TRUMPA GIRTUOKLYSTĖS ISTORIJA by knygos.lt

GIRTUOKLYSTĖS ISTORIJA

Kaip, kodėl ir kur žmonės gerdavo nuo akmens amžiaus iki šių dienų

MARK FORSYTH TRUMPA GIRTUOKLYSTĖS

ISTORIJA

Kaip, kodėl ir kur žmonės gerdavo nuo akmens amžiaus iki šių dienų

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Dirgėlė

VILNIUS 2025

Mark FORSYTH

A SHORT HISTORY OF DRUNKENNESS

Viking, an imprint of Penguin Books, 2017

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

First published as A SHORT HISTORY OF DRUNKENNESS in 2017 by Viking, an imprint of Penguin General. Penguin General is part of the Penguin Random House group of companies.

Illustration and cover design by Jess Hart at Penguin Random House UK

ISBN 978-609-466-881-4

ĮŽANGA

Deja, turiu pripažinti, kad nelabai žinau, ką reiškia svaigintis.

Toks apie girtuoklystės istoriją rašančio žmogaus prisipažinimas tikriausiai gali nuskambėti keistai, kita vertus, knygynai liktų tušti, jei rašytojai dėl tokių smulkmenų kaip nepakankamos žinios nuspręstų neberašyti knygų. Jei jau rimtai, tai visiškai žalias nesu. Gan intensyviais empiriniais svaiginimosi tyrimais užsiimu nuo keturiolikos. Man visai patinka jaustis šių laikų šventuoju Augustinu, kuris kadaise pasakė: „Kas yra laikas? Jeigu manęs niekas neklausia, aš žinau, kas tai yra, bet jei norėčiau klausiančiajam paaiškinti, – nežinau.“* Pakeiskite žodį laikas į svaiginimasis ir suprasite mano situaciją. Na, taip, vieną kitą medicininį faktą žinau. Pora taurių džino su toniku susilpnins jūsų refleksus, tuzinas ar panašus jų kiekis primins, ką valgėte pietų ir kodėl sunkiai laiko kojos, o tam tikras skaičius, kurio net nenoriu aiškintis, jus pribaigs. Betgi mums rūpi visai ne tai (tęsiant šventojo Augustino mintį). Jeigu koks ateivis netyčia pasibelstų į mano namų duris ir

* Aurelijus Augustinas, Išpažinimai. Vertė Eugenija Ulčinaitė, Vaidilė Stalioraitytė, Vilnius: Aidai, 2004.

paklaustų, kodėl šios keistos planetos žmonės nuolat gurkšnoja alkoholį, tikrai nesakyčiau: „A, tai tik dėl to, kad susilpnintume refleksus. Ir dar todėl, kad netaptume per gerais stalo teniso žaidėjais.“

Pasisukus kalbai apie svaigiuosius gėrimus, įprastai iš atminties klodų ištraukiamas ne kartą girdėtas mitas, esą alkoholis suteikia drąsos. Bet tai toli nuo tiesos. Tikroji tiesa ta, kad apgirtęs darau viską, ko nedaryčiau būdamas blaivus. Valandų valandas galiu kalbėtis su žmonėmis, kurie man blaiviam atrodytų nuobodūs. Pamenu, kaip kartą Kamden Taune išlindęs pro buto langą mojavau kryžiumi ir raginau praeivius atgailauti. Tiesą sakant, ne visai apie tokią veiklą svajoju ir neišdrįstu ja užsiimti, kai būnu blaivus.

Beje, kai kuriuos alkoholio padarinius sukelia visai ne alkoholis. Lengviausia tai suprasti davus žmonėms nealkoholinio alaus vietoj žadėto alkoholinio. Tada belieka juos stebėti ir užsirašinėti. Sociologai dažnai taip daro, o rezultatai visad būna panašūs ir iškalbingi. Todėl, pirma, įspėju: sociologais bare pasitikėti negalima, juos reikia įdėmiai stebėti. Antra, jeigu esate kilęs iš tokios kultūrinės aplinkos, kur įprastai nuo alkoholio žmonės tampa agresyvūs, išgėręs tapsite agresyvus. Jei esate kilęs iš tokios kultūrinės aplinkos, kur įprastai nuo alkoholio žmonės tampa religingi, išgėręs tapsite religingas. Aplinkos nulemtas poveikis nuo vieno iki kito sugėrovų susitikimo netgi gali pasikeisti. Jei tas suktas sociologas prieš susitikimą prasitars, kad dabar tirs alkoholio poveikį libido, visi tyrimo dalyviai pradės elgtis gašliai; jei sociologas pasakys, kad alkoholis įkvepia dainuoti, visi tyrimo dalyviai išgėrę (koks netikėtumas) pradės dainuoti.

Atsižvelgiant į tai, kokią svaigalų rūšį vartoja, žmonės net-

gi keičia savo elgesį. Visų alkoholinių gėrimų aktyvusis ingredientas visada tas pats – etanolis, bet elgesį išgėrus vis tiek lems žmonių kilmė ir kultūrinės asociacijos. Anglai vos po kelių lagero pintų, tikėtina, taps agresyvūs, bet pavaišinkite vynu, kuris jiems neatsiejamas nuo prabangos ir Prancūzijos, ir išvysite juos santūrius, mandagius arba, rimčiausiu atveju, netgi užsimaukšlinusius ant galvų beretes. Štai kodėl dažnai kalbama apie alaus primaukusius stačiokus, bet ne apie vermuto prigėrusius vandalus ar kampario prisiragavusius priešgynas.

Kai kurie žmonės tai išgirdę supyksta. Ir dar išsijuosę tvirtina, kad alkoholis skatina tik tai, kas jiems labiausiai nepatinka, – tarkime, smurtą. Kai tokiems primeni apie kultūras, kuriose alkoholis uždraustas, bet smurto ten vis tiek netrūksta, jie pradeda purkštauti. Jei pasakau, o man tai nėra sunku, kad dažnai išgeriu daugiau už kitus, bet nuo kokių aštuonerių (kai svaigalais mano lūpos dar nebuvo suvilgytos) nesu nieko mušęs, jie sako: „Na, taip, suprantama, bet pažvelk į kitus aplinkui.“ Prakeikimas, visada tie „kiti aplinkiniai“... su jais taip sunku. Kita vertus, dauguma žmonių per kokią elegantišką vakarienę geba gurkšnoti alkoholį visą vakarą, bet kaimyno iš dešinės juk nemėgina nudurti.

Na, o jei nutiktų toks mažai tikėtinas dalykas, kad staiga persikeltumėte į tolimą praeitį ir netgi kitą šalį, tai koks senovės Egipto gyventojas tikriausiai smarkiai nustebtų, kad nesate pratęs gerti tol, kol vizijose neišvysite deivės Hator su liūtės galva, – juk pas juos taip daro visi. O neolito laikų šamanas stebėtųsi, kodėl nesusikalbate su savo protėviais. Surmos genties žmonės iš Etiopijos jūsų išgėrusio tikriausiai paklaustų, kada ketinate pradėti darbą, nes jie būtent tą ir daro – gerdami dirba. Nes, kaip sakoma, nėra alaus – nėra ir darbo. Nedi-

delis nukrypimas – toks alkoholio vartojimas vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, reiškiančiu, kad geriama norint paminėti perėjimą iš vienos dienos dalies į kitą. Dėl šios priežasties

Anglijoje žmonės geria baigę darbus, o surmos genties žmonės – juos pradėdami.

Juk mes nesistebime, kad, tarkime, Margaret Thatcher nėra palaidota su visomis savo vyno taurėmis ir alkoholiu iš kampinės krautuvės. Mums tai normalu. Būtų kur kas neįprasčiau, jei taip būtų nutikę. Bet gal čia mes esame tie keistuoliai, neišmanėliai ir nieko nesuprantantys ekscentrikai. Juk beveik per visą žmonijos istoriją politiniai lyderiai buvo laidojami su geroms pomirtinėms išgertuvėms būtinais atributais. Šitoks paprotys buvo populiarus nuo karaliaus Mido iki ikidinastinio laikotarpio Egipto, senovės Kinijos šamanų ir, žinoma, vikingų. Regis, net seniai išleidusieji paskutinį atodūsį mėgsta kartkartėmis įkalti ko stipresnio – jei abejojate, paklauskite tirikių genties žmonių iš Kenijos, kurie nevengia užsukti į kapines papilti alaus ant protėvių kapų.

Alkoholio vartojimas, galima sakyti, yra universalus. Beveik visos pasaulio kultūros vartoja vienokį ar kitokį alkoholį. Atsisakiusieji girtauti, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos ir Australijos čiabuviai, buvo kolonizuoti tų, kurie alkoholio nevengia. Visais laikais įvairiuose kraštuose girtavimas buvo vertinamas skirtingai. Girtavimas galėjo reikšti šventę, ritualą, progą pasimojuoti kumščiais, būdą priimti sprendimus arba sutvirtinti sutartis – priežasčių galima rasti tūkstančius. Štai senovės persai prieš priimdami politinius sprendimus rūpimą klausimą aptardavo du kartus: vienąsyk išgėrę, antrąsyk –blaivūs. Sprendimas būdavo priimamas tada, kai abiem atvejais jis būdavo toks pats.

Ši knyga – būtent apie tai. Ji ne tiesiog apie alkoholį, o apie žmonių pomėgį svaigintis, alkoholio spąstus ir dievus. Nuo šumerų alaus deivės Ninkasi iki keturių šimtų girtų Meksikos triušių.

Prieš pradėdamas norėčiau atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Pirma, ši istorija yra trumpa. Išsami girtuoklystės epopėja apimtų visą žmonijos istoriją ir pareikalautų daug daugiau popieriaus, dėl to nusprendžiau aprašyti tik kai kuriuos žmonijos girtavimo istorijos faktus. Kaip žmonės gerdavo Laukinių Vakarų salūne, Viduramžiais Anglijos elio namuose ar graikų simposijuje? Kur traukdavo išgerti užsimaniusi mergina senovės Egipte? Žinoma, kiekvienas išgertuvių vakaras kitoks, bet pamėginsiu papasakoti bendrais bruožais. Istorinėse knygose nevengiama užsiminti apie tai, kad tas ar anas buvo išgėręs, bet tik tiek. Kur išgertuvės vyko? Su kuo? Kuriuo paros metu? Alkoholio vartojimas visada turėjo savas taisykles, bet jos retai kada buvo užrašomos. Pavyzdžiui, šiais laikais Didžiojoje Britanijoje nėra taisyklių, kur ir kada galima gerti, bet turbūt visi žino, kad iki vidurdienio gerti negalima, nebent tam yra išties labai rimta priežastis – esi oro uoste ar kriketo rungtynėse.

Vis dėlto šalia visų šių taisyklių neišvengiamai klesti chaotiška girtuoklystė. Anarchistė kokteilių vakarėlyje. Būtent ją (manau, kad tai ji, nes už linksmybes paprastai atsakingos deivės) ir mėginau įsivaizduoti, rašydamas šią knygą. Būtų idealu, nors vargiai įmanoma, jeigu ją sutikčiau ir galėčiau nufotografuoti. Tuomet tam smalsiam ateiviui, užsukusiam pas mane pasiteirauti, kas ta girtuoklystė, bent jau turėčiau ką parodyti.

EVOLIUCIJA

Atminkime gamtos dėsnius Ir logiką jų sveiką.

Todėl ne veltui ir ne šiaip sau Mus alkoholis veikia.

Augaluose, net medžiuose jo rasim, Nes gamtos planas toks, Kad reikiamas jo kiekis būtų kiekvieno Žmogaus viduriuos.*

Jau prieš tapdami žmonėmis buvome girtuokliai. Alkoholio gamtoje visada buvo. Jau prieš keturis milijardus metų vienaląsčiai mikrobai palaimingai plaukiojo vandenyje, rydami paprasčiausius sacharidus ir į aplinką išskirdami etanolį bei anglies dioksidą. Galima sakyti, šlapinosi alumi.

* A. P. Herbert, Some Aspects of Hyperhydrophilia, in Cyril Ray (ed.), The Compleat Imbiber, vol. 1, London: Putnam, 1956 (čia ir toliau vertė R. D.).

Visa laimė, gyvybė evoliucionavo, dėl to turime medžius ir vaisius, kuriems pūvant vyksta natūrali fermentacija. Per fermentacijos procesą gaminasi cukrus ir alkoholis, kurie beprotiškai džiugina vaisines museles. Nežinia, ar muselės apgirsta panašiai kaip mes. Juk jos nemoka kalbėti, dainuoti ar vairuoti. Žinome tik tiek, kad vyriškos lyties vaisinė muselė, jeigu ją negailestingai atstumia moteriškos lyties muselė, garantuotai pradės vartoti gerokai daugiau alkoholio. Gyvūnams nepasisekė, nes natūraliai gamtoje sunku rasti tiek alkoholio, kad būtų galima surengti padorų vakarėlį. Beje, kartais pavyksta. Netoli Panamos yra tokia sala, kurioje gyvenantys staugūnai prisišlamštę astrokarijų palmių vaisių (4,5 proc. stiprumo) iš pradžių šėlioja ir triukšmauja, o vėliau tampa mieguisti, pradeda svirduliuoti, kartais net iškrenta iš medžių, susižaloja. Suvartotą kiekį skaičiuodami pagal jų kūno svorį gautume, kad šitos beždžionės per trisdešimt minučių išgeria du butelius vyno. Bet tokių kaip jos nėra daug.

Daugumai gyvūnų gamtoje tiesiog nepakanka alkoholio, kad galėtų išmėginti šitokį jo kiekį, nebent koks malonus mokslininkas sugautų ir nusivežęs į laboratoriją gerai nugirdytų.

Nuo alkoholio apsvaigę gyvūnai elgiasi taip juokingai, kad pagrįstai galima įtarti, jog mokslininkai, tiriantys, kaip alkoholis veikia mūsų ketvirtos eilės pusbrolių ir pusseserių smegenis bei jų elgesį, visą laiką kikena. Kas nutinka, kai žiurkei duodi truputį išgerti arba suteiki neribotą priėjimą prie alkoholio? O kas nutinka, kai prie nemokamo baro pakvieti visą koloniją žiurkių?

Jei atvirai, žiurkės su alkoholiu geba elgtis visai civilizuotai, jei nepaisysime tų kelių pirmųjų pakvaišusių dienų, nes vėliau dauguma pasitenkina dviem gėrimų porcijomis per dieną: viena prieš pat maitinimo laiką (mokslininkai tai va-

dina kokteilių valanda) ir viena prieš miegą (turbūt tam, kad geriau miegotų). Kas tris ar keturias dienas žiurkės susiburia į simbolinį vakarėlį, per kurį alkoholio suvartojimas smarkiai šokteli. Iš šalies viskas gali atrodyti taip gerai, kad net imsi gailėtis, kodėl pats negimei žiurke, tik reikia nepamiršti dviejų dalykų: pirma, ne visoms žiurkėms pasiseka patekti į laboratorijose vykdomus eksperimentus, antra, žiurkių girtuoklystė turi tamsiąją pusę. Žiurkių kolonijose paprastai būna vienas dominuojantis patinas, žiurkių karalius, ir šis žiurkių karalius yra tikrų tikriausias blaivininkas. Daugiausia alkoholio suvartoja žemiausio socialinio statuso žiurkių patinai, kurie geria tam, kad nuramintų nervus, užmirštų problemas, kitaip sakant, atrodo, kad jie geria, nes yra nevykėliai.

Ir tai viena didžiausių gyvūnų alkoholio vartojimo tyrimų bėdų. Tyrimuose gyvūnai jaučia tokį stresą, kad vargšeliai vartoja visus svaigalus, kokius tik pasiūlo. Ir, jei visai atvirai, atvirkštinis variantas veiktų analogiškai: jeigu gauja orangutanų mane sugautų ir nusitempę į Borneo džiunglių medžių viršūnes pasiūlytų martinio, tikriausiai mielai jį išgerčiau vien dėl to, kad bijau aukščio.

Dėl šios priežasties mokslininkams tenka ieškoti subtilesnių būdų, kaip prigirdyti gyvūnus ir nesukelti jiems streso. Ypač tai aktualu kalbant apie dramblius, nes tikriausiai niekas nenorėtų susidurti su girtu, suirzusiu ir dar smurtaujančiu drambliu. Kai 1985 m. Indijoje dramblių banda įsibrovė į spirito varyklą, viskas baigėsi nekaip. Šimtas penkiasdešimt dramblių prisigėrę ėmė siautėti ir tarpusavyje vaidytis. Jie sugriovė septynis mūrinius pastatus ir mirtinai sutrypė penkis žmones. Vienas girtas dramblys – jau gyva bėda, o ką kalbėti apie šimtą penkiasdešimt tokių.

Laukinės gamtos parkuose tokius eksperimentus galima lengviau kontroliuoti. Įsimetęs į pikapą drambliams atveži porą statinių alaus, nuimi dangčius ir leidi jiems paragauti. Dažnai tokiu atveju prie statinių vyksta nemenkas susistumdymas, dėl to didžiausi drambliai išgeria daugiausiai, o tada jau galima stebėti, kaip jie svirduliuodami šlaistosi, kol nukrinta kur nors ir užmiega, – patikėkite, vaizdelis visai linksmas. Bet net ir toks eksperimentas gali nepavykti. Vienas mokslininkas kartą leido dominuojančiam patinui išgerti daugiau nei derėtų, todėl turėjo malšinti jo kautynes su raganosiu. Paprastai drambliai raganosių nepuola, bet išgėrę alaus pradeda daryti nesąmones.

Daug saugiau eksperimentuoti su skruzdėlėmis. Anksčiau egzistavo tokia teorija, kad skruzdėlės bendraudamos naudoja slaptažodžius. Skruzdėlės išties gyvena kolonijomis, į kurias neįsileidžia skruzdėlių iš kitų kolonijų, dėl to kyla natūralus klausimas, kaip jos atskiria saviškes. Slaptažodžių teorija gal šiek tiek keistoka, bet ji ilgai buvo populiari tarp Viktorijos laikų gamtininkų, kol ją griežtai atmetė seras Johnas Lubbockas, pirmasis Eivberio baronas, po XIX a. aštuntajame dešimtmetyje atliktų kelių eksperimentų:

Ilgai buvo manoma, kad skirtingų kolonijų skruzdėlės turi savus ženklus ar slaptažodžius, kuriuos naudoja saviškėms atpažinti. Norėdamas tai patikrinti atlikau kelis eksperimentus. Pirmiausia išbandžiau chloroformą, bet nuo jo skruzdėlės išdvėsė, dėl to eksperimentą laikau nepavykusiu. Tuomet nusprendžiau jas nugirdyti. Ir tai buvo sudėtingiau, nei tikėjausi. Nė viena iš mano eksperimente dalyvavusių skruzdėlių savanoriškai alkoholio neragavo, dėl to nusprendžiau trumpam jas įmerkti į viskį. Paėmiau penkias-

dešimt skruzdėlių, dvidešimt penkias iš vienos kolonijos, dvidešimt penkias iš kitos, ir jas kaip reikiant nugirdžiau, tada sužymėjau skirtingomis spalvomis ir padėjau ant stalo netoli tos vietos, kur maitinosi skruzdėlės iš vienos eksperimente dalyvaujančios kolonijos. Aplink skruzdėles ant stalo papyliau vandens, kad jos neišsilakstytų. Ant stalo besimaitinusios netrukus pastebėjo prigirdytas skruzdėles. Regis, jos gerokai nustebo, išvydusios į tokią gėdingą padėtį pakliuvusias gentaines, be to, kaip ir žmonės, iš pradžių sutriko nežinodamos, ką su jomis daryti. Trumpai tariant, po kurio laiko jos surankiojo prisigėrusias svetimos kolonijos skruzdėles ir nunešusios sumetė į vandenį stalo pakraščiuose, o girtas saviškes parvilko atgal į skruzdėlyną, kur šios pamiegojusios išsiblaivė. Akivaizdu, kad skruzdėlės pažino saviškes net ir tada, kai šios nesugebėjo joms duoti jokio ženklo ar perduoti slaptažodžio.

Gali atrodyti kvaila ir keista, bet ryšys tarp žmonių ir gyvūnų svaiginimosi iš tiesų lėmė reikšmingiausią Viktorijos laikų gamtos mokslų pažangą. Charles’ui Darwinui apsvaigusios beždžionės atrodė juokingos. Taip ir yra. Bet dar jos jam atrodė įdomios. Darwiną žavėjo istorija apie tai, kaip paprastai galima sugauti babuiną:

Šiaurės rytų Afrikos gyventojai, norėdami sugauti laukinių babuinų, pastato jiems indų su stipriu alumi, nuo kurio babuinai nusigeria. [Vienas vokiečių zoologas] linksmai aprašė nelaisvėje laikomų išgėrusių babuinų elgesį ir keistas grimasas. Kitą rytą babuinai atrodė labai pikti ir prislėgti. Abiem rankomis laikėsi susiėmę už skaudančių galvų, o jų snukiai buvo apgailėtinai perkreipti. Jei tuo metu pasiūlydavo alaus ar vyno, jie pasišlykštėję nusisukdavo, bet mielai gerdavo citrinų sultis. Iš Centrinės ir Pietų Amerikos ki-

lusios koatos kartą padauginusios brendžio daugiau niekada jo negerdavo, taigi yra gerokai protingesnės už daugelį žmonių. Šie juokingi faktai įrodo, kokie, tikėtina, panašūs beždžionių ir žmonių nervai, atsakingi už skonio suvokimą.

Darwinas nusprendė: jei žmonės ir beždžionės vienodai reaguoja į pagirias, jie tikriausiai kažkaip susiję. Šis faktas, žinoma, nebuvo vienintelis, bet jis davė pradžią įrodymui, kad vyskupai taip pat yra primatai.

Taip pat ši istorija yra tarsi įžanga į daug naujesnę žmogaus kilmės iš gyvūnų teoriją.

Apsvaigusios beždžionės hipotezė

Žmonės tiesiog gimę gerti alkoholį. Ir mums tą daryti velniškai gerai sekasi. Geriau nei bet kuriam kitam žinduoliui, gal tik išskyrus Malaizijos paprastąjį kirstuką. Niekada nesivaržykite su kirstuku alkoholio gėrimo varžybose arba, jeigu vis dėlto nuspręsite, nesileiskite įkalbamas, kad išgeriama dozė būtų skaičiuojama pagal kiekvieno jūsų kūno svorį. Kirstukai gali išmaukti devynias taures vyno ir nė kiek neapgirsti. Taip yra, nes jie sukurti maitintis fermentuotu palmių nektaru. Milijonus metų evoliucija Malaizijoje kūrė geriausius alkoholio gėrikus kirstukus, todėl jie dabar yra tikri šios srities čempionai.

Bet mes ne prastesni. Dėl noro gerti mes netgi evoliucionavome. Prieš dešimt milijonų metų mūsų protėviai išlipo

iš medžių ir atsistojo ant žemės. Nežinia, kodėl jie nusprendė šitaip pasielgti, bet visai tikėtina, kad taip nutiko dėl pernokusių vaisių, kurių nemažai mėtėsi ant miško paklotės. Tokie vaisiai turi daugiau cukraus ir alkoholio. Taigi mums teko išlavinti nosį, kad iš toli užuostume alkoholį. Alkoholis, tikėtina, mus pripratino ir prie cukraus.

Mokslininkai tai vadina aperityvo efektu. Nuo alkoholio skonio ir kvapo mes užsimanome valgyti. Geriau pagalvojus, tai šiek tiek keistoka. Juk pats alkoholis turi daug kalorijų, tai kodėl jau vartojant kalorijas kyla didelis noras dar jų gauti?

Manoma, kad džinas su toniku stimuliuoja virškinimo sistemą, bet – nieko panašaus. Alkoholio sušvirkštus tiesiai į kraują poveikis išlieka toks pats. Ir šis poveikis niekaip nesusijęs su tuo, kad gerdami paprasčiausiai prarandame savikontrolę. Alkoholis stimuliuoja mūsų smegenyse esantį tam tikrą neuroną*, kuris verčia jausti siaubingą alkį. Beje, tai tas pats neuronas, dėl kurio apskritai jaučiame alkį. Dėl to tą primatą, gyvenusį prieš dešimt milijonų metų, suprasti nėra sunku. Įsivaizduokite, šlaistotės be vietos ant miško paklotės, jausdamas šiokią tokią nostalgiją neseniai paliktoms medžių viršūnėms, o tada užuodžiate kai ką skanaus – pernokusį vaisių. Sekdamas paskui kvapą surandate didžiulį melioną ar kažką panašaus. Jis per didelis, kad būtų galima suryti vienu prisėdimu, bet vis tiek jį sudorojate – juk perteklines kalorijas galima išsaugoti kaip riebalus, kurie bus sudeginti vėliau. Įsisuka sunkiai sustabdomas procesas: su kiekvienu vaisiaus kąsniu gauni truputį alkoholio, kuris veikia smegenis taip, kad jaustum dar didesnį alkį, dėl to valgai vis daugiau, bet vis tiek tik

* Jei tiksliau, tai pagumburyje esantys AgRP neuronai. Nors nenumanau, kas jie tokie.

dar labiau nori valgyti. Vyksta tai, dėl ko po pusės milijono kartų tavo provaikaičiai svirduliuodami namo iš baro netikėtai supranta, kad dėl kebabo galėtų ir užmušti.

Bet grįžkime dešimt milijonų metų atgal. Alkoholis padėjo mums susirasti maisto ir vertė valgyti vis daugiau, bet alkoholį organizmui kažkaip reikėjo apdoroti, kad patys netaptume maistu. Nepaprastai sunku kovoti su priešistorinių laikų plėšrūnu blaiviam, bet grumtis su kardadančiu tigru, kojoms svyruojant lyg nendrėms nuo menkiausio vėjo, apskritai būtų košmaras.

Dabar, kai alkoholį jau spėjome pamėgti, reikėjo tik vieno – pasitelkus evoliuciją – susikurti alkoholio skaidymo mechanizmą. Būtent prieš dešimt milijonų metų mūsų organizmuose įvyko genetinė mutacija, dėl kurios skaidyti alkoholį galime beveik taip pat gerai kaip Malaizijoje gyvenantys kirstukai. Dėl šios mutacijos mūsų organizmuose ėmė gamintis specifinis fermentas.* Žmonės (tiksliau, žmonių protėviai) staiga tapo tokie, kurie gali pergerti visus kitus primatus. 10 proc. dabartinio žmogaus kepenų pagaminamų fermentų yra skirti alkoholiui paversti energija.

Bet dabar mums svarbiausias pastarasis raidos etapas – tai, kaip mes geriame. Žmonės geria socialiai. Mes siūlome išgerti susirinkusiai draugijai. Gerdami alkoholį paprastai tampame mieli ir draugiški, pradedame aplinkiniams aiškinti, kad jie yra mūsų geriausi draugai, kaip mes juos mylime, ir daug panašių nesąmonių. Įdomiausia apsvaigusios beždžionės hipotezės dalis yra ta, kad visą šią alkoholio vartojimo programą mums įdiegė evoliucija. Mums patinka gerti alkoholį, nes

* Alkoholio dehidrogenazė (ADH), tik tiek žinau.

tai atlygis už suvartotas kalorijas. Mes dalinamės alkoholiu su savo draugais, nes beždžionėms įprasta pamaitinti savo šeimynykščius ir giminę. Geriame būryje, nes taip lengviau apsiginti nuo grobuonių. Vienas prigėręs žmogus – auka, dvidešimt apsvaigusių – rimta bėda net pačiam alkaniausiam kardadančiam tigrui.

Ši paskutinė teorijos dalis, žinau, kelia abejonių, bet skamba vis tiek gana įtikinamai. Mes, žmonės, esame gėrimo čempionai, o apsvaigusios beždžionės hipotezė paaiškina kodėl. Tik priminsiu, kad ne visi biologai jai pritaria. Netgi esama manančiųjų, kad evoliucija yra nesąmonė, o mus sukūrė gerasis Dievulis. Kreacionistai ir evoliucionistai dažnai įsivelia į nelabai civilizuotus kivirčus, bet skirtingais keliais vis tiek ateina į tą pačią vietą. Benjaminas Franklinas, vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrėjų, kažkada rašė, kad vyno egzistavimas įrodo, jog Dievas myli mus ir nori matyti mus laimingus, bet tame pačiame laiške užsimena apie svarbų žmogaus anatomijos ypatumą:

Norėdami dar labiau pagerbti Dievo apvaizdą ir jai padėkoti, pagalvokime apie tai, kaip jis tuo pasirūpino, suteikdamas mums alkūnę. Žiūrėdamas į gyvūnus, kurie geria žemės paviršiumi tekantį vandenį, supranti, kad tie, kurie turi ilgas kojas, taip pat turi ir ilgą kaklą, kad galėtų gerti nesiklaupdami. Bet štai žmogus, kuriam lemta gerti vyną, sukurtas taip, kad gebėtų pakelti taurę sau prie lūpų. Jei alkūnė būtų arčiau plaštakos, nebūtų įmanoma pakelti taurės prie lūpų, nes dilbis būtų per trumpas; o jei alkūnė būtų arčiau peties, dilbis būtų toks ilgas, kad mėginant pakelti vyno taurę prie lūpų ji pakiltų kažkur virš galvos… Bet alkūnę turime tokioje vietoje, kad galėtume gerti labai pato-

giai, o pakelta taurė atsidurtų tiesiai mums prie lūpų. Tad pasidžiaukime šia dovana ir pakėlę taures prie lūpų pasimėgaukime gėrimu!

Franklinas taip pat teigė, kad Nojaus laikų tvanas buvo skirtas žmonėms nubausti už tai, kad jie geria tik vandenį, dėl to jame mėginta mus nuskandinti. Bet kad ir kaip žiūrėsi – iš evoliucinės ar dieviškosios pusės, – akivaizdu, esame sukurti gerti alkoholį.

Egiptiečiams alkoholis reiškė seksą, o seksui buvo būtinas alkoholis. Prie alkoholio ir sekso dar puikiai derėjo muzika.

MARK FORSYTH (Markas Forsaitas, g. 1977 m.) –britų žurnalistas, rašytojas ir tinklaraštininkas. Kaip krikšto dovaną gavęs „Oksfordo anglų kalbos žodyną“ ir baigęs Oksfordo universitetą, pagrindiniu profesiniu įrankiu pasirinko žodžius. Parašė kelias ypač populiarias knygas apie žodžių etimologiją, Kalėdų papročius ir knygynus. „Trumpa girtuoklystės istorija“ –pirma į lietuvių kalbą išversta jo knyga.

Beveik visos žmonijos civilizacijos turėjo svaigiųjų gėrimų, o kur esama svaigalų, ten prasideda ir girtuoklystės. Bet įvairiais amžiais skirtinguose kraštuose buvo girtuokliaujama vis kitaip. Žmonės svaigindavosi, kad galėtų kalbėtis su dievais ir dvasių pasauliu (ir čia ne žodžių žaismas), dalyvauti sekso orgijose, valdovams gerti buvo pareiga, o prastuomenė bent įmaukusi galėdavo šiek tiek atsipalaiduoti. Svaigalai padėdavo užmigti ar įgavus drąsos stoti į mūšį, būdavo auka protėviams ar ritualas dienai užbaigti.

Knygoje pasakojama apie ilgaamžį žmonijos romaną su alkoholiu – nuo pirmykščių klajoklių, šumerų, egiptiečių, kinų, senovės graikų iki šių dienų, nuo primygtinio raginimo svaigintis iki griežto alkoholio draudimo. Ir mėginama atsakyti į daugybę klausimų: ką ir kiek žmonės gėrė? kas ir kodėl girtuokliavo? kodėl graikai tik įkaušdavo, romėnai prisigerdavo kaip pėdai, o Laukinių Vakarų salūnai niekada nebuvo tokie, kokie rodomi filmuose.

Skaitytojų įvertinta, lengvai skaitoma, linksma, informatyvi knyga – smagus faktų ir juokingų istorijų kokteilis, o drauge ir istorikui tinkamas kūrinys. Tai geriausia pasaulio svaiginimosi alkoholiu istorija.