Narcisizmas ir savivertė ............................................................................
O kaipgi narciziški iškrypėliai?.................................................................
Šalutinis kultūros poveikis, skatinantis aukštą savivertę ...................
Kai dėl narcisizmo tampama pažeidžiamu ............................................
Kaip bendrauti su narcisistinėmis asmenybėmis
Ar jūs turite narcisistinės asmenybės bruožų? ....................................
KETVIRTAS SKYRIUS. Nerimastingos asmenybės .........................................
Ką galima pasakyti apie Klerės mamą?
Kaip Klerės mama suvokia pasaulį? ........................................................
nerimas tampa liga ..............................................................................
Iš kur tas
Kaip bendrauti su paranoidinėmis asmenybėmis
Ar jūs turite paranoidinės asmenybės
ŠEŠTAS SKYRIUS. Histrioninės asmenybės ....................................................
Ką galima pasakyti apie Karoliną?
Kaip Karolina suvokia pasaulį? ................................................................
Ar visos isterinės asmenybės būtinai yra moterys? Ir ar visos moterys neišvengiamai yra isteriškos? .......................
Nuo isterijos iki histrioniškumo
Kada truputis histrioniškumo yra naudinga ..........................................
Kai perdėtas histrioniškumas sąlygoja nesėkmę .................................
Kaip bendrauti su histrioninėmis asmenybėmis
Ar jūs turite histrioninės asmenybės bruožų? .....................................
Ką galima pasakyti apie Rafaelį? .............................................................
Rafaelis suvokia pasaulį?
Ar truputis obsesiškumo gali būti naudinga?
Kaip
Pratarmė
Kam reikalinga dar viena knyga apie sunkius žmones –sudėtingas asmenybes?
Sakysit, kažin ar tokios asmenybės pasikeitė: jos tiesiog atspindi žmogaus prigimties įvairovę, apie jas rašoma tokiuose senuose tekstuose kaip Biblija ir „Odisėja“, net kai kurias istorines asmenybes galima pavadinti sudėtingomis. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius mes geriau jas perpratome, suvokėme ir tai, kad jų galima sutikti ne tik psichiatro kabinete.
Be to, tam tikrus asmenybės tipus dabar atpažinti lengviau – ypač ribines ir psichopatinių polinkių turinčias asmenybes, kurios, net ir papildžiusios „baltųjų apykaklių“ gretas, dažnai patenka į naujienas. Joms šiame papildytame leidime skiriami du nauji skyriai.
Kalbant apie narcisistines asmenybes, daugybė tyrimų liudija, kad jų skaičius padidėjo. Tradicinė sistema, ypač švietimo, buvo linkusi traiškyti menkos savivertės ir kaltės jausmo kamuojamas asmenybes. Autoriteto nuosmukis šiais laikais įgalino jas jaustis geriau, bet kartu išlaisvi-
SUNKŪS
kojimą išklausęs draugas gali pareikšti: „Tai manęs nestebina, tu visada taip reaguoji!“ Apstulbstame, galbūt netgi suirztame, nes toks atsakymas mums atrodo keistas. Kodėl jis tikėjosi tokios mūsų reakcijos? Juk galėjome sureaguoti visai kitaip: prašyti kolegos pasiaiškinti arba apsimesti, kad nieko nebuvo, ir toliau palaikyti draugiškus santykius.
Bet ne, seniai mus pažįstantis draugas mato, kad esame linkę vengti mums nemalonių žmonių. Jo požiūriu, tai mūsų charakterio, arba, jei jums labiau patinka, asmenybės bruožas.
Taigi, asmenybės bruožus charakterizuoja mūsų įpročiai – tai, kaip mes suvokiame savo aplinką ir save, kaip esame linkę elgtis ir reaguoti. Juos dažnai perteikiame pasitelkdami tokius būdvardžius: valdingas, bendraujantis, altruistiškas, įtarus, sąžiningas.
Pavyzdžiui, norint priskirti žmogui charakterio bruožą „bendraujantis“, reikės patikrinti, ar jis linkęs ieškoti kitų draugijos ir mėgautis ja skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis (darbe, laisvalaikiu, keliaudamas), ar tai iš tiesų jam įprastas elgesys skirtingose situacijose. Dar didesnė tikimybė, kad jam priskirsime šį asmenybės bruožą, jei sužinosim, kad bendrauti jis linkęs jau seniai – jau paauglystėje turėjo daug draugų ir mėgo grupines veiklas. Ir atvirkščiai, jei įmonėje matome neseniai į darbą priimtą žmogų stengiantis megzti naujas pažintis, to nepakanka tvirtinti, kad jis yra bendraujanti asmenybė. Neturime įrodymų, kad jis linkęs bendrauti ir kitose gyvenimo sferose, kad tai jam yra įprasta. Šis asmuo atrodo
Tačiau yra ir antrasis tikslas – padėti jums geriau pažinti save ir suprasti, ar patys neturite tam tikrų bruožų, kuriais pasižymi mūsų aprašomos sudėtingos asmenybės.
Kiekvieno skyriaus pabaigoje rasite klausimus, kurie padės jums įsigilinti į savo asmenybę. Šie klausimai nėra diagnostinis testas, tai veikiau savirefleksijos įrankis.
Kaip mes klasifikavome sudėtingas asmenybes?
Mes pasirinkome dvylika pagrindinių asmenybių tipų, kurie, panašu, aptinkami visuose kraštuose ir visais laikais, mat jų aprašymų, tiesa, šiek tiek varijuojančių, esama tiek senuose psichiatrijos vadovėliuose, tiek naujausiose klasifikacijose, pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacijos arba naujausioje Jungtinių Amerikos Valstijų psichiatrų asociacijos žinyno versijoje – DSM-5. Žinoma, ši klasifikacija neapima visų tipų sudėtingų asmenybių, su kuriomis galima susidurti, tačiau tikėtina, kad jas atpažinsite, ypač jei nepamiršite, jog egzistuoja ir mišrios formos, kai susiplaka dviem arba trims tipams būdingos savybės.
Kokia prasmė skirstyti žmones? Štai kokios kritikos dažnai sulaukiame dėl klasifikacijų psichologijoje: esą jos ne kas kita kaip įrankis klijuoti žmonėms etiketes bandant juos sudėlioti į „lentynėles“, nors žmonės juk labai skirtingi ir iš esmės jų neįmanoma suklasifikuoti.
Tikra tiesa – kiekvienas žmogus unikalus ir apskritai
charakterio atspalvių yra daugiau nei tų „lentynėlių“, kad ir kokią klasifikavimo sistemą pasirinktume. Tačiau negi vien dėl to pastangos klasifikuoti tampa beprasmės?
Imkime pavyzdį iš kitos srities – meteorologijos. Dangus niekada nebūna toks pats; kasdien vėjas, debesys ir saulė kuria vis kitokį paveikslą. Tačiau meteorologai skiria keturių formų debesis: plunksninius, kamuolinius, sluoksninius ir lietaus, taip pat egzistuoja mišrios formos – pavyzdžiui, kamuoliniai lietaus debesys. Tai paprasta klasifikacija. Tačiau žinant debesų tipus, kuriems suskaičiuoti užtektų abiejų rankų pirštų, galima tiksliai apibūdinti bet kokį debesuotą dangų. Žinoma, nėra dviejų visiškai vienodų kamuolinių debesų, kaip ir nėra dviejų identiškų charakterių, tačiau vis tiek juos galima priskirti tai pačiai klasei.
Tęskime palyginimą. Jei daugiau išmanysime apie debesis, tai netrukdys mums mėgautis nuostabiu dangumi.
Lygiai taip ir žinios apie vieną kitą asmenybės tipą netrukdys mums mėgautis bičiulių ir artimųjų draugija nemėginant jų klasifikuoti. Tačiau, jei prireiktų, šiek tiek žinių apie debesis gali padėti mums nuspėti orą artimiausiomis valandomis, o žinios apie sudėtingas asmenybes padės geriau išlaviruoti tam tikrose situacijose.
Nustačius asmenybės tipą, psichologams ir psichiatrams lengviau perprasti pacientų reakcijas į įvairias situacijas ir nuolat tobulinti taikomos psichoterapijos metodus ar siūlyti medikamentinį gydymą. Pavyzdžiui, identifikavę ir apibrėžę keletą bruožų, būdingų vadinamosioms ribinėms asmenybėms, kurios aprašomos pirmame sky-
SUNKŪS
Savo seminarų dalyviams sakome, kad reikia priimti sudėtingas asmenybes, ir toks teiginys dažnai išprovokuoja nepritarimą ir prieštaravimų. Kaip jas priimti, juk jų elgesys netoleruotinas arba, jei tiksliau, nepriimtinas? Tiesą sakant, mes jūsų neprašome sudėtingoms asmenybėms pasyviai nusileisti, nes tai suteiktų joms galimybę jums kenkti (o dažnai – ir sau). Veikiau siūlome susitaikyti su jų, kaip žmogiškųjų būtybių, egzistavimu. Tai jums netrukdys uoliai stengtis nuo jų apsisaugoti.
Štai dar vienas palyginimas. Jūs atostogaujate prie jūros, o kitą dieną planuojate plaukti laivu. Tačiau pabudęs matote, kad dangus apniukęs, pučia stiprus vėjas ir leistis į išvyką būtų neprotinga. Galite būti nepatenkintas, bet, tikėtina, dėl to stipriai neširsite – vadinasi, jūs priimate faktą, kad oras prie jūros gali būti blogas. Tai nesutrukdys jums prisitaikyti prie situacijos ir tą dieną susiplanuoti kitą veiklą. Tai štai, sudėtingos asmenybės – kaip gamtos reiškiniai: jų visada buvo ir visada bus. Pykti ant jų taip pat beprasmiška, kaip ir pykti dėl blogo oro ar gravitacijos.
Dar viena priežastis, kodėl tokius žmones reikėtų priimti, yra ta, kad jie patys nepasirinko būti sudėtingomis asmenybėmis. Veikiami paveldimumo ir auklėjimo, šie žmonės išsiugdė tam tikrus įpročius, kurie retai išeina jiems į naudą, tad galima manyti, jog tai ne visai jų kaltė. Kas laisva valia rinktųsi būti perdėtai nerimastingas, perdėtai impulsyvus, perdėtai įtarus, perdėtai priklausomas nuo kitų ar neįtikėtinai pedantiškas?
Atstūmimas dar nė vieno geresnio nepadarė, o ypač tų
SUNKŪS ŽMONĖS
gėrė. Atsargiai ėmiau ją kalbinti – jaučiau, kad ji tuoj sprogs, kartais jos akyse pasirodydavo ašaros. Galiausiai mes susibendravome, man pavyko ją prajuokinti, bet aš jos negirdžiau – ji pati kelis kartus užsisakė gėrimo, nors man labiau norėjosi, kad ji sulėtintų tempą ir nebegertų.
Galiausiai ji kone užvirto ant manęs ir pasakė: „Išsivesk mane.“
Išvedžiau ją lauką, ji svirduliavo, aš pasisiūliau sėsti kartu į taksi ir palydėti iki namų. Tačiau ji mane nustebino pasakydama: „Ne pas mane, pas tave.“ Vėliau taksi ji sumurmėjo: „Tas asilas turbūt jau išėjo, o aš nenoriu miegoti viena.“ Kai pagaliau atsidūrėme mano namuose, ji jau vos laikėsi ant kojų, griuvo ant mano lovos ir iš karto užmigo. Situacija buvo nesmagi. Atsiguliau kitoje lovos pusėje, buvo jau vėlu, bet man sunkiai sekėsi užmigti.
Kai pramerkiau akis, lovoje gulėjau vienas, o tada pasirodė ji, gaivi ir žvali, su man paruoštu kavos puodeliu rankoje. Mes kalbėjomės toliau, lyg niekur nieko, ji nenuleido nuo manęs akių ir man neliko jokių abejonių, kad jai patinku. Po to mes nuėjome į virtuvę išgerti dar po puodelį kavos, pasibučiavome ir netrukus atsidūrėme lovoje. Jaučiausi kaip rojuje. Tačiau kartu prasidėjo ir pragaras!
Žiuli nuotaika labai permaininga, ją sugadinti gali bet kokia smulkmena, ji greitai supyksta, ypač kai jai susidaro įspūdis, kad aš jos nesiklausau arba per daug laiko leidžiu naršydamas telefone. Net kai vakarojame su draugais, turiu nuolat jai rodyti dėmesį, kitaip grįžtant namo manęs lauks verksmai ir skundai, kaip antai: „Tu nekreipi į mane dėmesio, ir tai normalu, nes visi tavo draugai už mane įdomesni.“
Blogiausia, kad ji nepasitiki savimi, bet tai turbūt būdin -
Ribinės asmenybės
ga menininkams. Ji studijavo menus, bet nebaigė, paskui įsidarbino mažoje dizaino agentūroje ir, kiek supratau, viršininkas ją palaiko morališkai ir stengiasi, kad ji liktų dirbti jam. Anksčiau ji dažnai keitė darbus dėl konfliktų arba, kaip pati sakė, dėl to, kad kiti ant jos pykdavo. Žvelgdamas į jos kūrinius matau, kad ji talentinga, ji juos man rodo tikėdamasi pagyrų, bet kartais mesteli: „Tai nesąmonė! Tu nieko neišmanai!“
Žiuli turi vaikystės draugę sodininkę ir vis kartoja, kad norėtų viską mesti ir gyventi kaip ta draugė, bet aš, matydamas, kaip jai reikia vakarėlių, sunkiai įsivaizduoju ją gyvenančią kaime. Man susidaro įspūdis, kad, neskaitant tos draugės, su kitais bičiuliais ji dažnai susipyksta – nuo tada, kai susipažinome, tie, kuriais ji pasitikėjo, kažkur dingo, o nauji pažįstami, apie kuriuos man vis pasakodavo, irgi neilgai ištvėrė. Taip pat kelis kartus mačiau ją kivirčijantis su pardavėjais – taip, jie tikrai elgėsi nemaloniai, bet vis tiek... Mačiau ją ir gatvėje barantis su nepažįstamais žmonėmis, kurie, jos tikinimu, ją pastūmė ar į ją spoksojo. Kai jai būna bloga diena, ji greitai užsiplieskia.
Kai mane iš tiesų suerzina, pavyzdžiui, vakarėlyje per daug išgeria arba ima ant manęs rėkti be priežasties, ir aš imu jai priekaištauti, ji iškart apsipila ašaromis ir ima šaukti: „Žinau, kad esu kvaila, žinau, kad tu nori manęs atsikratyti!“ Vieną dieną, kai buvau ant jos užpykęs ir neatsakiau į žinutes, radau ją namie apsnūdusią – ji buvo išgėrusi visą buteliuką raminamųjų vaistų ir man teko ją vežti į ligoninę, kad išplautų skrandį. Įpratau dieną greitai atsakyti į jos žinutes, ir dar su šypsenėlėmis – žinau, kad jai tai patinka.
Ji išgyvena liūdesio periodus, per kuriuos su manimi ne -
domais Žiuli pykčio protrūkiais, per kuriuos ji laužė daiktus, kartą net trenkė į duris ir susižalojo ranką.
Žiuli jau atitinka mažiausiai penkis kriterijus, kad galėtų būti priskirta prie ribinių asmenybių, bet iš dalies ji atitinka ir daugiau kriterijų.
• Pavojingas impulsyvumas, pasireiškiantis bent dviejose srityse. Žiuli nevartoja alkoholio nuolat, bet kartais jo padaugina ir taip sukelia pavojų sau. Ji pasakojo Žanui, kad apgirtusi ne kartą turėjo seksualinių santykių su vaikinais, kuriuos vos pažinojo, ir dėl to vėliau gailėdavosi. Be to, ji yra patyrusi perdėto išlaidumo priepuolių, dėl kurių viršijo kredito limitą ir paskui jai buvo sunku įvykdyti finansinius įsipareigojimus.
• Savižudiškas elgesys. Žiuli prisigėrė raminamųjų, nors ir neturėjo tikslo nusižudyti, vėliau ji prisipažino Žanui, kad šitaip pasielgia jau trečią kartą, pirmasis buvo paauglystėje. Jai pasisekė arba ji buvo pakankamai įžvalgi, kad negertų stipresnių vaistų.
• Tuštumos jausmas, jausmas, kad nebėra emocijų, noro ar net savivaizdžio, – savijauta, artima Žano minimiems mįslingiems liūdesio periodams.
• Bet, kitaip nei kai kurioms kitoms ribinėms asmenybėms, Žiuli nebūdingos mintys apie persekiojimą, kartais net su klausos haliucinacijomis persekiojimo ar nuvertinimo temomis. Pavyzdžiui, vienai pacientei streso ir egzistencinių nesėkmių akimirkomis įsivaizduojamas balsas kartodavo: „Tu esi bloga, niekam tikusi.“ Žiuli taip pat niekada nėra užsiminusi apie disociacijos epizodus – atvejus, kai žmogui atrodo, kad jis yra atsisky -
Ribinės asmenybės
ręs nuo savo kūno, atskirtas nuo realaus pasaulio, kai jis jaučiasi esantis kažkur kitur.
Tačiau pastaruosius kelerius metus Žiuli pavyko pasiekti stabilumo profesiniame gyvenime – žinoma, iš dalies dėl to, kad viršininkas ją palaiko ir moka elgtis su tokiomis asmenybėmis: stengiasi būti nuoseklus, rodo jai dėmesį ir pagarbą, išlaiko pageidaujamą atstumą. Jis taip pat nesureikšmina Žiuli perdėto dramatizmo, yra susitaikęs su faktu, kad ji visada tokia bus ir kad, jos akimis, tai nėra nei vaidyba, nei bloga valia.
Be to, nors Žiuli retkarčiais piktnaudžiauja alkoholiu, ji nepradėjo vartoti narkotikų ir išliko atsargi kasdieniame gyvenime.
Ji nepradėjo malšinti vidinio skausmo žalodama save, nors tai būdinga jaunoms merginoms, pasižyminčioms ribinės asmenybės bruožais, nesusirgo ir bulimija.
Ir, galiausiai, Žiuli pavyksta išsaugoti santykius su Žanu, nes jis, kaip ir jos viršininkas, geba ją priimti tokią, kokia yra, be to, laikui bėgant Žiuli impulsyvumas mažėja, nuotaika tampa stabilesnė, o tai irgi būdinga ribinėms asmenybėms.
Žiuli galėtų padėti psichoterapijos kursas, tačiau kol kas jai nepavyksta rasti tinkamo specialisto, nes išgyvendama idealizacijos fazę galvoja: „Mano psichoterapeutė nuostabi, ji viską supranta!“, o perėjusi į nuvertinimo fazę nuomonę pakeičia: „Man ji visiškai nepadeda – atrodo, aš keliu jai nuobodulį.“
Taip pat iš baimės, kad gali „suzombėti“ arba „tapti priklausoma“, ji nenori vartoti jokių vaistų – atsisakė net tada, kai depresyviuoju periodu bendrosios praktikos gy-
Chadidža yra itin jautri, nerimastinga asmenybė, kuri bijo būti atstumta ir dažnai pasiduoda nuotaikų kaitai. Tačiau jos nuotaika banguoja ne taip stipriai kaip Žiuli, ir ji nesielgia rizikingai. Chadidžai pavyko sukurti stabilų santykį su psichoterapeute. Jai kartais kyla abejonių dėl karjeros, bet ji niekada impulsyviai nemetė darbo. Ji pripažįsta, kad norėdama susikurti ramesnį emocinį gyvenimą be pagalbos neišsivers. Ji kilusi iš šešių vaikų šeimos, bet neturi itin traumuojančių prisiminimų, išlikęs tik įspūdis, kad tėvai „niekada neturėjo jai laiko“.
O vyrai?
Manoma, kad ribinis asmenybės sutrikimas labiau būdingas moterims: „Vienam vyrui tenka penkios moterys“, – sakė gerasis daktaras Potsas iš filmo „Mergina su trūkumais“ (žiūrėti toliau), ir šis prietaras, žinoma, turėjo įtakos ribinių asmenybių diagnostikai tarp vyrų.
O gal mes labiau toleruojame impulsyvų ir nestabilų vyrų elgesį, netgi piktus žodžius ir smurtinius veiksmus, kaip ir emocinį nestabilumą?
Dar viena galima tokio požiūrio priežastis yra ta, kad vyrai rečiau kreipiasi į specialistus ir ieško pagalbos, vyriškumas suvokiamas kaip savarankiškumo ir savitvardos sinonimas, o kai kuriems vyrams tai sunkiai suderinama su ėjimu pas psichologą ar psichiatrą (Juk tikri vyrai neverkia!).
Iš tikrųjų naujausi epidemiologiniai tyrimai atskleidė, kad tarp vyrų ribinis asmenybės sutrikimas beveik toks pat
SUNKŪS ŽMONĖS
paskui man kitą dieną tenka pasitelkus savo diplomatinius įgūdžius taikytis su draugais. Vieną dieną jį namie ištiko stiprus pykčio priepuolis, nes namo grįžau vėliau nei paprastai – tiesiog vakarojau su kolegomis ir šiek tiek išgėriau, bet jis įsikalbėjo, kad aš su kažkuo flirtavau, ir pradėjo daužyti baldus, sulaužė lempą, paskui išėjo ir sėdęs į automobilį išvažiavo – išgirdau tik cypiančias padangas. Išsigandau, kad Pjeras neiškrėstų kokios kvailystės, mat vienas iš nedaugelio seniai jį pažįstančių draugų pasakojo, kad jaunystėje, kai būdavo nelaimingas, jis dažnai įsiveldavo į muštynes su nepažįstamais žmonėmis gatvėje, baruose ar naktiniuose klubuose, – tarsi norėtų atsikratyti liūdesio ir pykčio, priversdamas už tai sumokėti kitus, o ne prisiimdamas kaltę pats. Man buvo taip baisu, kad nuėjau miegoti pas draugę. Naktį jis grįžo namo ir, radęs butą tuščią, iškart man paskambino, atsiprašinėjo ir kone su ašaromis prašė jo nepalikti. Priešingai nei kitos poros, mudu vis dar mylime vienas kitą, tik kartais imu abejoti, ar ilgai tai truks. Jis prisidarė skolų nusipirkęs automobilį ne pagal išgales, bet vis tiek amžiais veržiasi sumokėti bendrą sąskaitą, kai valgome restorane su draugais. Kartais jis prisiekinėja viską mesiantis – sako, pasirinkęs šį darbą tik todėl, kad bijojęs daryti ką nors kita, ir dabar turėtume viską palikti, nes jis nori atidaryti nardymo mokyklą tropikuose. Aš noriu vaiko, bet jis nerodo didelio entuziazmo, atkalbinėja mane sakydamas, kad tam reikia susikurti geresnes materialines sąlygas. Žinau, kad jo vaikystė buvo nelaiminga: tėvas mušė mamą, ir ji išėjo iš namų, kai jam buvo treji, paskui jis buvo patikėtas tetos globai, ten buvo vyresnių pusbrolių, kurie su juo elgėsi ne itin gerai, o dėdė visai nekreipė į jį dėmesio.
Žinau, kad turiu daugiau bendrauti su žmonėmis, mažiau reaguoti į kritiką, mažiau abejoti savo verte kitų akyse… Bet negaliu to padaryti.
Visais laikais netrūko „sunkių“ žmonių – sudėtingų asmenybių, kurių elgesys erzina, kenkia bendrabūviui ir netgi jiems patiems. Ribinės, narcisistinės, psichopatinės, paranoidinės, nerimastingos, obsesinės, šizoidinės, depresinės asmenybės – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Iš kur tokia įvairovė? Pasak mokslininkų, tokių asmenybių genai atlaikė natūraliąją atranką ir atkeliavo iki šių laikų, nes tam tikros jų charakterio savybės buvo naudingos – ir pačiam individui, ir visuomenei. Juk vikingai nebūtų atradę Islandijos ar plaukę užkariauti Europos, jei dėl visko būtų nerimavę. Ir turbūt tik nerimastingų ir obsesiškų individų dėka drakarai buvo taip gerai suprojektuoti ir aprūpinti maisto atsargomis. Bet ką daryti, jei perdėm nerimastinga, narcisistinė, obsesinė ar psichopatinė asmenybė yra tavo viršininkas ar šeimos narys?
Knygoje „Sunkūs žmonės“ Ch. André ir F. Lelord'as, remdamiesi moksliniais tyrimais, aprašo 12 sudėtingos asmenybės tipų ir pateikia patarimų, kaip tokius žmones atpažinti ir priimti, kaip bendrauti ir ko jokiu būdu nedaryti, jei norite su jais sugyventi. Tai neįkainojamas instrumentas kiekvienam, susiduriančiam su „sunkiais“ žmonėmis namie ar darbe.
CHRISTOPHE ANDRÉ (Kristofas Andrė; g. 1956) – prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas, vienas iš pagrindinių kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje. Parašė apie 30 knygų, iš kurių populiariausia Lietuvoje – „Netobuli, laisvi ir laimingi“ (2014).
FRANÇOIS LELORD (Fransua Lelioras; g.1953) – prancūzų psichiatras ir rašytojas. Kartu su Ch. André parašė 4 knygas psichologinėmis temomis, o jo romanas „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ (2015) buvo išleistas 35 šalyse.
