Tapti ponia Mao by knygos.lt

UDK 820(73)-3 Mi238

ISBN 978-5-415-02136-9

Anchee Min Becoming Madame Mao First published by Mariner Books, Houghton Mifflin Company, New York, 2001 Translation rights arranged by Sandra Dijkstra Literary Agency.

Su didele meile skiriu Loidui

Tu esi toks, koks yra tavo gilus, veržlus troškimas. Koks troškimas, tokia valia. Kokia valia, toks poelgis. Koks poelgis, toks likimas. – brihadaranjaka upanišada, iv. 4–5

Ponia Mao kaip Junhė (1919–1933) kaip Lan Ping (1934–1937) kaip Dziang Čing (1938–1991)

autorės pastaba

Labai stengiausi pateikti neiškraipytus istorijos faktus. Kiekvienas šios knygos veikėjas iš tikrųjų gyveno. Laiškus, eilėraščius ir ilgesnes citatas išverčiau iš originalių dokumentų.

tapti ponia mao

prologas

Ką pabrėžia istorija? Patiekalą, pagamintą iš šimto žvirblių – pravertų snapelių sklidiną lėkštę ir daugybę nuomonių. Praėjo keturiolika metų, kai ją suėmė. 1991-ieji. Poniai Dziang Čing septyniasdešimt septyneri. Jai paskirta mirties bausmė. Vienintelė priežastis, dėl kurios teismas atidėjo bausmės įvykdymą, – viltis, kad ji atgailaus. Nepasiduosiu. Vaikystėje motina man sakydavo, jog turiu būti kaip žolė, – gimiau tam, kad mane tryptų. Tačiau aš jaučiuosi taip, tarsi būčiau povas tarp vištų. Žmonės mane netinkamai vertina. Visada buvau šalia Mao Dzedungo, tik visi jį laiko dievu, o mane – velniu. Susituokę išgyvenome trisdešimt aštuonerius metus. Trisdešimt aštuonerius! Pasikalbėjau su dukterimi Na, paprašiau parašyti mano biografiją. Teismas leido dukteriai kartą per mėnesį mane aplankyti. Jos šukuosena tarsi valstietės – plaukai apkirpti „katiliuku“ iki ausų, apsirengusi vyrišku kostiumu atrodė labai kvailai. Ji taip elgėsi specialiai – kad man būtų sunku žiūrėti. Na išsiskyrė su savo vyru, paskui vėl su juo susituokė, dabar gyvena Pekine. Ji turi sūnų, kuriam aš esu didžiausia paslaptis. Ne, motin, tarė ji tvirtai, nenusileisdama. Kaip man apsakyti nusivylimą? Tiek daug vilčių dėjau į Na. Turbūt per daug. Gal kaip tik tai palaužė jos dvasią. Kuo aš skiriuosi nuo savo motinos, kuri vaikystėje spausdama mano pėdas linkėjo man didžiausios laimės? Na visada darė tai, kas man nepatiko, nė kiek nesistengdama man įtikti. Tokia ji buvo jau tada, kai matydavo, kaip jos tėvas su manimi elgiasi. Tačiau ar gali eidamas pajūriu nesušlapti kojų? Na 11

anchee min

nematė viso paveikslo, nežinojo, kad jos tėvas kadaise mane garbino, neįsivaizdavo, jog buvau jo saulės šviesa. Aš jos nekaltinu. Kai Mao įžengė į Uždraustąjį Miestą ir tapo šiuolaikiniu imperatoriumi, jo veide nebeliko nė trupučio aistros – jokio ženklo, kad kadaise vienas dėl kito galėjome numirti. Motina tvirtino dukteriai, kad juodu su tėvu nekenčia bailių, tačiau žodžiai merginai nedaro jokio įspūdžio. Na per daug kentėjo. Motinai atrodė, kad jos duktė – tarsi sutrūnijęs medis, iš kurio nepagaminsi gražaus baldo. Ji taip bijojo, kad kalbėjo virpančiu balsu. Savo atžaloje motina neatpažino nė trupučio savęs. Ji vėl prisiminė seną istoriją apie Cimą Čiuinhua, narsią mergaitę, išgelbėjusią nuo šėlstančių maištininkų savo motiną, idealų pagarbos tėvams pavyzdį. Na klausėsi, bet nieko nepasakė, paskui pravirko ir pareiškė, kad ji – ne tokia kaip motina, negali elgtis kaip ji ir tegu jos neprašo atlikti neįmanomos užduoties. Nejaugi negali pajudinti piršto?! šaukė motina. Dieve mano, juk tai – paskutinis mano noras! Išgelbėk mane, Na. Bet kurią dieną į mano galvą gali būti paleista kulka. Įsivaizduoji? Nejaugi nesupranti, kad prieš mane rezgamas sąmokslas? Prisimeni tą rytą, kai į tavo tėvo laidotuves atėjo Deng Siaopingas? Kaip jis elgėsi? Brūkštelėjo pirštais per manuosius, net nepasistengė paspausti rankos – tarsi nebūčiau Mao našlė. Žinojo, kad bus nufotografuotas, – specialiai leido žurnalistams pagauti kadrą. O tas kitas – maršalas Je Dzianjingas. Praėjo pro mane nutaisęs tokį veidą, tarsi Pirmininką būčiau nužudžiusi aš. Tavo tėvas perspėjo dėl savo draugų, tačiau nieko nepadarė, kad mane apsaugotų. Jis dažnai būdavo beširdis. Kai tąsyk kalbėjo, jo veidas spindėjo kerštu. Mao pavydėjo, kad lieku gyventi. Jis norėjo, kad būčiau palaidota kartu su juo, kaip senovės imperatoriai, kurie būdavo laidojami kartu su sugulovėmis. Tegu niekas nekuria iliuzijų apie tavo 12

tapti ponia mao

tėvą. Turėjo praeiti trisdešimt aštuoneri metai, kad perprasčiau tą gudrią lapę. Kiekviename žingsnyje jis rezgė suktybes. Nė dienos nenugyveno ko nors neapgavęs. Mačiau, kaip jo akyse nagus tiesia šmėklos. Gyvas dievas. Visažinis Mao. Pelėšūdžių krūva. Tu – istorikė, Na. Pagrįsk dokumentais mano vaidmenį revoliucijoje, aprašyk, ką paaukojau ir kuo prie jos prisidėjau. Tu sugebėsi. Nesuk galvos, ką apie tave pamanytų tėvas. Jis mirė. Įdomu, kur dabar jo šmėkla. Ar ji tebėra jo kape? Saugokis jos šešėlio. Štai artėja rankos, kurios mane netrukus pasmaugs. Jau, regis, jaučiu jas ant savo gerklės. Todėl tai tau ir sakau. Jei žinočiau, kad tavo plunksnakočio dėka išliksiu žmonių, būsimųjų kartų lūpose, nebijočiau mirties. Papasakok pasauliui istoriją apie didvyrę. Jei negalėsi išspausdinti rankraščio Kinijoje, išvežk į užsienį. Prašau, neapvilk manęs. Tu nesi didvyrė, motin! girdžiu, kaip atkerta mano duktė. Tu – nelaiminga, išprotėjusi, ligota moteris. Negali kitų neužkrėsti savo liga. Anot tėvo – iškasei tiek daug kapo duobių, kad nebeužtenka lavonų jose palaidoti! Pietūs atšalo. Nahė atsistojo, atitraukė kėdę. Jos alkūnė netyčia užkliuvo už stalo. Nukrito ir sudužo dubenėlis. Ant grindų pabiro molio šukės. Ant motinos bato išsiliejo riebalai. Tu mane nužudei, Na. Staiga poniai Mao pritrūko oro. Ji ranka įsikibo į stalo briauną, kad nenuvirstų. Manyk, kad niekada manęs neturėjai. Negali išsižadėti motinos! u Visos mano viltys žlugo. Jaučiuosi pavargusi. Esu pasirengusi visiems laikams nueiti nuo scenos. Paskutinis spektaklis prasidės rytoj rytą, pusę šešių, keičiantis sargybiniams. Tokiu metu paprastai jie būna mieguisti. Senasis sargybinis žiovaus išeidamas, naujasis – ateidamas. 13

anchee min

Lauke tamsu. Graži, tamsi naktis be žvaigždžių. Kalėjimo pareigūnai mane stebi, kad nenusižudyčiau, tačiau negali man sutrukdyti padaryti tai, ką noriu. Nosinių ir kojinių turiu pakankamai, kad iš jų nusipinčiau virvę. Nuo guminių sienų siaubingai dvokia, bet aš jaučiuosi puikiai. Rytoj perskaitysi žiniose, kad ponia Mao Dziang Čing nusižudė – pasikorė. Atmintina diena – 1991-ųjų gegužės 14-oji. Ar aš liūdžiu? Nelabai. Nugyvenau įdomų gyvenimą. Buvo puikių akimirkų... Kai prisimenu jas dabar, paskutinį kartą, mano širdis iš susijaudinimo virpa...

tapti ponia mao

mergaitei teko anksti patirti skausmą. Motina nusprendė pradėti formuoti savo dukrytės kojytes, kai jai tebuvo ketveri. Anot moters, ji negalėjo ilgiau laukti, ir žadėjo, kad po visko, kai baigsis skausmas, mergaitė bus graži, nutekės į turtingą šeimą, kur jai nereikės vaikščioti, kur ją, sėdinčią ant palankino, nešios nešikai. Septynių centimetrų ilgio pėdos – prestižo ir grakštumo simbolis. Mergaitei smalsu. Plikomis kojytėmis ji, sėdėdama ant taburetės, žaidė – kojų pirštais sugriebdavo ir numesdavo tvarsčius. Motina, stiklainyje maišydama gličią ryžių košę, sakė, kad ją panaudos vietoj klijų. Puikūs klijai, stipriai suklijuos raiščius, paaiškino motina. Pro juos nepateks oras. Taip buvo balzamuojamos senovės mumijos. Motinai arti trisdešimt. Ji – graži moteris ilgomis, įkypomis, migdolinėmis akimis. Jas paveldėjo ir duktė. Moteris retai šypsodavosi, vadino save liūdesio rauge užmarinuotu ridiku. Mergaitė priprato prie tokios motinos, visada nusiminusios ir tylinčios, kai šeima valgo, susitaikė su savo padėtimi namuose. Juk ji – paskutinės sugulovės duktė, tolimiausia šeimos giminaitė. Kai mergaitė gimė, jos tėvui buvo šešiasdešimt metų. Jis visada jai buvo svetimas. Motinos plaukai juodi ir žvilgantys tarsi lakas, surišti į kuodelį, perverti bambukų smeigtukais. Prieš pradėdama rišti mergaitės kojytes, ji paprašė vaiką sėdėti ramiai ir atrodė iškilmingai – tarsi stovėtų priešais altorių. Moteris paėmė dešinę mergaitės kojytę, nuplovė, palaidine sausai nušluostė. Ji nepasakė, kad tokias kojytes mergaitė mato paskutinį kartą, jog nuėmus tvarsčius jos atrodys tarsi trikampiai ryžių pyragėliai, o kojų pirštai bus pariesti po padais. Motina galvojo tik apie savo mažylės ateitį, kuri bus geresnė nei jos. 15

anchee min

Moteris pradėjo tvarstyti dukters kojytes. Mergaitė susidomėjusi stebėjo. Kiekvieną medžiagos sluoksnį motina sutepdavo ryžių klijais. Vasaros vidudienis. Pro langą matyti mažyčiai vijokliniai raudoni katilėliai, kurie atrodė tarsi varvantis kraujas. Motinos veidrodyje prie tualetinio staliuko mergaitė matė save ir gražiai išraižytą senovinę vazą ant stalo su pamerkta šviežių jazminų puokšte. Nuo jos sklido stiprus kvapas. Girgždėdama judėjo seno sieninio laikrodžio švytuoklė. Namuose ramu. Kitos sugulovės buvo suvirtusios pogulio. Tarnaitės, sėdėdamos virtuvėje, tyliai lukšteno pupeles. Motinos kakta suprakaitavusi. Prakaito lašai tarsi pabirę karoliai riedėjo skruostais žemyn. Dukrytė paklausė, ar motina nenorėtų padaryti pertraukos. Moteris pakratė galvą ir pasakė turinti baigti darbą. Mergaitė žiūrėjo į savo kojas. Jos storos lyg dramblio. Ji sukikeno, pajudino keistame kokone savo pėdutes. Ar jau viskas? paklausia mažoji. Kai motina išnešė stiklainį, mergaitė nušoko nuo taburetės ir ėmė žaisti. Dabar turėsi gulėti lovoje, liepė motina, tuoj pradės skaudėti. Dvi savaites mergaitei nekilo rūpesčių. Tačiau ji jau pavargo nuo savo drambliškų kojų. Jos pradėjo skaudėti. Mergaitės kojų pirštams ankšta. Motina visą laiką buvo šalia dukters, kad ji nenuplėštų tvarsčių, saugojo vaiko kojas tarsi mergaitės ateitį ir aiškino verkiančiai mergaitei, kodėl ji turi kęsti skausmą. Dukrytė nebegalėjo daugiau kentėti. Jos kojas pažeidė infekcija. Motina apsipylė ašaromis. Ne, ne, ne, neliesk jų. Ji reikalavo, verkė ir keikė visus – save, vyrus, klausė, kodėl nepagimdė sūnaus. Motina nepaliaujamai tvirtino mergaitei, kad moteris yra tarsi žolė, gimusi tam, kad visi ją tryptų. 1919-ieji. Kinija, Šandongo provincija. Gimtasis Konfucijaus miestas, vadinamas Džu. Aukštos senovinės sienos ir vartai. Pro mergaitės kambario langą kalnai atrodė lyg dideli vėžliai, ropojantys žemės pakraščiu. Pro miestą tekėjo Geltonoji upė. Jos drumzlinas vanduo tin16

tapti ponia mao

giai skynėsi kelią į jūrą. Nuo tada, kai Kinija 1858 metais pralaimėjo Opiumo karą, pakrančių miestus ir provincijas užėmė užsieniečiai – iš pradžių vokiečiai, paskui japonai. Kinija griuvo. Niekas nekreipė dėmesio į mergaitės verksmą. Ji nepamirš skausmo niekada, net tapusi ponia Mao, galingiausia septintojo ir aštuntojo dešimtmečių Kinijos moterimi. Ji pavadins tą skausmą „feodalizmo nusikaltimų liudijimu“ ir savo pasipiktinimą išreikš daugeliu operų bei baletų, tarp jų – Raudonojo padalinio moterys bei Baltaplaukė mergina. Ponia Mao privers daugybę žmonių dalytis jos skausmu. Norėdami suprasti skausmą turite suprasti, ką proletariatui, gyvenusiam senoje visuomenėje, teko ištverti, šauks ji masiniame mitinge. Turite suprasti, kad komunizmas neišvengiamas! Moteris įsitikinusi, kad patirtas skausmas suteikia jai teisę vadovauti tautai. Toks skausmas persmelkia visą tavo esmę, aiškins ji aktorei, atliekančiai pagrindinį vaidmenį operoje. Negali nei stovėti ant kojų pirštų, nei skristi. Tarsi būtum pakliuvusi į spąstus, prirakinta grandinėmis prie žemės. Tarsi neregimas pjūklas būtų nupjovęs tavo kojų piršus – jų nėra. Negali kvėpuoti. Visi namuose girdi tavo šauksmus, bet niekas negali padėti. Ji ryškiai prisimins, kaip kovojo. Tikro gyvenimo scenos herojė, debiutavusi jau tada, kai nuplėšė savo kojų tvarsčius. Jei nesipriešinsime, neišliksime gyvi! šauks ji per kultūrinę revoliuciją masiniuose mitinguose. Kai numečiau priešais motiną dvokiančius tvarsčius ir parodžiau savo kojas, ją ištiko smūgis. Tvarsčiai buvo mėlynai geltoni, išsipūtę, persisunkę pūlių. Ant jų nutūpė kelios musės. Krūva atrodė tarsi nudvėsęs šimtakojis pabaisa. Jei bandysi vėl spausti mano kojas, nusižudysiu, pareiškiau motinai. Aš nejuokauju. Jau radau vietą pasilaidoti. Konfucijaus šventykloje. Man patinka eilėraštis, iškaltas ant jos vartų:

anchee min

Šventykloje nėra vienuolio Tad grindis šluos vėjas Šventykloje nėra žvakių Tad šviesą uždegs mėnulis Tau reikia lotoso pėdų, verkė motina. Tu gimei ne tam, kad dirbtum. Paskui motina paliko mane ramybėje. Įdomu, ar ji žinojo, kad vieną dieną man su ja teks bėgti. Mergaitė apie savo tėvą prisiminė tik tai, kad jis negalėjo gyventi be alkoholio ir dažnai siautėdavo. Abi su motina jo bijodavo. Jis jas mušdavo ir būdavo nenuspėjamas – niekas nežinodavo, kada pratrūks. Kiekvieną kartą mergaitės širdis nukrisdavo į kulnis. Tėvas nebuvo vargeta. Tapusi ponia Mao, norėdama savo tėvynainiams padaryti įspūdį, ji nesakydavo tiesos, bet vadindavo jį proletaru. Iš tikrųjų tėvas buvo sėkmingas verslininkas, miesto dailidė, turėjęs nuosavą medienos parduotuvę, kurioje visu etatu dirbo keturi darbuotojai. Du iš jų buvo akli. Jiems tėvas liepdavo šlifuoti medieną. Ant šeimos stalo visada būdavo ką valgyti. Mergaitė lankė mokyklą. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl tėvas mušė motiną. Jis tai darydavo be jokios priežasties. Niekas namuose nedrįsdavo kištis. Visos žmonos girdėdavo mušimą. Mano suvestiniai broliai ir seserys būdavo įvykių liudininkai. Tačiau niekas neištardavo nė vieno žodžio. Jei motina tėvui kuo nors neįtikdavo, jis ateidavo į jos kambarį ir nusiavęs batą imdavo vargšelę juo pliekti. Sugulovės perkamos, kad vergautų vyrams ir tenkintų jų lytinius poreikius. Galbūt iš tikrųjų mano tėvas pykdavo todėl, kad motina nepagimdė jam sūnaus. Tėvas savo dukteriai įdiegė menkavertiškumą, kuris ją visą gyvenimą persekiojo. Kai tik ji prisimindavo, kaip augo, negalėdavo sulaikyti įniršio, kuris išsiverždavo bet kada ir bet kaip, – sukildavo ir išsiliedavo dide18

tapti ponia mao

lėmis bangomis tarsi Geltonosios upės potvynis su didžiule jėga, iš esmės pakeitęs mergaitę. Metams bėgant įniršis stiprėjo ir virto žvėrimi, kvėpuojančiu ir didėjančiu, naikinančiu ją iš vidaus. Jausdama nuolatinį jo tūnojimą, ji niekaip negalėdavo išsivaduoti iš menkavertiškumo. Troškimas su juo kovoti, įrodyti, kad jo nėra, nulemdavo kiekvieną jos poelgį. Prigimtis vertė mane sukilti prieš engėjus. Kai motina liepdavo išmokti „valgyti mėsos kukulį, pagamintą iš mano pačios liežuvio“ arba „slėpti rankovėje sulaužytą ranką“, kovodavau negalvodama apie pasekmes. Apimta nevilties motina mane pliekdavo, vanodavo šluota. Mano prigimtis ją gąsdino. Jai atrodė, kad kas nors mane užmuš, kaip tuos jaunus revoliucionierius, kurių galvos būdavo pamautos ant vėliavų stiebų. Juos išskerdė valdžios organų atstovai. Motina mane bardavo, vadindavo muju – vienuolio būgneliu, kurį giedant mantras reikia mušti. Tačiau aš nenurimdavau. Pavargusi mane mušti, ji nebesusivaldydavo ir pratrūkdavo kūkčioti, vadindavo save netikusia motina, tvirtindavo, kad kitame gyvenime būtinai bus nubausta, – virs vargingiausiu gyvuliu, karve, kuri būdama gyva tempia sunkią naštą, o paskersta yra valgoma, iš jos odos gaminami švarkai, ragai naudojami vaistams. Kaskart matydama ašarotą motinos veidą pasendavau, jausdavau, kaip ant mano galvos atsiranda žilų plaukų. Pavargdavau matyti, kaip motina kenčia. Dažnai norėdavau, kad geriau ji būtų numirusi ir jai nebereikėtų manimi rūpintis. Tačiau motina gyveno dėl jos, dukters, nors labiau norėjo sūnaus. Liūdesys persmelkdavo mergaitės sielą. Beveik visą gyvenimą ji buvo nepatenkinta savimi. Bėda ta, kad ji iš tikrųjų norėjo patenkinti motinos norą ir todėl ėmė siekti aktorės karjeros. Dar vaikystėje namuose duktė pradėjo vaidinti. Manydama, kad nėra tas, kas yra iš tikrųjų, ji atsipalaiduodavo, dingdavo baimė. Vaidmuo būdavo tarsi saugi vieta, kur jos nepasiekdavo įniršęs tėvas ar ašarojanti motina. 19

anchee min

Vėliau visi pamatė, kad ponia Mao niekam niekada neatleidžia. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad žmogus privalo sumokėti visas skolas. Tai moteriai nebuvo žinoma atleidimo sąvoka, tačiau ji puikiai suvokė, kas yra kerštas, ir suprato jį baisiausia prasme – per visą gyvenimą nesvyruodama įsakydavo naikinti savo priešus. Ji tai darydavo natūraliai, nes išmoko nuo pat vaikystės. Mačiau, kaip tėvas kastuvu smogė motinai. Tai nutiko netikėtai, be jokio perspėjimo. Negalėjau patikėti savo akimis. Jis elgėsi lyg išprotėjęs, vadino savo žmoną šliundra. Ji susirietė. Man suspaudė krūtinę. Jis daužė jos nugarą, krūtinę šaukdamas, jog sulaužys kaulus. Sukrėsta motina negalėjo pajudėti. Tėvas ją nusitempė ir ėmė spardyti, trypti, tarsi norėtų suploti taip, kad atrodytų lyg popieriaus lapas. Pajutau, kaip iš siaubo mano viduje viskas apsivertė. Pašokau ir atsistojau tarp jų. Tu man daugiau nebesi tėvas, pareiškiau visa drebėdama. Niekada tau neatleisiu! Vieną dieną pripilsiu į tavo gėrimą pelių nuodų, ir tu nustipsi! Vyras atsigręžė ir iškėlė virš galvos kastuvą. Mano lūpos, sukąstos priekiniais dantimis, degė. u Aštuntajame dešimtmetyje statydama operas ir baletus ponia Mao aktoriams, menininkams ir visai tautai aiškino apie žaizdas. Mūsų didvyrės turi turėti žaizdų, kalbėjo ji. Kruvinų žaizdų – plėštinių, durtinių, kirstinių, padarytų tokiais įrankiais kaip kastuvai, rimbai, stiklas, medinės lazdos, kulkos ar sprogmenys. Nagrinėkite žaizdas, atkreipkite dėmesį į nudegimo laipsnį, audinių užkrėtimą, odos spalvos pasikeitimą ir formą, primenančią kirminų išvarpytą kūną. u

tapti ponia mao

Mergaitei aštuoneri, ir ji jau pasiryžo. Nežinoma, ar tėvas išvarė motiną iš namų, ar ji pati pabėgo. Kad ir kaip ten būtų buvę, duktė neteko namų. Motina ją pasiėmė su savimi. Jos ėjo iš vienos gatvės į kitą, keliavo iš vieno miesto į kitą. Motina dirbo tarnaite, skalbėja – ėjo žemesnes pareigas net nei virtuvės darbininkė. Moteris dirbdavo ten, kur tik galėdavo gauti šiokią tokią nakvynę. Naktimis ji dažnai paslaptingai dingdavo ir grįždavo auštant. Motina niekada dukteriai nesakydavo, kur eina. Kai kartą ši primygtinai paklausė, moteris atsakė lankanti įvairius namus, skutanti juose bulves arba savo kūnu šildanti šeimininko vaikų kojas. Ji niekada neprisipažino, kad šildydavo patį šeimininką. Motina greitai nuvyto. Jos oda susiraukšlėjo ir atrodė tarsi vilnelėmis raibuliuojantis ežeras, plaukai išsausėjo, priminė stiebus žiemą. Kartais naktimis mergaitei pabosdavo laukti motinos. Ji negalėdavo užmigti, bet bijodavo kur nors išeiti – tad tyliai gulėdavo lovoje. Po vidurnakčio girdėdavo, kaip kažkas šaudo. Suskaičiuodavo šūvius ir žinodavo, kiek žmonių žuvo. Mano skaičius visada atitikdavo kitą dieną ant miesto vartų pamautų galvų skaičių. Užmušiu tave, užnersiu tavo galvą ant kablio ir įkišiu tarp dantų opiumo pypkę, vieni kitiems sakydavo mokyklos draugai. Nekenčiau mokyklos. Vaikai mane nuolat puldavo, nes neturėjau tėvo, o motina dirbdavo įtartinose vietose. Maldavau mamą perkelti mane į kitą mokyklą. Tačiau joje niekas nepasikeitė. Iš tikrųjų buvo tik blogiau. Kartą viena klasės draugė paleido nuo saito šunį. Ponia Mao vėliau šį įvykį pavaizdavo to paties pavadinimo Raudonojo padalinio moterys balete ir operoje, kurioje neigiami veikėjai įniršusiais šunimis persekioja vergę mergaitę. Stambiu planu parodyti šuns nasrai ir žaizda, kraujuojančios kūno dalys.

anchee min