Vilnius, 2026
Iš anglų kalbos vertė
Asta Buckiūnaitė
Skiriu šią knygą savo nuostabiesiems skaitytojams. Pradėjau rašyti tik dėl savęs. Niekada nemaniau, kad tai kur nors nuves arba kas nors kūrinį perskaitys. Dabar rašau jums.
Su kompanija kur kas smagiau.
Mielas (-a) skaitytojau (-a), nors visos mano knygos yra romantinės komedijos, tam tikros šios istorijos temos gali trikdyti kai kuriuos skaitytojus. Jei manote, kad įspėjimai apie dirgiklius sugadins intrigą ir jums jų nereikia, praleiskite kitą pastraipą ir pereikite tiesiai prie knygos puslapių.
Šioje knygoje esama scenų su panikos priepuoliais, nerimu, potrauminio streso sindromu, depresija, vaizduojamos nediagnozuotos psichikos sveikatos problemos, toksiška motina ir vaikų nepriežiūra. Kviečiu apsilankyti mano svetainėje arba „Goodreads“ puslapyje, kur rasite visą turinio gairių sąrašą.
r/ArAšŠiknius
Paskelbė: džast_inas_267
Prieš 1 savaitę
Ar aš šiknius, nes pavadinau savo bjaurų šunį buvusio geriausio draugo vardu?
Aš (29 m.) su Čedu (32 m.) draugauju nuo pat gimimo. Mudviejų mamos yra geriausios draugės, kartu užaugome ir pastaruosius dešimt metų buvome kambariokai, bet tada įvyko incidentas, dėl kurio susiklostė dabartinė situacija.
Šiek tiek priešistorės. Turiu tokį... kaip čia pasakyti... bruožą? Iš esmės visos moterys, su kuriomis susitinku daugiau nei kelis kartus, mudviem išsiskyrus suranda savo sielos draugą. Tai jau tapo taisykle. Viskas prasidėjo prieš trejus metus ir pasikartojo penkis kartus. Mes išsiskiriame, ir kitas žmogus, su kuriuo ji užmezga santykius, tampa tuo vieninteliu.
Mano draugai iš to juokiasi. Visada išsiskiriu su moterimis geruoju ir džiaugiuosi dėl jų laimės. Bet bičiuliai mane be gailesčio dėl to pašiepia. Vadina mane sėkmės talismanu.
Šiaip ar taip, paskutinė istorija nutiko prieš penkis mėnesius. Kelias savaites susitikinėjau su Houpe (28 m.).
Nieko ypatingo. Nusprendėme, kad nėra kibirkšties, traukos, todėl viską nutraukėme. Ir štai, įsivaizduokit,
ji staiga susimeta su Čedu. Žinoma, pagal sėkmės talismano versiją tai reiškia, kad Čedas – jos sielos draugas. Čedas dėl jos pametęs galvą, jie supažindino vienas kitą su savo tėvais, apžiūrinėja vestuvinius žiedus ir planuoja apsigyventi kartu. Nedelsdami. Vienintelė problema, kad Čedui liko dar pusmetis iki
mūsų nuomos sutarties pabaigos, bet jis jau rado tobulą naują namą jiedviem su Houpe, o vienu metu mokėti nuomos mokestį už du būstus – ne jo kišenei. Taigi jam teko priimti sunkų sprendimą, kuriam pasišikti: man ar jai, ir jis pasirinko mane. Dabar turiu sugalvoti, kaip padengti jo nuomos dalį, kol baigsis sutartis.
Keletą savaičių stresavau. Tikrai nenorėjau ieškoti naujo kambarioko, o šeimininkas nenorėjo nutraukti nuomos sutarties, tad pasiūlė man persikelti į pigesnį butą. Visame komplekse buvo vienintelis laisvas būstas –vieno kambario. Mažokas, bet juk tik trumpam ir pigu. Pasinaudojau šia galimybe ir iškart sutikau. O tada sužinojau, KODĖL šis butas buvo pigus ir laisvas, – jis yra tiesiai priešais vieną iš tų Tualetų Karaliaus santechnikos reklaminių stendų. Priešais tą, kur meistras, apsirengęs kaip Henrikas Tiudoras, laiko kanalizacinę pompą, iškeltą virš pilno išmatų milžiniško unitazo. Reklaminiai stendai taip arti pastato turėtų būti draudžiami. Panašu, kad vienintelis žmogus, kuriam skirta tai matyti, yra nelaimėlis, gyvenantis šiame bute, – dabar tai aš. Rimtai. Tai viskas, ką matau pro langą. Nei dangaus, nei vandens –vien tik Tualetų Karalius. Visą dieną. Visą naktį. Saulei nusileidus, apšviestas jis skverbiasi pro žaliuzes. Dirbu iš namų. Esu pragare.
Čedui atrodo, kad tai juokingiausias kada nors nutikęs dalykas, ir jis nuolatos mane erzina, nors tai – daugiausia jo kaltė. Jis nuolat siunčia man nuotraukas, kuriose užfiksuotas kiekvienas Tualetų Karaliaus reklaminis stendas, autobusų stotelės suoliukas ir lėktuvų reklaminis plakatas, o jei gyvenate Mineapolio-Sent Polo metropolyje, puikiai suprantate, kaip dažnai tai nutinka. Mane tai nervina, bet nusprendžiau pabandyti rasti priežastį leisti daugiau laiko lauke, kad nereikėtų žiūrėti pro langą. Visada norėjau šuns, bet Čedas niekada nebūtų tam pritaręs. Taigi nuvykau į gyvūnų prieglaudą ir pasirinkau patį bjauriausią gyvūną. Tokį bjaurų, kad niekas kitas jo nenorėjo priglausti. Išsikišusiu apatiniu žandikauliu, apnikusį niežais ir be pusės ausies. Jis yra mažas Briuselio grifonas, todėl atrodo baisiai susiraukęs – primena smerkiantį gremliną. Aš jį priglaudžiau ir pavadinau Čedu, nes dabar šis šuo tapo mano naujuoju geriausiu draugu. Jei skaitai šį tekstą, vadinasi, esi man miręs, žmogau Čedai. (Ne visai taip, aš vis dar myliu tą vaikiną.) Tačiau prie kiekvieno instagramo įrašo apie šunį Čedą pažymiu jį su prierašu: „Žiūrėk, ištikimasis Čedas!“ Čedas iš to juokiasi, bet Houpė pyksta ir sako, kad turėčiau pervadinti šunį. Čedo mama jai pritaria ir kartoja, kad draudžia man užsukti, kol nepakeisiu vardo. Truputį apmaudu, nes ji – geriausia mano mamos draugė ir aš dažnai ten lankausi šeimos reikalais. Vis tiek nekeisiu šuns vardo. Ar aš niekšelis? Taip. Bet ar aš šiknius?
1 skyrius Ema
– Ar matei šitą?
Mano geriausia draugė atsuko savo telefono ekraną, kad pamatyčiau, apie ką kalba. Įrašas „Ar aš šiknius“ juodame „Reddit“ platformos fone.
Per pietų pertrauką sėdėjome ligoninės valgykloje.
– Kas čia? – paklausiau, spausdama kečupą ant bulvyčių.
– Perskaityk, – paragino. – Atsiųsiu.
Spust ir gavau nuorodą.
Pasiėmusi gėrimą perskaičiau įrašą, įsikandusi šaltos arbatos šiaudelį. Perskaičius antrą pastraipą išsiplėtė akys.
– O Dieve mano, – išsižiojau.
– Matai? O aš maniau, kad tave vieną lydi tokia sėkmė.
– Tai – dovana. Ne man, bet mano buvusieji yra laimingi.
Gurkštelėjau ir skaičiau toliau. Pabaigusi padėjau telefoną.
– Ne šiknius.
– Visiškai pritariu, – linktelėjo Medė. – Matei tą reklaminį stendą?
– Ne.
– Pagūglinau. Pažiūrėk.
Ji vėl atkišo telefoną, ir aš vos neužspringau juoku.
– Vargšas vaikinas.
– Niekada nepakiščiau tau tokios kiaulės, – papurtė galvą Medė.
– Tikiuosi, ne. Negalėčiau be tavęs gyventi.
Draugė vypteli ir atsikanda daržovių suktinuko.
– Keista, kad jums abiem nutinka lygiai tas pats. Visi tavo buvusieji pagauna laimės paukštę.
– Cha. Įdomu, keliose vestuvėse jam teko dalyvauti, –pasakiau, traukdama marinuotus agurkėlius iš sumuštinio su vištiena ir dėdama juos draugei į lėkštę.
Ji linktelėjo į mano telefoną.
– Paklausk jo.
Dėbtelėjau į Medę.
– Parašyti jam asmeninę žinutę?
Medė gūžtelėjo pečiais.
– Taip, kodėl ne? Vaikinams patinka, kai merginos jiems parašo asmeniškai. Rimtai. Paklausk jo. Pietūs nuobodūs. Turėsim ką veikti.
Atsidusau.
– Gerai. Viena žinutė.
Nusišluosčiau pirštus į servetėlę, paėmiau telefoną ir atsidariau „Reddit“ asmeninių žinučių skiltį.
Jo slapyvardis buvo džast_inas_267 . Pagalvojau, ar tik jo vardas nebus Džastinas. Mano slapyvardis buvo Ema16_dilema. Nekeičiau jo nuo dešimtos klasės. Tikriausiai reikėtų.
Pradėjau žinutę.
Turiu tą pačią bėdą kaip ir tu. Per pastaruosius ketverius metus taip nutiko septynis kartus. Mes išsiskyrėme, o vaikinas po pusmečio vedė. Ar buvusiosios tave kviečia dalyvauti jų vestuvėse? Aš tris kartus buvau pakviesta į pamerges ��
Paspaudžiau „Siųsti“.
– Štai. Išsiunčiau žinutę visiškai nepažįstamam žmogui. Primena mano mamos elgesį. – Padėjau telefoną.
Medė nusivaipė.
– Amber tavo vietoje išleistų visus nuomai skirtus pinigus aiškiaregei, kuri piešia sielos draugo portretus, o paskui siunčia tau tą patį paveikslą kaip ir visiems klientams. Štai kaip pasielgtų Amber.
Nesijuokiau. Pernelyg tikroviška, kad keltų juoką.
Mano telefonas skimbtelėjo.
– Tas vaikinas iš „Reddit“ ką tik atsakė.
Medės sumuštinis sustingo pusiaukelėje į burną.
– Ką parašė?
Paspaudžiau žinutę.
Džastinas: Atsiprašau, jei klystu, bet tikiuosi, kad nesi žurnalistė, bandanti išsiaiškinti mano tapatybę dėl kito straipsnio apie „Reddit“ įrašą, ar ne? Privalai man pasakyti. Čia tas pats, kai esi slaptas policininkas ir tavęs paklausia, ar esi policininkas, o tu negali meluoti.
Nusijuokiau.
– Kas? – neiškentė Medė.
– Jis galvoja, kad esu žurnalistė ir bandau išsiaiškinti jo tapatybę.
– Ar jį atakuoja žurnalistai?
– Matyt.
Pradėjau žinutę.
Aš: Nesu žurnalistė.
Džastinas: Būtent taip pasakytų slapta žurnalistė.
Šypsodamasi papurčiau galvą.
Aš: Aš – slaugytoja.
Jis atsiuntė man emociuką primerktomis akimis.
Man šovė mintis.
Aš: Parašyk, kiek pirštų man iškelti.
Praėjo kelios sekundės.
Džastinas: Keturis.
– Mede, nufotografuok mane.
Ji išsižiojo.
– Siųsi šiam vyrukui nuotrauką?
– Taip, kodėl ne?
– Nes jis gali būti serijinis žudikas?
– Serijinis žudikas, turintis humoro jausmą, gelbstintis šunį, turintis senų draugų ir sutariantis su mama?
Padaviau jai savo telefoną.
– Niekuo nesiskiria nuo to, ką jis pamatytų, jei susirašinėtų su manimi per tinderį, ir, šiaip ar taip, po kelių savaičių būsim Havajuose. Jis gyvena Minesotoje. Net jei ir išsiaiškintų, kas esu, niekada manęs nesurastų.
– O kas, jei jis yra koks lepšis, kuris nenaudoja dantų siūlo, ir dabar gaus nuotrauką savo masturbacijos fantazijų kolekcijai?
Užverčiau akis.
– Liaukis.
Pakreipiau galvą taip, kad supinta kasa kristų į vieną pusę, ir iškėliau keturis pirštus. Nors ir nepatenkinta, Medė nufotografavo mane ir atidavė telefoną.
Vilkėjau chalatą, o prie kišenės buvo prisegtas ligoninės ženkliukas. Atidariau redagavimo funkciją, ištryniau identifikacinę informaciją ir išsiunčiau nuotrauką.
Aš: Aš darbe. Ar žurnalistai dėvi chalatus? Kiek kartų tave bandė žvejoti žurnalistai?
Džastinas: Šią savaitę? Ar apskritai?
Išsiunčiau besijuokiantį emociuką.
Džastinas: Dabar, kai jau įsitikinom, kad esi ta, kuo dediesi, atsakysiu į tavo klausimą. Tik kartą buvau pakviestas į moters, pasinaudojusios mano prakeiksmu, vestuves. Bet aš buvau vyriausiasis pabrolys ir vestuvės buvo filmo „Vabalų sultys“ tema.
Nusijuokiau ir garsiai perskaičiau žinutę Medei.
– Nuotraukos arba nepatikėsiu, – padiktavo kolegė.
Parašiau kaip liepta.
Padėjau telefoną.
– Tu teisi. Visai smagu.
– Man kyla gerų minčių, – nepasikuklino Medė.
Kramtant paskutinius sumuštinio kąsnius telefone vėl skimbtelėjo naujos žinutės signalas.
– Jis atsakė. Atsiuntė nuotrauką.
Medė pašoko iš vietos ir atsistojo man už nugaros.
Atidariusi nuotrauką pratrūkau juoktis. Jaunikis ir nuotaka apsirengę kaip Bytldžiusas ir Lidija su raudona vestuvine suknele iš filmo. Vyriausiasis pabrolys ir pamergė buvo apsirengę kaip Maitlandai, tik baisiomis grimasomis, kokiomis pradžioje gąsdindavo naujuosius gyventojus. Jis buvo ilga kūgio formos nosimi ir išsprogusiomis akimis.
Išsiunčiau virtinę besijuokiančių emociukų.
– Tu teisi, jis tikrai turi humoro jausmą, – pritarė Medė.
Pakreipiau galvą.
– Gaila, kad nematau jo veido.
– Persiųsk man nuotrauką.
– Kam?
– Atliksiu panašių vaizdų paiešką.
– Aha, gera mintis. Tuoj, palauk.
Persiunčiau jai failą. Medė klestelėjo atgal į kėdę ir ėmė tapšnoti telefoną, o aš grįžau prie savo sumuštinio.
– Radau, – paskelbė Medė nepraėjus nė minutei.
Išsižiojau.
– Taip greitai?!
– FTB turėtų įdarbinti daugiau moterų. Mes iš prigimties tyrėjos. Radau jo instagramo paskyrą. Ir tai tikrai jis, matau tą reklaminį stendą. Atsiųsiu tau nuorodą.
Mano telefone sučirškė gautos žinutės signalas, bet suabejojau.
– Palauk. Ar galime žiūrėti? Atrodo kaip jo privatumo pažeidimas.
Ji dėbtelėjo į mane pro savo telefono viršų.
– Kai vyrai nustos užpuldinėti moteris, su kuriomis susipažįsta internete, mes nustosim juos šnipinėti, kad įsitikintume, ar jie praeina traukos patikrą. Jei jis norėtų privatumo, jo paskyra būtų privati.
Pakraipiau galvą.
– Gerai. Teisinga pastaba.
Spustelėjau nuorodą, ir mudvi vienu metu iš skirtingų telefonų įnikome naršyti po jo paskyrą. Jis brunetas, rudaakis, švariai nusiskutęs. Baltaodis, su duobutėmis skruostuose. Graži šypsena, sportiškas – atrodė mielas . Labai mielas.
– Ar matai šitą? – paklausė Medė. – Šis vaikinas tikrai valosi tarpdančius siūlu.
– O Viešpatie, šuo.
Ji aiktelėjo.
– Nieko sau. Tikrai bjaurus. Kaip mažytė chimera.
Pakreipiau galvą.
– Nežinau. Toks bjaurus, kad beveik mielas.
Mažas rudas šunėkas susitaršiusiu kailiu, nulėpusiomis ausimis, įdubusiu snukiu ir rūsčiu žvilgsniu. Išsprogusios ašarotos akys. Nuotraukoje Džastinas laikė jį ant rankų ir šypsojosi kaip vaikas, ką tik gavęs tai, ko visada norėjo Kalėdoms. Po nuotrauka buvo parašyta: Šuo Bredas turi kaspinuotį, bet jis bent jau neapmovė manęs dėl nuomos.
– Bredas? – paklausiau pakeldama akis. – Maniau, kad jo draugo vardas Čedas.
– Jis tikriausiai pakeitė vardus, kad apsaugotų privatumą. Klasika. Ar matei komentarus? Nagi, paskaityk.
Spustelėjau ant komentarų skilties. Daugybė besijuokiančių emociukų. Kažkokia moteris vardu Feitė klausė: Tikrai, Džastinai? NEGALIU PATIKĖTI. Tada vaikinas vardu Bredas pakomentavo: Kitą kartą atėjęs pavogsiu tavo žaliuzių rankenėlę.
Juokiausi spoksodama į telefoną.
– Pažiūrėk, kaip atrodo šuo, – paragino Medė.
– O kas?
– Atrodo, šuniui su juo gera. Visada žiūriu į gyvūnus nuotraukose, jie daug pasako apie žmogų. Pavyzdžiui, galiu pasakyti, kad žmogus pasiskolino svetimą šunį savo profilio nuotraukai. Šuns išraiška byloja: „Na, nepažįstu
Abby Jimenez
tavęs, bet gal nieko tokio.“ Slink žemyn. Matai? Pažiūrėk į tą, kur jis sėdi ant sofos.
Nuotraukoje ant sofos pozavo Džastinas. Iš vienos pusės jis buvo apglėbęs mažą mergaitę. Ši miegojo susisukusi jo pašonėje ir padėjusi galvą jam ant krūtinės. Šuo snaudė kitoje pusėje, padėjęs smakrą Džastinui ant šlaunies. Graži nuotrauka.
– Tas šuo juo pasitiki, – pastebėjo Medė. – O šuo iš prieglaudos, tai šį tą reiškia. Paprastai jie būna baikštūs ir išsigandę. – Ji vėl nutilo, įsistebeilijusi į Džastino paskyrą. – Slink dar žemiau. Reklaminis stendas.
Radau jį keliomis nuotraukomis žemiau. Liūdnai pagarsėjusi reklama. Džastinas nejuokavo, išties prastas vaizdas. Iš Medės gūglo paieškos jau žinojau, kaip jis atrodo, bet matyti jį pro buto langus – visai kas kita. Stendas užgožė visą langą.
– Nieko sau. Taip, Džastinas tikrai ne šiknius. Šito jau daug.
Nuotrauka daryta iš virtuvės, kad apimtų visą vaizdą. Kadangi tai vieno kambario butas, jame buvo tik vienos didelės stumdomosios stiklinės durys, o visą erdvę užpildė besišypsantis, barzdotas vidutinio amžiaus vyras, apsirengęs kaip karalius, su kanalizacine pompa, iškelta virš užsikimšusio klozeto.
– Jis turi lovos rėmą.
– Ir?
– Geras ženklas. Kuo arčiau grindų yra lova, tuo blogesnis žmogus. Visi vaikinai, kurie apsimeta pamiršę piniginę per pasimatymą, tūkstančiu procentų miega ant futono arba čiužinio ant grindų. Prieš eidama į pasimatymą liepiu jiems atsiųsti savo lovos nuotrauką. Ir dar už
miegmaišius vietoje antklodžių atimu taškus, net jei jie turi lovos galvūgalį.
– Kodėl?
– Nes miegmaišiai spinduliuoja grindų energiją.
– Kas, jei lova dviaukštė? – paklausiau.
– Tai vienintelė aplinkybė, kai mano teorija netinka, bet būtent todėl prieš susitikdama reikalauju miegamojo nuotraukų.
– Tu mane pribaigsi.
Priartinau likusios kambario dalies vaizdą. Jo lova buvo užklota smėlio spalvos užvalkalu. Tvarkingas stalas, ant jo – įmantrus kompiuteris. Trys dideli ekranai, klaviatūra ir belaidė pelė viduryje. Šalia rašomojo stalo šuns guolis, o kampe – vazoninis augalas. Meno kūriniai ant sienų. Atmetus vaizdą pro langą, butas atrodė gražus. Akivaizdu, kad vaikinas tvarkingas ir turi neblogą skonį.
Nuslinkau ekranu žemyn, kad peržiūrėčiau likusias jo nuotraukas. Jokių merginų. Keletas nuotraukų su greičiausiai šeimos nariais: paauglys, kuris atrodė kaip Džastinas, tik penkiolikos, su tokiomis pačiomis duobutėmis skruostuose. Vienuolikos dvylikos metų mergaitė ir maža mieganti mergytė iš nuotraukos ant sofos, kuriai daugių daugiausia penkeri. Nuotraukose jis buvo pažymėjęs, spėjau, savo mamą, todėl spustelėjau jos profilį, bet šis buvo privatus.
– Radau jį „LinkedIn“, – pergalingai pranešė Medė. – Jo vardas ir pavardė yra Džastinas Dalis. Jis – programinės įrangos inžinierius. – Kelias akimirkas ji patylėjo. – Jo tėtis mirė prieš kelerius metus. Ką tik radau nekrologą, kuriame jis minimas. Aha. Tai jis. Tie patys vaikai iš jo instagramo. Jis turi dvi seseris ir brolį. Aleksas, Čelsė ir Sara.
Abby Jimenez
– Nuo ko mirė jo tėvas? – paklausiau.
– Parašyta tik „netikėtai“. Jam buvo vos keturiasdešimt penkeri. Velnias. Palauk, tikrinu seksualinių nusikaltėlių registrą. – Medė minutei įniko į telefoną. – Švarus. – Padėjusi telefoną, grįžo prie suktinuko. – Nematau jokių aliarmo signalų, išskyrus tai, kad jo vardas prasideda „Dž“. Vyrai taip prasidedančiu vardu – patys blogiausi . Pasekiau jį instagrame iš savo atsarginės paskyros, kad galėčiau stebėti. Gali tęsti.
Nustebusi pažvelgiau į ją.
– Tęsti ką?
– Nežinau. Pabendrauk su juo. Pažiūrėk, ar jis normalus.
– Regis, normalus, – gūžtelėjau žvelgdama į telefoną. –
Tai mes nenormalios, – sumurmėjau.
Prieš devynias minutes jis atsiuntė „Vabalų sulčių“ nuotrauką, o mes jau spėjom išnarplioti visą jo gyvenimą.
Pamačiau jo veidą, šeimą, butą, tėvo nekrologą ir sužinojau, kur jis dirba.
Žvilgtelėjau į laikrodį.
– O, šūdas, turim eiti.
Medė užmetė akį į savo laikrodį.
– Šūdas.
Ji greitai sukramtė paskutinį kąsnį ir atsistojo. Palikusios stalą nubėgome į Intensyviosios terapijos skyrių.
Džastinas neatsakė, kol grįžau į savo pamainą.
Tą vakarą po darbo Medė paruošė vakarienę. Ant grotelių keptų portobello grybų ir ryžių plovo. Suploviau indus, sutvarkiau virtuvę, nusiprausiau po dušu ir išsidžiovinau plaukus.
Jau gulėjau lovoje su pižama, kai pagaliau pamačiau
Džastino žinutę. Ją parašė iškart po to, kai po pietų pertraukos grįžau į darbą.
Atsiuntė savo nuotrauką. Ne iš instagramo. Nuotraukoje jis sėdėjo savo svetainėje, o už jo nugaros buvo matyti tas reklaminis stendas. Jis laikė rankose šunį.
Džastinas: Kad žinotum, jog iš tikrųjų nesu „Vabalų sulčių“ personažas. Prašau, nebūk slaptoji reporterė, bandanti atskleisti Sėkmės talismano istoriją.
Nusijuokiau ir pradėjau rinkti tekstą.
Aš: Ar čia Čedas?
Džastinas: Bredas. Pakeičiau vardus „Reddit“. Houpės tikrasis vardas yra Feitė.
Aš: Aha. Ir kaip jaučiasi Bredas, internete išgarsėjęs kaip šiknius?
Džastinas: Jam tai atrodo juokinga. Nes jis TIKRAS šiknius. Šniurkštelėjau.
Aš: Tu nejuokavai dėl to reklaminio stendo.
Džastinas: Patikėk manim – gyvai atrodo daug blogiau.
Aš: Beje, nemanau, kad tavo šuo labai bjaurus.
Džastinas: Nusivyliau šiais žodžiais. Atima dalį jo vardo charizmos. Ar turi augintinių?
Aš: Ne. Esu keliaujanti slaugytoja. Būtų per sunku. Tačiau kiekviename naujame mieste nusiperku augalą.
Džastinas: Pasiimi jį su savim?
Aš: Ne, negaliu. Palieku.
Džastinas: *Aiktelėjimas* žudikė. Šypsodamasi papurčiau galvą.
Aš: Palieku jį kam nors. Per visą karjerą nenumarinau nė vieno augalo.
Abby Jimenez
Džastinas: Kodėl augalai? Mėgsti sodininkauti?
Atsisėdusi sukryžiavau po savimi kojas.
Aš: Augalai pagyvina kambarį. Ir taip, man patinka sodininkauti. Tačiau per dažnai kraustausi.
Džastinas: Taigi, tau iš tiesų nutinka tas pats? Sėkmės talismanas?
Aš: Taip. O kodėl žurnalistai bando išsiaiškinti tavo tapatybę?
Jis minutėlę rašė, o aš, laukdama žinutės, pasitepiau lūpas balzamu.
Džastinas: Nes visi nori žinoti, kas yra tas vaikinas, kuris gali garantuoti laimingą gyvenimą. Nemanau, kad kam nors rūpi likusi istorijos dalis. Dėl sėkmės talismano išpopuliarėjau kaip virusas.
Aš: Taip ir galvojau.
Džastinas: Išjungiau privačių žinučių garsą. Teko išjungti pranešimus, nes jie mane vedė iš proto. Atsakiau tau tik todėl, nes parašei, kad tau nutinka tas pats, ir pamaniau, jog nebandai su manimi susitikinėti tik tam, kad išsiskirtum.
Nusijuokiau. Ir vėl.
Patikrinau laiką. Buvo vėlu.
Aš: Turiu eiti miegoti. Rytoj manęs laukia dar viena dvylikos valandų pamaina.
Džastinas: ��Gerai. Malonu su tavim pašnekėti. Nusišypsojau.
Aha, man irgi.
