M !TS T R!!T
!ilagėlė, vaistas nuo liūdesio
M !T% U &T
Rudens puota
A RV( V !)T(&
Palaimoj blėstanti diena
MA Ž IEJI ROMANAI
I* est+ kalbos vert, Danut, Sirijos Girait,
⋆ Mats Traat
vaistas nuo liūdesio
Pirma dalis
LYVIŲ SAULĖ
Jis regėjo, kaip oras ėmė tirštėti nuo suplūdusių čia protėvių šešėlių, kitados amžinai pranykusių giminaičių, liulėte liulančių kambaryje žmonių — kresnų, išsišovusiais skruostikauliais, taip uoliai ir kovingai žvanginančių kardais, trinksinčių skydais, kad nebeleido jam užmigti. Iš veido neatpažino nė vieno — kaip atpažinsi per tokią laiko tirštumą, išdilinusią visus jų bruožus. Tačiau iš jų gyvos veikmės sklido sapno apžavai, tą ankstyvą rytmetį jie užliejo vyriškio nuovoką neaiškiu švelnumu ir susitaikymu. Kaip tik susitaikyti su gyvenimu, su visu pasauliu jis, Ra, troško užvis labiausiai, todėl ir buvo čia, nuošalaus viensėdžio pastogės kambarėlyje. Tasai sapnas jį visokeriopai palaikė. Ir apyaušriu visiškai pakirdęs tebejautė, kad po kambarį kažkas zuja ir šneka lyvių kalba, tariasi, kaip atsikovoti Turaidos ir Satezelės pilis, sulyginti su žeme Rygą, o atėjūnų tikėjimą drauge su jo skelbėjais nušluoti tartum pelus iš po spragilo. Tačiau tarp jų nebuvo Ninaus vyresniojo sūnaus, vienuolio, to, kuris kaip įkaitas buvo krikščioniškai išauklėtas vienuolyne ir jau kelinti metai nedavė rašytojui ramybės.
Lipdamas iš lovos Ra nevalingai prisidengė rankomis veidą lyg braudamasis per tankų brūzgyną ir būgštaudamas kliudyti kokią aštrią šakelę. Jam pasivaideno, tarsi kampe ant kėdės, kur jis paprastai vakarais mėgo skaityti knygą, rytmečio šviesoje kiūto senovės karys, dėvintis šarvus ir odinį šalmą, su
9 Šilagėlė, vaistas nuo liūdesio
plačiu dvibriauniu kardu ir apskritu mediniu skydu, regis, įtariantis, kad Ra gali jį pulti.
Ko tu manęs bijai, ko taip nepatikliai, iš padilbų seki kiekvieną mano judesį? Aš nelinkiu tau blogo, net nepasiekčiau tavęs, juk esu toli už tavo epochos ribų. Tačiau tu netiki, mąstė Ra, trindamasis akis, įtarumas ir baimė įsigėrę į tavo esybę lyg derva į valties lentas.
Gal tasai protėvis buvo paliktas jo sergėti?
O gal net atėjo išsivesti?
Ra paliko karį tūnoti ant kėdės, išsiblaškęs apsirengė ir nulipo laiptais žemyn.
Namas miegojo, tebuvo girdėti monotoniškas raminantis laikrodžio tiksėjimas už stiklinių durelių. Net Aija tebemiegojo. Rašytojas pirštų galais nutipeno per virtuvę laukujų durų link, kiek galėdamas tyliau nuspaudė rankenos metalą ir žengė kieman — į paukščių giesmes, į ryto gaivą. Ties sandėlio kampu stovėjo kelio dulkėmis kvepiantis Johaneso viliukas baltu apšarmojusiu kapotu.
Vaismedžių vainikai juodavo dangaus pakraštyje brėkštančiame saulėtekyje. Ra nužingsniavo palei žiogrių tvorą, stabtelėjęs pamąstė ir galop ežiomis pasuko miško pusėn. Įšalusi pernykštė žolė čežėjo po kojomis. Dirvožemio balutės jau buvo užsitraukusios griene, vietomis netgi bolavo sniegas. Po neseniai stojusių šiltų dienų oras ūmiai atvėso. Vakar Johanesas būgštavo, kad nuo ryto nebus įmanoma dirbti žemės, dirva įšalo per dvidešimt centimetrų. Tokios šalčio bangos niekas negalėjo numatyti.
Agronomas tik aikčiojo: „Pavasario kaip nebuvę! Praeitą rudenį daug ko nespėjome padaryti, suarti — irgi. Dabar reikėtų pasispausti, bet dirvožemio paviršiuje devyni laipsniai šalčio.
Mats Traat
Šiaip jau nieko baisaus, veikiai liausis šalę, o kaipgi kitaip, ne pirmas pavasaris, kai šaltis žemę dirbti trukdo, tačiau iš rajono vis reikalauja. Lyg patys termometro neturėtų.“
Kas čia, varnėnas ar pamėdulė taip uoliai švilpauja tos epušės viršūnėje?
Nuožulnus kelias vingiavo tarp medžių žemyn, ežero linkui.
Ežeras tebebuvo sukaustytas ledo, žiaudrus ir šaltas melsvai pilkas dubuo su eglių ir epušių aptaisu. Į supančius medžius ir net į debesis jisai spinduliavo tamsiai pilką rimtį.
Po nusvirusiu beržu kūpsojo skruzdėlynas. Per susipynusias medžio šakas ant spyglių gūburio krito gelsva balandžio šviesa, vėjo supamas šakų šešėlių raizginys vilnijo ant skruzdėlyno. Saulės šiluma išviliojo skruzdėles iš tamsaus drėgno lizdo labirintų į paviršių. Dryželių kirbinė zujo, triūsė saulės lopinėlyje, kol kas laikydamosi krūvoj skruzdės panėšėjo į besiporuojančias bites. Oro būta šalto ir vaiskaus. Jos dar prisibijojo nutolti nuo savo lizdo — ant besimėtančių šalia stagarų, ant epušės kamieno tebuvo viena kita. Skruzdės laukė, kada jųjų lyvių saulė patekės aukščiau, ims labiau šildyti.
Kas būtų tasai spyglių ir žemių gūburys be lyvių saulės?
Kodėl ne šiaip saulės? Koks čia skirtumas?
Ogi skirtumas tas, kad ji — išnykusios tautos saulė. Esant ir gyvuojant tautai, kiekviena saulė įgauna kitokį atspalvį.
Toji saulė gyveno nerimastingo lyvių vaikino širdyje, kai jis iš Rygos traukė namo. Ilgas atsiskyrimas nevaliojo užgesinti tėviškės saulės, tik kiek pakeitė jos atspalvį. Iš tikrųjų lyvių saulė jam buvo užtemusi, o Dievas atrodė esąs tas didelis blankus mėnuo, iš už kurio ji kartkartėm ūmiai plykstelėdavo.
Šilagėlė, vaistas nuo liūdesio
11
Rašytojas įsivaizdavo tryliktą amžių buvus vien saulės užtemimo metą. Jau nuo mažens taip manė, nuo tada, kai perskaitė „Keršytoją“*. Tai buvo uždusintos tautos saulė.
Koivos** lyvių saulė.
Saulė vienos tokios tautelės, kuriai išdildyti ir sunaikinti prireikė šešių šimtmečių.
Taip, išnykusi, uždusinta, išlydyta saulė — žalzgano vario spalvos kaip bažnyčios stogas. Jis dažnai ją išvysdavo vaizduotėje. Tada ji būdavo taip arti, regis, gali ranka paliesti. Šiltas, toks artimas saulės skritulys siuntė žemėn ilgesingą, širdį veriantį gaisą, liepsnojo viršum dėkingos žalios žemės, o vasaros diena palengva plaukė savo tėkme.
Tai buvo ten, žemai, Lyvių žemėje. Didelis Baltijos saulės skritulys, išblizginta segė iš kapo dugno.
Ir jis kalbėjo, įtikinėdamas pats save: „Tu neturi leistis įbauginamas vienų ar kitų žinių. Kad ir tokios: tai buvo nykstančios tautos saulė; po teisybei, jau gęstanti saulė, saulėgrįžos atminimas.“
„Neturi, neturi, neturi, — lyg priedainį kartojo mintyse. — Neturi leistis įbauginamas nei žinių, nei nežinios, to, ko nesuvokei ar ne taip suvokei, apribojimo ar neribotumo, vaizduotės žaismo. Įbaugintu žmogum nevalia pasikliauti.
Jis duoda melagingus parodymus, neįstengia nevaržomas apibūdinti tiesos, yra sukaustytas, kas žingsnis persistengia, sulig kiekviena mintimi perdeda.“
Reikia blaivaus proto ir šiltos širdies.
* „Keršytojas“ — Eduardo Bornhöhe’ės, estų romantinės istorinės literatūros pradininko, apysaka, vaizduojanti tragišką estų praeities heroiką.
(Čia ir toliau — vert. past.)
** Koiva — finougrų gentys taip vadino Gaują, upę Latvijoje.
Mats Traat
Kodėl ne karštos?
„Karšta širdis“ yra svetimybė, perlenkimas, nebūdingas esto prigimčiai, tai kitos tautos samprata.
Jau geriau „liepsninga širdis“, nusišaipė pats iš savęs.
Grįžęs pamiškėn, jis stabtelėjo ir ilgai mąsliai žvelgė į sodybą. Jinai regėjosi lyg pasiklydusi, užmiršta vidury laukymės; ją iš visų pusių supo miškas, aišku, čia būta nausėdijos, kadaise suręstos atkampiame dvaro sklype. Miškų apklėstas akiratis drąsino rašytoją, skatino jį tikėti. Iš čia ėjo vien kelias sodybon. Ten jautėsi kaip Dievo užantyje. Jis atvyko čionai grumtis su savo neviltimi, atgauti tikėjimo gyvenimu. Svarbu, visų svarbiausia, kaip šioje vietoje jausis. Ar taip, kaip pirma, ar smagiau? Tai turėjo didelę reikšmę.
Bet daugiau nenorėjo gvildenti tų minčių. Verčiau atsiduoti gamtai — vėjui, saulei, paukščių giesmėms, gamtovaizdžio tylai ir ramybei. Jeigu tai bent kiek gali padėti — padės, visa kita negelbsti, jis jau gavo patirti.
Ra pamatė: iš namo kamino kyla melsvas dūmelis. Vis drąsiau ir drąsiau dūmas smelkėsi į ryto orą. Viršuje blizgėjo jo langas. Iš tikrųjų ten būta mažo butuko — kambario ir virtuvės, abu iš vidaus nudažyti linksma šviesiai geltona spalva. Kambaryje buvo durys į balkoną — irgi geltonomis grindimis.
„Ar jums čia patinka?“ — paklausė šeimininkė, aprodžiusi jam kambarį.
Rašytojas linktelėjo. Ir, kad nebūtų palaikytas nedėkingu, bemat atsakė: „Labai patinka… Aš uždaras, daug nekalbu… Neverta kreipti dėmesio…“
„Mano vyras toks pat, — šyptelėjo Aija. — Kartais visą savaitę žodžio neišgirsi. Namie ilgai neužsibūna, vis laksto. Savo viliuke gyvena…“
Šilagėlė, vaistas nuo liūdesio
13
Mati Unt
Rudens puota
Vaizdeliai iš miesto gyvenimo
Aitrų dažų skonį vėl junti ant lūpų, o už jį tikriausiai penkrublį davei.
Juk, tiesa, namuos tuos — vakarai be ūpo, kai apie dešimtą ima gest langai?
Ir stebuklų būna, jei lemtis nuvylė, kol data paskiausia tebėra tuščia.
Atsivertus knygą, vėl skaitysi tyliai, kai už sienos triukšmas kaip sena daina.
Jeigu nepatyrei karo, jo baisybių, vertint nemokėsi, kas yra taika.
Tik balta paklodė ties balkonu kybo. Neramu poetui, vos užguls tamsa.
Viivi Luik
ANKSTYVAS RUDUO
1
Kažkas būtinai turėjo nutikti.
Tais metais, kaip ir visais kitais, būta daug visokių ženklų ir pranašysčių, veikiančių tuos, kurie jų laukė. O ruduo buvo itin gausus grybų, tiek baravykų seniai neteko matyti. Obuolių irgi užderėjo pernelyg daug: kasnakt jie vis krito žolėn, konservų ir sulčių gamyklos neįstengė priimti tokio derliaus, tad didžiuliai vaisių kalnai ėmė pūti. Pasaulyje buvo pagrobta keletas lėktuvų, tokie nusikaltimai buvo didžiai smerkiami, už juos griežtai baudžiama. Nors gyventojų prieaugis padidėjo, popietės buvo neįprastai tykios. Visa tat priminė kasdienišką gyvenimą, bet kartu kėlė nerimą, ir Eras, kaip visada, jautė nutiksiant kažką negera.
Birželio 26 dieną iš priemiestinės stoties išvažiavo garvežys be mašinisto. Tikriau, mašinistas su savo padėjėju iššoko iš judančio garvežio, bet nespėjo įšokti atgal. Garvežys numušė užkardą, privažiavo šalutinę atšaką, o iš jos pasuko pagrindiniu keliu, vedančiu į miestą, priešais atvykstantį keleivinį traukinį. Traukinio greitis buvo aštuoniasdešimt kilometrų per valandą. Tačiau traukinio mašinistas neprarado blaivaus proto. Pamatęs artėjantį garvežį, spėjo sustabdyti traukinį ir įjungti atbulinį bėgį. Garvežiai susidūrė tik tada, kai jų greitis buvo daugmaž vienodas. Šitaip paskutinę akimirką buvo išvengta nelaimės. Tai nutiko praėjus porai dienų nuo Joninių. O po dviejų savaičių vėl atsitiko keistas įvykis.
Pietų Estijoje, gražiame pamiškės kaimelyje prie pat Latvijos pasienio, jie šventė kolegos jubiliejų. Kiaurą naktį šnekučiavosi. Prie melancholiškų temų derėjo Bacho muzika, ją dūdele gebėjo išgauti augalotas barzdyla. Paskui išėję į kiemą visi klausėsi lakštingalų, jų nepaprastų gerklingų giesmių — jau tada, kai ėmė švisti. Niekas net trumpam nesudėjo bluosto. Tik anksti ryte, jau prasidedant kaitrai, akinamai spiginant saulei, jie patraukė į kelią. Šeimininkas veržėsi palydėti, žmona jo neleido ir, aišku, gerai darė. Apie šeštą valandą ryto jie žingsniavo po plačiu žydru dangaus skliautu. Gėlės kvepėjo, bet visi buvo pamiršę jų pavadinimus, juolab lotyniškus. Vienas barzdočius, buvęs operos dainininkas, tenoras, vadinamas Marinu Mariniu*, nors iš tikrųjų jo pavardė buvo Mortensonas, laukuose garsiai traukė jam netinkamas melodijas, kad ir sopranui skirtą Nakties Karalienės ariją iš „Užburtosios fleitos“, tą vietą, kur Nakties Karalienė įsako Paminai nužudyti Zarastrą. Tačiau dainininkas veikiai nuilso. Neteko linksmumo ir liovėsi paikiojęs. Niūrus žingsniavo su draugais, kitaip nei jie, nelabino sutiktųjų, nesakė „padėkdie“ skubantiems į darbą kolūkiečiams. Neatsakinėjo į jam skirtus juokus. Viskas išaiškėjo, kai jie pasiekė Valgos geležinkelio stotį, kad galėtų išvykti iš Pietų Estijos. Jau buvo nusipirkę bilietus ir žengė dideliu plačiu peronu traukinio link. Bet pusiaukelėje Marinas Marinis prapuolė lyg skradžiai žemę — be jokio garso, nors ką tik kulniavo šalia kitų. Jo tarsi nė nebūta — tokia mintis, žinoma, šovė į galvą pavargusiems draugams. Vis dėlto puolė jo ieškoti, iš pradžių linksmi, paskui vis labiau
* Marino Marini (1924–1997) — italų muzikas, dainų autorius ir atlikėjas, sulaukęs tarptautinio pripažinimo.
195 Rudens puota
nerimaudami apėjo ir stotį, ir traukinį. Tačiau Marinio nebuvo. Prapuolė, vadinasi, prapuolė, taip jau lemta, nusprendė jie ir išvyko. Operos dainininkas nesirodė porą dienų. Ak, tie kaltinimai, kuriais jo žmona apibėrė draugus. Mortensonas jau buvo laikomas žuvusiu, bet galų gale atsirado ir papasakojo savo istoriją. Jis tarsi paniręs į kažkokią tamsą. Po pietų suprato esąs Latvijos teritorijos gilumoje. Miegojo senose kaimo kapinaitėse, tarp apžėlusių kapų. Mirusiųjų vardai buvę latviški, pasakojo Marinas Marinis, iš to sumojęs, jog atsidūrė svetur. Kadangi siena tarp Estijos ir Latvijos atvira, nebuvę jokių nemalonumų. Geraširdis kolūkietis nuosavu automobiliu pavėžėjęs jį iki pasienio. Išaiškėjo, kad dainininkas per karščius sukorė kone trisdešimt šešis kilometrus. Teliko manyti jį buvus patologiškai apgirtusį. Keista, kad latviai tavęs nenudėjo, rimtai pasakė vienas draugų, balažin, ko tu jiems kelyje priplepėjai, ką raginai daryt ir ką dainavai. Greičiausiai tylėjau, spėjo Marinas Marinis, turbūt pėdinau sau ramiai, nekalbėdamas, kol mane užmigdė kapinių vėsa.
Tuo pat metu Kinijoje įvyko žemės drebėjimas. Jų jau būta
Gvatemaloje, Kermadeko salose ir Frioloje. Beirute buvo sugriauta palestiniečių stovykla, užmušta keliasdešimt tūkstančių žmonių. Estijoje tais metais žemės drebėjimo nebuvo.
Taigi televizija surengė konkursą, skirtą naujų estų rašytojų paieškoms, nes jų skaičius ėmė mažėti — ligi šiol nedidukė tauta kaip tik didžiavosi rašytojų gausa. Bet viltis nežlugo: į televizijos kreipimąsi atsiliepė 296 jaunieji rašytojai, iš jų 18 % vaikinų ir 82 % merginų.
Užmiesčio lygumoje buvo pastatytas meninių objektų ansamblis, jis sukėlė visuotinį susidomėjimą. Per atidarymą grojo Sveno Griunbergo grupė. Eras irgi ten dalyvavo. Jis
196 Mati Unt
įsijautęs žiūrėjo į žemėn įkastus vamzdžius, nudažytus raudonais dryžiais. Mėgavosi judančiais ir vibruojančiais objektais. Kai kurie jų skleidė garsus. Erui, jautriam meno gerbėjui, tai leido patirti natūralumo ir laisvės pojūtį. Žiūrėdamas į fontano pavidalo objektą, iš kurio tryško tikras vanduo, Eras pajuto nenugalimą troškimą įgyvendinti savo ką tik įgytą vidinę laisvę natūraliais išoriniais veiksmais ir atsigerti iš to masinančio čiaupo. Taip ir padarė, bet pamatė, jog srovė susilpnėjo, užuot tryškęs, vanduo tik silpnai siureno. Eras pavėluotai sumojo, kad čia panaudota uždara srovė, fontanas neprijungtas prie vandentiekio. Savo natūraliu poelgiu Eras suardė natūralų objekto veikimą. Kažin kokia spraga radosi tarp Ero ir moderniojo meno, taigi palikęs tuos objektus kaimo keliu leidosi miesto link.
Pats Eras buvo poetas. Rašė eiles, bet nežinojo kam. Recenzijose irgi būdavo minima, kad jo eilėraščiams dažnai stinga adresato. Tai jam kėlė didelį nerimą. Būvis be paskirties — ne jo siekimas. Jis turėjo savo adresą, siuntėjo adresą, tačiau gavėjo adreso nežinojo. Gatvės buvo pilnos žmonių, bet Eras nedrįso jų paklausti, ar yra skaitę jo eiles ir ką apie jas iš tikro mano. Bijojo išgirsti neigiamą atsakymą.
Birželio 6 dieną buvo minimos 500-osios vokiečių matematiko ir astrologo Regiomontano mirties metinės. Eras neišmanė astrologijos, tiesa, sykį universitete mėgino susipažint su jos pagrindais, bet netrukus metė. Tad Regiomontano sukaktis, kai kam tokia svarbi diena, jam ničnieko nereiškė. Eras gyveno Mustamejės centre, didelio blokinio namo šeštame aukšte, tarp kitų tokių pat namų su keliais šimtais žmonių kiekviename. Jų nepažinojo, išskyrus vieną kitą įdomiau atrodantį, išskirtinį individą, kurį buvo įsiminęs gatvėje
197 Rudens puota
Arvo Valton Palaimoj blėstanti diena
Kai Jukus nubudo, buvo gerokai įdienoję. Jis prisimerkė, pasuko galvą. Galva buvo tarsi nesava, kažkas iš vidaus slėgė kiaušą, jam susopo, nes ausis atsirėmė į akmens nuolaužą.
Vos atsiplėšusi nuo dangaus krašto saulė spigino Jukui į akis. Kildama ji rasa nusiprausė veidą ir dabar, didelė ir tyra, liejo šviesą viršum savo augalėlių. Jukus buvo vienas iš jų, jis atsigręžė veidu į saulę, kad galėtų apšilti. Pajuto grumstus po galva, pajuto skausmą, šviesą, netgi palaimą.
Saulė buvo Jukaus bičiulė — visados, nuo tada, kiek siekė jo atmintis. Betgi tarpais ji tūnodavo už debesų arba, atėjus ilgai žiemai, liguista išnirdavo lediniame dangaus pakraštyje. Tada Jukus, likęs vienas, ilsėdavosi nuo didelės bičiulystės.
Jukaus santykiai su saule visada buvo aiškūs, kaip ir su daug kuo. Kebliausias dalykas — žmonės, tačiau, laimei, akiratyje nė vieno nebuvo matyti.
Jukus norėjo kilstelėti galvą, bet nepajėgė. Tarp saulės ir jo vešėjo kuplus pelyno keras, žydėjo kvapni monažolė ir kitos žolelės, jas įvardyti ne taip svarbu. Ten būta ir žemės grumstų, Jukus smarkiau pašnairavo, ogi per vieną jų ropojo ryškiai raudonas vabzdys. Tas gyvis buvo panašus į Jukų, jis judėjo. Lėtai kerėplino Jukaus dešiniosios ausies link.
Jis nejautė vabzdžiui nė menkiausio priešiškumo, juodu iš tikro buvo kaip vienas daiktas, juos siejo toji vieta ir saulė, tačiau Jukus norėjo pažiūrėti, kur esąs. Kilstelėjo galvą, net
395 Palaimoj blėstanti diena
smakras įsirėmė krūtinėn, bet ne kažin ką tesužinojo. Šalimais driekėsi žvyruotas kelias, palei jį, regis, kadaise būta kastuvu iškasto negilaus griovio, tik šis jau seniai buvo užvirtęs žemėm.
Jukus lėtai pasisuko, kad tasai galvoje kadaruojantis svambalas neatsitrenktų į pakaušį, lengvai nuslystų kitapus, kur nėra saulės, o ten pamatė į dangų kylant rumbuotą padangą ir žvilgančius stipinus. Tai jo ištikimasis dviratis, besiilsintis greta šeimininko. Jukus nematė, bet turėjo būt ir gertuvė. Jeigu ji tikrai yra, jam daugmaž paaiškės, kas dedasi pasaulyje.
Jisai vėl nuleido galvą vildamasis, kad raudonas vabzdys dar nespėjo atrėplioti po ja. O jeigu ir spėjo, minkštoje žemėje jam nenutiks nieko blogo.
Galva atsidūrė savo senojoje įduboje, ten atsirado naujas grumstas. Jukus pamėgino sprandu jį nustumti, tačiau tas vis tiek spaudė. Pasirėmęs alkūnėmis, atplėšė pečius nuo žemės.
Aplinkui plytėjo lyguma, dangus nutolo ligi pat akiračio ribos. Jukus svarstė — slinktis jam toliau ar ne.
Sykį vis tiek teks atsisėsti, nusprendė jis, bet liko tįsoti.
Svambalas dabar nusileido arčiau sprando, iš ten neaišku kaip slėgė kaktą. Jukus ištiesė rankas ir jau kone sėdėjo.
Greta stovėjo dviratis su gertuve. Dviratis vis dar snaudė, o gertuvės pusėn tiesėsi kažkieno ranka. Ogi paties Jukaus ranka. Ji darė, ką buvo pratusi daryti: pirmiausia pasislinko prie gertuvės ir prisitraukė ją artyn.
Kadangi ranka judėjo pati žinodama, ką daro, Jukus jai neprieštaravo ir, pasispaudęs gertuvę po pažastimi, kupinas lūkesčio atsuko dangtelį.
Gertuvė buvo tuščia, tik dugno rantuose tebebuvo likę šiek tiek raudono lakalo. Dugno vidurys buvo toks švarus, kad iš
396 Arvo Valton
ten į Jukų spoksojo plikagalvis vyrukas. Jukus mažumėlę juo pasigėrėjo, nes tas atvaizdas jam visados atrodė gražus.
Galva ne tokia ir plika, apie blizgantį viršugalvį ligi ausų augo tamsūs, prie kiaušo prigludę plaukai. Kakta, visas apskritas veidas, tarp dviejų pasaulį tiriančių akių — tiesi daili nosis, burnai ir smakrui irgi nieko neprikiši. Vien sužėlę barzdos šeriai buvo juodi, pro juos raudonavo skruostai.
Jukus tolydžio mėgo žiūrėt į tą veidą, tokį jam artimą ir mielą. Tačiau dabar dirstelėjo gertuvėn, tikėdamasis išvysti bent kiek to rausvo mutnaus skysčio, kuris nuo ryto būtų pasveikinęs jį savo kvapu. Kvapas tebetvyrojo, o gėralo nebuvo likę, jo vietoje gertuvės dugne Jukus regėjo stirksant dvi atsiknojusias ausis.
Jis atsiduso, užsuko dangtelį ir stebėdamasis mąstė. Juk turėjo likti. Jei ir neturėjo, Jukus vis tiek norėjo, kad būtų likę. Vėl atsukęs dirstelėjo vidun — ničnieko. Net savas atvaizdas dabar buvo ne toks mielas kaip visada.
Švininis svambalas tebekadaravo galvoje. Jukus turėjo labai ramiai sėdėti, kad jis nejudėtų. Ir ypač lėtai mąstyti, kad mintys nekliudytų svambalo.
Bene mažai būta rytmečių, kai Jukus nuspręsdavo vakare visada paliksiąs tiek, kad ganėtų kitam rytui. Bet vos ateidavo vakaras, jis kaipmat užmiršdavo tą pasiryžimą. Jukaus galva buvo graži, bet skylėta, nelaikė savo pačios sprendimų. Pati sau kenkė.
Taigi dabar jis turėjo veikti. Tik ne per skubiai. Lėčiau veikdamas, ilgiau gyvensi, šitai dviratininkas Jukus žinojo iš savo patirties. Gyvenimas buvo tarsi kelias nuo Pūsakų sodybos ligi „Metro“ rūsio ir atgal. Tamsi patalpa, kurion lipi laiptais, buvo tasai svarbiausias tikslas, jo žmogus siekia pusę
397 Palaimoj blėstanti diena
gyvenimo, paskui, kiek pasimėgavęs erzeliu, pasiima šio bei to ir lingu lingu mina atgal į Pūsakų sodybą, iš kurios ryte iškeliavo, tačiau ne visada iki jos nusigauna. Taip Jukui nutiko ir vakar vakare, mat gertuvė masino jo silpną širdį ir troškulys priveikė jau pirmame kelio trečdalyje. Jukus ir toliau mynė dviratį, vien trokšdamas pasiekti savo mediena kvepiančią kamarą ir vilnonį apklotą, ir mielą laikrodį su gegute, tebelaukiantį šeimininko, kad tasai kas vakarą patrauktų jo pasvarėlius.
Prisiminęs savo laikrodį su bičiule gegute, Jukus susigraudino ir jau tvėrėsi dviračio važiuoti namo, nes akyse stovėjo liūdnas paukštis, tyliai tupintis už užvertų durelių. Vis dėlto jis lengvabūdiškai išeikvotų jėgas, gyvenvietė buvo taip arti, o jei spręstum iš saulės, netrukus turėjo atsidaryti vaistinė. Vakar vakare, kai Jukus tebuvo įveikęs neką daugiau nei trečdalį kelio, gertuvė pergalėjo protelį ir paklojo pavargėlį žemėn.
Jukus apčiuopė vidinę kišenę, joje niekas nesušlamėjo. Kaip nesušlamėjo vakar „Metro“ rūsyje, ir nė vienas iš senų plačiagerklių nepavaišino Jukaus, Rakorų Hjalmaras kyštelėjo jam panosėn savo didelį tepaluotą kumštį, ir tiek.
Kartais vyrai bakštindavo Jukų peštis, už tai žadėdami pastatyti stikliuką. Jukus buvo gailestingas, nebūtų galėjęs jokio gyvio paliesti, o ką jau — gaidžiui sprandą nusukti, tačiau per savo ilgą amželį buvo išmokęs širdytis, kad senikes pagąsdintų ir pasipeštų tarp „Metro“ sienų.
Žmonės nebuvo geri netgi palaimingai įkaušę — Jukus jau suvokė tą liūdną teisybę. Tikrai mieliau būtų bendravęs su žvaigždėmis ir žolių kupstais, bet jie nevarė gėrimo, suteikiančio laimės Jukaus gyvenimui.
398 Arvo Valton
„Metro“ žaliūkai gerai žinojo, kokios Jukaus jėgos, kad jis nepergalės nė vieno, o vis dėlto kiršino jį su kitais, ir Jukus pelnydavo kruviną nosį arba mėlyną gumbą. Kartkartėmis jie dosniai gydydavo paliegėliui širdį, pirma išsijuokę ligi valios iš silpnojo nelaimės, o kartais, būdavo, net pasityčioja iš sumušto Jukaus, palieka be šlako žadėtosios degtinės: esą, jis prastai grūmęsis, tik saugojęs savo gražią apskritą galvą — nė nemėginęs suduoti priešininkui. Muštynės buvo išties bjaurus dalykas, gąsdinti Jukus gerai mokėjo, bet rėžti kitam per veidą — šito jo širdis nepajėgė pakelti. Tik vieną kartą, baisingai įniršęs dėl kažkokio nereikšmingo mažmožio, Jukus taip pritvatijo stipresnį už save, nors gerokai kauštelėjusį Mejeotsų bernioką, kad apie tai ligi šiol ėjo gandas, o siundydami
Jukų vyrai nuolatos primindavo, koks jis smarkus peštukas. Tačiau tai daugiau nepasikartojo, pats Jukus to nė negeidė.
Kitas muštynes atminė veikiau kaip netikusį nuotykį, o tuos sykius, kai pats gaudavo lupti, greitai užmiršdavo. Kiekvienas sukasi, kaip išmano. Taip ir priderėjo: norėdamas pelnyti burnelę, Jukus turėjo sumokėti savo, ne svetimu skausmu.
Nė nemėgindavo įskaudinti priešininko, todėl ir pats lengviau atsipirkdavo. Jo darbas tebuvo sukelti kivirčą ir pradėti peštynes, tam buvo paruošęs vieną kitą žodelį, paskui nuolankiai leisdavosi kuliamas. Jeigu, užuot baksnojęs, išties iš visų jėgų būtų rėžęs kuriam vyrui į veidą, tas iš pykčio būtų jį kaip reikiant išpampinęs, — tada ir pelnytoji burnelė nebeatrodytų miela. Žinoma, peštynės nebuvo kasdienė Jukaus duona, bet vyrai šnekėjo, esą, jis vienas iš nirtingiausių mušeikų. Dykos kalbos, tai nutikdavo retkarčiais, kai „Metro“ rūsyje duodavo ženklą kraujo ištroškę žaliūkai, — jie mėgaudavosi, kai kiti
399 Palaimoj blėstanti diena