R omana s
Iš anglų kalbos vertė Vaiva lešinskaitė
1
Riebaluotas kaklaraištis, ketaus prikaistuvio dangtis ir nekaltas baldų apmušalams skirtas plaktukas su nulaužtu mediniu kotu. Šie trys daiktai buvo įdomiausi iš visų radinių, kai Solnos policijos teismo ekspertų grupė ištyrė nusikaltimo vietą. Net nereikėjo būti teismo ekspertu, kad numanytum, jog tie trys radiniai galimai buvo panaudoti nužudant auką. Tą būtų pasakęs bet kas, turintis porą akių ir šaltus nervus. Dėl plaktuko su nulaužtu kotu buvo išsiaiškinta gana greitai: pirmas įspūdis vis dėlto pasirodė klaidingas, ir šio daikto, bent jau pribaigdamas auką, žudikas veikiausiai nepanaudojo. Kol teismo ekspertai darbavosi, nusikaltimą tiriantys pareigūnai taip pat nesnaudė. Jie apklausė kaimynystėje gyvenančius žmones teiraudamiesi apie auką, ar kas matė ką nors, kas galėtų būti susiję su įvykdytu nusikaltimu. Viena su policija bendradarbiaujanti civilė iškart sėdo prie kompiuterio ieškoti visos įmanomos 5
Leif G. W. Persson
informacijos – su policija bendradarbiaujantys civiliai paprastai tą ir darydavo. Ilgai netruko, kol paaiškėjo tragiška šios žmogžudystės aukos istorija. Ją buvo galima priskirti dažniausiai pasitaikančių žmogžudysčių kategorijai per visą pusantro šimtmečio siekiančią Švedijos kriminalistikos istoriją. O gal ir nuo dar senesnių laikų, nes panašaus tipo aukos portretas aptinkamas ir industrinio amžiaus, ir viduramžius siekiančiuose teismo protokoluose. Ši auka buvo, galima sakyti, klasikinės švediškos žmogžudystės auka. Šiuolaikine terminija kalbant, „vienišas, visuomenės užribyje esantis vidutinio amžiaus vyriškis, turintis rimtą priklausomybę nuo alkoholio“. – Iš esmės, eilinis bomžas, – taip vyresnysis inspektorius tyrėjas Evertas Bekstriomas, vadovaujantis Solnos policijos vykdomam preliminariam tyrimui, apibūdino nužudytąjį savo viršininkui po pirmojo bylą tiriančios grupės susirinkimo.
2
Remiantis kaimynų liudijimais ir iš įvairiausių registrų surinkta informacija jau ir taip buvo pakankamai įrodymų, o dviejų teismo ekspertų pateikti įkalčiai tokią versiją tik patvirtino. – Tipiškos alkoholikų skerdynės, pasakysiu tau, Bekstriomai, – apibendrino bylą vyresnysis iš jų, Peteris Niemis, pristatinėdamas jųdviejų su kolega padarytas išvadas pirmajame susirinkime. Kaklaraištis, prikaistuvio dangtis ir plaktukas priklausė nužudytajam ir buvo jo namuose tuo metu, kai reikalai ėmė krypti blogyn. Kaklaraištį rado užnertą aukai ant kaklo. Po apykakle, kaip ir dera, tik šiuo atveju suveržtą keliais centimetrais per daug ir dėl visa ko dar užrištą apie gerklę paprastu rifo mazgu. Du žmonės, iš kurių vienas, kaip rodė pirštų atspaudai, buvo pats nužudytasis, kelias valandas prieš nužudymą kartu valgė ir gėrė tame pačiame bute. Tušti gėrimų ir stipraus alaus buteliai, bokalai ir degtinės taurelės, svetainėje ant stalelio dvi lėkštės su 7
Leif G. W. Persson
maisto likučiais, to paties maisto likučiai mažoje virtuvėlėje – visa tai liudijo, kad paskutinė aukos vakarienė buvo sena gera švediška klasika – kiaulienos žlėgtainis su pupelėmis. Pupelės, sprendžiant iš šiukšliadėžėn išmestos plastikinės pakuotės, veikiausiai parsineštos iš vietinės parduotuvės tą pačią dieną. Paskui, prieš patiekiant, pašildytos ketaus prikaistuvyje, kurio dangčiu žudikas tą patį vakarą trankė namų šeimininko galvą. Mirties priežastis tiriantis pareigūnas nustatė beveik tą patį. Jis perdavė savo išvadas vienam skrodime dalyvavusiam teismo ekspertui, mat pats buvo užimtas daug svarbesniais reikalais ir ateiti į pirmąjį tyrimo grupės susirinkimą negalėjo. Pateikti galutines išvadas raštu jis planavo maždaug po savaitės, bet preliminariai žodinei ataskaitai užteko ir įprastinio skrodimo bei įgudusios specialisto akies. – Vargšelė auka buvo, jūsų, ponai policininkai, terminais tariant, bomžas, – paaiškino jis, nes pats, priešingai nei minimi ponai, buvo išprusęs žmogus ir tokių žodžių sau negalėjo leisti. Bendrai viską sudėjus – kaimynų parodymus, trumpus apgailėtinus įrašus apie nužudytąjį oficialiose duomenų bazėse, nusikaltimo vietos apžiūrą ir pirmines skrodimo išvadas – policija sužinojo pakankamai. Du bomžai, pažįstami iš anksčiau, susitiko šio to užkąsti ir išlenkti po vieną kitą, o gal netgi trečią taurelę, prisiminė kokią nors senų laikų nesąmonę ir susikivirčijo. Tada vienas iš jų užbaigė pasisėdėjimą mirtinai uždaužydamas kitą. Jokių gilesnių priežasčių čia nereikėjo ieškoti. Buvo galima pagrįstai tikėtis surasti šio įvykio kaltininką artimiausių aukos bendražygių rate, ir šios paieškos jau buvo pradėtos. Panašaus po8
tas, kuris nugalės drakoną
būdžio bylos būdavo išaiškinamos devyniais atvejais iš dešimties, o dokumentai ant prokuroro stalo atsidurdavo nepraėjus nė mėnesiui. Kitaip tariant, tyrimas buvo visiškai neišskirtinis, ir niekam iš Solnos policijos pareigūnų nė netoptelėjo į pirmąjį susirinkimą pakviesti kompetentingų žmonių iš šalies, pavyzdžiui, kokio nors psichologinio profiliavimo specialisto iš Valstybinio kriminalistinių tyrimų centro arba kriminologijos profesoriaus iš Policijos valdybos, kuris, kaip paaiškėjo, gyveno vos už kelių kvartalų nuo nužudytojo namų. Nė vienas iš gerbiamų ekspertų pats neparodė iniciatyvos, ir labai gerai, kadangi jie būtų turėję patvirtinti, ką visi šiaip ar taip jau žinojo. Dabar bent jau niekam negrėsė pavojus būti nutvertam už rankos dėl pagrįstų įkalčių trūkumo. Bet galiausiai vis dėlto nutiko taip, kad visa turima informacija, sukaupta iš rastų nusikaltimo įkalčių, laiko patikrintos policijos patirties ir niekada nenuviliančios intuicijos, kurią laikui bėgant išsiugdo kiekvienas tikras policijos pareigūnas, – pasirodė esanti absoliučiai klaidinga. – Gerai, sakyk esmę, Bekstriomai, – paliepė Ana Holt, Bekstriomo šefė ir Vakarų Stokholmo policijos viršininkė, kai šis jai pasakojo apie tyrimą kitą dieną po žmogžudystės. – Eilinis bomžas, ir tiek, – didingai linktelėjo Bekstriomas. – Gerai, duodu penkias minutes, – atsiduso Holt. Jos darbotvarkėje laukė dar keletas dalykų, ir bent vienas iš jų buvo gerokai svarbesnis už Bekstriomo bylą.
3
Ketvirtadienį, gegužės penkioliktąją, virš pirmuoju numeriu pažymėto namo Lazdynų take, Solnoje, saulė tekėjo trečią valandą dvidešimt minučių. Lygiai dvi valandas ir keturiasdešimt minučių prieš tai, kai dvidešimt penkerių metų Septimas Akofelis atvyko šiuo adresu pristatyti rytinių laikraščių. Septimas Akofelis šiaip dirbo dviračių kurjerių tarnyboje, bet jau beveik metus papildomai užsidirbdavo išnešiodamas rytinius laikraščius po kelis kvartalus palei Rosundos gatvę, įskaitant ir pirmuoju numeriu pažymėtą namą Lazdynų take. Taip jau gyvenime susiklostė, kad jis buvo pabėgėlis iš pietų Somalio, mažo kaimelio, esančio vos už dienos kelio pėstute nuo Kenijos sienos. Į naująją tėvynę Septimas atvyko per savo tryliktąjį gimtadienį, ir būtent Švedijoje, o ne kur kitur, atsidūrė dėl to, kad prieš penkerius metus čia buvo apsigyvenusi jo teta, dėdė ir pusbroliai, o visi kiti gimi10
tas, kuris nugalės drakoną
naičiai jau buvo mirę. Tiksliau sakant, nužudyti, nes tik keli iš jų baigė gyvenimą dėl kitų priežasčių. Septimas Akofelis nebuvo eilinis pabėgėlis iš Somalio, atsidūręs Švedijoje per atsitiktinumą. Čia jis turėjo artimų giminių, galinčių juo pasirūpinti, tad buvo svarių žmogiškų priežasčių leisti jam pasilikti. Viskas, regis, susiklostė į gera. Bent ne prasčiau, nei būtų galima tikėtis iš tokio vaikino. Septimas Akofelis sugebėjo baigti švedų mokyklą ir šeštosios pakopos kolegiją neblogais, nors gal ne pačiais geriausiais pažymiais iš daugumos dalykų. Paskui trejus metus studijavo Stokholmo universitete. Jis baigė kalbų studijas, kur pagrindinis dalykas buvo anglų kalba. Gavo švedišką vairuotojo pažymėjimą ir būdamas dvidešimt dvejų tapo Švedijos piliečiu. Ieškojo darbo daugybėje įmonių ir galiausiai vienoje įsidarbino. Tai buvo dviračių kurjerių tarnyba „Žalieji kurjeriai“, arba „Kurjeriai žmonėms, kuriems rūpi mūsų planeta“. Paskui, kai į pašto dėžutę įkrito pirmasis studijų paskolos grąžinimo grafikas, jis susirado papildomą laikraščių išnešiotojo darbą. Pastaruosius porą metų Septimas gyveno vienas Rinkebiu rajone, vieno kambario bute Fornbiu gatvėje. Septimas Akofelis sugebėjo savimi pasirūpinti. Jis niekam nesėdėjo ant sprando. Trumpai tariant, nepaisant kilmės, jis pasiekė daugiau nei dauguma žmonių, ir gyvenime tvarkėsi geriau už beveik visus savo likimo draugus. Septimas Akofelis nebuvo eilinis pabėgėlis iš Somalio. Visų pirma, Septimo vardas somaliams buvo neįprastas, netgi tarp mažumą sudarančių Somalio krikščionių. Jo oda taip pat buvo gerokai šviesesnė nei daugumos tėvynainių. Tam buvo paprastas paaiškinimas: anglikonų bažnyčios pastorius Mortimeris S. Krei11
Leif G. W. Persson
gas, – „S“ reiškė Septimo trumpinį, – su misija atkeliavęs į Afriką, sulaužė šeštąjį Dievo įsakymą. Jis užtaisė Septimo motinai vaiką, o tada suvokė padarytos nuodėmės didybę, paprašė Dievo atleidimo ir ilgai nedelsdamas išrūko atgal į savo gimtąją Didžiojo Dansfordo parapiją Hampšyro grafystėje, įsikūrusią pačioje dievobaimingiausioje aplinkoje, kokią tik galima įsivaizduoti. Ketvirtadienį, gegužės penkioliktosios rytą, penkios minutės po šeštos valandos, dvidešimt penkerių metų Septimas Akofelis Solnoje rado šešiasdešimt aštuonerių metų Karlo Danielsono lavoną, gulintį savo buto koridoriuje, Lazdynų take esančio pirmojo namo pirmame aukšte. Buto durys buvo plačiai atvertos, o nužudytojo kūnas tysojo viduje per kokį metrą nuo jų. Septimas Akofelis padėjo į šalį „Švedijos dieną“, kurią jau ketino mesti į Danielsono pašto dėžutę, ir pasilenkęs atidžiai apžiūrėjo negyvėlį. Nesmarkiai gnybtelėjo jo skruostus, norėdamas įsitikinti. Tada palingavo galva ir savo mobiliajame telefone surinko 112. Šešios minutės po šeštos valandos jį sujungė su Stokholmo policijos Kungsholmeno skubiosios pagalbos centru. Operatorius paprašė nedėti ragelio ir perdavęs pranešimą iškart gavo atsakymą iš Vakarų Stokholmo policijos patrulių automobilio, tuo metu buvusio Frosundos aplinkkelyje, vos už kelių šimtų metrų nuo pateikto adreso. „Solnoje, Lazdynų take numeris vienas, įtariama žmogžudystė.“ Operatoriaus teigimu, skambinantis „vyriškos lyties asmuo“ iš balso atrodė „įtartinai ramus ir susikaupęs“ – tai buvo verta įsidėmėti, jei paaiškės, kad kažkas skambino ne šiaip sugalvojęs papokštauti su policija, o turintis „rimtesnių psichikos sutrikimų...“ 12
tas, kuris nugalės drakoną
Operatorius tiesiog nežinojo, kad viskas kur kas paprasčiau. Septimas Akofelis buvo tiesiog tinkamas žmogus lavonui surasti. Dar būdamas mažas berniukas jis turbūt prisižiūrėjo daugiau nužudytų ir sudarkytų žmonių kūnų nei kiti devyni milijonai jo naujosios tėvynės gyventojų. Septimas Akofelis buvo žemas ir liesas: būdamas metro šešiasdešimt septynių centimetrų ūgio jis tesvėrė penkiasdešimt penkis kilogramus. Tačiau buvo tvirtas ir sportiškas, o kaip kitaip, kai kasryt po kelias valandas tekdavo laiptais lakstyti aukštyn ir žemyn, o paskui likusią dienos dalį sparčiai minti dviratį išvežiojant laiškus ir siuntinius nekantriems klientams, tokiems, kuriems rūpi planeta ir kurių negalima versti laukti ilgiau negu būtina. Septimas Akofelis buvo išvaizdus, tamsios, alyvmedžio spalvos odos, puikaus sudėjimo, o jo profilis atrodė lyg iš senovinės egiptietiškos vazos. Jis, žinoma, nė nenutuokė, kokios mintys galėtų šauti į galvą pusamžiam švedų policijos pareigūnui, dirbančiam operatoriumi Stokholmo policijos skubiosios pagalbos centre, ir buvo seniai pasistengęs išmesti iš atminties vaikystės prisiminimus. Iš pradžių jis klausė nurodymų ir nepadėjęs ragelio laukė. Po poros minučių palingavo galva, paspaudęs mygtuką nutraukė skambutį – policija apie jį buvo aiškiai pamiršusi – ir, pasidėjęs šalia krepšį su laikraščiais, prisėdo ant laiptų prie buto durų, mat buvo pasižadėjęs jiems neišeiti iš pastato. Po kelių minučių atvyko ekipažas. Pirmiausia kažkas atsargiai atidarė ir po savęs uždarė laiptinės duris. Tada ėmė kopti laiptais į viršų. Pasirodė du pareigūnai, pirmasis ėjo į penktą dešimtį įkopęs 13
Leif G. W. Persson
vyriškis, paskui jį – daug jaunesnė kolegė. Dešinė vyro ranka buvo ant pistoleto rankenos, kairiąja jis laikė ginklą nukreipęs į jį. Jaunesnioji kolegė, stovinti jam už nugaros, dešinėje rankoje spaudė plieninę teleskopinę lazdą. – Gerai, – linktelėjęs Akofeliui tarė vyras. – Dabar mes darysim taip: pirmiausia keliam rankas virš galvos, tada iš lėto ramiai stojamės ir išskėtę kojas atsisukam nugara... „Kas tie mes?“ – stebėjosi Septimas Akofelis, vykdydamas tai, kas jam liepiama.
4
Lazdynų takas – tai trumpas, vos kelių šimtų metrų ilgio skersgatvis, kertantis Rosundos gatvę ir esantis už kokio puskilometrio nuo Nacionalinio futbolo stadiono, netoli tos vietos, kur anksčiau stovėjo senasis Švedijos kino studijos pastatų kompleksas „Filmstaden“. Buvusios studijos dabar buvo virtusios prabangiais būstais žmonėms, kurie gerokai skyrėsi nuo pirmojo Lazdynų tako namo gyventojų. Pirmuoju numeriu pažymėtas pastatas Lazdynų take buvo pastatytas 1945-ųjų rudenį, praėjus šešiems mėnesiams nuo karo pabaigos. Vietiniai sakydavo, kad tai Dievo, ar bent jau teisėto savininko pamirštas pastatas. Penkių aukštų plytinis namas buvo padalytas į trisdešimt mažų butų, teturinčių po vieną ar du kambarius ir virtuvę. Statytas prieš šešiasdešimt metų, jis jau seniai prašėsi renovuojamas pradedant fasadu, baigiant elektros instaliacija, įskaitant praktiškai viską, kas buvo tarp jų. 15
Leif G. W. Persson
Namo gyventojai irgi buvo regėję šilto ir šalto. Iš jų gal dvidešimt buvo vieniši žmonės, daugiausia pensininkai. Aštuonios pagyvenusios poros, visos pensinio amžiaus, ir viena pusamžė, keturiasdešimt devynerių metų moteris, dviejų kambarių bute gyvenanti su dvidešimt devynerių metų sūnumi, gaunančiu invalidumo pensiją. Kaimynams jis atrodė truputį keistas. Geras, neagresyvus, netgi paslaugus, kai paprašydavai, bet iki šiol glaudėsi viename bute su motina. Pastaruoju metu jis ten gyveno vienas – motina po insulto jau keletą mėnesių gydėsi sanatorijoje. Rytinius laikraščius prenumeravo vienuolika gyventojų, – šeši „Dienos naujienas“, penki „Švedijos dieną“, – ir jau kokius metus Septimas Akofelis buvo tas žmogus, kuris juos kasryt išnešiodavo. Tiksliai kaip laikrodis, kiekvieną rytą apie šešias – dar niekada nebuvo nutikę, kad jis nepasirodytų. Lazdynų tako name iš viso gyveno keturiasdešimt vienas žmogus. Tiksliau, keturiasdešimt, nes vieną iš jų ką tik nužudė. Ketvirtadienį po pietų Solnos policija jau turėjo visų namo gyventojų sąrašą, į kurį tebebuvo įtraukta ir auka. Per tas kelias valandas nuo tada, kai skubiosios pagalbos centras sulaukė skambučio, iki kol buvo sudarytas gyventojų sąrašas, nutiko gana nemažai. Be kita ko, tą rytą be dvidešimt dešimt į žmogžudystės vietą atvyko Solnos policijos tyrėjų grupei vadovauti paskirtas vyresnysis inspektorius tyrėjas Evertas Bekstriomas. Vos trys su puse valandos buvo praėjusios nuo tada, kai jo kolegos iš vadinamosios Šachtos atsiliepė į skambutį, ir, tiesą sakant, kaip Bekstriomui tai buvo žaibiškas greitis. Tam būta itin asmeninių priežasčių. Stokholmo policijos gydytojas anądien jį buvo prisaikdinęs keisti gyvenimo būdą ir iš16
tas, kuris nugalės drakoną
vardijęs, kokios medicininės alternatyvos lauks Bekstriomo, jei jis toliau gyvens, kaip gyvenęs, o tai mirtinai įbaugino net tokį kietakaktį pacientą. Bent jau tą vakarą jis nieko negėrė ir negalėjo užmigti visą naktį, o ryte nutarė, kad į savo naująjį darbą Vakarų Stokholmo kriminalinės policijos skyriuje eis pėstute. Tai buvo nesibaigiantis, kokių keturių kilometrų ilgio Kalvarijų kelias. Negailestingai kepinant saulei, esant tokiam žmogui nepakeliamam karščiui, koks galėtų pribaigti netgi olimpinio maratono bėgiką, jis ėjo nuo savo jaukaus būsto Kungsholmene, Slėnio gatvėje, iki pat centrinės policijos būstinės Sundbybergo gatvėje, Solnoje.
įsigykite
knygą dabar