LARS KEPLER išleistos knygos
Hipnotizuotojas
Košmaras
Ugnies liudininkas
Smėlio žmogus
Persekiotojas
Triušių medžiotojas
Lozorius
Veidrodžių žmogus
Voras
Iš
Romanas švedų kalbos vertė NADEŽDA MAEKIBuvo ankstyvas rytas, lygus pakrantės vandens paviršius blizgėjo lyg poliruotas plienas. Visos prabangios vilos buvo nugrimzdusios į naktinį miegą, bet per aukštas tvoras ir medžių šakas blykčiojo baseinai ir lauko šviestuvai.
Girtas vyras vinguriavo keliu palei pakrantę rankoje nešdamas vyno butelį. Jis sustojo priešais baltą namą, kurio ilgas stiklo fasadas žvelgė į įlanką. Vyras labai atsargiai pastatė butelį vidury kelio, peržengė griovį, perlipo juodą geležinę tvorą ir įžengė į kiemą.
Siūbuodamas jis nuėjo veja, netvirtai sustojo ir įsispoksojo į didžiulius langus, į verandos šviestuvų atspindžius juose ir į tamsias namo viduje esančių baldų formas.
Jis priėjo arčiau, pamojavo pusės metro aukščio porcelianiniam sodo nykštukui, nuslinko aplink, užkliuvo už verandos slenksčio, kluptelėjo ir vėl stojosi ant kojų.
Baseino vanduo švytėjo lyg žydro stiklo luitas.
Vyras netvirtai atsistojo prie krašto, atsisegė kelnių užtrauktuką ir ėmė šlapintis į baseiną, kiek vėliau netvirtai nušlitiniavo prie tamsiai mėlynų lauko baldų ir paleido čiurkšlę ant pagalvių, fotelių ir apvalaus stalo.
Šlapimas garavo vėsiame ore.
Vyras užsisegė kelnes ir pažvelgė į baltą triušį, kuris šoktelėjo per veją ir dingo po krūmu.
Šypsodamasis jis grįžo prie namo, praėjo šalia verandos durų, atsirėmė į lentą, žengė ant vejos, stabtelėjo ir atsisuko.
Aptemdytos smegenys stengėsi suvokti tai, ką jis pamatė.
Į jį spoksojo juodais drabužiais apsirengęs žmogus keista veido forma.
Tas žmogus stovėjo arba tamsiame name, arba lauke – ir tai buvo jo atspindys.
Penktadienis, rugpjūčio dvidešimt šeštoji
Iš tamsaus dangaus lėtai lašnojo silpnas lietus. Matinė pastatų šviesa siekė trisdešimties metrų aukštį virš stogų. Vėjo nebuvo ir apšviesti lašai lyg miglotas skliautas aprėpė visą Djursholmą.
Visai šalia blizgaus Germanijos įlankos vandens stovėjo didžiulė vila.
Šiuo metu jos viduje jauna mergina atsargiai lyg žvėris tykino lakuotu parketu ir persišku kilimu.
Jos vardas Sofija Stefanson.
Iš nerimo ji įsidėmėdavo kiekvieną smulkmeną.
Ant sofos porankio gulėjo juodas nuotolinio valdymo pultelis. Kažkas apklijavo jį permatoma lipniąja juosta, kad dangtelis laikytųsi savo vietoje virš baterijų. Ant stalo buvo matomi šviesūs apvalūs stiklinių pėdsakai. Didžiulio kilimo kutuose buvo įsivėlęs senas pleistras.
Sofijai už nugaros sugirgždėjo grindys, lyg kas sektų paskui ją per kambarį.
Ant aukštų kulkšnių ir raumeningų blauzdų liko vandens lašai nuo šlapio akmenimis dengto tako. Jos kojos vis dar buvo ištreniruotos, nors ji metė futbolą prieš dvejus metus.
Rankoje Sofija gniaužė ašarinių dujų balionėlį – slėpė nuo jos laukusio vyro. Mergina kartojo sau, kad pati pasirinko ir nori čia būti. Kad valdo situaciją.
Duris atidaręs vyras stovėjo prie fotelio ir begėdiškai sekė ją žvilgsniu.
Sofijos veido bruožai simetriški, tačiau skruostai jaunatviškai putlūs. Ji buvo apsivilkusi mėlyna suknele apnuogintais pečiais. Nuo kaklo iki krūtinės leidosi eilė mažučių medžiaga apsiūtų sagučių. Dažnai pulsuojančioje kaklo duobutėje daužėsi auksinė širdelė ant grandinėlės.
Sofija žinojo, kad gali atsiprašyti ir paaiškinti, jog prastai jaučiasi ir turi grįžti namo. Jis susierzintų, bet susitaikytų.
Prie fotelio stovėjęs vyras žvelgė į ją su liūdnu alkiu, nuo kurio jai iš baimės susuko pilvą.
Staiga merginai pasirodė, kad jau buvo mačiusi šį vyrą anksčiau, kad jis yra koks nors aukšto rango vadovas, praėjęs pro šalį kurioje nors darbovietėje, arba kurio nors iš buvusių klasės draugų tėtis.
Sofija sustojo netoli nuo jo, nusišypsojo ir pajuto dažnus savo širdies dūžius. Ji ketino laikyti atstumą tol, kol įsidėmės vyro balso toną ir judesius.
Iš jo rankos, įsikibusios į fotelio atlošą, nebuvo matyti jokių pykčio požymių, nagai buvo sutvarkyti, o lygus vestuvinis žiedas nutrintas ilgų santuokos metų.
– Gražus namas, – pagyrė Sofija ir patraukė nuo veido blizgančią plaukų sruogą.
– Ačiū, – atsakė vyras, paleisdamas fotelį.
Jam negalėjo būti daugiau penkiasdešimties, bet judėjo kažkaip sunkiai ir niūriai, lyg senas žmogus savo sename name.
– Atvažiavai taksi? – paklausė vyras ir sunkiai nurijo seiles.
– Taip, – atsakė Sofija.
Vėl tapo tylu, gretimame kambaryje švytuoklė du kartus trumpai ir garsiai žvangtelėjo.
Nuo vazoje stovėjusios išsiskleidusios lelijos tyliai nubiro šafrano raudonumo žiedadulkės.
Sofija gana anksti suvokė, kad ją jaudino seksualios situacijos. Jai patiko įvertinimo ir išskirtinumo jausmas, bet iš tikrųjų niekada nieko nebuvo įsimylėjusi.
– Ar buvome susitikę anksčiau? – paklausė ji.
– Nebūčiau to pamiršęs, – atsakė vyras ir be džiaugsmo nusišypsojo.
Žili vyro plaukai buvo ploni, sušukuoti ant pakaušio. Atsipalaidavęs veidas šiek tiek blizgėjo, ant kaktos ryškėjo gili raukšlė.
– Kolekcionuoji meno kūrinius? – paklausė Sofija, linktelėdama sienos link.
– Domiuosi menu, – atsakė vyras.
Jo šviesios akys stebėjo merginą pro akinius raginiais rėmeliais. Sofija atsisuko, įsikišo ašarinių dujų balionėlį į rankinę ir priėjo prie didžiulio paveikslo auksiniu rėmu.
Vyras žengė prie jos, sustojo šiek tiek per arti ir iškvėpė per nosį. Sofija krūptelėjo jam pakėlus ranką kažką parodyti.
– Devynioliktas amžius... Karlas Gustafas Helkvistas, – ėmė dėstyti jis. – Mirė jaunas, gyveno sunkų gyvenimą, daugybė kančių ir elektros šokų... Vis dėlto jis buvo fantastiškas menininkas.
– Įspūdinga, – tyliai pasakė Sofija.
– Ir aš taip manau, – pritarė vyras ir nuėjo į valgomąjį.
Sofija nusekė jam iš paskos apimta gąsdinančio jausmo, kad yra viliojama į lėtai veikiančius spąstus, kad durelės jai už nugaros užsisklendžia mieguistai lėtu tempu ir kad dideli krumpliaračiai sukdamiesi centimetrą po centimetro siaurina pabėgimo kelią.
Didžiulis kambarys su eilėmis į vandenį nukreiptų langų buvo laisvai apstatytas sėdimais baldais ir blizgiomis spintelėmis.
Sofija pamatė dvi tamsiai raudono vyno taures ant ovalaus pietų stalo krašto.
– Ar galiu pasiūlyti taurę vyno? – paklausė vyras ir vėl atsisuko į ją.
– Geriau balto, jeigu yra, – atsakė mergina, baimindamasi, kad bandys ją apsvaiginti.
– Šampano? – paklausė jis, nenuleisdamas nuo Sofijos akių.
– Mielai, – atsakė ji.
– Žinoma, gersime šampaną, – pareiškė vyras.
Kai esi visiškai svetimo žmogaus namuose, susitrauki, nes kiek vienas kambarys gali virsti vilkduobe, o kiekvienas daiktas – ginklu.
Sofija mieliau rinkdavosi viešbučius, nes juose būtų galimybė prisišaukti pagalbos. Mergina nuėjo paskui vyrą į virtuvę ir išgirdo keistą labai aukšto tono garsą. Ji negalėjo suprasti, iš kur tas garsas sklido. Atrodė, kad vyras šio garso nepastebėjo, tačiau ji stabtelėjo, atsisuko į tamsų langą ir ruošėsi kažką pasakyti, bet kažkas trakštelėjo – lyg ledukas taurėje.
– Ar esi tikras, kad nieko nėra namie? – paklausė Sofija.
Mąstė, kad jeigu kas nors atsitiktų, ji galėtų greitai nusispirti batus ir nubėgti prie lauko durų. Ji tikriausiai daug judresnė už šį vyrą – išlėkusi ir palikusi paltą ant pakabos turėtų spėti pasprukti į lauką.
Kol vyras traukė „Bollinger“ butelį iš spintelės, mergina stovėjo tarpduryje. Jis atkimšo butelį, pripylė dvi plonas blizgias taures, palaukė, kol liausis putoti, ir įpylė dar truputį, o tada nuėjo prie jos. 2
Sofija paragavo šampano, pajuto burną užpildantį skonį ir išgirdo garsų burbuliukų šnypštimą taurėje. Kažkas vėl privertė ją atsukti akis į virtuvės langų eilę. „Gal ten elnias“, – pagalvojo mergina. Lauke buvo tamsu. Atspindyje ji pamatė žėrinčius virtuvės kontūrus ir vyro nugarą. Lygų stalviršio paviršių, peilių stovą ir dubenį su citrinomis.
Vyras vėl pakėlė taurę, gurkštelėjo, o jo ranka šiek tiek sudrebėjo parodžius gestą Sofijai.
– Šiek tiek prasek suknelę, – tyliai pratarė jis.
Sofija ištuštino taurę, pažvelgė į savo lūpdažių žymes ant krašto ir pastatė ją ant stalo, o tada švelniai išnėrė iš skylutės pirmąją sagą.
– Segi liemenėlę, – pasitikslino vyras.
– Taip, – atsakė mergina ir atsegė antrą sagą.
– Kokio dydžio?
– 60 C.
Vyras stovėjo ir nužiūrinėjo į Sofiją, o ši juto, kaip pažastis graužia prakaitas.
– Kokios tavo kelnaitės?
– Žydro šilko.
– Ar galiu pamatyti?
Sofija sudvejojo, ir vyras tai pastebėjo.
– Atleisk, – greitai pasakė jis. – Ar per greitai einu prie reikalo? Taip?
– Pirmiausia turime sutvarkyti finansinius reikalus, – pareiškė mergina, stengdamasi kalbėti ryžtingai ir natūraliai.
– Suprantu, – trumpai atsakė vyras.
– Geriausia pradėti nuo...
– Tau bus sumokėta, – pertraukė jis su irzulio gaidele balse.
Su nuolatiniais klientais dažniausiai viskas būdavo paprasta, kartais net malonu, tačiau su naujais Sofija labai nervindavosi. Ji imdavo galvoti apie viską, kas galėtų atsitikti, prisimindavo dviejų vaikų tėvą, kuris įkando jai į kaklą ir užrakino garaže Tebyje.
Sofijos skelbimai pasirodydavo svetainėse „Rožinis puslapis“ ir „Stokholmo mergaitės.se“. Beveik visi, kas į ją kreipėsi, buvo visiškai nerimti. Dažniausiai mergina gaudavo vulgarių žinučių, nuostabaus sekso pažadų, prievartos ar bausmės grasinimų.
Prieš pradėdama susirašinėti Sofija visada klausydavosi intuicijos. Šis laiškas pasirodė gražiai parašytas ir gana konkretus, tačiau nebuvo nepagarbus. Vyras pasivadino Viliu, turėjo slaptą telefono numerį ir prabangaus rajono adresą.
Trečiajame laiške jis paaiškino, ką norėtų padaryti su Sofija ir kiek pasiruošęs už tai sumokėti.
Jai tai pasirodė įtartina.
Jeigu kas nors yra per gerai, kažkas ne taip. Šiame pasaulyje laimingi loterijos bilietai nekrenta iš dangaus, o net jei taip ir būtų, geriau praleisti fantastišką sandėrį, negu rizikuoti.
Ir visgi ji čia.
Vyras grįžo ir ištiesė Sofijai voką. Ji greitai suskaičiavo pinigus ir įsidėjo į rankinę.
– Ar užteks, kad parodytum kelnaites? – paklausė jis.
Mergina nedvejodama nusišypsojo, abiem rankomis suėmė suk nelę ir lėtai pakėlė ją virš kelių. Suknelės kraštas šnarėdamas glostė pėdkelnių nailoną ant šlaunų. Sofija sustojo ir pažvelgė į vyrą.
Tas nežiūrėjo jai į akis, tik spoksojo į jos tarpkojį, kol ji dvejodama kėlė suknelę iki liemens. Kelnaičių šilkas blizgėjo lyg perlamutras po šviesiomis pėdkelnėmis.
– Ar nusiskutai? – paklausė vyras kiek užkimusiu balsu.
– Nuvaškavau.
– Visiškai?
– Taip, – trumpai atsakė Sofija.
– Turbūt skaudėjo? – pasidomėjo vyras.
– Galima priprasti, – linktelėjo mergina.
– Kaip ir prie daugybės dalykų gyvenime, – sušnabždėjo tas.
Sofija vėl paleido suknelę ir išlygindama medžiagą ant šlaunų pasinaudojo proga nusišluostyti prakaitą nuo rankų.
Net ir gavusi pinigus, ji vėl pradėjo nervintis.
Galbūt dėl tokios didelės sumos.
Šis vyras sumokėjo penkiskart daugiau už bet kurį ankstesnį klientą.
Laiške jis paaiškino, kad sumokės papildomai už diskretiškumą ir ypatingą norą, bet visgi suma viršijo visas normas.
Kai jis parašė jai ir papasakojo, ką norėtų padaryti, tai neatrodė labai pavojinga.
Sofija prisiminė vyrą išsigandusiu žvilgsniu, kuris apsivilko savo mamos apatiniais ir reikalavo, kad mergina įspirtų jam į tarpkojį. Jis sumokėjo už tai, kad nusišlapintų ant jo, kol gulės ant grindų ir verks iš skausmo, tačiau ji nepajėgė, tiesiog griebė pinigus ir pa spruko.
– Žmones užveda skirtingi dalykai, – kalbėjo Vilis kukliai šypsodamasis. – Juk nieko nepriversi... Todėl tenka mokėti, noriu pasakyti, kad nemanau, jog tau patinka tai, ką darai.
– Būna visaip, jei vyras švelnus, man gali būti malonu, – pamelavo mergina.
Žinoma, skelbimuose Sofija visada žadėdavo absoliutų diskretiškumą, tačiau visgi naudodavosi viena saugumo priemone. Namie ji laikė dienoraštį, kuriame surašydavo būsimų klientų vardus ir adresus, kad jai dingus galima būtų atsekti.
Be to, Vilis vieną kartą buvo Tamaros klientas, kol ji dar nebuvo palikusi eskorto pasaulio, ištekėjusi ir išvykusi į Geteborgą. Sofija žinojo, kad Tamara būtų parašiusi įspėjimą sekso darbuotojų forume, jeigu tas prastai elgtųsi.
– Tikiuosi, kad neatrodau tau bjaurus ar atgrasus, – pasakė vyras ir žengė žingsnį arčiau jos. – Noriu pasakyti, kad esi neįtikėtinai graži ir jauna... žinau, koks pats esu, gerai atrodžiau, kai buvau tavo amžiaus, bet...
– Gerai atrodai ir dabar, – patikino mergina.
Sofija pagalvojo apie visus kartus, kai jai teko girdėti, kad eskorto merginos turi būti kaip psichologės, tačiau dauguma vyrų, su kuriais susitikdavo, nepasakodavo nieko asmeniško.
– Pakilkime į miegamąjį? – atsipalaidavęs pasiūlė Viliu pasivadinęs vyras.
Sekdama paskui vyrą plačiais mediniais laiptais, Sofija pajuto, kad norėtų nusišlapinti. Minkštas kilimas prie kiekvieno laiptelio buvo pritvirtintas plonais žalvario strypeliais. Ant lakuoto turėklo mirgėjo didelio sietyno šviesa.
Iš pradžių Sofija ketino dirbti tik su išskirtiniais klientais, kurie buvo pasiruošę mokėti didesnes sumas už visas naktis ir kurie norėjo draugijos vakarėliuose ar kelionėse.
Per trejus papildomo uždarbio iš eskorto metus ji buvo gavusi apie dvidešimt tokio pobūdžio darbų, bet dauguma jos klientų tenorėjo, kad jiems pačiulptų po darbo dienos prieš grįžtant namo į šeimą.
Didžiulis miegamasis buvo šviesus, jo centre stovėjo didinga dvigulė lova su gražia pilko šilko patalyne.
Žmonos pusėje gulėjo Lenos Anderson romanas ir prabangaus rankų losjono indelis, o Vilio pusėje buvo „iPad“ planšetė su pirštų antspaudais ant tamsaus stiklo.
Vyras parodė Sofijai juodos odos diržus, pritvirtintus prie lovos stulpų. Ji pastebėjo, kad tie nebuvo visai nauji, kai kurios dalys įtrūkusios, o spalvos nublukusios.
Staiga kambarys du kartus sudrebėjo ir apsisuko. Mergina pažvelgė į vyrą, bet tas atrodė visiškai ramus.
Jo lūpų krašteliuose buvo matyti baltų dantų pastos arba „Novalucol“ tablečių likučių.
Laiptai sugirgždėjo ir vyras žvilgtelėjo į koridorių, o paskui vėl atsuko akis į Sofiją.
– Turiu žinoti, kad paleisi mane, kada to panorėsiu, – paaiškino jis atsegdamas marškinius. – Turiu būti tikras, kad nebandysi manęs apiplėšti ar tiesiog nepaspruksi su pinigais.
– Be abejo, – atsakė ji.
Vyro krūtinę dengė šviesūs plaukeliai ir buvo akivaizdu, kad Sofijai matant jis stengėsi įtraukti pilvą.
Mergina mąstė, kad pririšusi jį paprašys leidimo nueiti į vonios kambarį. Jis buvo visai šalia miegamojo. Durys buvo praviros – matė dušą prie auksine mozaika puoštos sienos.
– Noriu, kad surištum mane ir padarytum tai lėtai, nemėgstu prievartos ir grubumo, – paaiškino vyras.
Sofija linktelėjo, nusiavė batus, vėl pajuto lengvą svaigulį, bet išsitiesė, trumpai žvilgtelėjo vyrui į akis ir pakėlė suknelę iki bambos. Ta spragtelėjo nuo statinės elektros. Mergina užkišo nykščius už pėdkelnių krašto ir patraukė žemyn. Spaudimas aplink šlaunis dingo ir plona medžiaga lengvai susitraukė ant blauzdų.
– O gal norėtum būti pririšta? – paklausė vyras ir nusišypsojo dėl savo sumanymo.
– Ne, dėkui, – nukirto Sofija ir ėmė segtis suknelę.
– Tai gana patogu, – tarė jis, patraukdamas už vieno iš diržų.
– Aš nedarau tokių dalykų, – draugiškai paaiškino mergina.
– Nesu bandęs atvirkščiai... padvigubinčiau sumą, jei sutiktum, – nusijuokė vyras taip, lyg ši mintis jį stebintų ir užvestų.
Jo siūloma suma buvo didesnė už Sofijos dviejų mėnesių uždarbį, tačiau būti pririštai pernelyg pavojinga.
– Ką pasakysi? – šyptelėjo jis.
– Ne, – pareiškė Sofija, kartu jausdama ir sąžinės graužimą, ir palengvėjimą.
– Gerai, – greitai pasakė vyras ir paleido diržą.
Diržo sagtis žvangtelėdama atsitrenkė į lovūgalio strypus.
– Ar nori, kad visiškai nusirengčiau?
– Palauk truputį, – atsakė vyras, žiūrėdamas į Sofiją keistai tiriančiu žvilgsniu.
– Ar galiu nueiti į vonios kambarį?
– Greit, – ištarė jis taip, lyg bandytų užgniaužti kvėpavimą.
Sofijos lūpos buvo keistai vėsios. Pakėlusi ranką ir pačiupinėjusi jas, mergina pastebėjo, kad vyras ėmė plačiai šypsotis.
Jis priėjo prie Sofijos, stipriai suėmė ją už smakro ir spjovė tiesiai jai į veidą.
– Ką darai? – aiktelėjo mergina ir pajuto, kaip smegenis užpildė šniokščiantis svaigulys.
Staiga Sofijai pakirto kojas ir ji taip smarkiai šleptelėjo ant grindų, kad įsikando liežuvį. Ji nugriuvo ant šono, pajuto kraują burnoje ir pamatė, kad stovėdamas virš jos vyras pradėjo segtis velvetines kelnes.
Mergina neturėjo jėgų šliaužti. Liesdama žandu grindis pamatė dulkėse po lova negyvą musę. Sofijos širdis daužėsi taip stipriai, kad ausyse dundėjo. Ji suvokė, kad yra kažkokiu būdu apsvaiginta.
– Nedaryk to, – atsiduso ji ir užsimerkė.
Prieš prarasdama sąmonę Sofija suprato, kad vyras greičiausiai ją nužudys, todėl ši akimirka gali būti paskutinė.
Kosėdama Sofija pabudo iš svaigulio ir iškart suprato, kur esanti. Ji surišta Viliu pasivadinusio vyro namuose. Gulėjo ant nugaros suvaržyta įtemptų odinių diržų. Vyras taip stipriai ją surišo, kad kojų ir rankų raumenys įsitempė, riešai degė, o pirštai buvo lediniai.
Sofijos burna buvo visiškai išsausėjusi, liežuvis liovėsi kraujavęs, tačiau mergina juto, kad jis ištinęs ir skauda.
Kadangi šlaunys buvo išskėstos, suknelė pasikėlusi iki liemens.
„To negali būti“, – pagalvojo Sofija.
Vyras nuspėjo visas jos reakcijas ir iš anksto įbėrė narkotikų į vieną iš spintelėje stovėjusių šampano taurių.
Sofija išgirdo balsą gretimame kambaryje, tai buvo verslo pokalbis, kalbėjo vadovas.
Mergina pabandė pakelti galvą ir pažvelgti pro langą, pamatyti, ar dabar naktis, ar rytas, bet jai nepavyko – pernelyg skaudėjo rankas.
Kol mąstė apie tai, kad neturi jokio supratimo, kiek laiko čia pragulėjo, į kambarį įėjo vyras.
Baimė lyg nuodai užpildė Sofijos širdį. Ji pajuto, kaip galvoje ėmė kilti panika, susitraukė gerklė ir griaudėjo pulsas.
Įvyko tai, ko neturėjo įvykti.
Sofija bandė nusiraminti, mąstė apie tai, kad turi užmegzti pokalbį, leisti vyrui suprasti, jog pasirinko netinkamą merginą, bet jam atleis, jei tučtuojau ją paleis.
Mergina pažadėjo sau, kad baigs su eskortu, jau dirbo pernelyg ilgai ir leido pinigus beprasmiams dalykams.
Vyras žvelgė į Sofiją su tokiu pat alkiu kaip ir anksčiau. Ji bandė atrodyti rami ir galvojo apie tai, kad iš pat pradžių žinojo, jog kažkas negerai. Vis dėlto, užuot apsisukusi ir išėjusi, ignoravo savo intuiciją. Padarė katastrofišką klaidą ir pasielgė desperatiškai lyg nuo heroino priklausoma narkomanė.
– Aš atsisakiau šito, – trumpai ištarė mergina.
– Taip, – vyras delsė šypsodamasis ir apžiūrinėdamas jos kūną.
– Pažįstu merginų, kurios neprieštarauja, galiu duoti jų kontaktus, jei nori.
Tas nieko neatsakė, tik sunkiai iškvėpė per nosį ir atsistojo lovūgalyje tarp Sofijos kojų. Visas jos kūnas suprakaitavo, ji pasiruošė agresyvumui ir skausmui.
– Tai išprievartavimas, juk supranti?
Vyras ir vėl nieko neatsakė, tik pasitaisė akinius ant nosies ir susidomėjęs stebėjo merginą.
– Toks elgesys man yra nemalonus ir žeidžiantis, – vėl pradėjo Sofija, bet nutilo –balsas ėmė drebėti.
Jai reikia užgniaužti kvėpavimą, negalima rodyti baimės, negalima maldauti. Kaip pasielgtų Tamara? Sofija pamatė prieš akis strazdanotą draugės veidą, lengvą pašaipią šypsenėlę, griežtą žvilgsnį.
– Namie turiu sąsiuvinį, kuriame užsirašiau tavo duomenis, – griebėsi ji paskutinio šiaudo ir pažvelgė vyrui į akis.
– Kokius duomenis? – ramiai pasiteiravo jis.
– Tavo vardą, kuris tikriausiai išgalvotas, šios vietos adresą, tavo elektroninį paštą ir susitikimo laiką...
– Taigi, dabar jau žinau, – linktelėjo vyras.
Lovos čiužinys susiūbavo jam pradėjus lipti prie Sofijos. Linguodamas vyras sustojo prie jos šlaunų, griebė kelnaites ir stipriai patraukė. Siūlių medžiaga sutraškėjo, bet neplyšo, o Sofijai taip suskaudo peties sąnarį, lyg tas būtų išniręs.
Vyras vėl truktelėjo abiem rankomis. Kelnaitės skausmingai rėžė Sofijos šlaunis, tačiau apsiūti kraštai aplink gumytę neplyšo.
Vyras kažką šnibžtelėjo pats sau ir paliko merginą lovoje vieną.
Čiužinys vėl susiūbavo ir Sofija pajuto, kad šlaunies raumenį sutraukė mėšlungis.
Sąmonėje iškilo greitas prisiminimas apie futbolo treniruotę, kai jai bandant ištraukti tarp sportbačių dyglių įstrigusius žolės gabaliukus artinosi ir stiprėjo blauzdos mėšlungio pojūtis.
Išraudę, įkaitę draugių veidai. Girgždančios medinės grindys persirengimo kambaryje, prakaito, linimento (skystas gydomasis tepalas, įvairių vaistinių medžiagų mišinys su aliejais – red. past.) ir dezodoranto kvapai.
Kaip tai galėjo atsitikti? Kaip ji čia atsidūrė?
Sofija tvardėsi, kad nepravirktų. Ji jautė, kad viskas bus baigta, jei parodys savo baimę.
Vyras grįžo su nagų žirklutėmis, perkirpo kelnaites abiejuose šonuose ir nutraukė.
– Yra daug tokių, kurioms tinka bandažas, – pradėjo Sofija. – Pažįstu...
– Man nereikia merginų, kurioms tai tinka, – pertraukė vyras ir numetė kelnaites ant lovos šalia jos.
– Noriu pasakyti, kad yra merginų, kurios sutinka būti surištos, – pabandė Sofija.
– Tau nereikėjo čia ateiti, – teatsakė vyras.
Mergina nesusivaldė ir pravirko. Iš baimės jos nugara įsitempė taip, kad traukiami diržai įplėšė odą ir mažyčiai kraujo upeliai nutekėjo dešiniuoju dilbiu.
– Nedaryk to, – paprašė ji dusdama.
Vyras nusivilko marškinius, numetė juos ant grindų, šiek tiek nuleido kelnes ir užsimovė prezervatyvą ant pusiau sustandėjusios varpos.
Jis atsiklaupė ant kelių lovoje, o ant vyro pirštų Sofija pajuto gumos kvapą, kai tas suglamžė kelnaičių draiskanas ir įkišo jai į burną. Merginą supykino ir ji vos neapsivėmė. Jos liežuvis visiškai išsausėjo, skruostais riedėjo ašaros. Vyras suėmė jos krūtį per suknelės medžiagą ir sunkiai atsigulė ant jos.
Iš baimės Sofija apsišlapino, karšta srovė pasklido po jos kūnu.
Kai vyras pamėgino į ją įsiskverbti, mergina greitai išsisuko ir atsirėmė į jį klubu.
Prakaito lašas nuo jo nosies nukrito Sofijai ant kaktos.
Vyras viena ranka sugriebė jos kaklą, pažvelgė į ją blizgančiomis akimis, suspaudė gerklę ir vėl užgulė ant jos. Nuo jo svorio mergina nugrimzdo į čiužinį, o jos šlaunys išsiskėtė dar labiau. Sofijos riešai degė, lovos strypai girgždėjo.
Ji blaškėsi bandydama gauti deguonies, pasuko galvą į šoną ir sugebėjo per nosį įtraukti šiek tiek oro.
Vyras stipriau suspaudė merginos gerklę ir jai ėmė mirgėti akyse. Kambarys aptemo, o Sofija pajuto, kaip vyras bando į ją įsiskverbti. Ji blaškėsi norėdama išsisukti, tačiau nepavyko – tai buvo neišvengiama.
Ji negali likti savo kūne, turi galvoti apie ką nors kita, turi dingti iš čia. Sąmonėje iškilo staigūs prisiminimai, vėsūs vakarai didžiulėje aikštelėje, draskantis kvėpavimas, garai aplink burną ir ežerą bei senąją Bolstaneso mokyklą supusi tyla.
Treneris parodo į kamuolį, sušvilpia ir stoja tyla.
Sofijos kaklą paleido, ji iškosėjo kelnaites, įkvėpė oro, sumirksėjo ir išgirdo mechanišką melodiją.
Vyras vėl klūpojo ant kelių. Sofija sunkiai kvėpavo, jos veidas įkaito.
Kažkas paskambino į lauko duris.
Vyras suėmė merginą už smakro, pražiodė ir vėl įkišo į burną kelnaites. Sofiją ėmė pykinti, ji pradėjo kvėpuoti per nosį ir negalėjo nuryti.
Į duris vėl paskambino.
Vyras nusispjovė ant merginos, pakilo nuo lovos, užsisegė kelnes ir išeidamas pasiėmė marškinius.
Vos jam uždarius duris Sofija iš visų jėgų trūktelėjo dešiniąją ranką negalvodama apie pasekmes ar sužalojimus.
Jos ranka su siaubingu skausmu ištrūko iš diržo.
Kelnaitės neleido Sofijai rėkti.
Merginos galva dundėjo, ji vos nenualpo, visas jos kūnas drebėjo iš skausmo. Galbūt lūžo nykščio kaulas, galbūt plyšo raištis. Jai traukiant kelnaites iš burnos oda karojo lyg suplyšusi pirštinė. Per ranką sruvo kraujas.
Sofija garsiai aimanavo isteriškai bandydama atsegti diržą ant kairiosios rankos. Pirštai slydo, tačiau galiausiai pavyko ištraukti liežuvėlį iš skylutės. Mergina greitai patraukė diržą per sagtį, atsisėdo ir išlaisvino savo pėdas.
Ji atsistojo ant netvirtų kojų, prispaudė sužalotą ranką prie pilvo ir pradėjo slinkti storu kilimu. Jos galva ūžė nuo šoko ir skausmo, pėdos buvo sustingusios, o šlapia suknelė prilipo prie užpakalio.
Sofija atsargiai ištykino iš miegamojo ir nusėlino į koridorių, kuriame ką tik pradingo vyras.
Ji stabtelėjo prie laiptų. Išgirdo apačioje kitą balsą ir pagalvojo, kad reikėtų šauktis pagalbos. Mergina negalėjo suprasti, ką kalba kitas vyras, todėl atsargiai priėjo arčiau. Virš laiptų turėklo kabėjo iš cheminės valyklos atnešti drabužiai. Pro ploną plastiką matėsi keletas vienodų baltų marškinių.
Sofija atsargiai atsikosėjo ketindama šauktis pagalbos, bet staiga suprato, kas vyksta apatiniame aukšte.
Kito vyro name nebuvo. Jo balsas girdėjosi per telefonspynę. Tai kurjeris, kuris stovėjo už vartų ir prašėsi įleidžiamas. Vilis pakartojo, kad tam teks sugrįžti kitą kartą, nutraukė ryšį ir pasuko link laiptų.
Sofija susiūbavo, bet išlaikė pusiausvyrą. Jai ėmė durti ir deginti pėdas, nes į jas vėl ėmė tekėti kraujas.
Mergina pasitraukė atgal, po kojomis sugirgždėjo grindys, ji apsigręžė ir pamatė didelį kambarį portretais papuoštos koridoriaus sienos gale. Pagalvojo, kad nubėgs ten, atidarys langą ir šauksis pagalbos, tačiau suprato, kad nespės.
5
Sofija greitai nuėjo palei sieną pro laiptus ir pasiekė plonas drabužinės duris, paspaudė ir patraukė rankeną.
Užrakinta.
Ji atsargiai paleido rankeną ir tą pačią akimirką visose krištolinio sietyno prizmėse pamatė, kaip vyras kyla laiptais.
Greit jis bus čia.
Mergina grįžo prie laiptų ir nusmuko ant grindų prie turėklo, pasislėpdama už išskalbtų marškinių. Jeigu vyras pažvelgs tiesiai į Sofijos pusę, pamatys ją, bet jeigu praeis pro šalį, ji turės kelių sekundžių pranašumą.
Sofijai taip skaudėjo ranką, kad ji drebėjo visu kūnu, o kaklas ir gerklė ištino. Labai norėjo atsikosėti, išsivalyti gerklę, atsigerti vandens.
Laiptai girgždėjo po sunkiais pavargusiais žingsniais, mergina pamatė vyrą už turėklo ir atsargiai atsitraukė atgal.
Vilis pakilo, suėmė ranka turėklą ir nuėjo koridoriumi.
Jis patraukė į miegamąjį nepastebėjęs, kad ant grindų prilašėję Sofijos kraujo.
Ji atsargiai atsistojo stebėdama vyro nugarą ir įdegusį kaklą jam dingstant už durų. Tada ji tyliai apėjo turėklą ir puolė žemyn laiptais. Ji suprato, kad jis jau grįžo ir vijosi ją.
Griaudėjantys žingsniai pagreitėjo.
Sofija uždengė sužeistą ranką sveikąja ir suėmė kraujuojančius bei skaudančius pirštus.
Ji žinojo tik viena – reikia suspėti pasprukti iš namo. Mergina nulėkė per didžiulę salę girdėdama sunkų laiptų girgždėjimą nuo ją besivejančio vyro žingsnių.
– Neturiu laiko tokiems dalykams, – sušuko jis.
Sofija tyliai nubėgo siauru kilimu į prieškambarį. Ji užkliuvo už poros batų, bet išlaikė pusiausvyrą.
Prie lauko durų švietė įsilaužimo signalizacijos ekranas.
Sofijos pirštai taip sušlapo nuo kraujo, kad užraktas išslydo iš rankų, mergina nusišluostė jas į suknelę ir pabandė dar kartą, bet spyna nekrustelėjo. Sofija paspaudė rankeną ir pastūmė lauko duris pečiu, bet jos buvo užrakintos. Ji desperatiškai ieškojo akimis
raktų, vėl bandydama pasukti užraktą. Galiausiai pasidavė ir nubėgo pro atvertas dvivėres duris į svetainę.
Kitame kambaryje kažkas tarkštelėjo į grindis, pasigirdo metalo trenksmas į parketą.
Sofija pasitraukė nuo didžiųjų langų juodu blizgančiu stiklu, jos atvaizdas buvo panašus į siluetą prie šviesesnio fono sienos.
Mergina išgirdo, kad vyras artinasi iš kitos pusės, ji atsitraukė ir pasislėpė už durų varčios.
– Viskas užrakinta, – garsiai sušuko tas, įeidamas į svetainę.
Sofija sulaikė kvapą, jos širdis daužėsi krūtinėje, durys silpnai sugirgždėjo. Vyras sustojo tarpduryje. Pro plyšį prie vyrio mergina matė jį, pusiau atverta burna ir suprakaitavusiais žandais.
Jos kojos vėl ėmė drebėti.
Sofija žengė dar kelis žingsnius, sustojo ir įsiklausė. Ji stengėsi neskleisti garsų, tačiau iš baimės per giliai kvėpavo.
– Pavargau nuo šio žaidimo, – ištarė vyras ir nuėjo toliau.
Mergina girdėjo, kaip jos ieško, kaip atidaro ir užtrenkia duris. Vyras sušuko, kad tik nori su ja pasikalbėti.
Kažkoks baldas brūkštelėjo per grindis ir tapo tylu.
Sofija klausėsi, girdėjo savo kvėpavimą, vienišą sieninio laikrodžio tiksėjimą, atsargų stuksenimą į parketą, bet nieko daugiau.
Tik požeminę, beviltišką tylą.
Mergina palaukė dar truputį, stengdamasi išgirsti sėlinančius žingsnius. Ji suvokė, kad gali pakliūti į spąstus, tačiau vis tiek išlindo iš savo slėptuvės mąstydama, kad tai gali būti vienintelis jos šansas.
Ji nusėlino į svetainę. Viskas buvo ramu, lyg nugrimzdę į šimtametį miegą. Ekstravagantiški baldai ir jų tamsūs dvyniai langų stikluose. Jos figūra sietyno šviesoje.
Sofija priėjo prie vienos iš kėdžių, stovėjusių aplink lygų stalą ir pabandė ją pakelti, bet ta buvo per sunki. Mergina sveikąja ranka suėmė už atlošo, atsitempė kėdę prie didžiųjų verandos durų ir sustenėjo iš skausmo, kai teko prilaikyti sužeista ranka. Laikydama kėdę už atlošo ji atsitraukė du žingsnius, pasisuko visu kūnu ir surikusi sviedė sunkią kėdę į lango stiklą.
Kėdė atsitrenkė ir atšoko atgal į kambarį, vidinis stiklas sudužo ir pažiro ant grindų, šukės išsibarstė ant parketo. Dideli stiklo gabalai iškrito ir liko stovėti prie rėmų.
Kurtinamai garsiai užkaukė įsilaužimo signalizacija.
Sofija vėl suėmė kėdę ir, nebijodama susipjaustyti kojų, jau ruošėsi vėl mesti baldą į langą, kai pastebėjo iš prieškambario link jos einantį vyrą.
Ji paleido kėdę, nubėgo į didžiulę virtuvę ir greitai apžiūrėjo baltas grindis ir nerūdijančiojo plieno stalviršius.
Vyras ramiais žingsniais artinosi prie jos.
Sofijos sąmonėje iškilo greitas prisiminimas apie tai, kaip ją vijosi kažkokiame žaidime: bejėgiškumo jausmas suvokus, kad persekiotojas per arti – jo neįmanoma išvengti.
Mergina atsirėmė į stalviršį ir netyčia numetė ant grindų akinius ir keistą apyrankę.
Nežinodama, kaip pasielgti, pažvelgė į uždarytas verandos duris, nubėgo prie virtuvės salos, kur stovėjo du blizgantys puodai, sunkiai kvėpuodama, drebančiomis rankomis ėmė traukti stalčius ir rado peilių rinkinį.
Vyras įėjo į virtuvę. Sofija griebė vieną iš peilių, atsisuko į persekiotoją ir atsitraukė. Tas stebėjo ją abiem rankomis laikydamas iš židinio ištrauktą suodiną žarsteklį.
Drebėdama mergina nukreipė į vyrą plačiaašmenį virtuvinį peilį ir tą pačią akimirką suvokė, kad neturi šansų.
Jis mirtinai uždaužys ją tuo sunkiu įrankiu.
Signalizacija kaukė be perstojo, pėdos degė nuo pjautinių žaizdų, sužeista ranka sustingo.
– Prašau, liaukis, – iškvėpė Sofija, traukdamasi link virtuvės salos. – Pažadu, nueisime atgal į lovą, man tinka.
Ji parodė peilį, padėjo jį ant plieninio stalviršio ir pamėgino nusišypsoti vyrui.
– Vis tiek tau smogsiu, – pareiškė tas.
– Tau nebūtina to daryti, – paprašė mergina ir pajuto, kad nebevaldo veido.
– Aš tave rimtai sužeisiu, – pagrasino vyras ir iškėlė įrankį.
– Prašau, aš pasiduodu, aš...
– Tu pati kalta, – pertraukė vyras ir netikėtai numetė žarsteklį.
Įnagis sunkiai atsitrenkė į baltas medines grindis, subarškėjo ir liko gulėti. Nuo jo pakilę pelenai išsisklaidė ore.
Vyras su nuostaba nusišypsojo ir pažvelgė į kraujo ratilą, besiplečiantį jam ant krūtinės.
– Po velnių, – sušnabždėjo jis, ėmė viena ranka graibytis atramos, nepasiekė stalviršio ir susiūbavo.
Ant baltų marškinių atsirado dar viena kraujo dėmė. Raudonos žaizdos lyg stigmos pražydo ant vyro kūno.
Jis prispaudė ranką prie krūtinės, leidosi netvirtai eiti link valgomojo, tačiau sustojo ir atsuko savo kruviną delną. Atrodė išsigandęs lyg berniukas ir bandė kažką pasakyti, bet susmuko ant kelių.
Kraujas tiško ant grindų priešais jį.
Nesiliaujantis signalizacijos kauksmas nesiliovė.
Blizgiame makaronų virimo puode atsispindėjo visas išgaubtas panoraminis virtuvės vaizdas.
Staiga prie šviesių lango užuolaidų Sofija pastebėjo vyrą keistos formos galva. Jis stovėjo plačiai išskėtęs kojas ir abiem rankomis laikė pistoletą. Juoda balaklava dengė visą jo
