Susitikimai. 100 eilėraščių iš Ukrainos ir Lenkijos

eilėraščių

iš Ukrainos ir Lenkijos

SUSITIKIMAI 100

Iš lenkų kalbos vertė

Eugenijus Ališanka

Iš ukrainiečių kalbos vertė

Antanas A. Jonynas

SUSITIKIMAI 100

eilėraščių iš Ukrainos ir Lenkijos

SUDARĖ IR ĮŽANGĄ PARAŠĖ

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas

Iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

VILNIUS 2023

EWA GOCZAŁ

SPOTKANIA

100 wierszy z Ukrainy i Polski Instytut Literatury, Kraków, 2022

Šios knygos leidimą iš dalies finansuoja

Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija, vykdydama Literatūros instituto paramos programą šiuolaikinei nekomercinei literatūrai

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Instytut Literatury, 2022

© Ewa Goczał, antologijos sudarymas, įžanga, 2022

© Eugenijus Ališanka, vertimas į lietuvių kalbą, 2023

© Antanas A. Jonynas, vertimas į lietuvių kalbą, 2023

© „Tyto alba“, 2023

ISBN 978-83-67602-12-9 / ISBN 978-609-466-746-6

Катерина Міхаліцина | Kateryna Michalicyna

ĮŽANGA

2022-ieji mūsų atmintyje išliks kaip Rusijos agresijos prieš Ukrainą metai. Karas, kurio protrūkiu mažai kas tikėjo, vis dėlto prasidėjo vasario 24-ąją, ir jis pakeis Europą ir pasaulį taip, kaip kol kas nepajėgiame įsivaizduoti. Bet jau įsitikinome, kad ukrainiečių tautos dvasia yra nepalaužiama, išvydome neįtikėtiną demokratinių Europos kraštų solidarumą su Ukraina, visų pirma – pripažinkime tai be dirbtinio kuklumo – Lenkijos, kurioje rado prieglobstį ir sulaukė paramos milijonai ukrainiečių. Kovoje su rusų okupantu ginklas yra ir ukrainiečių kultūra, ji nepakeis tankų ir šautuvų, tačiau primena pasauliui apie Ukrainą, apie jos laisvės ir nepriklausomybės siekius. Ukrainiečiai kovoja ir už savo kultūros, sulaukiančios vis daugiau Vakarų pasaulio dėmesio, autonomiją; už galimybę kurti ją atsiplėšus nuo rusiškosios įtakos, tačiau ne užsidarant, o atsiveriant kitų kraštų kultūroms.

Poezijos antologija, kurią pristatome lietuvių skaitytojams, liudija ilgai trunkančią, o pastaruoju metu itin sustiprėjusią Ukrainos ir Lenkijos kultūrinę bendrystę. Knyga susieja įvairių kartų ir skirtingų poetikų poetus. Tai ne karo poezija, nors eilėraščiai, dokumentuojantys Ukrainos tragediją ir

šalies didvyrišką gynybą, čia užima svarbią vietą. Tačiau yra tokių poetų, kaip pirmasis šio rinkinio autorius Serhijus Žadanas – vienas iškiliausių šiandienos Ukrainos rašytojų, –kurie prasidėjus karui metė plunksną ir ėmėsi ginti šalį, rūpintis humanitarine pagalba ir dalyvauti visuomeninėje veikloje. Žadano laikysena, jo pareiškimas, kad šiuo metu negali rašyti eilėraščių, suartina jį su Janu Polkowskiu , kuris užmetė rašymą dvidešimčiai metų, nes buvo įsitraukęs į demokratinės Lenkijos valstybės atstatymą jai tapus nepriklausoma nuo SSRS, po pirmųjų laisvų rinkimų 1989 metais. Be to, abu poetus sieja – tai matome iš jų eilėraščių šiame rinkinyje – įtaigus rašymas apie meilę ir atmintį, ypatingas gebėjimas atspindėti istorinius ir visuomeninius reiškinius per individo patyrimus, metafizinės įžvalgos tikrovės detalėse, amžinybės pagavos kasdienybėje. Jų poetika parodo, koks platus yra šiuolaikinės literatūros – ne tik ukrainiečių ir lenkų – temų ir stilių spektras.

Šioje knygoje taip pat pristatomi poetai Natalija Belčenko ir Wojciechas Wencelis – beveik bendraamžiai, abu atstovaujantys siaurai neoklasicizmo srovei, dažnai pasitelkiantys taisyklingą ritmą ir rimus. Naujus ukrainiečių poetės eilėraščius, apie gimtojo Kyjivo likiminę patirtį pasakojančius iš Krokuvos, kur Natalija atsidūrė prasidėjus karui, atliepia lenkų poeto kūriniai, keliantys nesenstančius istorijos lūžių klausimus – karas ir taika, kismas ir pastovumas, gėris ir blogis, – o kartu ieškantys meno prasmės tokių istorinių virsmų akivaizdoje. Myroslavas Lajukas savo poezijoje primena apie ikikarinį Mariupolį, Kramatorską, Charkivą ir Černihivą, kartu perkeldamas mus į pasakinę, nutolusią nuo tikrojo pasaulio lingvistinių žaidimų ir užkeikimų poetinę erdvę. Januszas Szuberas eina panašiu keliu, eilėraščiuose susiedamas šiuolaikinio pasaulio simbolius su tolima mito -

logizuota praeitimi, gręžiasi į sienų tarp Ukrainos ir Lenkijos formavimosi laikus, kai poeto gimtasis miestas Sanokas priklausė Kyjivo Rusiai, o kartu apmąsto savo giminės, kilusios iš šiandien Ukrainai priklausančio Lvivo, mitologizuotą istoriją. Katerynos Michalicynos ir Mirkos Szychowiak eilėraščius sieja jautrumas gamtos pasauliui, iš kurio poetės semiasi įstabių, nekasdieniškų, simbolių prisodrintų vaizdų ir leksikos. Halynos Kruk ir Romano Honeto poezija ypatingą dėmesį skiria įtampai tarp gyvenimo ir mirties, niekio ir vienišumo temoms, taip pat netradiciškai naudoja religinius motyvus. Avangardiniai Jurijaus Zavadskio eilėraščiai visų pirma byloja apie laisvės poreikį, kuris itin sustiprėja ieškant priebėgos slėptuvėje. Su mįslingais – forma ir eksperimentiniais – Adamo Leszkiewicziaus eilėraščiais juos sieja gyva mus supančio komunikacinio triukšmo pagava bei dėmesys literatūrinės raiškos ir poeto individualybės laisvei. Ostapas Slyvynskis , rašantis apie „žodį-dvelktelėjimą“, kuria lyrinius kalbos ir šalies vaizdinius kaip laisvės ir apsisprendimo, bet kartu ir atsakomybės erdves. Dariuszas Suska savo eilėraščiuose balansuoja tarp intelektualinės, filosofinės poezijos ir vaizduotės, sapnų bei nuojautų poezijos. Iryna Šuvalova užburia skaitytoją meditaciniu dainingumu, apie svarbius, dramatiškus dalykus rašydama su ironija ir humoru ginčijasi su literatūrinėmis konvencijomis. Justynos Bargielskos stilius toks pat ironiškas ir subtilus, ji taipgi siūlo skaitytojams kitokį požiūrį į poeziją, nors kelia amžinus meilės ir mirties, laikinumo ir netekčių, atminties ir užmaršties klausimus. Antologijos pabaigoje suteikiame

žodį dviem ukrainiečių poetams: Olesiai Mamčyč ir Dmytro Lazutkinui . Ji rašo lakoniškai, jis (išskyrus paskutinį, trumpiausią, rinkinio eilėraštį) – išsamiai; ji eina link pasakėčios, jis – link epo, prakalbos, gavendos. Tačiau abu kalba apie tą patį: apie gyvenimą, žmonių tarpusavio santykius,

poeziją, o išraiškingiausiai – apie vykstantį karą, didžiąją temą ir didžiąją naštą, kurią bando įveikti poezijoje, neįtikėtinai sukrečiančiu būdu dalydamiesi ta našta su mumis, neleisdami nieko sumenkinti, pražiūrėti arba pamiršti.

Antologijoje „Susitikimai. 100 eilėraščių iš Ukrainos ir Lenkijos“ susitinka skirtingos poetinės idiomos, kūrybinės asmenybės, skirtingi gyvenimiški patyrimai ir požiūriai į literatūrą. Jų dėka gimsta turtinga įvairiaspalvė knyga, itin reikšminga šią istorinę akimirką – regint Ukrainoje vykstančią tragediją ir poreikį stiprinti ryšius tarp mūsų tautų, –nors kartu peržengianti mūsų laikmečio ribas, bylojanti ir apie šimtmečius kuriamą Ukrainos bei Lenkijos kultūrinę bendrystę. Dėkojame visiems šioje knygoje skelbiamiems autoriams, nemažai jų dalyvauja ir kitose Literatūros instituto iniciatyvose, siekiančiose tiesti tiltus tarp Ukrainos ir Lenkijos, visų pirma plėtoti nuo 2022 metų kovo 24 dienos veikiantį portalą ukrainiečių kalba www.posestry.eu . Reiškiame padėką vertėjams, be kurių nebūtų šios knygos: Antanui A. Jonynui ir Eugenijui Ališankai. Taip pat dėkojame leidyklai „Tyto alba“, kuri ėmėsi „Susitikimų...“ leidybos, taip pat visiems, prisidėjusiems prie šio projekto. Kaip paskutiniame antologijos eilėraštyje rašo Dmytro Lazutkinas, poezija yra „kova su šešėliu“, – su tokia žinia įduodame knygą skaitytojams į rankas.

Krokuva, 2022 10 10

Ewa Goczał

1.

ПЛАСТУНКА N

Так відступало твоє дитинство –ставився голос, губились друзі, високо в небі міцно і стисло висло життя, мов сережка у вусі.

Так ми жили – голосні й недолугі, вплетені в часу стрічку трофейну, блудні поборники буґі-вуґі, скурвлені діти міцного портвейну.

Ти одягала військові боти, бігла до школи – пенал, олівчик.

Все ще попереду – перші аборти, татові джинси, мамин ліфчик.

Ще підіймало звивисту хвилю.

Срібна розгромлена клавіатура ще формувала основи стилю –так починалася контркультура.

1.

PLOKŠTELĖ N

Taip ir tolo tavo vaikystė –keitės balsas, draugužiai pranyko, ir būtis tarsi auskaras švysčiojo ausyje lyg padangių aukštybėj.

Tokie buvom – įtūžę ir aršūs, įpinti į laiką trofėjinį, bugivugio vaikai išsitaršę, nuo pigaus apsinešę portveino.

Tu avėjai kerziniais botfortais, o mokykloj – penalas, pieštukai. Ateity dar pirmieji abortai, tėvo džinsai, mamos liemenukas.

Dar putota banga tiktai kilo. Išdaužyta klaviatūra dar formavo pagrindą stiliaus –dar tik gimdė kontrkultūrą.

Сергій Жадан

З теплими гільзами «Біломору», з ковдрами битих студентських акцій

так наполегливо рвався угору

змучений блюз твоїх менструацій.

Що нас єднало? Загоєні сварки

падали в ніч, як у воду весла.

Ми відкривались, творили шпарки.

Теплі вітри мимоволі занесли

смуток у душі, мов мед у соти.

Як ми трималися, Бога ради! –попри усі божевільні гризоти, попри задрочки радянської влади.

Цим і завершилось. Тлінь мажорна, стишена хвиля, сутінь озерна.

Схиблений час розтинає, мов жорна, спільного досвіду темні зерна.

Тільки я знаю – між гострого віття, в перенасиченій біосфері

так лише варто вживати повітря, так лише слід прочиняти двері.

Липне до уст почуття морфеми –альтернативна прозора вода ця.

Те, що було, не розіб’єш на теми.

Так ми кохали. І нам – воздасться.

Serhij Žadan

Ir su gilzėm šiltom „Belomoro“, su paklotais studentiškų tūsų taip aistringai veržės į orą menstruacijų išsunktas bliuzas.

Kas mus jungė? Į naktį kaip irklai į vandenį mūsų barniai nugrimzdavo noriai. Kibirkščiuodavome, atsiverdavom. Švelnūs vėjai kaip medų į korį

sielon nešdavo liūdesio dulkes.

Dieve mano, kaip mes tai tvėrėme! –greta to nesibaigiančio mulkinimo, greta viso sovietinio gėrio.

Tuo ir baigės. Mažoro dūlėsiai, miglos ežero, bangos nuvėsusios.

Tarsi girnos laikas pablūdęs mala patirtį bendrą kaip grūdus.

Tik žinau – ten, kur sąmojis žėri, persotintoje biosferoj tiktai taip verta orą pajusti, tiktai taip dera veržtis iš būstų.

Lūpos jaučia gyvybę morfemos –skaidrūs vandenys – alternatyvūs.

To, kas būta, neskaidysim temom. Taip mylėjom. Ir mums bus atlyginta.

6.

PRAGNIENIE

Chyli się dzień. W ogrodzie wyłamuję przemarznięte pędy żylistka a żona wrzuca je do ognia.

Niskie słońce przenika kwaśny dym i czeka aż wszystko opowiem.

Ziemia obejmuje ogień i płynie przez kosmos. Zamarzają i wysychają morza lasy przeistaczają się w bursztyn i węgiel. Zimne twarzy z onyksu i kwarcu układają się do snu.

Splatają się: słone powietrze szorstka rosa i chłodne dłonie.

Purpurowa strona światła rozpala się i gaśnie.

Kos odzywa się z innego świata. Już nic. (Nie odwracaj się)

TROŠKIMAS

Baigias diena. Darže laužau nušalusias radastų atvašas o žmona meta jas į laužą.

Rūgštus dūmas užkloja žemą saulę ir laukia kol viską papasakosiu.

Žemė apglėbia laužą ir plaukia per visatą. Užšąla ir išdžiūsta jūros miškai virsta gintaru ir anglimi. Abejingi veidai iš onikso ir kvarco ruošias miegoti.

Susipina: sūrus oras šiurkšti rasa ir šalti delnai.

Purpurinė šviesa vakaruose įsiplieskia ir gęsta.

Juodasis strazdas atsiliepia iš kito pasaulio. Jau nieko. (Neatsigręžk.)

І поки світ блює війною

І відступає в порожнечу,

Весна вже ділиться зі мною

На журавлину і лелечу

Тримає силу журавлина, Вичавлюючи страх і згоду,

Коли іде біда первинна

До рук по весняному льоду

Прийдешній час і час минулий

В граматиці застрягли навпіл

Лелеки на гнізді поснули

Іще не прилетівши навіть

Лиш ЗСУ і волонтери

Не сплять. Народжене в підвалі –

За відліком нової ери –

Дитя отримає скрижалі

***

Natalija Belčenko

Ir kol karu pasaulis vemia

Ir traukiasi į tuštumą dykynės, Į gervišką ir gandriškąją dalį

Pavasaris sykiu su manimi dalinas

Sutramdo gerviškoji jėgą, Sugniaužus santarvę ir baimę, Kai per pavasarinį sniegą

Didžioji artinas nelaimė

O laikas būsimas ir būtas

Gramatikoj perpus įstrigo, Gandrai aukštai lizduos užsnūdo

Dar net iš tikro neatskridę

Tiktai kariai ir savanoriai

Nemiega. Rūsyje užgimęs vaikas –

Nuo jo skaičiuosim naują erą –

Delnuos šventąsias plokštes laiko

poezija –

tai kova su šešėliu

dėl teisės pirmam ištraukti

skeletą iš spintos

Dmytro Lazutkin

2022 metų vasarį prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą įžiebė kovą už ukrainiečių kultūros autonomiją ir meninės raiškos laisvę. Dvikalbė poezijos antologija „Susitikimai“ – Lenkijos solidarizacijos su Ukraina projektas, kartu – glausta poetinė Ukrainos ir Lenkijos panorama. Knygoje pateikiama 18 ryškiausių šiuolaikinių Ukrainos ir Lenkijos poetų kūryba. Skirtingų kultūrų, laikysenų, poetinių srovių atstovai susitinka pokalbio apie žmogiškumą ir kūniškumą, apie atmintį ir užmarštį, miestus ir istoriją, ir apie karą –asmeniškai, jautriai, nuodugniai.

Į antologiją įtraukti ir Lietuvos skaitytojams jau pažįstamų, ir visai neatrastų Ukrainos ir Lenkijos poetų kūriniai. Eilėraščius vertė du reikšmingi Lietuvos poezijos lauko atstovai. Vertėjas iš ukrainiečių kalbos – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A. Jonynas. Vertėjas iš lenkų kalbos – „Poezijos pavasario“, Jotvingių premijų laureatas Eugenijus Ališanka.

Kovoje su rusų okupantu ginklas yra ir ukrainiečių kultūra, ji nepakeis tankų ir šautuvų, tačiau primena pasauliui apie Ukrainą, apie jos laisvės ir nepriklausomybės siekius.

Poezijos antologijos sudarytoja

literatūrologė Ewa Goczał