Issuu on Google+

– Norėčiau užkasti ką nors brangaus visur, kur esu laimingas; tada senatvėje, kai būsiu vargšas ir bjaurus, sugrįžęs išsikasčiau ir viską prisiminčiau.

Evelyn Waugh (Ivlinas Vo, 1903–1966) – vienas keisčiausių, subtiliausių ir įtakingiausių XX a. britų rašytojų. Negailestingais paradoksais ir kandžiomis replikomis išgarsėjęs autorius, žmogus, atsivertęs į katalikybę, lėmusią jo izoliaciją nuo visuomenės. Ekscentriškas, nepakenčiamas, nesugyvenamas, tačiau pripažintas visame pasaulyje.

„Sugrįžimas į Braidshedą“ – kultinis Evelyno Waugh romanas, be kurio šiuolaikinė britų literatūra sunkiai įsivaizduojama. Visą „Braidshedo“ grožį sudaro jo nepakartojamas stilius, sarkazmas ir meilė nykstančiai Anglijos esmei – dvarams, sukaupusiems angliškąjį žavesį, Oksfordui, kurio mitą kaip tik ir pradeda formuoti ši knyga. Pagrindinė romano mintis – žmonėms reikia atramos ir paspirties, kai stabilus atrodęs pasaulis ima trupėti ir griūti. Tokio vertybių saulėlydžio metu orientyru gali tapti tikėjimas. Tačiau ar tampa? Per Antrąjį pasaulinį karą karininkas Čarlzas Raideris ir jo kuopa apgyvendinami Marčmeinų Braidshedo dvare, su kuriuo Raideris susijęs neišardomais ryšiais: ši šeima paliko Čarlzo gyvenime gilų pėdsaką. Antrasis Marčmeinų sūnus Sebastianas, geriausias Čarlzo draugas iš Oksfordo laikų, duktė Džulija, vos neištekėjusi už Čarlzo, ir visi kiti šios nykstančios giminės atstovai iškyla jo atmintyje kaip savotiški katalikų tikėjimo įkaitai. Kiekvienas Marčmeinų šeimos narys eina savo gyvenimo keliu, kurio posūkiai ne visuomet suprantami Raideriui. Tačiau jis stebi šią yrančią šeimą su liūdesiu, nuostaba ir meile. Dievas savo malonę skleidžia mums nesuvokiamais būdais, ir niekuomet nežinai, kur ir per ką ji pasireikš, teigia E. Waugh. Subtilaus, nykstančio grožio kupinas romanas – tarsi Anglijos saulėlydžio ir žmogaus sielos atvaizdas.


Sugrážimas á Braidshedà

3


4

Evelyn Waugh

UDK 820-3 Va379

Evelyn WAUGH BRIDESHEAD REVISITED Penguin Books, London, 2003

Serija „Klasika“

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

ISBN 978-9986-16-805-8

© Copyright © © © ©

BRIDESHEAD REVISITED Evelyn Waugh, 1945 All rights reserved Rasa Drazdauskienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2010 Ilona Kukenytë, viršelio dizainas, 2010 „Tyto alba“, 2010


Sugrážimas á Braidshedà

Autoriaus pastaba Aš – tai ne aš; tu – ne jis ir ne ji; jie – ne jie E. W.

Skiriama Laurai

5


Sugrážimas á Braidshedà

7

Pratarmë Šis romanas, dabar perleidþiamas su daugeliu smulkiø priedø ir keletu nemenkø iðkarpymø, kadaise man kainavo pelnytà amþininkø pagarbà ir nuvedë á anksèiau nepaþintà gerbëjø laiðkø bei spaudos fotografø pasaulá. Gali bûti, kad pasielgiau arogantiškai, pasirinkdamas tokià plaèià temà – kaip Dievo malonë veikia kelis skirtingus, bet glaudþiais ryðiais susijusius veikëjus – taèiau neketinu dël to teisintis. Kiek mažiau esu patenkintas romano pavidalu, nors labiausiai á aká krintanèius trûkumus galbût pateisina aplinkybës, kuriomis jis buvo raðomas. 1943 m. gruodá, leidþiantis parašiutu, man pavyko nesunkiai susižeisti ir gauti galimybæ pailsëti nuo karo tarnybos. Poilsá pratæsë supratingas pulko vadas, leidæs pasilikti atsargoje iki 1944 m. birželio, kol knyga buvo baigta. Raðiau jà su man nebûdingu ákarðèiu, be to, nekantravau gráþti á karà. Tai buvo niûrus kasdieniø trûkumø ir grësmingø pavojø laikas, paþenklintas sojø pupeliø ir paèios paprasèiausios anglø kalbos, todël knygà smelkte smelkia savotiškas godulys, smaguriavimasis maistu ir vynu, gardþiavimasis buvusia ir iðnykusia prabanga, mëgavimasis retorika bei kalbos puoðmenomis; dabar, kai nebereikia alkti, visa tai man atrodo neskoninga.


8

Evelyn Waugh

Todël riebiausius aprašymus šiek tiek sušvelninau, taèiau neiðmeèiau, nes jie yra esminë knygos dalis. Ilgai dvejojau, kà daryti su pratrûkusia Dþulijos aimana apie mirðtamà nuodëmæ ir lordo Marèmeino prieðmirtiniu monologu. Be abejo, në neketinau tiksliai perteikti jø pasakytø žodžiø. Šie aprašymai visai kitokie negu, pavyzdžiui, ankstyvieji Èarlzo pokalbiai su tëvu. Dabar, raðydamas realistiná romanà, nedrásèiau jø áterpti. Taèiau atkûriau juos kiek ámanoma panaðesnius á tikrovæ, kadangi jie, kaip burgundiðkas vynas (daugelyje romano leidimø paminëtas su klaidomis) ir mënesiena, lëmë raðymo nuotaikà, be to, patiko daugumai skaitytojø, nors tai ir nëra pati svarbiausia prieþastis. 1944 m. pavasará niekaip (jokiu bûdu) nebuvo galima numatyti, kad netrukus kils toks susiþavëjimas senaisiais Anglijos dvarais. Tada atrodë, kad protëviø dvarai ir valdos, didþiausias mûsø tautos meninis pasiekimas, galutinai pasmerktos, kad jos suþlugs apiplëðtos, kaip XVI a. vienuolynai. Todël raðiau apie jas negailëdamas spalvø, aistringai ir nuoðirdþiai. Ðiandien Braidshedo dvaras bûtø atvertas turistams, jo turtai išeksponuoti profesionalø, o þemës valdos priþiûrimos geriau negu lordo Marèmeino laikais. Anglø aristokratija puikiai gebëjo iðsaugoti savo tapatybæ, nors tuomet tai atrodë neámanoma. Huperio proverþis buvo sulaikytas. Tad didelæ ðios knygos dalá sudaro panegirika prie tuðèio karsto. Taèiau knygos niekaip nepavyktø padaryti ðiuolaikiðkesnës, sykiu visiðkai nesunaikinant. Jaunesnës kartos skaitytojams jà siûlau kaip atmintá apie Antràjá pasauliná karà, o ne apie treèiàjá ir ketvirtàjá deðimtmetá, kurie neva joje aprašyti. Kum Floris, 1959 m.

E. W.


Sugrážimas á Braidshedà

9

PROLOGAS

Sugráþimas á Braidshedà

Pasiekæs treèiosios kuopos pozicijas kalvos virðûnëje, stabtelëjau ir atsigræþæs paþvelgiau þemyn á stovyklà, tik dabar iðnirusià pilkoje ankstyvo ryto migloje. Ðiandien mes ið èia pasitrauksime. Mums atþygiavus – tai buvo prieð tris mënesius – viskà dengë sniegas; dabar jau iðsprogo pirmi pavasario lapeliai. Tada maniau: kad ir kokie baisûs nusiaubties vaizdai manæs lauktø prieðakyje, þiauresnio uþ ðá tikrai nebepamatysiu, o dabar suvokiau neiðsineðiàs ið èia në vieno ðviesesnio prisiminimo. Èia mirë meilë, siejusi mane su kariuomene. Tai buvo galinis tramvajaus linijø mazgas, tad gráþtantys ið Glazgo ákauðæ kareiviai galëjo ramiai snausti, þinodami bûsià paþadinti kelionei pasibaigus. Nuo tramvajaus stotelës iki stovyklos vartø reikëjo ðiek tiek paëjëti pësèiomis – ketvirtá mylios, lygiai tiek, kad spëtø uþsisagstyti uniformas ir pasitaisyti kepures prieð praeidami sargybos postà; ketvirtis mylios betonuoto kelio, paðalëse apaugusio þole. Tai buvo paskutinë miesto riba. Uþ jos baigësi tankiai uþstatyta vienodø gyvenamøjø kvartalø bei kino teatrø teritorija ir prasidëjo tolimasis uþnugaris. Ten, kur buvo árengta stovykla, dar visai neseniai plytëjo ganyklos ir ariamoji þemë; kalvos papëdëje tebestovëjo


10

Evelyn Waugh

ûkininko sodyba, mûsø paversta bataliono kanceliarija; kitados buvusià sodo tvorà kai kur tebegoþë vijokliai; uþ prausyklø tebeaugo gal pusë akro senø suþalotø vaismedþiø. Ûkis buvo pasmerktas dar prieð kariuomenei ateinant. Bent vieni taikos metai – ir nebebûtø likæ nei sodybos, nei tvoros, nei obelø. Jau dabar pusmylis betonuoto kelio tásojo tarp plikø molio sankasø, o abipus jo þiojinèiø grioviø labirintas rodë, kur savivaldybë numatë tiesti nuotekø sistemà. Dar vieni taikos metai  – ir sodyba bûtø virtusi gretimo priemiesèio dalimi. Kad bûtø nugriauti, dabar laukë ir barakai, kuriuose mes perþiemojome. Kitapus kelio, net þiemà beveik visai dengiami tankiai apglëbusiø medþiø, stûksojo daugelio ironiðkø komentarø taikinys, miesto pamiðëliø namai, kuriø ketaus tvorelës ir prakilnûs vartai gëdingai pranoko mûsø spygliuotos vielos aptvarus. Graþesnëmis dienomis bûdavo matyti, kaip pamiðëliai slampinëja ir striksi tvarkingais þvyruotais takeliais bei dailiai priþiûrimose pievutëse; laimingi kolaborantai, atsiþadëjæ nelygios kovos, atsisakæ abejoniø, atlikæ pareigà, neginèijami ir teisëti paþangos ðimtmeèio ápëdiniai, patenkinti jiems tekusiu paveldu. Žygiuodami pro ðalá, kareiviai juos sveikindavo garsiais ðûksniais: „Suðildyk man lovà, bièiuli, greit ateisiu“, – bet Huperis, neseniai mobilizuotas mano bûrio vadas, pavydëjo jiems privilegijuoto gyvenimo: – Hitleris kaipmat sugrûstø juos á dujø kameras, – kalbëjo jis, – manau, mums reikëtø ðio to ið jo pasimokyti. Èia að vidurþiemá þygio þingsniu atvedþiau stiprius, vilties kupinus vyrus; keliantis ið ðalies gilumos virþynø á ðá uostamiestá tarp jø pasklido kalbos, kad mus pagaliau siøs á Artimuosius Rytus. Taèiau bëgo dienos, pradëjome valyti sniegà ir lyginti paradø aikðtæ, ir að maèiau, kaip jø nusivylimas virto visiðku nuolankumu likimui. Jie uodë kvapus,


Sugrážimas á Braidshedà

11

sklindanèius ið kepta þuvim prekiaujanèiø uþeigø, gaudyte gaudë paþástamus, taikius garsus – darban kvieèiantá fabriko ðvilpukà, ðokiø orkestro muzikà. Iðeiginëmis dienomis pradëjo stoviniuoti gatvëse, o pamatæ ateinantá karininkà stengdavosi pasitraukti, nenorëdami atiduoti pagarbos ir pasirodyti skystablauzdžiai neseniai susirastoms drauguþëms. Kanceliarijoje kaupësi praneðimai apie smulkius nusiþengimus ir praðymai suteikti atostogas dël asmeniniø prieþasèiø; dar neiðauðusi diena prasidëdavo besistengianèio iðsisukti nuo tarnybos simulianto zirzimu ir niauriais, pagieþingais ásiþeidusiø vyrø žvilgsniais. O aš – pagal visas taisykles turintis juos ákvëpti, – kuo galëjau jiems padëti, beveik neástengdamas padëti pats sau? Kol èia buvome, pulkininkas, kitados vadovavæs sudarant batalionà, buvo paaukštintas ir perkeltas kitur, o á jo vietà ið kito pulko atkeltas jaunesnis, ne toks geras žmogus. Karininkø valgykloje beliko vos keletas savanoriø, su kuriais karo pradþioje drauge buvau apmokytas; kiti iðsklido kas kur – vieni gavo invalidumà, kiti buvo paaukštinti ir paskirti á kitus batalionus, treti ásitaisë dirbti ðtabe, ketvirti savanoriais uþsiraðë á specialiuosius bûrius, vienas þuvo per pratybas ðaudykloje, dar vienà nuteisë karo lauko teismas, – o jø vietas uþëmë mobilizuoti ðauktiniai; dabar kareivinëse be paliovos grojo radijas ir prieð vakarienæ bûdavo iðgeriama daug alaus: viskas nebe taip kaip anksèiau. Èia að, trisdeðimt devyneriø metø, virtau seniu. Vakarais jausdavausi nuvargæs ir sustingæs, nenorëdavau niekur eiti ið stovyklos, ëmiau savintis tam tikrus krëslus ir laikraðèius, prieð vakarienæ reguliariai iðgerdavau tris taures dþino – nei daugiau, nei maþiau, – ir iðkart po devintos valandos þiniø eidavau miegoti. Likus valandai iki signalo keltis visad jau bûdavau atsibudæs, kamuojamas neramiø minèiø.


12

Evelyn Waugh

Èia mirë mano paskutinë meilë. Jos mirtis visai nebuvo ypatinga. Kartà, artëjant paskutinei dienai stovykloje, kaip visada atsibudau prieð signalà keltis ir gulëjau Niseno barake, stebeilydamasis á aklinà tamsà, greta giliai alsuojant ir murmant per miegus dar keturiems gyventojams, màstydamas, kà reikës ðiandien nuveikti, – ar tikrai uþraðiau du kapralus á ðaudymo pratybas? Ar ðá vakarà ir vël daugiausia mano bûrio kareiviø vëluos gráþti po iðeiginës? Ar galima patikëti Huperiui pravesti naujiesiems šauktiniams topografijos uþsiëmimà? – taip gulëdamas prieðauðrio valandà nustëræs supratau, kad kaþkas manyje, jau senokai sirgæs, tylomis pasimirë; pasijutau kaip vyras, ketvirtaisiais santuokos metais staiga suvokæs, jog nebegeidþia, nebesigaili ir nebegerbia kadaise mylëtos þmonos: kad jos draugija nebëra maloni, kad nebesinori jai átikti, nebeádomu, kà ji veikia, kalba ar màsto; nebeliko nei vilties kà nors pagerinti, nei savigrauþos dël iðtikusios katastrofos. Ilgiausia pilkø, vienodø santuokiniø nusivylimø virtinë man buvo puikiausiai paþástama; mudu su kariuomene iðgyvenome jà visà, nuo ankstyvo atkaklaus flirto iki šios dienos, kai likome surišti vien šaltais ástatymo, pareigos ir papratimo saitais. Að vaidinau visuose ðios ðeimyninës tragedijos veiksmuose, stebëjau, kaip kivirèai darosi vis daþnesni, aðaros graudina kaskart maþiau, susitaikymai praranda saldumà, galiausiai viskà persmelkia atsainumas ir bejausmë kritika, stiprëja ásitikinimas, jog kaltas ne að, bet mylimoji. Iðmokau girdëti jos balse veidmainystës gaideles ir nesilioviau jø ieðkoti, blogos nuojautos kamuojamas; atpaþindavau tuðèià, pagieþingà nesupratimo þvilgsná, maèiau egoizmo raukðleles abipus kietai suèiauptø lûpø. Studijavau jà kasdien, kaip studijuojama moteris, su kuria gyvenai pusketvirtø metø; paþinau jos apsileidimà, dirbtinius ir áprastus þavesio triukus, jos pavydà ir savanaudiðkumà, me-


Sugrážimas á Braidshedà

13

luojant nervingai virpèiojanèius pirðtus. Apþavams iðgaravus iðvydau nesimpatiðkà praðalaitæ, su kuria kvaitulio akimirkà susisiejau neatðaukiamais ryðiais. Todël tà rytà, kai buvo ásakyta apleisti stovyklà, man visiðkai nerûpëjo, kur žygiuosime. Dirbau savo darbà, taèiau nieko nejutau, tik klusnumà. Gavome ásakymà devintà valandà penkiolika minuèiø sësti á traukiná netoliese esanèioje geleþinkelio atðakoje, daiktmaiðiuose turëti likusá dienos maisto daviná: daugiau man nieko nereikëjo þinoti. Kuopos vado padëjëjas jau buvo iðvykæs su nedideliu prieðakiniu bûriu. Kuopos atsargos buvo supakuotos vakar. Huperiui ásakyta patikrinti pozicijas. Kuopai liepta septintà valandà trisdeðimt minuèiø iðsirikiuoti parado aikðtëje, daiktmaiðius sukrauti prie kareiviniø. Jau begalæ kartø panaðiai kraustëmës ið vietos á vietà nuo ano neapsakomai jaudinamo 1940 m. ryto, kai kaþkodël klaidingai patikëjome esà siunèiami ginti Kalë. Nuo tada dislokacijà keitëme po tris ar keturis kartus per metus; ðá kartà naujasis pulkininkas kaip reta rûpinosi „saugumu“ ir net privertë mus vargais negalais paðalinti nuo visø uniformø ir transporto priemoniø skiriamuosius þenklus. Tai bûsiantis „be galo vertingas pasirengimas tikrajai karo tarnybai, – sakë jis. – Jei, pasiekus kelionës tikslà, pamatysiu lûkuriuojanèià bent vienà ið tø moteriðkiø, kurios seka paskui kareivius, tikrai žinosiu, kad buvo nutekinta slapta informacija.“ Ryto migloje sklaidësi lauko virtuvës dûmai, stovykla priminë atsitiktinai iðmintus susiraizgiusius takus, atsirandanèius nebaigtame statyti gyvenamøjø namø kvartale; atrodë, tarsi ðá labirintà po daugelio metø atkasë archeologø ekspedicija. Poloko kasinëjimuose atrasta vertinga grandis tarp XX a. gyventojø – vergø bendruomeniø ir vëliau ásivieðpatavusios gentinës anarchijos. Èia aiðkiai matome, kaip iðsivysèiusios kultûros at-


14

Evelyn Waugh

stovus, gebanèius árengti sudëtingas kanalizacijos sistemas ir tiesti nuolatinius kelius, nukariavo þemiausio iðsivystymo rasë. Taip, pamaniau, galëtø raðyti ateities mokslininkai ir nusigræþæs paklausiau kuopos virðilos: – Ar Huperis jau pasirodë? – Ðáryt jo dar nemaèiau, pone. Mes nuëjome prie iðtuðtinto kanceliarijos pastato ir að pamaèiau dar vienà langà, iðdauþtà jau po to, kai buvo suraðytas barake aptiktø paþeidimø aktas. – Naktis buvo vëjuota, pone, – paaiškino viršila. (Ðia prieþastimi arba dar „iðminuotojø mokymais, pone“ buvo aiðkinami visi suduþæ stiklai.) Pasirodë Huperis; tai buvo iðblyðkæs jaunuolis aukðtyn be sklastymo suðukuotais plaukais ir neraiðkia provincialo tartimi; kuopoje jis atsirado prieð du mënesius. Kariai Huperio nemëgo, nes jis prastai iðmanë savo darbà ir per atokvëpius á juos visus kreipdavosi „džordžai“, bet aš jam jutau beveik simpatijà, daugiausia dël vieno nutikimo, patá pirmà vakarà ávykusio karininkø valgykloje. Naujasis pulkininkas buvo atvykæs maþiau negu prieð savaitæ, dar nebuvome spëjæ su juo susipaþinti. Tà vakarà jis visus karininkus vaišino džinu, pats irgi buvo ðiek tiek ásilinksminæs, tik staiga pastebëjo Huperá. – Tas jaunas karininkas – jûsiðkis, tiesa, Raideri? – paklausë jis manæs. – Jam reikëtø apsikirpti. – Taip, pone, – atsakiau. Taip ir buvo. – Priþiûrësiu, kad apsikirptø. Pulkininkas dar iðgërë ir nenuleisdamas akiø nuo Huperio garsiai iðtarë: – Dieve mano, na ir karininkus mums pradëjo siøsti! Huperio vaizdas tà vakarà, regis, apsëdo pulkininkà. Po vakarienës jis staiga labai garsiai tarë:


Sugrážimas á Braidshedà

15

– Po šimts, jei mano buvusiame batalione jaunas karininkas iðdrástø toks pasirodyti, kiti karininkai patys bûtø já apkirpæ. Niekas neparodë noro užsiimti tokiomis pramogomis, ir mûsø abejingumas, atrodo, dar labiau áaudrino pulkininkà. – Ei, – paliepë jis vienam padoriam vyrukui ið pirmosios kuopos, – atsineðkite þirkles ir apkirpkite ðá karininkà. – Ar tai ásakymas, pone? – Tai jûsø pulko vado noras, o tai reiðkia – daugiau negu ásakymas. – Klausau, pone. Tad Huperis, visiems aplink niauriai tylint, atsisëdo á këdæ; jam nuo pakaušio nukirpo kelis kuokðtus plaukø. Prasidëjus ðiai operacijai að iðëjau ið karininkø valgyklos, o vëliau atsipraðiau Huperio uþ tokias nedraugiðkas sutiktuves. – Mûsø batalione taip neáprasta, – pasiaiškinau. – O, að neásiþeidþiau, – atsakë Huperis. – Nemanykite, kad nesuprantu juokø. Huperis neturëjo apie kariuomenæ jokiø iliuzijø – tai yra jokiø atskirø iliuzijø, kuo nors besiskirianèiø nuo bendro jam bûdingo migloto pasaulio suvokimo. Jis atsidûrë èia nenoriai, priverstas, prieð tai visomis menkomis savo jëgomis pasistengæs iðvengti tarnybos. Susitaikë su ja, pasak jo paties, „kaip su tymais“. Huperis nebuvo romantikas. Vaikystëje jis neðuoliavo su Ruperto raiteliais1 ir nesëdëjo karo stovykloje prie lauþø Ksanto pakrantëje2; tais laikais, kai man ašaras išspausdavo tik poezija – stojiðku indëniðko gyvenimo laikotarpiu, mokyklos dëka áterpiamu prieð vaikui tampant vyru, – Huperis irgi dažnai pravirkdavo, bet ne sujaudintas Henriko kalbos ðv. Krispino dienà3 ar epitafijos žuvusiesiems prie Termopilø4. Istorijoje, kurios já mokë, beveik


16

Evelyn Waugh

nebuvo mûðiø, uþtat netrûko smulkmenø apie humaniškus ástatymus ir industrinës visuomenës paþangà. Galipolis, Balaklava, Kvebekas, Lepantas, Banokbernas, Ronsevalis ir Maratonas, lygiai kaip mûðis Vakarø kalvose, kur krito karalius Artûras, ir dar ðimtas tokiø vardø, kuriø trimità menantys aidai mane, iðdþiûvusá ir sutrikusá, net dabar, beveik kaip vaikystëje, stipriai ir aiðkiai viliojo, Huperiui nereiðkë nieko. Jis retai skøsdavosi. Pats bûdamas ið tø, kuriems negalima ramia ðirdimi patikëti në paprasèiausios užduoties, neapsakomai vertino efektyvumà ir, remdamasis kuklia komercinës veiklos patirtimi, kartais atsiliepdavo apie kariuomenëje galiojanèius uþmokesèio, aprûpinimo ir „iðdirbio valandø“ principus: „Versle tokie dalykai bûtø neámanomi.“ Jis kietai miegojo, o að neramiai varèiausi atmerktomis akimis. Per mûsø drauge praleistas savaites Huperis tapo man „Anglijos jaunimo“ simboliu, todël kaskart, radæs kur nors vieðà pareiðkimà apie tai, ko „jaunimas“ trokšta iš ateities arba kà pasaulis turëtø „jaunimui“ užtikrinti, pasitikrindavau ðias aptakias frazes: áraðydavau á jas þodá „Huperis“ ir þiûrëdavau, ar jos neprarado átaigumo. Todël tamsos valandomis prieð nuaidint signalui keltis màstydavau apie „Huperiø suvažiavimus“, „Huperio nakvynës namus“, „tarptautiná Huperiø bendradarbiavimà“ ir „Huperio religijà“. Jis buvo tarsi rûgðties mëginys ðiems lydiniams tikrinti. Jei po karininkø apmokymø jis apskritai pasikeitë, tai tik tuo, kad tapo dar nepanaðesnis á narsø kareivá. Ðá rytà, apsikrovæs visa kovine apranga, atrodë menkai panaðus net á þmogø. Nelyginant ðokëjas brûkðtelëjo koja ir priëjo atiduoti pagarbos, pakëlæs prie kaktos vilnone pirðtine apmautà rankà iðskëstais pirðtais.


Sugrážimas á Braidshedà

17

– Viršila, man reikia pasikalbëti su ponu Huperiu... na, kur jûs, po velniø, dingote? Juk liepiau patikrinti pozicijas. – Tai að pavëlavau? Atsipraðau. Ne juokas, kol susirinkau visà árangà. – Tam juk turite tarnà. – Na, oficialiai turbût taip. Bet juk þinot, kaip bûna. Jis ir pats turi kà veikti. Jei pradësi tuos vyrukus labai engti, jie visad sugalvos, kaip atsigriebti. – Gerai, tai dabar eikite ir atlikite patikrinimà. – Aha, gerai. – Ir dël Dievo meilës, neatsakinëkit man „aha“. – Atsipraðau. Að tikrai stengiuosi nepamirðti. Netyèia iðsprûsta. Huperiui nuëjus, gráþo virðila. – Keliu ateina pulko vadas, pone, – praneðë jis. Nuëjau jo pasitikti. Ant ðiurkðèiø rudø jo ûsiukø þvilgëjo lašeliai. – Na, pas jus viskas parengta? – Taip, man atrodo, viskas, pone. – Atrodo? Turëtumëte tiksliai þinoti. Jo žvilgsnis užkliuvo už išdaužto lango. – Ar tai átraukta á þalos sàraðà? – Dar ne, pone. – Dar ne? Norëèiau suþinoti, kada bûtumëte átraukæs, jei nebûèiau pastebëjæs? Kalbëdamas su manimi, jis jautësi nesmagiai ir kabinëjosi daugiausia ið drovumo, bet nuo to mano nuomonë apie já nepagerëjo. Jis nusivedë mane uþ barakø prie spygliuotø vielø uþtvaros, skirianèios man skirtà teritorijà nuo transporto bûrio valdø, vikriai jà perðoko ir patraukë prie uþþëlusio griovio bei sankasos, kitados þenklinusios ûkio ribas. Èia tarsi trumø


18

Evelyn Waugh

ieðkanti kiaulë ëmë badyti þemæ lazda ir netrukus pergalingai ðûktelëjo. Jam pavyko aptikti ðiukðliø krûvà, tokià mielà tikro kareivio sielai: po laukiniø rûgðtyniø ir dilgëliø sàþalynais šalia cigareèiø pakeliø ir tuðèiø skardiniø gulëjo nuðiuræs raþas, viryklës dangtis, rûdþiø kiaurai suëstas kibiras, kojinë ir kepalas duonos. – Tik paþiûrëkit,  – paliepë man vadas.  – Puikø áspûdá paliksime pulkui, kuris ateis mûsø pakeisti. – Blogai, – sutikau. – Ne tik blogai – gëda. Kad prieð jums paliekant stovyklà viskas bûtø sudeginta. – Klausau, pone. Virðila, pasiøskite kareivá á transporto bûrá ir praneškite kapitonui Braunui, kad pulko vadas liepë iðvalyti griová. Nebuvau tikras, kaip pulkininkas reaguos á mano at­ kir­tá; jis irgi sutriko. Pastovëjo neryþtingai baksnodamas griovyje telkðantá purvà, paskui pasisuko ant kulno ir nu­ þingsniavo. – Nereikëjo taip, pone,  – papriekaištavo viršila, mano patarëjas ir pagalbininkas nuo pat atvykimo á kuopà. – Tikrai nereikëjo. – Tai ne mûsø ðiukðlës. – Gali bûti, pone, bet juk pats suprantate, kaip bûna. Jei neátiksite viršininkams, jie visada sugalvos, kaip atsigriebti. Þygiavome pro beprotnamá, už kurio tvoros pinuèiø mandagiai kaþkà paistë ir kvailiojo keli nusenæ pamiðëliai. „Alio, bièiuliai, dar susitiksim“, „Gráðim, jau nedaug beliko“, „Ðypsokitës, netrukus pasimatysim“, – ðûkèiojo jiems kareiviai. Að þygiavau su Huperiu prieðakinio bûrio priekyje. – Klausykit, gal girdëjot, kur mus paskyrë?


Sugrážimas á Braidshedà

19

– Ne. – Kaip manot, jau á karo veiksmus? – Ne. – Tik šiaip? – Taip. – Visi kalba, kad pagaliau atëjo laikas. Pats tai nebežinau, kà galvoti. Atrodo kaþkaip kvaila – tiek pratybø, tiek mokymø, o karo veiksmuose taip ir nedalyvaujam. – Jumis dëtas, nesijaudinèiau. Ateis laikas, visko bus per akis. – Ai, žinot, per daug man nereikia. Tik kad galëèiau pasakyti, jog ir að kariavau. Atsarginiame kelyje mûsø laukë traukinys, suskirstytas, kaip seniau, kupë vagonais; viskam vadovavo kaþkoks geleþinkelio virðininkas, paskirtoji darbininkø komanda kaip tik baigë krauti daiktmaišius ið sunkveþimiø á bagaþo vagonus. Po pusvalandþio buvome pasirengæ iðvykti, po valandos pajudëjome. Kupë vaþiavome trys mano bûriø vadai ir aš. Jie valgë sumuðtinius ir ðokoladà, rûkë ir miegojo. Në vienas neturëjo pasiëmæs knygos. Pirmas tris ar keturias kelionës valandas skaitë pakelës miestø pavadinimus, o kai sustodavome tarp stoèiø – tai pasitaikydavo daþnai – dairydavosi, persisvëræ per langus. Paskui jiems tai pakyrëjo. Vidudiená, paskui sutemus mums á puodelius ið bako papilstë drungnos kakavos. Traukinys per plaèius, nuobodþius laukus lëtai judëjo pietø kryptimi. Didžiausias dienos ávykis buvo pulko vado surengtas „operatyvinis pasitarimas“. Sukviesti pasiuntinio, susirinkome vado vagone, kur iðvydome já ir adjutantà su plieno šalmais bei visa kovine apranga. Pamatæs mus, vadas tarë: – Tai operatyvinis pasitarimas, malonëkite atvykti á já tinkama apranga. Tai, kad vaþiuojame traukiniu, neturi jokios


20

Evelyn Waugh

reikðmës. – Pamaniau, kad tuoj lieps eiti persirengti, bet jis tik nudelbë mus piktu þvilgsniu ir paliepë: – Sëskit. – Stovyklà palikote prišiukšlintà, net gëda. Apþiûrëjæs radau neabejotinø árodymø, kad karininkai prastai atlieka savo pareigas. Tai, kokià stovyklà iðvykdami palieka kuopos karininkai, geriausiai parodo, kaip jie dirba savo darbà. Tokie dalykai lemia ir bataliono, ir jo vado reputacijà. Að,  – ar jis ið tiesø tai pasakë, ar að pats nutariau þodþiais iðreikðti jo balse ir þvilgsnyje skambantá apmaudà? Man atrodo, jis nutylëjo, – neketinu susigadinti reputacijos dël keleto laikinai tarnaujanèiø karininkø kaltës. Sëdëjome, pasidëjæ bloknotus ir pieštukus, pasirengæ smulkiai uþsiraðyti bûsimus nurodymus. Jautresnis þmogus jau bûtø suvokæs, kad trokðtamo áspûdþio mums padaryti nepavyko; gal jis tai suprato, nes irzliu mokytojo tonu pridûrë: – Aš juk nieko daugiau nepraðau, tik tiksliai vykdyti ásakymus. Tada atvertë savo uþraðus ir pradëjo skaityti: – „Ásakymas. Informacija. Vyksta bataliono persiuntimas ið vietovës A á vietovæ B. Batalionas keliauja svarbia geleþinkelio atðaka, kurioje galima tikëtis prieðo bombardavimø ir dujø antpuoliø. Tikslas. Atvykti á vietovæ B. Metodas. Traukinys atvyks á kelionës tikslà apytikriai dvideðimt treèià valandà penkiolika minuèiø...“  – ir taip toliau. Geluonis išlindo paèioje pabaigoje, prie punkto „Administravimas“. Traukiniui sustojus atsarginiame kelyje, já turës iškrauti treèioji kuopa, iðskyrus vienà bûrá; vietoje lauks trys tritoniai sunkveþimiai, kuriais atsargas reikës pergabenti á naujosios stovyklos vietà; darbai truks, kol viskas bus baigta;


Sugrážimas á Braidshedà

21

likusiam bûriui pavedama saugoti laikinà stovyklos sandëlá, be to, jam ásakoma uþtikrinti visos teritorijos saugumà. – Klausimø bus? – Ar galima darbininkams papildomai skirti kakavos? – Ne. Dar klausimø bus? Kai papasakojau apie gautus nurodymus viršilai, jis tarë: – Vargðei treèiajai kuopai vël nepasisekë. – Ir jo þodþiuose iðgirdau priekaiðtà, kad prieðinausi pulko vadui. Perdaviau ásakymà bûriø vadams. – Klausykit, – tarë Huperis, – bet siaubas, kaip nesmagu prieš vyrus. Jie ne juokais pasius. Atrodo, mums amžinai skiria bjauriausius darbus. – Jûs pasirûpinsite sargyba. – Tvarkelë. Bet pala, kaip aš tamsoj apþiûrësiu peri­met­rà? Netrukus po to, kai buvo užgesintos šviesos mus vël su­­ trukdë pasiuntinys, niauriai slenkantis per vagonus su barš­ kalu. Vienas pasaulio matæs serþantas garsiai suðuko: – Deuxième service*. – Ant mûsø purðkia skystà iprità, – pasakiau. – Žiûrëkite, kad langai bûtø uždaryti. – Tada sëdau ir paraðiau dailià ávykio ataskaità, kurioje praneðiau, kad niekas nenukentëjo ir nebuvo uþkrësta, o kareiviams duotas ásakymas prieð iðsilaipinant nukenksminti vagono išoræ. Atrodo, pulko vadas liko ja patenkintas, nes daugiau ið jo þiniø negavome. Sutemus visi užmigome. Galø gale, jau labai vëlai, sustojome atsarginiame kelyje. Laikantis pagrindiniø saugumo principø ir siekiant kiek ámanoma atkartoti tikrosios karo tarnybos sàlygas, mums buvo nurodyta vengti stoèiø ir peronø. Tamsoje buvo nelengva nuðokti nuo vagono pakojø ant ðlakbetonio sankasos; neapsieita be sàmyðio ir nuostoliø. * Antroji pamaina (pranc.) – kvietimas vagonuose restoranuose.


22

Evelyn Waugh

– Išsirikiuoti ant kelio prie pylimo. Treèioji kuopa, kaip visada, velkasi uodegoje, kapitone Raideri. – Taip, pone. Turime keblumø dël chlorkalkiø. – Chlorkalkiø? – Skirtø vagonams nukenksminti ið iðorës, pone. – O, aš tikiu, kad jûs labai stengiatës. Meskit tà terlionæ ir pasiskubinkit. Paniuræ, apsnûdæ mano kareiviai ðleivai rikiavosi ant kelio. Netrukus Huperio vedamas bûrys iðþygiavo á tamsà; að radau sunkveþimius, ant stataus šlaito išrikiavau vyrus, liepiau perdavinëti krovinius ið rankø á rankas, ir netrukus kareiviai pralinksmëjo, supratæ, kad pagaliau dirba bent ið paþiûros prasmingà darbà. Gal pusvalandá að drauge su jais kroviau atsargas, paskui nuëjau pasitikti kuopos vado padëjëjo, gráþusio pirmu sunkvežimiu. – Stovykla visai neprasta, – atraportavo jis, – didžiulis privatus dva­ras, keli tvenkiniai. Jei pasiseks, gal dar anèiø pamedþio­ sim. Kaime viena aludë ir paðto skyrius. Artimiausias mies­telis uþ keleto myliø. Mudviem uþëmiau atskirà namukà. Ketvirtà valandà ryto darbas buvo baigtas. Sëdæs á paskutiná sunkveþimá, pajudëjau klaidþiais keliukais tarp medþiø, kuriø ðakos braukë priekiná stiklà; ið keliuko iðsukome á þvyruotà alëjà, galiausiai pasiekëme atvirà erdvæ, kur dviejø alëjø sankirtoje ratu sustatytos þibalinës lempos apðvietë sukrautas mûsø atsargas. Iðkrovëme paskutiná sunkveþimá ir beþvaigþdëje tamsoje, kà tik pradëjus dulkti ákyriam lietuèiui, galø gale nusekëme paskui vedlius á laikinus savo bûstus. Miegojau, kol mane paþadino tarnas, tada sunkiai atsikëliau, tylëdamas nusiprausiau ir nusiskutau. Jau eidamas pro duris paklausiau savo pavaduotojo: – Kaip vadinasi ði vietovë?


Sugrážimas á Braidshedà

23

Jis man atsakë; tà paèià akimirkà tarsi kas bûtø iðjungæs radijà ir staiga nutildæs balsà, neapsakomai ilgai, diena po dienos, ákyriai ir beprasmiðkai rëkusá man á ausá; stojo didi tyla, ið pradþiø tuðèia, bet pamaþu, atsigaunant sukrëstoms juslëms, prisipildanti maloniø, natûraliø, seniai pamirðtø garsø: mat jis iðtarë paþástamà vardà, magiðkai priðaukusá tokias senovines galias, kad vien já iðgirdusios leidosi bëgti pastaraisiais metais mane persekiojusios ðmëklos. Iðëjau laukan ir stovëjau apstulbæs. Lietus liovësi, taèiau danguje kabojo þemi, sunkûs debesys. Rytas buvo be vëjo, dûmai ið lauko virtuvës kamino kilo tiesiai á ðvininá dangø. Keliûkðtis, kadaise þvyruotas, paskui uþþëlæs þole, dabar iðtremptas ir paskendæs purvynuose, kalvos pakraðèiu leidosi þemyn ir uþ posûkio dingo ið akiø, abipus jo kur pakliuvo voliojosi surûdijæ gelþgaliai, nuo jø sklido žvangesys, šnekos, švilpimas bei garsûs ðûksniai – þvëriø aptvaro garsai, kuriais batalionas sutiko naujà dienà. Uþ keliuko ir toliau, kiek akys uþmato, driekësi dar geriau paþástamas, elegantiðkas þmogaus sukurtas kraðtovaizdis. Nuoðalios, uþdaros valdos tilpo viename iðsiraièiusiame slënyje. Ant nuožulnaus kalvos ðlaito stovëjo stovykla; priešakyje iki artimo, jaukaus horizonto kilo dar neiðdraskyti laukai, atskirti nuo mûsø upelio, vardu Braidas, – jo ištakos buvo vos uþ dviejø myliø, prie ûkio, vadinamo Braidspringsu5, iki kurio kartais popiet eidavome pasivaikðèioti; þemiau upelis platëjo ir galiausiai átekëjo á Eivonà, o èia, užtvenktas, iðsiliejo á tris tvenkinius; vienas – tik drëgna nendrëmis apaugusi skalûno lentelë, bet kiti du didesni, atspindintys debesis ir pakrantëse auganèius galingus bukus. Miðkas vien àþuolø ir bukø, àþuolai stûksojo pilki ir belapiai, bukus jau dengë ðvelni sprogstanèiø lapeliø þaluma; þalios giraitës ir platûs laukai  – kaþin, ar èia tebesigano dëmëtieji elniai? – kaitaliodamiesi gulë á paprastà, rûpestingai


24

Evelyn Waugh

sukurtà raðtà; þvilgsná, kad ðis tuðèiai neklaidþiotø, traukë prie kranto pastatyta dorëninë ðventykla, þemiausià ið sujungtø uþtvankø vainikavo gebenëmis apsivijusi arka. Visa tai buvo suprojektuota ir ágyvendinta prieð pusantro ðimto metø tam, kad brandþiu groþiu iðsiskleistø bûtent dabar. Ten, kur stovëjau, dvarà uþstojo þalia kalvos ketera, taèiau puikiai žinojau, kur jis yra, apgaubtas didþiuliø liepø tarsi paparèiuose prigulusi stirna. Neþinia ið kur atsiradæs Huperis pasisveikino su manimi ir atidavë pagarbà daugelio mëgintu mëgdþioti, taèiau visiškai nepakartojamu judesiu. Veidas po nemiegotos nakties atrodë pilkas, dar neskustas. – Mus pakeitë antroji kuopa. Vyrus paleidau apsitvarkyti. – Gerai. – Namas ten, uþ posûkio. – Taip, – atsiliepiau. – Kità savaitæ èia ásikurs brigados štabas. Puikiausias dvarelis. Kaip tik buvau uþsukæs pasiþvalgyti. Jau taip visur iðpuoðta. Ir štai keistas dalykas – prie ðono prilipdyta, atrodo, katalikø baþnyèia. Kyðtelëjau nosá vidun, bet kaip tik vyko pamaldos – tik klebonas ir dar kaþkoks senis. Net sutrikau. Èia juk labiau jûsø sritis, ne mano. – Gal jam pasirodë, kad jo nesiklausau, todël ið paskutiniøjø stengdamasis suþadinti mano susidomëjimà, pridûrë: – Priešais laiptus dar yra baisiai didžiulis fontanas su visokiom uolom ir þvëriø figûrom. Tokio tai jau tikrai niekur nematët. – Maèiau, Huperi. Esu èia buvæs. Šie žodžiai, regis, sugráþo atgalios garsiu aidu, atsimušusiu nuo mane kalinanèiø poþemio skliautø. – Na kà gi, tai tada pats èia viskà þinosite. Einu apsiprausti. Að esu èia buvæs; að pats èia viskà þinojau.


– Norėčiau užkasti ką nors brangaus visur, kur esu laimingas; tada senatvėje, kai būsiu vargšas ir bjaurus, sugrįžęs išsikasčiau ir viską prisiminčiau.

Evelyn Waugh (Ivlinas Vo, 1903–1966) – vienas keisčiausių, subtiliausių ir įtakingiausių XX a. britų rašytojų. Negailestingais paradoksais ir kandžiomis replikomis išgarsėjęs autorius, žmogus, atsivertęs į katalikybę, lėmusią jo izoliaciją nuo visuomenės. Ekscentriškas, nepakenčiamas, nesugyvenamas, tačiau pripažintas visame pasaulyje.

„Sugrįžimas į Braidshedą“ – kultinis Evelyno Waugh romanas, be kurio šiuolaikinė britų literatūra sunkiai įsivaizduojama. Visą „Braidshedo“ grožį sudaro jo nepakartojamas stilius, sarkazmas ir meilė nykstančiai Anglijos esmei – dvarams, sukaupusiems angliškąjį žavesį, Oksfordui, kurio mitą kaip tik ir pradeda formuoti ši knyga. Pagrindinė romano mintis – žmonėms reikia atramos ir paspirties, kai stabilus atrodęs pasaulis ima trupėti ir griūti. Tokio vertybių saulėlydžio metu orientyru gali tapti tikėjimas. Tačiau ar tampa? Per Antrąjį pasaulinį karą karininkas Čarlzas Raideris ir jo kuopa apgyvendinami Marčmeinų Braidshedo dvare, su kuriuo Raideris susijęs neišardomais ryšiais: ši šeima paliko Čarlzo gyvenime gilų pėdsaką. Antrasis Marčmeinų sūnus Sebastianas, geriausias Čarlzo draugas iš Oksfordo laikų, duktė Džulija, vos neištekėjusi už Čarlzo, ir visi kiti šios nykstančios giminės atstovai iškyla jo atmintyje kaip savotiški katalikų tikėjimo įkaitai. Kiekvienas Marčmeinų šeimos narys eina savo gyvenimo keliu, kurio posūkiai ne visuomet suprantami Raideriui. Tačiau jis stebi šią yrančią šeimą su liūdesiu, nuostaba ir meile. Dievas savo malonę skleidžia mums nesuvokiamais būdais, ir niekuomet nežinai, kur ir per ką ji pasireikš, teigia E. Waugh. Subtilaus, nykstančio grožio kupinas romanas – tarsi Anglijos saulėlydžio ir žmogaus sielos atvaizdas.


Sugrįžimas į Braidshedą