žmogus, mąstau paprastai ir gyvenu kaip visi. Man nestatė paminklų, ir mano vardą greit užmirš, bet aš mylėjau kitą žmogų visa širdimi, ir man nieko daugiau nereikėjo. Romantikai pavadintų tai meilės istorija, cinikai – tragedija. Mano galva, yra truputis jų abiejų ir visai nesvarbu, kokia bus galutinė jūsų nuomonė, ji nepakeis fakto, kad tai didelė mano gyvenimo ir pasirinkto kelio dalis. Nesiskundžiu nei dėl jo, nei dėl vietų, į kurias jis mane atvedė; nors galbūt neužtektų rankų pirštų suskaičiuoti nuoskaudoms, kurias patyriau dėl kitų dalykų, mano pasirinktas takas teisingas, ir gyventi kitaip nebūčiau norėjęs. 10
užrašų knygelė
Laikas, deja, gyvenimo naštos nepalengvina. Takas, koks buvo tiesus, toks ir liko, tik dabar jis nubertas žvyru ir akmenimis, susikaupusiais gyvenant. Prieš trejus metus buvo nesunku nekreipti į tai dėmesio, tačiau dabar tai neįmanoma. Mano kūną sukrėtė liga, jau nesu nei stiprus, nei sveikas ir leidžiu dienas kaip balionas po vakarėlio: vangus, sutižęs ir kasdien vis minkštesnis. Sukosėju ir, šnairomis metęs akį į rankinį laikrodį, sumoju, kad metas eiti. Pakylu nuo kėdės prie lango ir velku kojas per kambarį. Stabteliu prie rašomojo stalo paimti šimtąkart skaitytos užrašų knygelės. Jos nevartau, tik pasikišu po pažastimi ir kėblinu ten, kur turiu nueiti. Šlepsiu baltų pilkai taškuotų plytelių grindimis. Jos primena mano ir daugelio čia esančių žmonių plaukus, nors šį rytą koridoriuje esu vienui vienas. Visi tūno savo kambariuose (iškiša nosis nebent dėl televizoriaus), bet jie, kaip ir aš, esame prie to įpratę. Žmogus prie visko pripranti, tik reikia laiko. Tolėliau išgirstu tramdomą kūkčiojimą ir gerai žinau, kieno jis. Medicinos seserys mane pastebi, mes šypsomės ir sveikinamės. Jos – mano draugės, ir mes dažnai kalbamės, be abejonės, joms rūpiu ir aš, ir mano kasdienės bėdos. Man einant pro šalį jos ima šnabždėtis. „Jis ir vėl ateina, – girdžiu sakant, – reikia tikėtis, kad viskas bus gerai.“ Bet į akis man nieko nesako. Žinoma, joms atrodo, kad tokį ankstyvą rytą man būtų skaudu kalbėti 11
N i c h o l a s S pa r k s
apie savo bėdas, o kadangi save pažįstu, manau, kad jos teisios. Neilgai trukus prieinu kambarį. Kaip ir kaskart, durys man plačiai atvertos. Dvi medicinos seserys viduje su šypsenomis pasitinka mane įeinantį. „Labą rytą“, – sveikinasi jos džiugiais balsais. Aš pasinaudoju proga paklausti apie vaikus, mokyklas ir artėjančias atostogas. Mes kalbamės gal minutę, nepaisydami verkšlenimo. Atrodo, kad verksmo jos nepastebi, nes jam atbuko, tačiau netrukus, kaip ir aš, vėl jį prisimena. Po kiek laiko sėdžiu kėdėje, kuri įlinkusi pagal mano figūrą. Seselės jau baigia savo darbą; ji jau aprengta, bet vis tebeverkia. Žinau, kad joms išėjus bus ramiau. Ryto bruzdesys ją visada nuliūdina, o ši diena – ne išimtis. Pagaliau širma praskleidžiama, ir seselės išeina. Eidamos pro šalį jos mane paglosto ir nusišypso. Įdomu, ką tai galėtų reikšti? Kurį laiką sėdžiu ir įdėmiai ją stebiu, tik į mano žvilgsnį ji nereaguoja. Suprantu, kad ji nežino, kas aš toks. Jai aš svetimas. Nusisukęs palenkiu galvą ir tyliai meldžiu stiprybės žinodamas, kad jos prireiks. Visuomet tvirtai tikėjau Dievą ir pasitikėjau maldos galia, nors – būsiu sąžiningas – mano tikėjimas pateikė visą sąrašą klausimų, į kuriuos prieš iškeliaudamas anapus tikrai noriu gauti atsakymus. Esu pasiruošęs. Užsidedu akinius, iš kišenės išsitraukiu skaitymo lęšį. Dedu jį ant stalo trumpam, kol atsiversiu 12
užrašų knygelė
užrašų knygelę. Net du kartus paseilinu savo suriestą pirštą, kad gerokai susidėvėjęs knygos viršelis atsiverstų ties pirmu puslapiu. Tada pridedu didinamąjį stiklą prie vietos, nuo kurios pradėsiu skaityti. Būna, kad prieš skaitant mano mintys trumpam susijaukia. Įdomu, ar taip nutiks ir šiandien. Nenumanau, niekada nežinau to iš anksto, nors iš esmės tai ir nesvarbu. Tai galimybė judėti pirmyn, ne garantija, man – tai savotiškos lažybos. Galite vadinti mane svajotoju, kvaiša ar dar kitokiu, vis tiek tikiu, kad viskas yra įmanoma. Suprantu, kad aplinkybės ir mokslas yra prieš mane. Gyvendamas supratau ir žinau, kad mokslas – dar ne viskas, ir nenustojau tikėti, jog stebuklai, kad ir kokie nepaaiškinami ar neįtikėtini jie būtų, egzistuoja ir gali vykti nepriklausomai nuo įprastos gamtos tvarkos. Todėl vėl, kaip ir kiekvieną dieną, skaitau garsiai, kad tik ji girdėtų, vildamasis, jog stebuklas, atėjęs viešpatauti mano gyvenime, vėl triumfuos. O gal – tik gal – taip ir bus.
Šmėklos
Buvo ankstyvas 1946-ųjų spalis, ir Nojus Kalhunas iš savo plantacijų stiliaus namo žaluma apsuptos verandos stebėjo dylančią ir vis žemiau besileidžiančią saulę. Sunkiai padirbėjęs visą dieną jis ypač mėgdavo čia sėdėti vakarais, leisdamas mintims klajoti, kur patinka. Taip jis ilsėdavosi, tokios rutinos buvo išmokęs iš tėvo. Jam labai patiko žiūrėti į medžius ir jų atspindžius upėje. Vėlų rudenį medžiai Šiaurės Karolinoje būna gražūs: žali, geltoni, raudoni, oranžiniai ir visokių tarpinių atspalvių. Jų akinamos spalvos žėrėjo saulėje, ir 15
N i c h o l a s S pa r k s
Nojus Kalhunas jau kokį šimtąjį kartą svarstė, ar pirmieji namo šeimininkai vakarodami mąstė apie tuos pačius dalykus kaip ir jis. Namas, pastatytas 1772 metais, buvo vienas seniausių ir didžiausių Niu Berno namų. Sumanytas jis buvo kaip pagrindinis namas veikiančioje plantacijoje; Nojus nusipirko jį tuoj po karo ir vienuolika mėnesių trukusiam remontui išleido ne tiek jau mažai pinigų. Prieš kelias savaites Rolio laikraščio apžvalgininkas savo straipsnyje teigė, kad tai vienas puikiausių jo matytų restauravimo pavyzdžių. Su namu taip ir buvo. Kas kita – likęs turtas, ir būtent tvarkydamas jį Nojus praleisdavo kone visą dieną. Namas stovėjo dvylikos akrų sklype, prigludusiame prie Braiso upelio. Nojus taisė medinę tvorą, iš trijų pusių juosusią jo nuosavybę, tikrino, ar neras papuvusių sausuolių ir termitų, reikalui esant keitė stulpus. Jam dar reikėjo prie jos padirbėti, ypač vakarų pusėje. Tad padėjęs įrankius į šalį mintyse sudėliojo užsakymą telefonu medienai parsigabenti. Nuėjęs į namą išgėrė stiklinę saldžios arbatos, paskui nusimaudė po dušu. Pasibaigus dienai jis visuomet taip darydavo, juk vanduo nuplaudavo ir nešvarumus, ir nuovargį. Nušukavęs plaukus nuo kaktos užsimovė nublukusius džinsus, apsivilko mėlynus marškinius ilgomis 16
užrašų knygelė
rankovėmis, prisipylė dar vieną stiklinę arbatos ir išėjo į verandą, kur dabar ir sėdėjo ir kur būna tuo pat metu kiekvieną dieną. Jis pakėlė rankas virš galvos, tada ištiesė į šalis ir, pasukiojęs pečius, taip baigė eilinę mankštą. Dabar jautėsi gerai, buvo švarus ir gaivus. Jo raumenys nuvargo, ir jis žinojo, kad rytoj jaus lengvą maudulį, tačiau smagu, kad užbaigė tai, ką buvo sumanęs. Imdamas gitarą, Nojus prisiminė tėvą ir pajuto, kaip jam jo trūksta. Kartą subrązginęs, paderino dviejų stygų įtempimą, paskui vėl perbraukė per stygas. Šįkart garsas buvo bemaž tobulas, ir Nojus pradėjo groti švelnią, ramią melodiją. Iš pradžių kiek paniūniavo, o kai jį apsiautė naktis – uždainavo. Jis grojo ir dainavo, kol nusileido saulė ir dangus tapo juodas. Buvo kiek po septynių, kai jis baigė groti, ir, atsilošęs kėdėje, pradėjo sūpuotis. Iš įpročio pažvelgęs į rudeninį dangų išvydo mirgančius Orioną, Didžiuosius Grįžulo Ratus, Dvynius ir Šiaurės žvaigždę. Jo galvoje pradėję suktis skaičiai greitai liovėsi. Kadangi namui buvo išleidęs vos ne visas savo santaupas, žinojo, kad tuoj pat reikėtų susirasti darbą, tačiau tą mintį jis nustūmė į šalį, nusprendęs tuo nebesirūpinti, o mėgautis likusiais restauravimo mėnesiais. Jis juto, kad jam pasiseks, juk visuomet sekėsi. Be to, galvojant apie pinigus jį visada apimdavo nuobodulys. Nojus 17
N i c h o l a s S pa r k s
anksti išmoko džiaugtis paprastais dalykais, kurių negalima nusipirkti už pinigus, ir jam sunkiai sekėsi suprasti žmones, manančius kitaip. Tai buvo dar vienas jo bruožas, paveldėtas iš tėvo. Prišliaužė Klem, jo kalė aviganė, ir prieš atsiguldama prie kojų apuostė jo ranką. – Ei, drauguže, kaip laikaisi? – paklausė jis, paplekšnodamas jos galvą; kalė meiliai suinkštė ir švelniomis apvaliomis akimis įsistebeilijo į savo šeimininką. Automobilio avarija nusinešė jos koją, bet ji vis dar neblogai judėjo ir palaikydavo jam kompaniją tokiomis ramiomis naktimis kaip ši. Dabar jis buvo trisdešimt vienų, dar nesenas, bet toks jautėsi, kadangi buvo vienišas. Nuo tada, kai čia sugrįžo, į pasimatymus neidavo, nors ir nebuvo sutikęs nė vienos moters, kuri bent kiek jį domintų. Jis žinojo, kad tai jo kaltė. Kažkas vertė jį laikytis atstu nuo bet kurios moters, mėginusios su juo suartėti, kažkas tokio, ko, jo manymu, jis negalėtų pakeisti, net jei ir mėgintų. Kartais prieš užmigdamas jis susimąstydavo, ar jam taip ir lemta likti vienišam visą gyvenimą. Vakaras praėjo, bet tebebuvo gražu ir šilta. Nojus klausėsi žiogų čirškimo ir lapų šnarėjimo galvodamas, kad gamtos garsai tikresni ir kelia daugiau emocijų už daiktus, tokius kaip mašinos ar lėktuvai. Gamta duodavo daugiau nei pasiimdavo, o jos garsai visada 18
užrašų knygelė
sugrąžindavo jį į tą būseną, kurioje žmogus ir turi būti. Per karą, ypač po didžiojo mūšio, buvo dienų, kai jis dažnai mąstydavo apie tuos paprastus garsus. „Jie saugos tave nuo beprotystės, – pasakė jam tėvas tą dieną, kai Nojus turėjo išplaukti. – Tai Dievo muzika ir ji parves tave namo.“ Baigęs gerti arbatą jis įėjo vidun ir pasiėmė knygą, grįždamas į verandą uždegė šviesą. Vėl atsisėdęs pažvelgė į knygą. Ji buvo sena, įplėštu viršeliu, puslapiai nešvarūs ir sulieti vandeniu. Tai buvo Volto Vitmeno „Žolės lapai“ – knyga, kurią nešiojosi per visą karą. Kartą ji net išgelbėjo jį nuo kulkos. Jis patrynė viršelį, kiek nuvalydamas dulkes. Tuomet leido knygai atsiversti kur papuola ir prieš akis išvydo žodžius: Tai tavo valanda, o Siela, tavasis skrydis į bežodę erdvę, tolyn nuo knygų, nuo menų, ištrynus dieną, pamoką išmokus. Kai išnyri visa, tyli, stebi Ir apmąstai mieliausias tau temas – Naktį, miegą, mirtį ir žvaigždes.* * Čia ir toliau eilėraščius vertė Birutė Lenktytė.
19
N i c h o l a s S pa r k s
Nojus nusišypsojo pats sau. Nežinia kodėl Vitmenas visuomet jam primindavo Niu Berną; jis jautėsi patenkintas, kad grįžo. Nors jis buvo toli nuo čia, visus keturiolika metų vis tiek čia buvo jo namai, jis pažinojo nemažai vietinių žmonių, daugelis buvo iš jo jaunystės laikų. Nieko keista, kad žmonės, kurie čia gyveno, likdavo nepasikeitę, kaip ir kitų pietinių miestų gyventojai, tik kiek pasendavo. Pastaruoju metu jo geriausias draugas buvo Gusas, septyniasdešimtmetis juodukas, gyvenantis netoliese. Jie susitiko praėjus porai savaičių po to, kai Nojus nusipirko namą, tuomet Gusas apsireiškė nešinas naminiu likeriu ir Bransviko troškiniu. Tą pirmąjį vakarą jie praleido dviese, vis labiau nusigerdami ir pasakodamiesi savo istorijas. Dabar Gusas užsukdavo porai vakarų per savaitę, dažniausiai apie aštuntą. Jis gyveno kartu su keturiais vaikais ir vienuolika anūkų, todėl jam reikėjo kartkartėmis ištrūkti iš namų, ir dėl to Nojus negalėjo jo kaltinti. Paprastai Gusas atsinešdavo savo armoniką ir kiek pašnekėję jie kartu pagrodavo kelias dainas, nors kartais grojimas trukdavo ištisas valandas. Jis įprato laikyti Gusą šeimos nariu. Iš tikrųjų jokio kito ir nebuvo, bent jau nuo tada, kai pernai mirė tėvas. Nojus buvo vienintelis vaikas; jo motina mirė nuo 20
užrašų knygelė
gripo, kai jam buvo dveji metukai. Tėvas taip ir nevedė, nors vieną kartą norėjo tai padaryti. Jis neabejojo, kad tėvas tąkart mylėjo. Tik vienintelį kartą, ir tai buvo labai seniai. Meilė jį pakeitė visam laikui. Tik tobula meilė taip paveikia žmogų, o ji buvo tobula. Žvilgėdami sidabru mėnesienoje per vakaro dangų lėtai ritosi pakrantės debesys. Kai jie sutankėjo, Nojus atlošė galvą ant supamojo krėslo atkaltės. Jo kojos pačios judėjo vienodu ritmu kaip ir kitais vakarais, ir Nojus pajuto, kaip atmintis grįžta į prieš keturiolika metų buvusį tokį pat šiltą vakarą. Tai vyko tuoj po mokyklos baigimo, 1932-aisiais, Niuso upės festivalio atidarymo metu. Visi miesto žmonės vaikščiojo gatvėmis, mėgavosi kepsniais ir sėkmės žaidimais. Tą naktį buvo drėgna – dėl vienos priežasties jis tai gerai įsiminė. Nojus atvyko vienas, ir kuomet vaikštinėjo minioje ieškodamas draugų, pamatė Finą ir Sarą (žmones, su kuriais užaugo), besikalbančius su mergina, kurios Nojus anksčiau niekada nebuvo matęs. Jis prisiminė pamanęs, kad ji gražutė, o kai pagaliau priėjo, nepažįstamoji pažvelgė jo pusėn svajingomis akimis ir nebenusisuko. „Sveikas, – tarė ji paprastai ir ištiesė ranką. – Finlis man daug apie tave pasakojo.“ Banali pradžia, kurią būtų galima pamiršti, jei tos mergaitės vietoje būtų buvusi kita, tik ne ji. Kol jis 21
N i c h o l a s S pa r k s
spaudė jos ranką ir jo akys skendo jos kerinčiose smaragdinėse akyse, nespėjus jam darkart įkvėpti, jis jau žinojo, kad tokios kaip ji ieškotų ir nebesurastų, kad ji – ta, su kuria jis norėtų praleisti likusį gyvenimą. Ji atrodė tokia gera ir tobula. Kol jis taip galvojo, vasaros vėjas šnarino medžių lapus. Toliau viskas nuskriejo lyg tornadas. Finas pasakė jam, kad ji su šeima Niu Berne vasaroja, kadangi tėvas dirba R. J. Reinoldsui, ir nors Nojus tik linktelėjo, iš to, kaip ji žiūrėjo į Nojų, buvo matyti, kad jai patiko net jo tylėjimas. Supratęs, kas vyksta, Finas pratrūko juoktis, o Sara pasiūlė išgerti vyšnių kokteilio. Jie visi keturi liko festivalyje tol, kol žmonių minia praretėjo ir visa užsidarė nakčiai. Jie susitiko kitą dieną, paskui dar kitą ir greitai tapo neišskiriami. Kas rytą (išskyrus sekmadienius, kai jis turėdavo eiti į bažnyčią) Nojus skubėdavo kuo greičiau baigti namų ruošą ir tuomet droždavo tiesiai į Fort Toteno parką, kur jo laukdavo ji. Kadangi buvo neseniai atvykusi ir anksčiau negyvenusi mažame miestelyje, jie leido dienas veikdami tai, kas jai buvo visiškai nauja. Jis mokė ją uždėti jauką ant meškerės kabliuko ir seklumose žvejoti didžiažiočius upėtakinius ešerius, imdavo ją su savimi, kai eidavo pasižvalgyti po Kroatano girios tankmes. Jie plaukiojo kanoja, stebėjo vasaros perkūnijas ir atrodė, kad jau seniai pažįsta vienas kitą. 22
užrašų knygelė
Jis taip pat kai ko išmoko. Tai ji išmokė jį šokti valsą, trypti čarlstoną, ir nors per pirmų kelių dainų melodijas jie painiojo žingsnius, jos kantrybė pamažu atsipirko, ir jie kartu šoko miesto šokiuose tabako klojime tol, kol nutilo muzika. Paskui jis lydėjo ją namo ir, kai pasakę „labanakt“ jie uždelsė verandoje, jis pirmą kartą ją pabučiavo ir pats stebėjosi, kodėl nepadarė to anksčiau. Į vasaros pabaigą jis atsivedė ją į šitą namą ir, nežiūrėdamas į griuvenas, pasakė jai, kad vieną dieną taps namo savininku ir jį suremontuos. Jie praleido kartu marias laiko kalbėdami apie savo svajones, – jis apie tai, kad nori pamatyti pasaulį, ji – kad nori tapti menininke, – ir drėgną rugpjūčio naktį abu prarado nekaltybę. Po trijų savaičių ji išvyko, pasiėmusi visą likusią vasarą ir dalelę jo paties. Vieną ankstų rytą, lietui lyjant, jis matė ją išvykstančią iš miesto, sekė akimis, kurių per visą naktį taip ir nebuvo sumerkęs, paskui parėjo namo ir susikrovė krepšį. Visą kitą savaitę jis praleido Harkerso saloje. Nojus rankomis perbraukė plaukus ir pažvelgė į rankinį laikrodį. Buvo dvylika minučių devintos. Jis pakilo ir nuėjęs į fasadinę namo pusę apžvelgė kelią. Guso nebuvo matyti, tad sumojęs, kad tas ir nesiruošia ateiti, Nojus grįžo prie supamojo krėslo ir vėl atsisėdo. Prisiminė, kaip apie merginą pasakojo Gusui. Kai užsiminė pirmą kartą, Gusas pakraipė galvą ir ėmė 23
N i c h o l a s S pa r k s
juoktis. „Tai šmėkla, nuo kurios tu bėgi.“ Paklaustas, ką turi galvoje, Gusas atsakė: „Žinai, šmėkla – tai atmintis. Aš stebiu tave dirbantį dieną ir naktį, vergaujantį taip, kad vargiai beturi laiko atsikvėpti. Žmonės daro taip dėl trijų priežasčių: arba jie pamišę, arba kvaili, arba nori užsimiršti. Supratau, kad tu nori užmiršti, tik nežinojau ką.“ Nojus galvojo apie Guso žodžius. Žinoma, jis teisus. Dabar Niu Bernas – vaiduoklių vieta, kurią lanko jos atminties šmėkla. Jis matydavo ją kiekvieną kartą, kai praeidavo pro jų vietelę Fort Toteno parke, išvysdavo ją tai sėdinčią ant suolelio, tai stovinčią prie vartų, visada besišypsančią. Jos šviesūs plaukai švelniai liesdavo pečius, o akys būdavo smaragdų spalvos. Kai Nojus su gitara naktį sėdėjo verandoje, išvydo ją šalia savęs, ramiai besiklausančią jo grojamų vaikystės melodijų. Jausdavo tą patį ir tada, kai nueidavo į Gustono vaistinę ar Masonų teatrą arba kai vaikštinėdavo po miestą. Visur, kur tik pažvelgdavo, regėdavo jos atvaizdą, pastebėdavo dalykus, kurie iš naujo sugrąžindavo ją į gyvenimą. Jam ir pačiam buvo keista. Jis užaugo Niu Berne. Čia praleido pirmuosius septyniolika metų, bet kai pagalvodavo apie Niu Berną, rodėsi, kad prisimena tik paskutinę vasarą, tą, kai jie buvo kartu. Kiti prisiminimai 24
užrašų knygelė
liko tik fragmentais, buvimo tai vienur, tai kitur akimirkomis, ir vos keli jų galėjo sužadinti kokius nors jausmus. Vieną naktį jis apie tai pasipasakojo Gusui, ir pastarasis ne tik suprato, bet ir pirmas paaiškino, kodėl taip yra. Jis pasakė labai paprastai: „Mano tėtis man sakydavo, kad kai įsimyli pirmą kartą, gyvenimas pasikeičia visam laikui ir tas jausmas niekur nedings, kad ir kaip stengtumeisi. Mergaitė, apie kurią pasakojai, – tavo pirmoji meilė. Kad ir ką darytum, ji pasiliks su tavim amžinai.“ Nojus papurtė galvą ir, kai jos atvaizdas pradėjo blėsti, grįžo prie Vitmeno. Skaitė apie valandą, kartkartėmis, pakėlęs nuo knygos akis, stebėjo meškėnus ir oposumus, šmirinėjančius prie upelio. Pusę dešimtos užvertęs knygą, užlipo laiptais į miegamąjį ir įrašė į savo dienoraštį ne tik asmeniškus dalykus, bet ir pastabas apie atliktą namo tvarkymo darbą. Po keturiasdešimties minučių jis jau miegojo. Klem užsiropštė laiptais, apuostė jį miegantį, paskui pasisukiojo ratais, kol galiausiai susirietė jo lovos kojūgalyje. ***** Tą patį vakarą, kiek anksčiau, už šimto mylių nuo tos vietos moteris sėdėjo tėvų namų verandos sūpynėse, po 25
N i c h o l a s S pa r k s
savimi parietusi koją. Kai atsisėdo, sūpynės buvo mažumėlę drėgnos, neseniai smarkiai, kaip iš kibiro, nulijo, bet debesys jau sklaidėsi, tik ji žiūrėjo ne į juos, bet į žvaigždes ir svarstė, ar jos sprendimas teisingas. Daug dienų ji dėl to kankinosi – tebekovojo su savimi ir šį vakarą, kol pagaliau suprato, kad niekada sau neatleis, jei nepasinaudos galimybe. Lonas nežinojo tikrosios priežasties, kodėl kitą rytą ji išvyko. Prieš savaitę ji buvo užsiminusi, kad norėtų apsilankyti antikvarinėse parduotuvėse prie vandenyno pakrantės. „Tik porai dienų, – tarė ji. – Be to, man reikia atitrūkti nuo vestuvių planų!“ Pamelavusi pasijuto blogai, tačiau suprato, kad jokiu būdu negali jam pasakyti tiesos. Su Lonu jos išvykimas neturėjo nieko bendra ir būtų neteisinga maldauti Loną ją suprasti. Kelionė iš Rolio buvo nesunki, truko kiek ilgiau nei dvi valandas, ir ji atvyko prieš vienuoliktą. Užsiregistravusi mažame viešbutyje miesto centre nuėjo į savo kambarį ir, išsikrovusi lagaminą, sukabino sukneles į sieninę spintą, o visa kita sudėjo į stalčius. Ji greit suvalgė priešpiečius, pasiteiravo padavėjos apie artimiausius antikvariatus ir praleido juose kelias valandas. Prieš pusę penkių ji vėl grįžo į savo kambarį. Sėdėdama ant lovos krašto surinko numerį ir paskambino Lonui. Jis negalėjo ilgai kalbėti, nes turėjo 26
užrašų knygelė
būti teisme, bet prieš pokalbio pabaigą ji davė jam telefono numerį to viešbutuko, kur buvo apsistojusi, ir pažadėjo paskambinti kitą dieną. „Gerai“, – pagalvojo ji, dėdama ragelį. Eilinis pokalbis, nieko ypatingo. Nieko, kas keltų įtarimą. Ji pažinojo Loną jau beveik ketverius metus; ėjo 1942-ieji, kai jie susitiko, prieš metus Amerika buvo įstojusi į karą, kurį kariavo pasaulis. Kiekvienas atliko savo pareigą, o ji dirbo savanore centrinėje miesto ligoninėje. Ten ji buvo reikalinga ir vertinama, nors jai sekėsi sunkiau, nei tikėjosi. Pirmieji sužeistų jaunų kareivių srautai pradėjo grįžti namo, ir ji leido dienas prie luošų vyrų ir sudarkytų kūnų. Kai Lonas, pasitelkęs visą savo žavesį, prisistatė jai per Kalėdų pobūvį, ji išvydo kaip tik tokį žmogų, kokio jai reikėjo: tikintį ateitimi ir turintį humoro jausmą, ir tai nuvijo visas jos baimes. Lonas buvo gražus, inteligentiškas ir energingas, klestintis teisininkas, aštuoneriais metais už ją vyresnis. Jis dirbo savo darbą su užsidegimu, ne tik laimėdavo bylas, bet ir tapdavo vis žinomesnis. Jai buvo suprantamas jo atkaklus sėkmės vaikymasis, nes jos pačios tėvas ir nemaža dalis sutiktų vyrų iš jos socialinės aplinkos buvo tokie patys. Kaip ir jie, jis buvo išauklėtas, o Pietų kastų sistemoje šeimos vardas ir pasiekimai dažnai būdavo svarbiausi vedybų veiksniai. Kai kuriais atvejais jie buvo vieninteliai dėmesio verti motyvai. 27