Vlado Braziūno nuotr.
Matai daug, bet tik tada, kai suspaudi į trupinį. Geras kūrinys lyg užbraukia brūkšnį. Bet ir atveria, kas jau už brūkšnio. Nei malda, nei giesmė, nei himnas nesileidžia į diskusijas. Jie tiesiog yra.
Fragmentas, jei gyvas, yra sugniaužtas siužetas. Tautos žemė pradeda mažėti mąžtant jos kalbos apimtims. Kad gyvenimas skleistųsi, kad leistų šaknis, kad augtų, reikia įsibuvimo savo vietoje. Nenorėk, kad iš karto, nesitikėk, nelauk. Kūrybingo žmogaus patirtis yra grūdas, iš kurio šaknis išleidžia ir vaizduotė.
Meilės istorija pasirodo tada, kai jau yra pasibaigusi kaip gyvenimas, kai jau niekas netrikdo. Kai atsisakai lenktyniauti, grumtis dėl vietos po saule, gali ramiai ilgėtis ir to, kurį gražiai pripažintum aukštesniu. Poezija tik atrodo kaip žaidimas. Atrodo, o nėra. Menas supažindina mus su mumis pačiais ir pačiais negailestingiausiais būdais. Paradokso negalima nei aiškinti, nei paaiškinti. Aiškinamas paradoksas virsta banalybe. Jei tai, ką rašai, nesvarbu tau pačiam, nebus svarbu niekam.
„Už brūkšnio“ – trečioji profesorės Viktorijos Daujotytės refleksijų trilogijos knyga. Pirmoji – „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012), antroji – „Lašas poezijos“ (2013). Kokios sąmonės erdvės mums atsiveria perskaičius gerą kūrinį, kuris „lyg užbraukia brūkšnį“? Autorė šias tris knygas įvardija kaip „fragmentų knygas“. Užuomina, sakinys, aliuzija, citata tampa klijais, sutvirtinančiais praeities ir dabarties pagrindą, ant kurio auga ir ateities statinys. „Fragmentas – sakiniai, suimti į saują“, mažmožiai, prabylantys apie likimus, asmenybes, ištirpstančias kultūroje, istorijoje. Net ir veidrodžio šukė atspindi visą vaizdą – atskirame kūrinio fragmente galime matyti ir asmenybę, ir epochą (juk lotyniškai reflexio – atspindys, atgręžimas, perstatymas). Apmąstydami neišvengiamai ir atspindime. Autorė per asmenišką potyrį, pojūtį nesmerkdama, neteisdama bando įžvelgti, kas gi už to brūkšnio, metaforos blyksnio, paradokso grožio, kas yra ta literatūra ir gyvenimas, asmenybės ir vietos, darančios įtaką mūsų mąstymui, buvimui, kas yra tikra, o kas tik simuliacija.
už brūkšnio
Tėvas su knyga – didis tai yra pasaulio sutvirtinimas vaikui, padrąsinimas: eik, rasi, yra ta knyga, kurios tau būtinai reikia. O jei nerasi, tu pats tą knygą ir parašysi.
daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.
Viktorija Daujotytė
Jei junti sakinį, tai gebi ir pasakyti. Ir esi sakinio pasakomas, nors atrodo, kad tik pasisakai.
Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų
STABTELTI
Viktorija Daujotytė
už brūkšnio
Tik kai stabteli, imi matyti. Kai stabteli neaiškioj, chaotiškoj minties kelionėj, suvoki kažką atskirą, lyg suimi delnais, išsikeli į sąmonės šviesą. „Už brūkšnio“ – trečioji atskirų mąstymo fragmentų knyga; po „Laisvojo mąstymo properšų“ ir „Lašo poezijos“. Iš esmės jas skiria tik laikas, tekėjęs lyg ir taip pat, bet ir kitaip, ir tose pačiose knygose atvertęs kitus puslapius, žvilgsniui – kitas erdvės perspektyvas, suvedęs su kitomis kitų mintimis. Fragmentas yra stabtelėjimas. Eini, eini ir staiga stabteli, lyg pamatai, ko anksčiau nematei, išgirsti, ko negirdėjai, pajunti ryšį, kurio anksčiau lyg ir nebuvo. Kai žmonės renkasi vietą, kur įsikurti, jie stabčioja, žvalgosi. Visada taip – nuo pradžių pradžios. Kažkur žvilgsnis sustoja, lyg prisitvirtina – medis, priekalnė, vanduo. Tinkamai sueina dangaus ir žemės linijos. Ir tekstais įsikuriame. Fragmentiniai tekstai iš stabtelėjimų, stabčiojimų. Sąmonė prie kažko stabteli, lyg gavusi kokį signalą, – tas žodis, tas sakinys, tas žiedas vėjuotą rudens dieną. Tas likimo punktyras, galbūt lėmęs tekstą. Ta prasmė, tokia neaiški, lyg pro rūką.
ISBN 978-609-466-089-4
Viktor ija Da ujot ytė 9 7 8 6 0 94 660894
Viktorija Daujotytė
už brūkšnio
VILNIUS
2015
UDK 821.172-4 Da405
© Viktorija Daujotytė, 2015 © „Tyto alba“, 2015 ISBN 978-609-466-089-4
Turinys
13 Mūsų himnas 14 Universitetas 16 Ta pati auditorija 17 Kai atsiverčiau 17 Periodo asmuo 23 Pasakojimas 23 Kalbos siužetas 25 Bendrakarčio paliudijimas 29 Ir dar – pasakojimas 30 Buvau Biržuose 31 Sietuvos, duburkiai 31 Virtualybė 33 Trūksta skaudumo 33 Iš amžinųjų lyrikos pavidalų 36 Neapeinama 37 Ir to neapeisiu 38 Piktieji dievai, arba demonai 38 „Lietuvai“ 40 Staiga 40 Salomėjos Nėries atošauka 41 Žinau? 42 Prie Salomėjos Nėries karsto 43 Poetinė pranciškonybė 44 Ar pajėgiame suvokti?
45 Lietuviškas galvojimas? 46 Efemerijos tvarumas 47 Smilga – saujoje ir pasaulyje 48 Veiksmai su laiku ir erdve 48 Posūkis į erdvę 49 Patirtis ir tekstas 50 Aukštesnė – grįžtančioji 50 Nei subjektyvu, nei objektyvu 51 Kalba – kultūros tekstas 52 Dar – būti lizde 52 „Pribirst sėklų...“ 53 Apie slyvas – iš Granausko 55 „Ir staiga man nušvito!“ 55 Tuščios formos, tuščios laikmenos 56 Kalba perima patirtį, ją perrašo 57 Žodžių narkozė 57 Grynoji fenomenologija 58 Tapatus, kai visas 59 Grįžti, grįžinėti 61 Žemaičiai 62 Įsirašymai, persirašymai 63 Bekalbės kalbos šaknys 64 Turintys galią kalbai 65 Oratorius 66 Apie Antono Čechovo „Žuvėdrą“ 68 Mažai kas tepasikeitė 68 Ar yra riba? 69 Santykis su blogiu 70 Dar sykį – Lermontovas 70 Rusų sidabro amžius 71 Apie ką vengė kalbėti Česlovas Milošas? 72 Ištrauka iš kunigo Vaclovo Aliulio teksto 73 Tekstai, kurie turi būti
75 Grįžtu prie Martinaičio „Sutartinės“ 78 Žemė, iš žemės, žemės darbai 80 Atmintis ir vaizduotė 80 „Pasaulio pradžia tavo dvasioje...“ 83 Poezija – tiksliai vartojami žodžiai 83 Knygos viena kitą pasišaukia 84 Kodėl kaimas? 85 Vasario 16-oji 85 Intymioji patirtis 86 Meilės sociologija 87 Jei šviesa nusigręžia 88 „Tokių prisipažinimų čia nedarysiu“ 89 Jurgio Baltrušaičio laiškai 91 Slapta ir atvira 92 Antraknygiai 93 Poetai, redaguojantys poeziją 94 Veidrodis 95 Negrok madingų kūrinių... 95 Apie lygesnius už lygius 97 Poezija – toks laukas 98 Sigitas ir Babilonas 101 Paskutiniai 106 „Tamsa yra negailestinga, medi!“ 107 Dar – „Santaroje“ 107 Transcendencija 108 Apie mokslą 109 Bitei Vilimaitei – atsisveikinimui 111 Žmogus žino 113 Grįžti iš dabarties ženklų 115 Liūdnųjų giesmių klausimas lyrikos akivaizdoje 117 Mirtis kaip tema 119 Grynoji įveika 121 Donelaičio daiktai
122 Apie Dievą, ateinantį į mąstymą 123 Išbandymas 127 Gyvenimas mirtyn 128 Ko verta poezija apie poeziją? 130 Ar reikia keisti Richardo Wagnerio „Lohengriną“? 131 Tikrovė ir likimai 132 Apie Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“ 133 Paskutinė 135 Neišnykstanti Itakė 136 Iš Romualdo Granausko 137 Odisėjas iš vienos Arvydo Šliogerio pratarmės 138 Heterotopijos 140 Poetas ir poetai 141 Apie didžiąsias literatūros teorijas ir metodologijas 142 Adresato klausimas 143 Paliudyti 144 Kas yra Šatrijos Raganos „Viktutė“? 146 Ar „Metuose“ nėra tylos? 147 Ir Vaižganto Mykoliukas 150 Poetai be eilės numerio 150 Fotografijos 151 Neužmiršti, pasiilgti 152 Nelegali atmintis 152 Kazys Binkis – iš anos Lietuvos 154 Humanizmas ir posthumanizmas 156 Santykiai: puoselėjantis ir kritinis 156 Šv. Jonų bažnyčioje 2014 04 01 159 Sodai ir sodai 159 Kapas ir pilkapis 161 Jutiminis teksto tankis 162 Ne epigonas 163 Kada nebijome mirti? 163 Jausmo išmintis
165 „Prieš išmintį“ 166 Rūpi tik kalba 167 Kalbos tinklas 167 Apie teoriją 168 Traumos ir tėvų idealizavimas 169 Dar prie Čiurlionio 172 Ar begalima tai įsivaizduoti? 172 Raštas 173 Nelaisvė 174 Eilėraštį parašyti nesunku 175 Jutos sakinys 176 Amžinos Jutos meilės 178 Vaizdas 179 Apie meditaciją 180 Yra tokių formų 180 Ne apie ką, o iš ko 181 Kultūros lėtumas – iš Donelaičio 182 Dar: pradžia 183 Amžinosios tikrovės formos 185 Namai – pagal Kristijoną Donelaitį ir Sigitą Gedą 186 Bulvės 187 Laikas ir pasakojimas 188 Keleiviai 189 Broniaus Radzevičiaus „Šiąnakt bus šalna“ 191 Menas kaip gyvenimo tyrimas 192 Kazimiero Būgos pradžia 193 Trumpas eilėraštis 194 Algirdo Martinaičio giesmė 194 Atsitiktinumas 195 Citatos, išslaptinančios 197 Kaip jaunam pasakoti lietuviškai 203 Asmenvardžių rodyklė
mąstyti ritmu, tuo pačiu kaip ir einant, atstu, bet arti
Vėl ima trūkti erdvės, kur persirašinėtų, įsirašinėtų vis dar gyvybingas vidinis darbas, arba vidinė kalba, labiau mąstomoji, jei ir metaforinė. Kodėl erdvės, Antanui Baranauskui ir matematikos termino, kodėl ne balto lapo, ekrano? Kodėl sąmonėj budi erdvė, tarsi koks pasaulio atsivėrimas, atsidarymas, lyg žvelgiant nuo kalno; nuo mano piliakalnių, nuo kalnų, duotų man, leistų man, – Girgždūtės, Pilalės, Moteraičio, Sprūdės, Medvėgalio, Šatrijos? Vieta – ta pati, prigimtinė, tik persikeldinėjanti; takai iš ten į čia, iš čia į ten. Matai daug, bet tik tada, kai suspaudi į trupinį. Sugniaužti siužetai – gyvenimo, kalbos. Fragmentas – sakiniai, suimti į saują. Darbas, kai kasdien atsisėdi prie stalo, bet dirbi iš to, kas jau pusiau padaryta, kas iškilo einant, tylint, laukiant, skaudant. Darbas, bet ir tarpai, kuriuose lyg savaime pasirodo tai, kas man vis dar svarbu. Gyvenimas, kuris yra ir literatūra, literatūra, kuri yra ir gyvenimas. Tuščių laikmenų problema. Formų – susidarančių, prirašomų, ištuštėjančių, atgyjančių. Atrodo, kad literatūros yra daug. Iš tiesų – mažai. Daug būti ir negali. Geras kūrinys lyg užbraukia brūkšnį. Bet ir atveria, kas jau už brūkšnio. 11
Vengiu aukšto tono, į kurį esu linkusi (ar palenkta), žeminu jį, sakau sau, kad tai tik rašinėjimai. Neįpareigotas rašto takas iki brūkšnio. Bet prieš brėždama brūkšnį ranka stabteli. Lyg peržengiama nematoma riba – akimirka, ir jau už brūkšnio. Už įsibuvimas sąmonėj – čiurlioniškoji Salomėjos Nėries eilutė iš „Prie didelio kelio“: „Už kalno, už juodo pavasaris nyko / Su gęstančia saule, su balta diena...“ Marcelijaus Martinaičio ankstyvoji žodžio magija: Už kalvų, toli, gyvenimui varpas skamba: dangui – žemei, dangui – žemei – už kalnų kalnujų, už aukštų aukštujų.
Giliuosius kalbinius buvinius valdo ritmas. Brūkšnio gramatika – ritminė. „Už brūkšnio“ – trečia; po „Laisvojo mąstymo properšų“ (2012) ir „Lašo poezijos“ (2013). 2014 m. lapkritis
12
Mūsų himnas Kiekvieną rytą per Lietuvos radiją išklausau himno – šeštą valandą. Kartais dar lovoje, atsiprašydama. Kokia laimė, galvoju, kokia laimė – girdėti; girdėti ir jausti, kad himnas mūsų, kad saugo. Kol giedamas tavo, tavo šalies himnas, saugu. Valstybę saugo jos himnas. Ir žmones – kiekvieną. Iškilmingomis progomis labiau girdime iškilmes. Išgirsti himną vienumoje, atskirai. Patikrinti jo skambėjimą. Pasitikrinti. Jautresnė klausa gal norėtų savitesnės, modernesnės melodijos. Bet ne čia esmė. Mums labai pasisekė, himno žodžiai nėra sugalvoti, už juos jokiam samdininkui nesumokėta. Giesmę tautai, „Tautišką giesmę“, parašė Vincas Kudirka; parašė iš tikėjimo, kad tarti tokius žodžius yra teisinga, kad būtina; artimu keliu juk ėjo Adomas Mickevičius, Maironis. Teisinga pasitikėti tėvyne, protėviais, teisinga įsipareigoti, siekti doros, gero saviesiems ir visai žmonijai. Aštuonių eilučių eilėraštyje keturis kartus minima Lietuva – svarbiausias vardas, aukščiausia instancija. Saulė – kaip ir Kristijono Donelaičio; ji turi galią įveikti šaltį, tamsą; šviesa ir tiesa turi padėti susitelkti, širdyse sustiprinti meilę, vienybę. Taip, tai senoviniai, didžiadvasiai žodžiai. Gal ir norime kartais su jais diskutuoti – nebeatitinkate nūdienos, mes jau kiti, kitaip mąstome, jaučiame, mes ne tik didvyriai, bet ir didmoterės (jau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis). Bet nei malda, 13
nei giesmė, nei himnas nesileidžia į diskusijas. Jie tiesiog yra. Yra duoti, suteikti kaip malonė. Pasitikiu mūsų himnu, kūnu jaučiu jo savumą. „Tautiška giesmė“ persmelkta Vinco Kudirkos, jo asmenybės, pasiaukojamo darbo tėvynei, jauno ir jau mirtyn grimztančio gyvenimo, simbolio galios neprarandančio „Varpo“. Ir išspausdinta giesmė „Varpe“, 1898 metais, su gaidomis. Prierašas: „Gaidą ir žodžius sudėstė V. K.“ Vis grįždamas prie savo giminės šaknų, prie lietuvių kalbos ir Lietuvos, gyvenimo pabaigoje Česlovas Milošas ėmėsi versti į lenkų kalbą ir jos himną, Vinco Kudirkos, seniai jam žinomo vardo, minėto ir „Tėvynės ieškojime“, tekstą. Juto, kad čia slypi ir viena iš lietuvių tautos mįslių, ir galimas jos raktas. Nobelisto archyvuose Mindaugui Kvietkauskui pasisekė aptikti mūsų himno vertimą; galbūt tai ir bandymas grąžinti tekstą į praeitį, į LDK laiką, į abiejų tautų istoriją. Ne tiek grąžinti, kiek išgirsti, pamatyti jį ir akivaizdoje Didžiojo Adomo, „Poną Tadą“ pradėjusio neužmirštamu kreipiniu „Litwo, Ojczyzno moja!“. „Litwo nasczych ojców / Ziemio bohaterów...“ – taip skamba himno pradžios vertimas. Milošas tarsi pasitikrino – ne, Lietuva nėra išsižadėjusi savo praeities, jos himne tebeplaka pulsas ir LDK, kurios paskutiniu piliečiu jis save laikė, tad gali ir toliau laikyti. Lietuvos himnas turi daug laiko ir daug erdvės. Jis sukurtas širdim ir į širdis kreipiasi.
Universitetas Man jis yra vienas – Vilniaus universitetas. Kaip išsigrynino vardas, kaip atsidengė gyvos šaknys, kai nukrito visa, kas ant jo buvo krauta, – vardai, vadinimai, pervadinimai. Vilniaus, iš Vilniaus iškilusi rašto, knygos, mokslo versmė. Iš – knyga. Virš – pilis. Virš istorinio 14
miesto turi būti pilis – dabar ji tikrai yra, kai iškirtus medžius pasirodė kalno kūnas, jo skaudūs randai. Miestą kuria pilis. Miestas turi sukurti universitetą – Vilnius tai padarė. Padarė laiku, atsirado šviesių protų. Kurti, kad būtų kuriama toliau. Kuriama iš vidaus, iš vidinių galimybių. Niekad ir niekur Lietuvoje – tik čia, Vilniaus širdy, tegali būti toks universitetas. Tik senamiestyje, prie Gedimino kalno, tegali būti universiteto pagrindinis sakinys, visur kitur – šalutiniai, atsitiktiniai. Humanitarai, filosofai, filologai, istorikai negali išeiti iš savo senųjų auditorijų, skaityklų, iš savo kiemų. Jauni, kūrybingi žmonės turi susitikti su tais, kurie čia yra buvę, jausti, kur jie yra ir dėl ko. Buvusi 7-a, paskui 118-a, dabar Vinco Krėvės auditorija. Kaip pakeitė Ramutės Jasudytės kilimas jos kvapus – sodrūs, naminiai, vilnos, lino, permušantys Pilies gatvės, mašinų, seno verdamo aliejaus, anglių. Žvelgiant iš rūko ar iš mito kylančias figūras, būdavo lengva kalbėti apie Vincą Krėvę, ir Vilniaus universitete skaičiusį paskaitas, apie „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, apie „Šarūną“. Kalbėti kalbančiam. Cituoti galingus sintaksinius periodus: „Ten, kur Merkys...“ Galvoti – ne, tas kilimas čia ilgai neišbus, dulkės, kartais daug žmonių, jų alsavimo, tam rankų kūriniui reiktų muziejaus. Bet ar senasis universitetas nėra ir gyvasis muziejus? Vieta, kur yra daug vietų ir daug laikų. Ir kitų vietų, kitų laikų. Arba: heterotopijų ir heterochronijų, jei ieškom didesnio bendrumo, jei bandom atsiremti į teorijas. Michailo Bachtino chronotopas, laiko ir vietos tolydumas, nepertraukiamumas. Bet neišvengiamai ir įtrūkiai, pertrūkiai. Labiau atskirybė nei objektyviai mąstoma duotybė. Taip, ir patirtis patikimai liudija: kiekvienoje vietoje yra daug vietų, kiekviename kuriuo nors būdu suvokiamame laike – daug laikų. Adomo Mickevičiaus slėnyje yra slėnis dar iki to laiko, kai jį išvydo poetas. Adomo Mickevičiaus slėnis, sąmonės pastangomis 15
sustabdomas kaip laiko akimirka, kurioje yra Adomas Mickevičius, siunčia signalus apie laiko pulsavimą – geografinio, istorinio, gamtinio. Bet ir labai atskiro, patiriamo tik vienai sąmonei, patiriamo kaip įvykis, kaip akimirka, kuri virsta lyg kokiu kietu atminties kristalu ir jau nebeišnyksta. Prielaida: vienoje vietoje tiek vietų, kiek jų aprėpia sąmonė, lyg leisdamasi kokiomis atodangomis, lyg įveikdama kokius kliuvinius. Ir tiek laikų, kiek jų savyje įmanoma sustabdyti, įrėminant įvykiais, bet ir tuo, kas tik pasirodo, nors ir neįvyksta, neturi įvykio laiko kaip tęstinumo ir kaip prisitvirtinimo vietoje. Kita erdvė ir kitas laikas visada iš suvokiančiojo atskaitos taško.
Ta pati auditorija Ta pati auditorija, bet dar tarsi iš kitos eros, kito laiko. Sausakimša, gale sumesti palteliai, šutas. Blykčiodamas storais akinių stiklais, juodu išleistuvių kostiumu, jau nublizgintu, Sigitas Geda skaito „Pėdas“, eilėraščius, virtusius pirmąja knyga. Jaučiame, kad tai poezija, kad jau kita, moderni, mūsų. Tie „Tarybinio studento“ puslapiai Sigito pripėduoti. Dalijamės jais. Tuoj prasidės „kritika“, ji atrodys baugi, neįveikiama. Bet bandysiu į ją įsiterpti, parašyti apie giesmes būčiai „Komjaunimo tiesai“. Išspausdino, nedaug ką ir teišbraukė. Buvo kas tai padarė, juk lengva buvo išmesti į šiukšlių dėžę trečiakursės studentės rašinėlį, ginantį maištingą poetą. Neišmetė. Pradėjau savo kelią, nežinojau, kad pradedu ir knygą apie Sigitą Gedą, kurią baigsiu po daugelio metų, jau po bendraamžio poeto sunkios mirties. Būsiu tos knygos be gailesčio išbandyta.
16
Kai atsiverčiau Žinojau, ko ieškau, kai knygą apie Sigitą atsiverčiau. To sakinio, kuris buvo ir liko man svarbus atvirai, o Sigitui taip, lyg būtų laikęs jį ir nuo savęs paslėpęs. Tas sakinys: „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą.“ Pradėti galvoti apie gimtąją literatūrą nuo jo, nusirašyti, turėti prieš akis. Kodėl tas rizikingas knygos skyrius, kur iš užrašų, esė, interviu, kalbų, straipsnių sutelkiau Sigito mintis apie kūrybą, gyvenimą, meilę, patirtį? Giliau nujaučiau galimybę kada nors prie tų branduolių grįžti. Man buvo ir liko svarbu, ką Martinas Heideggeris kadaise suvokė iš Friedricho Hölderlino, kad jo poezijoje yra tokių ištarčių, kurios aiškina pasaulį, tad būtina jas aiškinti, komentuoti ir filosofine kalba. Savo studijoje „Helderlinas ir poezijos esmė“ (1988) jis tą ir bandė daryti: taip, kas išlieka, išlieka iš to, kas pamatyta (įsteigta, sukurta) poetų. Būtina eiti poetų pėdsakais. Reikia bandyti atsakyti ir į Hölderlino klausimą iš „Duonos ir vyno“: „Weiss ich nicht, und wozu Dichter in dürftiger Zeit“ („Aš nežinau, kam poetai šiam skurdžiam laikui“). Bet kol kas tik pakartoju gal ir pačią svarbiausią Sigito Gedos ištartį: „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą.“ Jaučiu, kad ji saugo.
Periodo asmuo Koks ryšys tarp asmens ir tarp to, kokį darbą jis pasirenka, kuo domisi, į ką sutelkia dėmesį? Neabejotina, kad ryšys yra, sunku pasakyti, koks, kaip. Juk ne tik tiesios linijos, bet ir surizgusios, susipynusios, susimazgiusios. Pažinojau ir pažįstu daug kalbininkų, atskirai 17
įdomių žmonių, kažkaip kitaip susitelkusių į kalbą, kitaip ją suvokiančių. Jonas Balkevičius nebuvo garsus mokslininkas, nepriklausė žymiausių Vilniaus universiteto baltistų grupei, rektoriaus Jono Kubiliaus iškilmingomis progomis minimai greta matematikų, lazerininkų. Nebuvo mokslų daktaras (habilitacijos prasme) nei profesorius, to greičiausiai ir nesiekė. Bet liko tarp įspūdingiausių universiteto humanitarų, Filologijos fakulteto kūrėjų; dekanas, dekaniškąjį savo vaidmenį atlikęs ir iki dekanystės, ir po jos. Prigimtinis vadovas, organizatorius, idėjų žmogus. Kažkaip esu įsitikinusi, kad 1964 metais Vilniaus universiteto Centrinių rūmų nišoje pastatyta Kristijono Donelaičio skulptūra, sukurta Konstantino Bogdano, kažkaip pakuždėta Jono Balkevičiaus. Režisierius, kuriam gyvenimas, net ir tais laikais, kurie politiškai apibūdinami kaip stagnacijos, teikė pakankamai galimybių matyti žmones, jų santykius kaip amžiną sceną su besikeičiančiais veikėjais. Buvo pagrindinis Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus ceremonmeisteris. Siekė didelio viešumo, kad universitetas būtų matomas Vilniuje, Lietuvoje. Įspūdingą eiseną per miestą, su deglais temstant, sveikinant Tauro kalno papėdėje susirinkusių žmonių minioms, jau buvo repetavęs su savo filologais, kai vieną kartą jų mediumui pasisekė suorganizuoti, gauti leidimus kopti į Gedimino kalną – taip, su deglais. Davė vardą Saulėtekiui, reikia, kad vardas šviestų, kad jauni žmonės būtų atsigręžę į saulę, sakė, kryptis juk nuo senųjų universiteto pastatų į rytus. Mėgo ir brangino simbolinius ryšius, ženklinimus. Iš senųjų rūmų Vilniaus širdyje su lituanistais vežė į Saulėtekio plynę plytos nuolaužą, sodino medžius. Mokėjo tinkamai atlikti aukštuosius gestus, jų nesubanalinti. Graži, visada pakelta galva, su artistinės nešiosenos berete ar su latvio barono skrybėle, išraiškingi rankų judesiai, suderinti su retorine iškalba. Jei ir pasitaikydavo minties duobių, retorika jas meistriškai pridengdavo. Retoriškai apsukdavo ratus ir ten, kur reikėjo ką nors įtikinti, ne tiek įkalbėti, kiek apkalbėti (priedangos prasme): sakysime, į mažiau matomą vietą nukelti to laiko ideologijos ženklus ant universiteto sienų (kad ir F. Dzeržinskio lentą). 18
Buvo įsitikinęs, kad menas yra ir visada bus svarbiausia žmogaus dvasios versmė, atrama. Išnaudojo visas 400 metų jubiliejaus universitetui suteiktas galimybes restauruoti Filologijos fakultetą ir Centrinius rūmus, sutelkti meno kūrinius. Ramutės Jasudytės puikusis kilimas Dainavos šalies padavimų motyvais Vinco Krėvės auditorijoje, Konstantino Bogdano aštuonios skulptūros lietuvių raštijos ir literatūros pradininkams, kūrėjams; Danieliaus Kleino portretui pats ir pozavo. Kristijono Donelaičio paminklas, kodėl prie Vilniaus universiteto negalėtų rymoti ir tas, kuris kitame Lietuvos pakrašty taip plačiai atvėrė lietuvių kalbos vartus, kad jų jau nebeįmanoma bus uždaryti jokiomis represijomis, jokiais draudimais. Laikina skulptūros medžiaga? Ateis laikas, rasis patikimesnė. Antano Kmieliausko, Petro Repšio, Rimtauto Gibavičiaus freskos, Algimanto Vitolio Trušio mitologiniai atvaizdai. Meninė, estetinė universiteto lituanizacija; dauguma idėjų iš Jono Balkevičiaus, palaikomų kolegų, bendraminčių (gal aiškiausiai – Albino Kentros), autoritetingai remiamų Jono Kubiliaus. Jono Balkevičiaus viešoji pradžia – mokytojas. Mokytojas, kuris negalėjo turėti su mokiniais nesusikalbėjimo problemų. Mokėjo kalbėti, bet mokėjo ir klausytis, įsiklausyti. Ir po daugelio metų mokiniai prisiminė savo mokytoją, jo pasakymus, įkritusius į sąmonę, jo gražų, netgi galantišką elgesį. Mokytojai – ir Jurgis Lebedys, ir Vanda Zaborskaitė, ir Petronėlė Česnulevičiūtė... Jei junti sakinį, tai gebi ir pasakyti. Ir esi sakinio pasakomas, nors atrodo, kad tik pasisakai. Įeini į sintaksę, lyg į kokį taką, kuris išves į kelią, į vienokį ar kitokį pasakojimą. Juntu sakinį, galiu pasakyti, tad renkuosi sintaksę kaip mokslo kelią, kaip pedagoginio darbo universitete turinį – tai jau Jonas Balkevičius, sintaksininkas, 1963 metais apgynęs daktaro disertaciją, vis dar skaitomo sintaksės vadovėlio autorius. Tais pačiais metais, kai Jonas Balkevičius įgijo mokslo laipsnį, įstojau į Vilniaus universitetą. Nebeišėjau iš jo, tad su Jonu Balkevičium susitikau ir kaip su dėstytoju, ir kaip su prodekanu, ir kaip su dekanu. Girdėjau įspūdžius iš jo diserta19
cijos gynimo – kažkuo neįtiko partiniams ideologams, gal Juozui Žiugždai, gramatikui. Išsitraukė iš portfelio universitetinę lietuvių kalbos programą, kurios sintaksinę dalį pats buvo ir parašęs, – matote, tai tarybų valdžios patvirtinta... ir terminai taip pat. Vis turėdavau ką parašyti – kokią kalbelę, tekstelį, galiausiai ir rektoriui. Užėjau sykį į dekanatą, gal peržiūrėti mašinėle perrašyto. Žiūriu, kaip čia Viktorijos tekstų neišmėčius, juk reikės raštams, – nusišypsojo, vienukart ir tikrai, ir ironiškai. Per ilgus metus mano sąmonėje klostėsi įdomus, keliaplanis šios asmenybės paveikslas. Dažnai pagalvodavau, kaip čia yra, juk sutikau daug žymių humanitarų, kalbininkų, o šiandien apie juos ne ką tegalėčiau pasakyti. Jonas Balkevičius buvo kažkaip arti, prisimenu ir kad kartą iš restorano grįžom į Tauro bendrabutį, šventėme vienos disertacijos palankų likimą, paskui lydėjau iki ankstyviausio troleibuso. Griežtai, bent man taip atrodė, kalbėjau, kad niekas neturi matyti dėstytojo išgėrusio... Nusišypsojo iš mano rūpesčio. Staiga visiškai blaivus, pasitempęs. Lyg būtų vaidinęs. Liko ryškus, matomas universiteto humanitaras, lyg kokios universiteto dvasios kūrėjas. Aukštojo lygio, klasikinės retorikos, humanistinio patoso su lengvu romantiniu atspalviu. Gal universitetui labiau reikia ne siauros specializacijos žmonių, o universalesnių, išsišakojančių? Gal tų ir tų, kad susidarytų pusiausvyra. Universalumą, interesų išsišakojimą kaip Jono Balkevičiaus asmens dominantę esu pajutusi ir iš sintaksės, iš paskaitų, bet labiausiai prisimenu vieną konkretų atvejį iš sintaksės pratybų, kai mokėmės praktinės sakinių analizės ir skyrybos. Į atmintį įstrigęs 1966 metų ruduo, tikriausiai jau lapkritis, nes diena slogi, niūri, mažoje auditorijoje (virš tuometinio dekanato) dega lempa. Jonas Balkevičius stačiais laiptukais ateina tiesiai iš dekanato, siūlo mums pasiimti po lapą popieriaus, užsirašyti tekstą, kurį jis tuoj padiktuosiąs, patiems suskirstyti į eilutes, surašyti skyrybos ženklus. Pirma perskaitysiąs: atsiverčia Vinco MykolaičioPutino „Būties valandą“ ir gražiai, oratoriškai pradeda: 20
Jei aš tave sutikčiau Audringą, juodą naktį Ir tamsoje nepamatyčiau Nei tavo mielo veido, Nei nuostabių akių, Nei iš širdies gelmių Išspinduliuoto meilės žvilgsnio, Nei iš tų lūpų sudrėkintų Gaivaus kaip ryto saulė šypsnio, – Jei aš nei tavo rankos nepaliesčiau, Kuri kaip stebuklinga paukštė Švelnių sparnų šilkinėm plunksnom Mane per sapną glamonėjo, – Vis tiek Širdis džiaugsmu pradėtų plakti, Ir aš tave pažinčiau, Jog tai tu, – Ir aš tave pašaukčiau Skambiu kaip muzika vardu, Ir pasakyčiau, Kad tą audringą, juodą naktį Tik dėl tavęs širdis Džiaugsmu pradėjo plakti.
Atsiminiau tą tekstą, buvau įsidėmėjusi, jau skaičiau poeziją. Paskui užsirašėme, dėstytojui lėtai skaitant, diktuojant. Ne, ne, taško nėra, nė vieno. Tik pabaigoje. Vienas ilgas sakinys, išplėtotas keliomis kryptimis, bet vientisas, kylančių ir krintančių intonacijų, itin svarbios pauzės. Atkreipkite dėmesį – tekstą skirsto pauzės. (Kas iš žymių muzikantų man ištars: pauzės irgi muzika...) Tai – periodas, reto gražumo sintaksės periodas; jis tiesiog džiaugiąsis jį aptikęs puikioje Putino knygoje, kurią lituanistai, aišku, 21
yra skaitę. Periodas svarbus ir stiliui, kaip matome, ir poezijai. Periodas suima ir kitas sintaksinio plėtojimo figūras (anaforą, epiforą, pakartojimą, palyginimą, paralelizmą). Periodui svarbios atskirosios retorinės priemonės. Eilėraštis, skaitome eilėraštį, suvokiame jo grožį, meilės jausmo išpažinimą. Ir tik gilindamiesi į išraišką, į kalbą, pastebime periodą. Ir labai meistrišką periodą, dviejų pagrindinių dalių, dviejų intonacinių programų, kurias sudaro smulkesni išskaidymai. Gal nedaug tenukrypau nuo Jono Balkevičiaus minčių – beveik po penkiasdešimties metų. Likau paveikta sintaksės, sakinių mokslo svarbos poezijai. Suvokiau, kad sintaksė yra kalbos geometrija. Kalbos medžio kamienas, šakos, šakelės. Kad laisva, bet ir nelaisva, būtinosios tvarkos. Kiek ką bandžiau daryti iš poetinės sintaksės, iš sakinių („Trys sakiniai“, 1997; „Sakiniai“, 2002), visada prisimindavau Jono Balkevičiaus sintaksės pratybas iš periodo, tą Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį, jo skaitymą mažoje, pustamsėje praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio Filologijos fakulteto auditorijoje. Leistis siaurais, stačiais laiptukais, pro andainykštį dekanatą (dabar pro Jono Balkevičiaus auditoriją). Raudonų plytelių grindys apačioje, durys su graviruota plokštele: B. Zaremba. Dar išeidavo į kiemą su vijokliais apaugusiom sienom, sėdėdavo ant suolelio po beržu, pasirėmęs ant lazdos, – legendinis universiteto sargas. Senosios universiteto architektūros kontraforsai, periodiniai linijų, figūrų pasikartojimai apleistos Šv. Jonų bažnyčios fasade. Architektūra yra sintaksė. Struktūra, prasidedanti nuo pamatų. Sintaksė – eilėraščio intonacijos takas. Birutės Baltrušaitytės – iš to paties laiko ir tų pačių auditorijų – dialogų poema „Prieš aušrą“, skirta Broniui Zarembai, Universiteto sargui. Kas iš tiesų saugo universitetą, protingąją Vilniaus širdį?
22
Vlado Braziūno nuotr.
Matai daug, bet tik tada, kai suspaudi į trupinį. Geras kūrinys lyg užbraukia brūkšnį. Bet ir atveria, kas jau už brūkšnio. Nei malda, nei giesmė, nei himnas nesileidžia į diskusijas. Jie tiesiog yra.
Fragmentas, jei gyvas, yra sugniaužtas siužetas. Tautos žemė pradeda mažėti mąžtant jos kalbos apimtims. Kad gyvenimas skleistųsi, kad leistų šaknis, kad augtų, reikia įsibuvimo savo vietoje. Nenorėk, kad iš karto, nesitikėk, nelauk. Kūrybingo žmogaus patirtis yra grūdas, iš kurio šaknis išleidžia ir vaizduotė.
Meilės istorija pasirodo tada, kai jau yra pasibaigusi kaip gyvenimas, kai jau niekas netrikdo. Kai atsisakai lenktyniauti, grumtis dėl vietos po saule, gali ramiai ilgėtis ir to, kurį gražiai pripažintum aukštesniu. Poezija tik atrodo kaip žaidimas. Atrodo, o nėra. Menas supažindina mus su mumis pačiais ir pačiais negailestingiausiais būdais. Paradokso negalima nei aiškinti, nei paaiškinti. Aiškinamas paradoksas virsta banalybe. Jei tai, ką rašai, nesvarbu tau pačiam, nebus svarbu niekam.
„Už brūkšnio“ – trečioji profesorės Viktorijos Daujotytės refleksijų trilogijos knyga. Pirmoji – „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012), antroji – „Lašas poezijos“ (2013). Kokios sąmonės erdvės mums atsiveria perskaičius gerą kūrinį, kuris „lyg užbraukia brūkšnį“? Autorė šias tris knygas įvardija kaip „fragmentų knygas“. Užuomina, sakinys, aliuzija, citata tampa klijais, sutvirtinančiais praeities ir dabarties pagrindą, ant kurio auga ir ateities statinys. „Fragmentas – sakiniai, suimti į saują“, mažmožiai, prabylantys apie likimus, asmenybes, ištirpstančias kultūroje, istorijoje. Net ir veidrodžio šukė atspindi visą vaizdą – atskirame kūrinio fragmente galime matyti ir asmenybę, ir epochą (juk lotyniškai reflexio – atspindys, atgręžimas, perstatymas). Apmąstydami neišvengiamai ir atspindime. Autorė per asmenišką potyrį, pojūtį nesmerkdama, neteisdama bando įžvelgti, kas gi už to brūkšnio, metaforos blyksnio, paradokso grožio, kas yra ta literatūra ir gyvenimas, asmenybės ir vietos, darančios įtaką mūsų mąstymui, buvimui, kas yra tikra, o kas tik simuliacija.
už brūkšnio
Tėvas su knyga – didis tai yra pasaulio sutvirtinimas vaikui, padrąsinimas: eik, rasi, yra ta knyga, kurios tau būtinai reikia. O jei nerasi, tu pats tą knygą ir parašysi.
daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.
Viktorija Daujotytė
Jei junti sakinį, tai gebi ir pasakyti. Ir esi sakinio pasakomas, nors atrodo, kad tik pasisakai.
Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų
STABTELTI
Viktorija Daujotytė
už brūkšnio
Tik kai stabteli, imi matyti. Kai stabteli neaiškioj, chaotiškoj minties kelionėj, suvoki kažką atskirą, lyg suimi delnais, išsikeli į sąmonės šviesą. „Už brūkšnio“ – trečioji atskirų mąstymo fragmentų knyga; po „Laisvojo mąstymo properšų“ ir „Lašo poezijos“. Iš esmės jas skiria tik laikas, tekėjęs lyg ir taip pat, bet ir kitaip, ir tose pačiose knygose atvertęs kitus puslapius, žvilgsniui – kitas erdvės perspektyvas, suvedęs su kitomis kitų mintimis. Fragmentas yra stabtelėjimas. Eini, eini ir staiga stabteli, lyg pamatai, ko anksčiau nematei, išgirsti, ko negirdėjai, pajunti ryšį, kurio anksčiau lyg ir nebuvo. Kai žmonės renkasi vietą, kur įsikurti, jie stabčioja, žvalgosi. Visada taip – nuo pradžių pradžios. Kažkur žvilgsnis sustoja, lyg prisitvirtina – medis, priekalnė, vanduo. Tinkamai sueina dangaus ir žemės linijos. Ir tekstais įsikuriame. Fragmentiniai tekstai iš stabtelėjimų, stabčiojimų. Sąmonė prie kažko stabteli, lyg gavusi kokį signalą, – tas žodis, tas sakinys, tas žiedas vėjuotą rudens dieną. Tas likimo punktyras, galbūt lėmęs tekstą. Ta prasmė, tokia neaiški, lyg pro rūką.
ISBN 978-609-466-089-4
Viktor ija Da ujot ytė 9 7 8 6 0 94 660894