Trolis Molis ir Čiurlionis by knygos.lt

u 9 786094 665981

Ili

ISBN 978-609-466-598-1

ravo

nuotr. Aidos Chlebinskaitės

Na, o dabar orkestras grojo Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“. Atidžiai stebėjau Molio snuk... atsiprašau, veido išraišką. Molis buvo laimingas! Dar niekada nebuvau mačiusi trolio Molio tokio laimingo. Niekada. Netgi tada, kai teko ilgokai viešėti jo šalyje. Regis, matė spalvas, kurias tik jis vienas galėjo matyti, linguojančius vėjyje medžius, kuriuos tik jis vienas buvo apkabinęs, ir laikė ant delno paukščius, kurių vardus žinojo jis vienas.

Ciurl ionis

Trolis Molis ir Čiurlionis

scenaristė, vertėja, didžiausią savo kūrybos dalį skyrusi mažiesiems skaitytojams. Su rašytojos eilėraščiais ir pjesėmis užaugo ne viena skaitytojų karta. Šįkart Violeta Palčinskaitė vėl kviečia susitikti su troliu Moliu iš knygos „Muzika troliui“, 2011 metais išrinktos Metų knyga vaikams. Ar trolis Molis ir po dešimtmečio liko toks pat įžūlus pagyrūnas? Ir kodėl jam parūpo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Autorė sako: „...pasiilgau to nepiktybiško melagio, to nenumaldomo padaužos, ir nutariau Molį šį kartą atsigabenti į savo namus. Štai taip atsirado antroji knygelė apie trolį. Trolį, ieškantį Čiurlionio. Kodėl? Ogi todėl, kad trolis Molis visur prisistato kaip didis muzikos mylėtojas... O jeigu mano jaunasis skaitytojas, perskaitęs apie trolio nuotykius, irgi ims ieškoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ir ne tik muzikos kūrinių, jausiu, kad knygą parašiau ne veltui.“

Violeta Palčinskaitė

Violeta Palčinskaitė – poetė, prozininkė, dramaturgė,

už a n t y t ė -Va l

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Violeta Palčinskaitė

Ciurl ionis vo

Lin

a E i t m a n t ytė

Vilnius 2021

lu - Va

ži

At v y k i m a s

JIS pasirodė netikėtai. Nelauktas, nes niekieno nekviestas. Rausvai geltoni vijokliai jau buvo apkabinę mano langą, ir aš supratau, kad atėjo ruduo. Migloje paskendo buvusių kelionių nuotykiai. Niekas nerašė laiškų. Tuščias atvirukas (neišsiųstas, todėl ir niekieno negautas) su Čiurlionio angelu, užkištas už knygų lentynos stiklo, tarsi žadėjo ramybę ir apsaugą. Klausiausi iš už sienos sklindančių muzikos garsų ir neabejojau,

kad skamba Čiurlionis. Prieš akis laukė tik nuobodi kasdienybė, be jokių ypatingų nutikimų. Štai tada ir pasirodė JIS. Toli gražu ne angelas. Trolis Molis. Be jokio perspėjimo ženklo. Juk anuomet, kai žiemojau Norvegijoje, apie jo atvykimą visada įspėdavo pažaliavusi mano kambario durų rankena, kuri staiga pavirsdavo tarsi į minkštą samanotą pirštinę. Tai visada reiškė, kad netrukus pasirodys ir jis pats. Šį kartą jokių keistų ženklų nepastebėjau. Pamaniau, gal gyvi sutvėrimai stebuklingų galių turi tik savo tėvynėje? Molis visu gražumu stovėjo priešais mane ir droviai, kas jam visai nebūdinga, tarsi atsiprašydamas už netikėtą apsilankymą, bandė nudelbti akis. Man netgi pasirodė, kad jo akyse sublizgo ašara, nors niekada anksčiau, tyrinėdama trolių gyvenimą, nebuvau aptikusi informacijos apie trolių ašarojimo būdus. Po susitikimų su troliais ir jų nenuspėjamų išdaigų dažniausiai ašarodavo kiti. Tačiau staiga Molis pakėlė akis, puolė ir taip stipriai mane apkabino savo keturpirštėm letenom (atsiprašau, rankom), kad man pasirodė, jog trakštelėjo vienas šonkaulis. Mielas trolis

Molis! Nejaugi pamiršau, kad jis jau senų seniausiai priklauso tai šiuolaikinei trolių kartai, kuri saugoja gamtą, negrobia vaikų, yra draugiška, o jis, Molis, turi net aukštąjį muzikinį išsilavinimą! Jis kaip niekas kitas puikiai išmano apie garsų savo šalies kompozitorių Edvardą Grygą, kuris, anot jo, vienintelis pasaulyje yra parašęs muzikos troliams. Vadinasi – jam. Ak, kaip galėjau visa tai pamiršti... Taip nuoširdžiai džiaugiausi Molio pasirodymu, tarsi būčiau sutikusi seną gerą draugą. Jis atrodė kaip visada, kai netikėtai aplankydavo mane Norvegijoje: žalia megzta kepuraitė su nutįsusiu galu, ant kurio kadaravo iš viržių sumegztas bumbulas, nusmaigstytas bruknių ir mėlynių šakelėmis. Savo uodegą Molis slėpė plačių samaninių kelnių kišenėje. Prieš mano akis tarsi iš melsvo atminties rūko išplaukė sala, į kurią pavasarį suskrenda perėti viso pasaulio paukščiai, kur stačių uolų apsupti fiordų vandenys keičia spalvas. Ten gyvena tokie mieli ir svetingi žmonės... O štai berniukas vardu Ulė, kuriam sunkokai sekasi skaityti bei rašyti, turi vieną nepaprastą sugebėjimą – jis nuspėja, ką galvoja kiti

žmonės, ir kartais, kai yra ramus, kai niekas jo nesuerzina, geba nuspėti ateitį. – Moli! Mielas troli Moli! Kokie gi šiaurės vėjai tave čia atpūtė? Kaip tu pas mane atkeliavai? – Diplomatiniu paštu, – reikšmingai atsakė trolis Molis ir bemat savo plačią burną uždengė visais keturiais pirštais, tarsi būtų per daug pasakęs. – Š-š... Turiu svarbių įgaliojimų. Paslaptis. Pažadėk, kad daugiau manęs neklausinėsi. Nė žodelio. Supratai? Iš kitos savo samaninių kelnių kišenės, kurioje nebuvo jo stropiai sukimštos uodegos, jis išsitraukė didelę kiek aplaužytų stagarų šluotą su įvairiaspalviais apleipusiais žiedlapiais. – Čia tau. Ar dar prisimeni, kaip vaikai švęsdavo Tulpių dieną? Kad būtų linksmiau tamsiais žiemos vakarais. Taigi, nors tulpės ir netikros, bet vaikai jas padirbdino per darbelių pamoką ir liepė tau perduoti. Sakė, šitos žydės amžinai. – O iš kur jie sužinojo, kad ruošiesi į Lietuvą? – Ulė pasakė. Ulė viską žino. Aš juo pasitikiu. Ar prisimeni, Ulė parašė tau laišką, kurį aš jam padiktavau. Žmonės tokie užmaršūs. Jie prisimena

tik tai, kas jiems svarbu. O kad trolis negali spaudinėti kompiuterio klavišų, turėdamas platų delną su dideliais keturiais pirštais, tai jau neprisimeni? O kad trolis dėl tos pačios priežasties negali naudotis mobiliuoju telefonu, tai irgi neprisimeni? – Viską puikiai prisimenu, – bandžiau nugesinti kylantį Molio siutą. Ir, savo laimei, laiku prikandau liežuvį. Tik suabejojau, kokia ta tikroji priežastis, dėl kurios jis negali naudotis šiuolaikinėmis bendravimo priemonėmis... Molis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, tai tiesa. Jis tik mokėjo klausytis. Muzikos, kurios visada ieškodavo ir surasdavo ją gamtoje. Miške. Aš užkaičiau žolelių arbatos, ir Molis bemat pasijuto ne toks reikšmingas ir paslaptingas, kaip atėjęs. Jis užsiropštė ant rašomojo stalo, vienu mostu nušlavė visus mano popierius ir paprašė įpilti arbatos ne į kokį stiklinį puoduką, tinkantį nebent lėlėms girdyti, o į puodą, kuriame verdama sriuba. Už abiejų auselių laikydamas didelį puodą, trolis mėgavosi karšta arbata ir dairėsi pyrago, bet juk aš nebuvau įspėta apie jo atvykimą, tai pasitenkino vien kukliais sausainiais. Arbata

jį tiesiog apsvaigino. Gyvendamas gamtoje, jis nebuvo pratęs prie karštų gėrimų. Molis apkvaito ir sulig kiekvienu arbatos gurkšniu darėsi vis plepesnis. Kaip ir buvau pažadėjusi, nieko neklausinėjau, bet ir klausinėti nebuvo ko. Tiesiog nebūtų išgirdęs. Molis pliauškė be perstojo ir neprašomas klojo viską, kas užėjo ant seilės. – Diplomatiniu paštu siunčiami tik labai svarbūs asmenys. Aš atkeliavau su ypatinga užduotimi, – ir sulig tais žodžiais trolis Molis su trenksmu nusviedė ant grindų mano molinę pieštukinę, tuo tarsi pabrėždamas savo užduoties svarbą. Pieštukinė sudužo į šipulius, pažerdama po kambarį mano ilgai rinktą rašiklių kolekciją. Susitvardžiau. Vis dar glostoma šiltų prisiminimų iš fiordų šalies, nutariau būti pati svetingiausia šeimininkė pasaulyje. Kad ir kaip būtų. Pagaliau juk ne kasdien tavo namus aplanko troliai! – Turiu parsivežti muzikos, – rimtai tęsė Molis. – Kitos muzikos. Šiais laikais vien tik aukštojo mokslo tokiam troliui kaip aš nebeužtenka. Ir to vieno vienintelio trolių kompozitoriaus irgi nebeužtenka. Visur konkurencija. Man žada profesoriaus vietą.

Tada galėsiu dėstyti Sorės Morės pilyje. Ten labai trūksta gerų specialistų. Taigi, pagalvojau, pravers draugiški tarptautiniai ryšiai. Trolis Molis užsivertė puodą ir nurijo paskutinį gurkšnį arbatos. Pamatęs išplėstas mano akis, jis vėl pasiuto kalbėti: – Žinau, žmonės prikimšti prietarų. Nors aš ir ne Ulė, kuris moka skaityti svetimas mintis, tačiau štai ką tau pasakysiu: dabar tu pagalvojai apie tą mažą mergaitę, kurią gal prieš šimtą metų mano laukinis prosenis pagrobė ir įkalino Sorės Morės pilyje. Tam, kad ji nedarytų mums gėdos ir pagaliau išmoktų skambinti „Trolių maršą“. Joks trolis nepakęstų šitokio akibrokšto – sudarkyti paties Edvardo Grygo muziką! Dabar Molis iš pykčio jau buvo užsimojęs sviesti tuščią sriubos puodą, iš kurio gėrė arbatą, bet paskutinę sekundę persigalvojo, ir aš lengviau atsidusau. – Kiek kartų aš tau sakiau: mes jau ne tie troliai, kurie grobia vaikus, gąsdina žmones ir daro kitus negerus darbus. Mes jau esame kitos kartos atžalos. Mes saugome gamtą, išpažįstame sveiką

gyvenseną ir dieviname muziką. Būta kalbų, kad esame ir nedori, ir kvaili... Bet argi kvailas trolis galėtų įgyti aukštąjį muzikinį išsilavinimą? Taigi, jau nebe pirmą sykį apsvaiginta trolio Molio gražbyliavimo, nutariau padėti jam siekti dar didesnių muzikinių aukštumų. – Dabar pamąstykime, kas gi iš tiesų yra toji Sorės Morės pilis. Išvertus į žmonių kalbą, tai būtų tikra Muzikos Akademija. Ten įkalinami vaikai groja ir groja, skambina ir skambina, kol tampa visame pasaulyje garsūs muzikantai. Kai kas labai negeranoriškai bando aiškinti, kad sugrįžę iš ten jie atrodo šiek tiek kuoktelėję. Bet tai tikras šmeižtas, paskleistas pavyduolių. Man nereikėjo aiškinti, kas yra Sorės Morės pilis. Aš ten buvau. Nes tada taip troškau surasti tą labai seniai dingusią mergaitę, ir ją radau. Sklido legendos, kad tą mergaitę buvo pasigrobęs vienas trolis, kai koncerto metu mergaitė pamiršo „Trolių maršo“ gaidas... Kambaryje vis dar aidėjo muzikos garsai, ir man toptelėjo puiki mintis: supažindinti trolį Molį su Čiurlioniu! Žinojau, kad jo mylimo

Edvardo Grygo muzika yra artima Čiurlionio dvasiai. – Klausyk, Moli, – buvau bepradedanti savo kalbą, bet pastebėjau, kad ilga kumpa Molio nosis ėmė keistai knapsėti į šalis, o akys nevalingai merkiasi po viržiais išdabinta kepurėle. – Ką sakai? – tingiai ir lėtai paklausė jis, rąžydamasis ant kilimo ir skeryčiodamasis savo keturpirštėmis leten... atsiprašau, rankomis. Staiga pasigirdo durų skambutis. Įėjusi vidun, mano sena kaimynė paklausė, ar neturėčiau paskolinti kokio laikraščio, kuriame ji rastų televizijos laidų programą. Kaimynę kamuodavo nemiga, todėl ji su malonumu žiūrėdavo naktinius filmus, bet dažnai pamiršdavo nusipirkti laikraštį. Staiga pastebėjusi trolį, kaimynė net pasitrynė akis: – Viešpatie, o kas

čia?

– Čia siurblys robotas, – nesutrikusi atsakiau. – Seniai tokio norėjau. Vis sunkiau darosi namų ruošos darbai. Daug laiko atima, be to... – Suprantu, – atsakė kaimynė, rankose lamdydama mano paskolintą laikraštį. – Metai bėga, vis mažiau jėgų lieka, – ir nušlubčiojo durų link. Buvau dėkinga likimui, kad per tą laiką trolis nesuskubo prasižioti. – Ką sakai? – ir vėl mieguistu balsu paklausė Molis. – Sakau, kad metas miegoti. Turbūt pavargai po tokios ilgos ir svarbios kelionės, – švelniai šyptelėjau. – O rytoj supažindinsiu tave su pačiu garsiausiu mūsų kompozitoriumi. Kompozitoriumi ir dailininku. Jo vardas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tiesa, jis neparašė muzikos troliams, bet tau jis labai patiks. Tikiuosi, tą muziką tu būtinai parveši į Sorės Morės pilį. Vaikai mokysis Čiurlionio muzikos. Profesoriaus vieta tau ten beveik garantuota, – postringavau aš, traukdama iš spintos patalus Molio nakvynei. – Ar tu irgi kaip Ulė? Išmokai skaityti žmonių mintis?

– Žmonių gal ne, bet trolių, tokių kaip tu... Molis neleido man užbaigti sakinio. – Tai ir atkeliavau čia diplomatiniu paštu kaip tik tam. Susipažinti su tuo kompozitoriumi. Supratai? – Molis staiga vėl pagyvėjo. – Stalas man per kietas, lova man per siaura, miegosiu ant kilimėlio po fortepijonu, – nusprendė jis, reikliu žvilgsniu apžvelgęs mano būstą. Matyt, žalia kiliminė danga jam priminė samanas, taigi netrukus jis ten įsitaisė ir bemat užmigo. Iš mano grotuvo vis dar sklido muzika, ir dabar jau neklysdama galėjau pasakyti, kad tai – Čiurlionio simfoninė poema „Miške“. Jeigu trolis Molis ką ir sapnavo, iš tiesų turėjo pasijusti namie. Miške. Na, piktdžiugiškai pagalvojau, dabar ir aš tau parodysiu, kur vėžiai žiemoja, kaip sakydavo mano močiutė, pamatysi. Prikankinai mane savo krašte, dabar tau neliksiu skolinga... Taip bemąstydama ir kurpdama planus, kaip sugalvoti Moliui kuo daugiau užduočių, kad jam nebeliktų laiko prisigalvoti visokiausių bjaurysčių, užmigau.

Kai ryte pabudau, trolio Molio nebebuvo. Niekur. Nei po fortepijonu, nei koridoriuje, nei balkone... Išsigandau. Juk jau turėjau nemažai patirties ir žinojau, ką sugeba iškrėsti troliai. Net ir su „aukštuoju muzikiniu išsilavinimu“...

...... Kieme žaidė vaikai. – Ar nematėte čia tokio... na, tokio... trolio? – viltingai paklausiau, tikėdamasi, kad tas niekšelis Molis bus kur nors pasislėpęs krūmuose. – Ko??? – pašaipiai paklausė choru būrelis vaikų ir ėmė įžūliai kvatoti. Kitko ir negalėjau tikėtis. Šitie vaikai knygų neskaito, todėl ir nežino, kas tokie tie troliai. O jeigu ir žinotų, nebūtų patikėję, kad juos galima sutikti ne tik knygose. Viename laikraštyje pati skaičiau, kad net šešiasdešimt penki procentai Šiaurės šalių gyventojų tiki trolių egzistavimu. Bet juk ne visi. Buvau jau benueinanti, bet kaimynų berniukas Darius pasivijo mane ir, atsargiai apsidairęs aplinkui, pašnabždom tarė:

– Mačiau trolį... Toks didelis ir gauruotas. Jo letenos turėjo tik keturis pirštus, o kepuraitė... nusagstyta raudonom ir mėlynom uogom. Nupėdino štai ten. Už kampo. Pats mačiau. Darius dar sykį apsidairė aplinkui. Nebūtų malonu, jei vaikai pirštais užbadytų ir išvadintų prasimanėliu ir kvailiu. Tačiau Darius nebuvo kvailas. Jis skaitė knygas.

u 9 786094 665981

Ili

ISBN 978-609-466-598-1

ravo

nuotr. Aidos Chlebinskaitės

Ciurl ionis

Trolis Molis ir Čiurlionis

Violeta Palčinskaitė

Violeta Palčinskaitė – poetė, prozininkė, dramaturgė,

už a n t y t ė -Va l