Vlado Braziūno nuotr.
Matai daug, bet tik tada, kai suspaudi į trupinį. Geras kūrinys lyg užbraukia brūkšnį. Bet ir atveria, kas jau už brūkšnio. Nei malda, nei giesmė, nei himnas nesileidžia į diskusijas. Jie tiesiog yra.
Fragmentas, jei gyvas, yra sugniaužtas siužetas. Tautos žemė pradeda mažėti mąžtant jos kalbos apimtims. Kad gyvenimas skleistųsi, kad leistų šaknis, kad augtų, reikia įsibuvimo savo vietoje. Nenorėk, kad iš karto, nesitikėk, nelauk. Kūrybingo žmogaus patirtis yra grūdas, iš kurio šaknis išleidžia ir vaizduotė.
Meilės istorija pasirodo tada, kai jau yra pasibaigusi kaip gyvenimas, kai jau niekas netrikdo. Kai atsisakai lenktyniauti, grumtis dėl vietos po saule, gali ramiai ilgėtis ir to, kurį gražiai pripažintum aukštesniu. Poezija tik atrodo kaip žaidimas. Atrodo, o nėra. Menas supažindina mus su mumis pačiais ir pačiais negailestingiausiais būdais. Paradokso negalima nei aiškinti, nei paaiškinti. Aiškinamas paradoksas virsta banalybe. Jei tai, ką rašai, nesvarbu tau pačiam, nebus svarbu niekam.
„Už brūkšnio“ – trečioji profesorės Viktorijos Daujotytės refleksijų trilogijos knyga. Pirmoji – „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012), antroji – „Lašas poezijos“ (2013). Kokios sąmonės erdvės mums atsiveria perskaičius gerą kūrinį, kuris „lyg užbraukia brūkšnį“? Autorė šias tris knygas įvardija kaip „fragmentų knygas“. Užuomina, sakinys, aliuzija, citata tampa klijais, sutvirtinančiais praeities ir dabarties pagrindą, ant kurio auga ir ateities statinys. „Fragmentas – sakiniai, suimti į saują“, mažmožiai, prabylantys apie likimus, asmenybes, ištirpstančias kultūroje, istorijoje. Net ir veidrodžio šukė atspindi visą vaizdą – atskirame kūrinio fragmente galime matyti ir asmenybę, ir epochą (juk lotyniškai reflexio – atspindys, atgręžimas, perstatymas). Apmąstydami neišvengiamai ir atspindime. Autorė per asmenišką potyrį, pojūtį nesmerkdama, neteisdama bando įžvelgti, kas gi už to brūkšnio, metaforos blyksnio, paradokso grožio, kas yra ta literatūra ir gyvenimas, asmenybės ir vietos, darančios įtaką mūsų mąstymui, buvimui, kas yra tikra, o kas tik simuliacija.
už brūkšnio
Tėvas su knyga – didis tai yra pasaulio sutvirtinimas vaikui, padrąsinimas: eik, rasi, yra ta knyga, kurios tau būtinai reikia. O jei nerasi, tu pats tą knygą ir parašysi.
daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.
Viktorija Daujotytė
Jei junti sakinį, tai gebi ir pasakyti. Ir esi sakinio pasakomas, nors atrodo, kad tik pasisakai.
Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų
STABTELTI
Viktorija Daujotytė
už brūkšnio
Tik kai stabteli, imi matyti. Kai stabteli neaiškioj, chaotiškoj minties kelionėj, suvoki kažką atskirą, lyg suimi delnais, išsikeli į sąmonės šviesą. „Už brūkšnio“ – trečioji atskirų mąstymo fragmentų knyga; po „Laisvojo mąstymo properšų“ ir „Lašo poezijos“. Iš esmės jas skiria tik laikas, tekėjęs lyg ir taip pat, bet ir kitaip, ir tose pačiose knygose atvertęs kitus puslapius, žvilgsniui – kitas erdvės perspektyvas, suvedęs su kitomis kitų mintimis. Fragmentas yra stabtelėjimas. Eini, eini ir staiga stabteli, lyg pamatai, ko anksčiau nematei, išgirsti, ko negirdėjai, pajunti ryšį, kurio anksčiau lyg ir nebuvo. Kai žmonės renkasi vietą, kur įsikurti, jie stabčioja, žvalgosi. Visada taip – nuo pradžių pradžios. Kažkur žvilgsnis sustoja, lyg prisitvirtina – medis, priekalnė, vanduo. Tinkamai sueina dangaus ir žemės linijos. Ir tekstais įsikuriame. Fragmentiniai tekstai iš stabtelėjimų, stabčiojimų. Sąmonė prie kažko stabteli, lyg gavusi kokį signalą, – tas žodis, tas sakinys, tas žiedas vėjuotą rudens dieną. Tas likimo punktyras, galbūt lėmęs tekstą. Ta prasmė, tokia neaiški, lyg pro rūką.
ISBN 978-609-466-089-4
Viktor ija Da ujot ytė 9 7 8 6 0 94 660894