Issuu on Google+

VIRŠELIS Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

Kokį norą sugalvojo Kristoferis Robinas supjaus­ tęs tortą? Tai paslaptis, ir jeigu aš jums pasakyčiau, tai tas noras niekada neišsipildytų, bet jame buvo ir Pūkuotukas, ir Paršelis, ir saulutės spinduliai, taigi tai buvo netrumpas noras ir Kristoferis tą akimirką buvo kietai užsimerkęs, o jo lūpos vos vos krutėjo. Bet jeigu Kristoferis sugalvojo norą patirti Šimta­ mylėje Girioje daugiau nuotykių, tai jo noras tikrai iš­ sipildė, ir aš jums papasakosiu apie juos visus nuo tos akimirkos, kai Paršelis Tapo Didvyriu, iki tada, kai Tigras susapnavo Afriką. Galbūt įterpsiu pasakojimų ir apie Ramblius, ir apie medų. Apie medų būtinai. O gal net papasakosiu istoriją apie skaisčiai mėlyną dviratį, anglišką „Reilį“, į kurį vien žiūrint salo širdis, o pamačius ant jo dėmelę norėjosi tučtuojau nuvalyti. Galimas daiktas, kad Šimtamylė­ je Girioje buvo ir kitų dvira­ čių, bet tokio žvilgančio ir gražaus, kaip Kristoferio, niekas neturėjo ir nebu­ vo kito berniuko, kuris būtų taip didžiavęsis savo dviračiu, kaip jis.


◆   Antras

skyrius,  ◆

kuriame Pelėda sprendžia kryžiažodį ir vyksta žodžių rašybos konkursas „Bitė“

N

uo to laiko, kai Kistoferis išvažiavo, Paršelis gyveno Pūkuotuko namuose, nes Pelėda buvo įsikūrusi pas Paršelį, nes – na, perne­ lyg ilgai tektų aiškinti. Praėjus kelioms dienoms po Kristoferio atvykimo, Pūkuotukas su Paršeliu sėdėjo drauge prie pusryčių stalo tą malonų dienos metą, kai žinai, kad reikia padaryti ir šį, ir aną, bet dar ne tuoj pat.

35


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

Pūkuotukas jau baigė savo jėgos pratimus – du at­ sispaudimai, du pasitempimai ir trumpas poilsis gu­ lomis, – o Paršelis įrašė savo dienoraštyje: Atsikėliau. Papusryčiavau. Parašiau apie tai dienoraštyje. Ir tuo metu, kai jis stebėjosi, kaip jam pavyko nieko nepra­ leidžiant viską suminėti, Pūkuotukas paklausė: – Įdomu, kur Kristoferis buvo išvykęs? – Nežinau, – atsakė Paršelis, kuriam irgi buvo įdo­ mu. – Bet jis toks surimtėjęs, ar ne, Pūkuotuk? Nuo to laiko, kai sugrįžo, jis atrodo šiek tiek labiau... šiek tiek labiau... – Teisingai,  – pritarė Pūkuotukas,  – šiek tiek la­ biau, bet ne per daug... Paršelis užvertė dienoraštį. – Bet jis vis tiek dar Kristoferis Robinas. – Kaip norėčiau žinoti, kur jis buvo, – vėl pakarto­ jo Pūkuotukas. – Kaip manai, ar Pelėda žino? – Gal ir žino, Pūkuotuk, tada būtų gerai, bet jei­ gu ir nežino, tai ko nors prikurs ir vis tiek bus gerai. Eime jos paklausti. 36


Žodžių rašybos konkursas

Tą rytą Pelėda tupėjo savo patogiajame krėsle, at­ sivertusi „Ornitologijos žinias “, kur buvo kryžiažodis. Šalia jos ant staliuko stovėjo puodelis arbatos ir ji pati buvo susisiautusi senu dėdės Roberto šaliku. Šalikas buvo kiek sudusęs, bet padėjo Pelėdai susikaupti.

Pirma užduotis Horizontaliai buvo: „Didelis paukš­ tis (iš 6 raidžių).“ Pelėda pasikasė paausį žąsies plunksnos plunks­ nakočiu. Norėdama pasižiūrėti, kaip atrodys, užrašė ant popieriaus skiautelės žodį „Srutis“, bet šis at­ rodė gana keistai. Žiūrint į jį prieš veidrodį, atrodė dar keisčiau. Tačiau kad ir kaip Pelėda stengėsi, nei žodžio Gandras, nei juolab pelėsakalis jai nepavyko sutraukti iki šešių raidžių. 37


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

– Po šimts! – su­ murmėjo Pelėda ir dūrė plunksna kiaurai laikraštį. Kaip tik tą aki­ mirką prie durų priėjo Pūkuotukas su Paršeliu ir pa­ traukė už mazgeliu surištos nosinės, at­ stojančios durų varpelį. Paršelis reikšmingai atsikosėjo. – Norėjome paklausti, ar tu nežinai, kur buvo Kris­ toferis ir ar jis vėl tenai išvyks, ir kada. Žodžiai išsprūdo tokiu greičiu, kad Paršelis nete­ ko pusiausvyros ir keliskart sumirksėjęs klestelėjo ant staliuko. – Jis buvo Safaryje, – reikšmingai ištarė Pelėda. – O ką tai reiškia? – paklausė Pūkuotukas. – Tai reiškia, kad jis buvo nukeliavęs iki ten ir ne toliau. O dabar būkite malonūs išeidami uždaryti duris. – Gal eime drauge pas Kristoferį, – pasiūlė Parše­ lis, – ir patys jo paklauskim? – Gerai,  – sutiko Pelėda, pamąsčiusi, kad Kris­ toferis tikriausiai žinos, koks tas didelis paukštis (iš 6 raidžių). 38


Žodžių rašybos konkursas

Buvo nuostabi saulėta vasaros diena ir Giria žė­ rėjo. Voratinkliai ant paparčių buvo nuvarstyti ra­ sos perliukais, o medžiai stengėsi nurungti vienas kitą skaisčiu žalumu. Kristoferį jie rado blizginantį dviratį. 39


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

– Paršeli, Pūkuotuk ir Pelėda, prašom į vidų, – pa­ kvietė Kristoferis. – Turiu jums kai ką parodyti, bet tai Ne Laukui Skirtas Daiktas. Baigęs nosine valytis tepalą nuo rankų ir nuo no­ sinės juo vėl teptis rankas, Kristoferis padavė Pelėdai milžinišką knygą, suvyniotą į šilkinį popierių. – Laimėjau ją mokykloje, – pasakė jis, – už tai, kad nusviedžiau kriketo kamuoliuką toliau negu penkias­ dešimt jardų. Pūkuotukas susižvalgė su Paršeliu. – Tu buvai mokykloje! – suriko Paršelis. – Aš taip ir maniau. Tuo tarpu Pelėda išvyniojo knygą. – Čia Tezauras, – pasakė Kristoferis.

40


Žodžių rašybos konkursas

– Toks kaip Ramblys? – paklausė Paršelis. – Ojo­ joi, ojojoi. – Tai žodžių knyga. Surandi joje žodį, ir sužinai daugybę kitų žodžių, kurie reiškia tą patį. – Kodėl neužtenka to žodžio, kurį jau moki? – pa­ klausė Paršelis. – Nežinau, – atsakė Kristoferis. – Gal patys paieš­ kokim kokio nors žodžio ir tada suprasim? Taigi Pūkuotukas surado žodį „pelėda“ ir knygoje buvo parašyta, jog tai aukšto intelekto, ūbaujantis, ne­ laimę pranašaujantis paukštis. – Ar intelektas yra augalas? – pasidomėjo Pūkuo­ tukas. – Taip sakoma apie tuos, kurie protingi, – paaiški­ no Kristoferis. – Tikra tiesa, – pasakė Pelėda papurenusi plunks­ nas, paskui kiek pagalvojusi ir vėl sumurmėjo: „Tikra tiesa“, paskui: „Tikra tiesa... hm“, o kai „tikra tiesa“ buvo pakartota tris kartus iš eilės, ėmė atrodyti, kad Pel­ ėdos galvoje gimė aukšto intelekto, protinga ir ūbau­ janti mintis.  – Tie mūsų žvėreliai nelabai išsilavinę, Kristoferi, ne taip, kaip aš ir tu. – Tu ir aš, – pataisė Kristoferis. – Taip, – pritarė Pelėda, – mes abu. Iš tikrųjų. Ti­ kiuosi, kad Tezauras padės išspręsti man kryžiažodį. Gal tu galėtum žvilgtelėti į 1. Horizontaliai? 41


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

– Kryžiažodžiai!  – susižavėjęs šūktelėjo Kristofe­ ris. – Mes sprendėme juos mokykloje. – O ką tu dar veikei mokykloje, Kristoferi? – pa­ klausė Pūkuotukas. – Ar priešpriešpiečių tenai duo­ davo? – Pala, leisk man pagalvo­ ti,  – pasakė Kristoferis, nes, tiesą sakant, dabar jam atrodė, kad mokyklą jis lankė jau labai seniai.  – Ten visada triukš­ mas, o geografijos mokytojas buvo tik su viena akimi, ir ji kvepėjo grindų vašku – turiu galvoje mokyklą, ne akį. Ten buvo matematika, krike­ tas ir žodžių rašybos konkursas „Bitė“. – Bitė? – sukluso Pūkuotukas. – Jeigu norit, mes ir čia galime surengti žodžių ra­ šybos konkursą, – pasiūlė Kristoferis. – O tu, Pelėda, būsi konkurso vedėja. – Puiki mintis, – sutiko Pelėda. – Žvėreliai nekalti dėl to, kad neišsilavinę.

* * * Tą vakarą, jau sugulus, Paršelis paklausė Pūkuotuko apie Tezaurą. – Tai tik didelė knyga, Paršeli. – Ne didelė pabaisa? 42


Žodžių rašybos konkursas

– Ne, Paršeli. – Nė kiek nepanaši į Ramblį? – Miegok, Paršeli. – O tie žodžiai nelabai pikti, ką, Pūkuotuk? – dar paklausė Paršelis šiurptelėjęs. – Gal, sakau, paliekam nakčiai šviesą?

Kitą dieną, kuri buvo Didžiojo Žodžių Rašybos Konkurso „Bitė“ diena, dangumi skriejo balti kaip ze­ fyrai debesys. Prie horizonto buvo keletas tamsesnių, kurie atrodė Nusiteikę Rimtai. Proskynoje tarp dviejų berželių buvo pakabintas skelbimas. Jį parašė Pelėda. O skambėjo jis taip: Didisis žodžiu rašibos konkursas „bitė“ Kviečeme visus dalivauti 43


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

Vieni galais sudurti rąstai atstojo suolus, o kiti, stambesni priešais – rašymo stalus. Pieštukai padrož­ ti, popieriaus lapai su iškilmingai Didžiosiomis raidėmis užrašytu kiekvieno gyvūnėlio vardu pa­ ruošti. Pelėda užsidėjusi ant snapo pensnė su grandi­ nėle apie kaklą ir apsivilkusi tvido liemene, priklau­ siusia dėdei Robertui, kuris buvo Šeimos Pasididžia­ vimas Nepaisant Visko. Triušis, Kenga ir Riukas jau buvo tenai, taip pat Tigras ir Paršelis, Anksčius ir Vėlius bei Draugai ir Giminiečiai (ne visi, bet tiek, kad be kitų būtų galima apsieiti) ir dar Raimondas Vabzdys. Artinosi lietus. – Visi pasiruošę? – paklausė Pelėda ir išsitraukusi iš liemenės kišenėlės auksinį laikrodį su dangteliu pri­ sidėjo prie ausies. Laikrodis buvo sustojęs prieš daug metų trečią valandą 15 minučių, pačiu tinkamiausiu laikrodžiams sustoti laiku. Vienas iš Draugų ir Giminiečių garsiai nusičiau­ dėjo. – Čiaudėk į nosinę, – patarė jam Triušis. – Neturiu, – purkštelėjo jaunasis Giminietis ir vėl nusičiaudėjo. – Aš net vardo neturiu. – Tu privalai turėti vardą, – pasakė Triušis. – Visi turi vardus. Manyčiau, kad tu Džekas. Pelėda reikšmingai atsikosėjo ir dar kartą pa­ klausė: 44


Žodžių rašybos konkursas

45


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

– Visi pasiruošę? Paršelis paklausė, ar ne­ vertėtų geriau surengti piešimo konkurso. Jis nupieštų stalą, kad iškart būtų matyti visos keturios kojos, o tai tikrai nėra lengva. Ir dar vazelę su gėlėmis ant viršaus. – Nesijaudink, Paršeli,  – pasakė jam Pūkuotu­ kas. – Rašyti žodžius nesunku, reikia tik pradėti. – Pradėti yra baisiausia,  – palingavo galva Parše­ lis. – Tikiuosi, kad pradėsim kuo greičiau. Tigras savo lapo viršuje nusibraižė lentelę ir ėmė su Riuku žaisti „Kryžiukus-nuliukus“, bet kad abu norėjo būti kryžiukai, žaidimas ėmė darytis gana triukšmin­ gas ir keblus. – Aš laimėjau! – suriko Tigras ir Riukas vienu metu. Ore pakvipo dul­ kėmis ir keli stambūs lašai paptelėjo ant po­ pieriaus lapų. Per girai­ tę nugrumėjo griaustinis, tarsi audra būtų mėginusi jėgas. Pulkas varnėnų, skrendančių į vakarus, staiga visi lyg susitarę apsigręžė ir nuplasnojo į pietryčius. 46


Žodžių rašybos konkursas

Virš maumedžių tvykstelėjo žaibas ir vėl nudundeno griaustinis, tik šį kartą ne tratėdamas mažaisiais bū­ gneliais, bet aidėdamas būgnų lėkštėmis. – Oi, – pasakė Paršelis, – kam jis taip daro, man nepatinka! Pelėda pasitaisė smuktelėjusią pensnė ir nužvelgė gyvūnėlius tokiu nuožmiu žvilgsniu, kad vienas jau­ nesniųjų palindo po šungrybiu. – Pasiruošę ar ne, bet pirmas žodis yra Keturpės­ čias. Iš visų pusių pasigirdo atodūsiai. – O tu ar moki jį parašyti, Pelėda? – paklausė Triu­ šis, ir dauguma gyvūnėlių suskato jam antrinti. – Žinoma, moku, – atsakė Pelėda. – Tai parašyk,  – klastingai pasiūlė Triušis. – Aš to nedarysiu, – at­ sakė Pelėda. – Antras žo­ dis yra Rododendras. – Aš maniau, kad bus apie bites,  – pasakė Pū­ kuotukas. – Ir aš maniau,  – pritarė jam Paršelis,  – ir kažin ar pasaulyje kas nors žino, kaip rašyti tą Rodošmo­ dodrandalą. – Ir kam jį rašyti? – pridūrė Pūkuotukas. – O trečias žodis yra... 47


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

Bet trečio žodžio ne­ bebuvo, nes kaip tik tuo metu didelis lašas paptelėjo ant žodyno ir dar didesnis ant Pelėdos akinių. Akimirks­ niu Giria sutvisko nuo krintančių žemyn ir at­ šokančių aukštyn lie­ taus lašų. Kristoferis stryk­ telėjo ant kelmo ir paskelbė: – Bičiuliai, „Bitės“ kon­ kursas atidedamas, nes rašyti žodžius gana sunku net gražią dieną, o lietui lyjant – neįmanoma. Šį pareiškimą gyvūnėliai pasitiko džiugiais pritari­ mo šūksniais. – Bet juk visi galime grįžti pas mane. Išsikepsime keksiukų ir pastatysime didžiulį kortų namą. – Bet, Kristoferi... – nenorėjo sutikti Pelėda. – Nesijaudink, Pelėda. Jeigu „Bitės“ konkursas nu­ traukiamas dėl blogo oro, prizas atitenka jo vedėjui, tai yra tau. Pelėda nusiėmė pensnė, keliskart sumirksėjo, pas­ kui išsivalė akinių stiklus ir paklausė: 48


Žodžių rašybos konkursas

– Man? – Taip, Pelėda, tau. Ir Kristoferis įteikė jai prizą, kuris buvo ne kas kita, kaip kryžiažodžių knyga su visais atsakymais jos gale.

Pelėda iš pradžių atrodė labai išdidi, paskui staiga pa­ niro į lengvą susimąstymą. Kristoferis parsivedė gyvūnėlius namo. Jie išsikepė nuostabiai gardžių keksiukų ir Kenga užtepė ant jų geltono sviesto, kuris susigėrė į visus tarpelius, ir kas norėjo – o norėjo visi, – ant viršaus dar galėjo užsi­ tepti braškių džemo. Kai jie sušlamštė visus keksiukus ir išgėrė arbatą iš porcelianinių puodelių su rožytėmis palei kraštą, Pelėda priėjo prie Kristoferio. – Didelis paukštis iš šešių raidžių, kas? – išdidžiai paklausė ji. 49


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią

– Ir kas gi? – Aišku, kad pelėda! – Na, taip, teisingai! – pripažino Kristoferis. Tada gyvūnėliai drauge pastatė didžiausią kortų namą, kokio dar niekad nebuvo Šimtamylėje Girio­ je – su bokšteliais, su tilteliais ir kiemu karietoms. Kai kortų nebeliko, Tigras liuoktelėjo ant jo taip, kad jis visas susiplojo, bet niekam buvo nė motais, nes per tą laiką audra jau praėjo ir už kalvos susirūpinusi išlindo vakaro saulė. Mėnulis irgi jau švietė, tad visi suprato, kad laikas eiti namo miegučio. Tą vakarą Pūkuotukas pasiliko nakvoti pas Kristo­ ferį ir žiūrėjo, kaip jis maudosi. Labiausiai jam rūpėjo pamatyti, ar jis vis dar dėvi savo mėlynąsias petnešas, ir paaiškėjo, kad taip, dėvi (bet ne vonioje).


Sugrįžimas į Šimtamylę Girią