Romanas
TA P K R A G A N A ( J E I N O R I )
Prologas Viena sena legenda sako, kad senais laikais dauguma Žemės gyventojų gyveno santarvėje su planeta, jos gamta ir dvasiomis. Jie garbino Žemę ir Dangų, kalbėjosi su medžiais, žvėrimis, paukščiais, upėmis ir ežerais. Valdė vandenį, orą, ugnį ir žaibus. Matydami sielas suprato, kad visa yra susiję, o visata sudaryta iš meilės. Galite šiuos gyventojus vadinti raganomis ir raganiais, nes jie mokėjo naudotis magija. Vienas kitas Žemėje gyvenantis demonas raganiams netrukdė. Juk dauguma demonų lindėjo ten, kur ir turėjo būti, – požemių pasaulyje. Vis dėlto demonai kiek įmanydami stengėsi ištrūkti į Žemę ir įgyti fizinį kūną. Jų ėmė rastis vis daugiau ir daugiau, tačiau raganiai nesijaudino – juk meilės nenugalės jokia kita visatos jėga. Tamsos būtybės netrukdomos suformavo nenugalimą armiją ir pradėjo perimti Žemę į savo rankas. Pasitelkusios klastą ir ginklus persekiojo raganas, įvairiausiais būdais jas žudė ir kankino. Reikalavo visiškai atsisakyti baltosios magijos. Žinojo, kad tik ji gali įveikti demonų galybę. Jie rovė magiją su šaknimis, raganius painiojo ir klaidino, kol galiausiai dauguma jų pamiršo, kas yra besąlygiška meilė, pasidavė, nuleido rankas, užmerkė trečiąją akį ir pusiau akli klupinėjo nuo gimimo iki mirties. Karta keitė kartą ir raganiai įtikėjo, kad magija – tai šarlatanų išgalvota apgaulė. Įtikėjo, kad magijos nėra. Demonų galybė stiprėjo. Praradę tikėjimą magija raganiai leidosi užvaldomi godulio, puikybės ir nenumaldomo alkio. 9
Išnykus ryšiui su gamta, ją niokojo ir išnaudojo. Netekę gebėjimo mylėti juto tik tuštumą, stengėsi ją užpildyti rydami maistą, svaigindamiesi, dirbdami iki išsekimo ar apsikraudami daiktais, kol tapdavo sunku kvėpuoti. Demonai vertė raganius nuolat bijoti, skubėti, jausti stresą ir gyventi nerimstančiame triukšme tam, kad jie niekada neišgirstų savo vidinio balso. Neprisimintų savo dieviškosios praeities. Neatgautų savo magijos. Nes net užgniaužta iki aguonos grūdo pusiau aklame kūne magija išlieka gyva. Ir visada bus ją prisimenančiųjų.
1
SKYRIUS
Ji bėgo tamsoje tankiu drėgnu mišku, genama aštrios baimės. Burnoje nuo sunkaus alsavimo pamažu ėmė rastis metalo skonis, nors buvo patyrusi bėgikė – miesto vaikas, įpratusi vos ne kasdien nulėkti ne mažiau kaip dešimt kilometrų gražiai sutvarkytais parkais, avėdama specialiai bėgimui pritaikytą avalynę ir vilkėdama tinkamą aprangą, per ausinukus klausydamasi klasikinės muzikos. Ji mėgo klasikinę muziką ir nebijojo to pripažinti. Tik niekam nesakydavo, kad ši muzika priverčia ją išgyventi ištisas jausmų dramas: mintyse pagal melodiją ji kurdavo filmus, romantiškas ir saulėtas scenas keisdavo grėsmingos, audringos, visa 11
L AV I S A S P E L L
griaunančios ir piktos. Tokį nederamą jausmingumą, lyg gėdingą paslaptį, ji laikė užrakinusi giliai širdyje. Dabar ji neturėjo ausinukų, o aplinkui tvyranti tyla atrodė šiurpesnė už bet kokius garsus. Tai buvo nenatūrali tyla – juk paprastai miškas nenurimdavo nei dieną, nei naktį. Dieną čia šnarėdavo ir klegėdavo vieni gyventojai, po saulėlydžio pasirodydavo kiti aštriomis, tamsoje matančiomis akimis, jautria klausa ir nosimi, skirta aukai užuosti. Šie padarai taip pat nebuvo tylūs – šaižiu klyksmu ar staugimu paskelbdavo medžioklės pradžią. Dabar nakties žvėrys ir paukščiai stebėjo tylėdami – jų teritorijoje medžiojo stambesnis ir grėsmingesnis padaras, tad jie tą medžioklę gerbė. Vieninteliai garsai, kurie jos ausims skambėjo kurtinamai, buvo jos pačios širdies dunksėjimas, švokščiantis alsavimas ir jos žingsniai, traiškantys sausas šakeles ir eglių spyglius, nelygūs, klupinėjantys minkštose samanose ir kur ne kur pasitaikančiuose, tamsoje nepastebimuose nedideliuose urveliuose ar skruzdėlynuose, į kuriuos susmegdavo jos plonais medžiaginiais bateliais apautos kojos. Ji buvo grobis, tačiau nemokėjo elgtis kaip laukiniai medžiojami gyvūnai – negebėjo susilieti su tamsa ir judėti be garso. Ji negalėjo sustoti, nes žinojo, kad jis jau netoli. Nors negirdėjo nė garso, juto jį vis labiau šiurpstančiu sprandu ir nugara. Vienintelė viltis buvo išsigauti iš miško – jo medžioklės teritorijos, tada jis nieko negalės jai padaryti. Pasigirdo garsas – vos už poros šimtų metrų, keistas, su niekuo nesulyginamas, lyg griaustinio dudenimas, tik buvo tylus ir aidėjo miške, o ne danguje. Ji kuktelėjo iš baimės ir dar sparčiau pasileido į priekį džiaugdamasi, kad šiąnakt tokia ryški pilnaties 12
TA P K R A G A N A ( J E I N O R I )
šviesa prasiskverbia pro tankias medžių šakas ir įmanoma įžiūrėti takelį. Vis dėlto bėgo atkišusi delnus prieš veidą, saugodama akis nuo aštrių šakų, skaudžiai badančių rankas. Miškas buvo ne jos pusėje, jis palaikė nematomą medžiotoją ir sulaikęs kvapą laukė, kada pasibaigs šios gaudynės. Miškas, kaip ir ji pati, netikėjo, kad jai pavyks pasprukti. Vėl pasigirdo tas keistas garsas, dabar šiek tiek arčiau, ir ji sukaupė paskutines jėgas jausdama, kad bėga į kalną. Tai dar labiau stabdė ir sekino. Tačiau priekyje pro medžius spindėjo ryškesnė šviesa, o tai reiškė laukymę. Jeigu ten miško pabaiga – išsigelbės. Ji pasiekė paskutinį medį, o širdis šoktelėjo iš džiaugsmo. Ir tuojau pat smuktelėjo žemyn. Tai buvo ne laukymė, o aukštas skardis. Paskutinė stora pušis augo ant paties krašto, dalis jos senų šaknų kabinosi ne į juodą tvirtą žemę, o į statmeną skardį, geltoną byrantį smėlį. Priešais plytėjo ne pieva – juodavo skardžio papėdėje augantis miškas. Tamsoje ji visa tai įžiūrėjo per vėlai – koja slystelėjo nuo skardžio krašto, rankos plačiai sumojavo, instinktyviai stengdamosi išlaikyti pusiausvyrą, nors protas sakė, kad tai beviltiška. Tą akimirką jos liemenį surakino stipri ranka ir prispaudė prie kieto kūno. Persekiotojas nepatraukė jos nuo skardžio, tik atrėmė į save, pats tvirtai stovėdamas ant krašto. Norėdama išlaikyti pusiausvyrą, ji buvo priversta nugara prisispausti prie jo krūtinės. Karštas alsavimas, lygus ir nė kiek neuždusęs, nutvilkė jos kaklą ir ausį, jis traukė į save jos kvapą lyg vilkas, uostinėjantis savo auką. Tada aštriais dantimis grybštelėjo jai sprandą. – Beprasmiška bėgti, – žemu gergždžiančiu balsu sukuždėjo. – Tu priklausai man. 13
L AV I S A S P E L L
Miškas su palengvėjimu atsiduso. Medžioklė baigėsi sėkmingai. Ryškus apvalus mėnulis, kuris atvedė ją į spąstus, piktdžiugiškai švietė tiesiai į akis. Ji užsimerkė, smerkdama jį už išdavystę. Toks buvo paskutinis regėtas vaizdas.
Anita staigiai atmerkė akis ir kelias akimirkas stengėsi susivokti. Tiesiai priešais ją švietė apvalus mėnulis, tik jis buvo kitoks – tolimesnis ir ne toks ryškus pro studentų bendrabučio kambario langą. Dingo miško kvapas, drėgmė ir ta nenatūrali tyla. Gretimoje lovoje tyliai alsavo Kristina, kambario draugė, tolumoje girdėjosi retai pravažiuojančių automobilių ūžimas. Ji vėl sapnavo košmarą, susivokė Anita, tačiau šį kartą širdis tankiai plakė ne tik iš baimės. Jos kūnas degė, ji buvo susijaudinusi, kelnaites merkė išdavikiška drėgmė. Ją apėmė aštrus nusivylimas, kad nubudo per anksti, – dar būtų norėjusi pabūti tvirtame, nors ir grėsmingame glėbyje, atsisukti į tą tamsų siluetą, pažvelgti į tas veriančias sodriai mėlynas akis. Sužinoti, ką jis su ja darys. Ji susiraukė. Iš kur ištraukė, kad jo akys mėlynos, juk sapne jo nematė, tik juto ranką, apkabinusią liemenį, savo nugara ir užpakaliuku juto aukštą tvirtą vyro figūrą, karštą alsavimą prie ausies... Ji pasimuistė lovoje, jausdama sudirgusį kūną ir saldų įkyrų dilgčiojimą pilvo apačioje. Po perkūnais! Šią akimirką padarytų bet ką, kad galėtų užbaigti tai, kam, rodės, trūko vos kelių sekundžių ar poros sumanių 14
TA P K R A G A N A ( J E I N O R I )
prisilietimų. O Markusas toli, už kelių šimtų kilometrų, ir dar praeis kelios savaitės, kol jie pasimatys. Štai kuo baigiasi reti pasimatymai – ji šokinėja iš miego kūnui reikalaujant sekso. Kada jie su Markusu paskutinį kartą tai darė? Anita susiraukė prisiminusi, o mėnulis šaipėsi iš jos pro balzganą, gatvės dulkėmis aplipusį langą. Tai vyko tikrai per seniai dvidešimt penkerių metų merginai, turinčiai mylimą vaikiną. Tačiau jie abu tokie užsiėmę, o ir gyvena skirtingose šalyse. Anitą trumpam užliejo kaltė – išvykti studijuoti į Lietuvą buvo jos užgaida. Įdomu, ar Markusui irgi taip sunku naktimis, pirmą kartą pagalvojo ji. Jis sakė, kad gerbia jos sprendimą, ir pernelyg nesiskundė. Kartais jai atrodydavo, kad taip jam dar patogiau – būdama už šimtų kilometrų negalėjo jo atitraukti nuo būsimos svaiginančios mediko ir politiko karjeros, kuriai jis skyrė tiek daug jėgų. Turtingos ir gerai žinomos visoje Latvijoje šeimos sūnus, itin patrauklus jaunas vyras, kol kas mėgavosi Latvijos svajonių jaunikio statusu, dalyvavo renginiuose, sulaukė daugybės dėmesio iš žiniasklaidos, merginų ir kartu sunkiai dirbo siekdamas karjeros. Nors visos durys jam buvo plačiai atidarytos, įeiti pro jas reikėjo pačiam. Kartais Anitai atrodė, kad Markas jos kantriai laukia tik todėl, kad ji, priešingai nei kitos merginos, jo nesivaiko. Sapno nuotaika nesisklaidė, ir ji suprato, kad Markusas nepatenkintų to alkio, kurį pažadino nepažįstamasis iš miško. Šis alkis buvo toks aštrus, pojūčiai tokie saldūs ir gilūs, nepaprasti ir stebuklingi – žemiškas mylėjimasis su Marku tokių audrų nesukelia. Blausioje nedidelio kambario tamsoje ji nusivaipė iš savo pretenzijų. Žinoma, nesukelia, juk Markas negaudo jos naktimis miške norėdamas įaudrinti. Tačiau jis atidus ir išradingas 15
L AV I S A S P E L L
meilužis, visada pasirūpinantis, kad ji pasiektų savo viršūnę. Jau greitai baigsis jos studijos, ir retų susitikimų problema išnyks. Tai pilnatis ir įtemptas laikotarpis kalti, kad jai sapnuojasi nesąmonės, nusprendė ji, užgniauždama nepatenkinto kūno poreikius ir atsisakydama pripažinti, kad kamuoja ne vien kūniškas alkis. Žinoma, šis sapnas kur kas malonesnis nei daugelis pastaruoju metu ją kankinančių košmarų. Niekada gyvenime tiek daug ir taip ryškiai nesapnavo. Jau tapo beveik įpročiu kiekvieną rytą ruošiantis į paskaitas šiurpias istorijas pasakoti Kristinai. Vieną kartą ši pusiau juokais, pusiau rimtai pasiūlė nueiti pas būrėją ir išsiaiškinti sapnų reikšmę. Anita tik pavartė akimis. Kokios dar būrėjos, dėl Dievo? Juk ji šešerius metus studijuoja mediciną ir kuo puikiausiai supranta, kad tie sapnai yra psichikos būdas susitvarkyti su nerimu dėl artėjančių gyvenimo pokyčių – studijų Vilniuje pabaigos, rezidentūros Rygoje ir vestuvių. Juk Markusas nėra eilinis, paprastas vaikinas, todėl ir santuoka su juo nebus paprasta. Anitai teks prisitaikyti prie jo aplinkos ir gyvenimo būdo. Tai kėlė nemenką nerimą. Ji bijojo prarasti laisvę, prie kurios priprato studijuodama. Anita žvilgtelėjo į savo telefono ekraną ir vos nesudejavo. Keturios. Vos po poros valandų reikės keltis, prasidės įtemptos savaitės pirmadienis, paskaitos, atsiskaitymai, referatai ir visi kiti smulkūs, tačiau svarbūs darbai. Reikalai užgrius lyg lavina. Blogiau už šiurpius vaizdus sapnuose buvo tai, kad Anita dėl jų nuolat neišsimiegodavo, ir nuovargis ėmė persekioti ją lyg šešėlis. Piktai nusisukusi nuo už lango blykštančios tamsos, Anita pabandė užmigti, tačiau buvo pernelyg įsiaudrinusi ir sutrikusi. Mintys nesileido surikiuojamos ir nuraminamos, lakstė lyg išdykusios beždžionėlės. Užuot nurimusi, širdis staiga imdavo 16
TA P K R A G A N A ( J E I N O R I )
greičiau tuksėti prisiminus praktiką ligoninėje, baigiamuosius egzaminus ir kitus toli gražu ne migdančius dalykus. Pasivarčiusi penkiolika minučių ir jausdamasi visiškai žvali, Anita pasidavė – atsisėdo lovoje, nuo spintelės greta lovos sugraibė akinius griežtais juodais rėmeliais, užsibruko juos ant nosies ir atsivertė vadovėlį, pirmiau prisegusi prie jo miniatiūrinę lempelę. Taip nepažadins Kristinos ir per likusį iki žadintuvo skambučio laiką nuveiks ką nors naudingo.
Tuo metu miške prie senos, nuo atvirų vėjų palinkusios pušies ant skardžio krašto stovėjo tamsus siluetas. Nepatenkintos plėšriai mėlynos akys žvelgė į po kojomis plytintį mėnulio nutviekstą mišką. Praėjusią naktį pilnatis persirito į delčią, ir vienas ryškaus apskritimo kraštelis buvo šiek tiek padilęs. Raganius juto, kad tai bus ypatinga delčia, kuri pradės permainas, vedančias prie senojo gyvenimo praradimo, tik dar nežinojo, kam bus lemta prarasti savąjį gyvenimą. Keturios. Dangus rytuose jau šviesėja, žvaigždės pamažu nyksta. Artėjant trumpiausiai metų nakčiai greitai švinta. Jo budėjimas baigėsi. Liežuvio galiuku jis patikrino priekinių dantų aštrumą, vis dar jausdamas saldų švelnios odos kvapą ir skonį. – Tu priklausai man, – sukuždėjo jis, ragaudamas keistą šitų žodžių skonį. – Negalėsi nuo manęs pabėgti, – jis dar kurį laiką stebėjo danguje besiskleidžiančius pirmuosius rausvus atspalvius, tada atsiduso: – Negalėsiu ir aš. 17