Page 1


Nikki Gemmell

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė


Prologas

Tu pradedi. Atrodo teisingai. Prie jo stalo. Ant jo kėdės. Jo rašomoji mašinėlė – vienintelis daiktas, kurį jis paliko kambaryje. Rašalo juostelė nauja – metalinės raidės įsispaudžia tiksliai ir giliai – lyg būtų pakeitęs šiai akimirkai būtent tau. Pradedi lėtai. Tarškini, pratindamasi prie nepatogaus senojo spausdinimo būdo. Kantriai dirbdama su puikia senovine mašinėle negalėsi grįžti, jei padarysi klaidą, tau svarbu, kad šie puslapiai būtų tvarkingi, tikslūs. Spausdini su senu Viktorijos laikų tomeliu pašonėje, kurį jis kartą tau davė – „Moters mintys apie moterį“ tarp savo puslapių slepia visa tai, kas čia nutiko, tą nuslėptą gyvenimą kadaise. Iš naujo išgyveni jo ir savo pastabų, brūkštelėtų paraštėse ir gale, dialogą, dar tiksliai nežinai, ką ruošiesi daryti su visu kūriniu. Šiuo metu tik lipdai, rankioji viską, ko reikia iš šios knygelės, kurios puslapiai nutrinti laiko, nešvaros ir gyvenimo, šviesaus gyvenimo: prakaito, rašalo ir lietaus lašų, sakų, purvo ir pelenų, dviračių alyvos, sidabriškos sraigės šliūžės ir cikados sparno, trapaus, vitražinio jo ažūro. Naudojiesi ir jo žodžiais, ir savaisiais, ir tos Viktorijos laikų namų šeimininkės pamokymais apie gy-


6

Nikki Gemmell

venimą, tartum klausydama jos patariančio balso. Jis lydės tave. „Sakyk tiesą ir nebijok“, – guodžia ji. Tikrai. Rašai, kad suprastum. Kai dirbi, jauti buvimą šalia, ranką ant liemens, tavęs geidžiančią. Kiekvieno žmogaus, kuris kada nors mylėjo ir prarado, kiekvieno žmogus, kuris kada nors buvo įžengęs į tą ypatingąjį – sudaužytų širdžių – klubą. Mažas tomelis visada šalia tavęs, knyga, kurią atėjai čia palaidoti, pasiimti šio slėnio žemės, kaip vieną dieną ji pasiims tavo kūną, esi tuo tikra, – meiliai, dėkingai, nes taip jau būna – juk esi jos dalis. Bet pirmiausia ši knyga turi tarnauti kitam tikslui. Jautiesi stipri, ryžtinga. Tikra. Rašai, kad viską išsiaiškintum. Niekam šito nesi sakiusi. Niekas nežino, ką iš tiesų mąstai. Visada būdavo labai svarbu neleisti niekam žinoti; niekada neparodyti bjaurumo, žiaurumo, didybės, savanaudiškumo, puikybės; niekada nieko neįsileisti vidun. Visada būdavo svarbu nuolat išlaikyti pusiausvyrą, šypseną, šarvus. Nenorėjai, kad kas nors pamatytų, kokia esi iš tikrųjų. Bet dabar, galų gale, metas. Apsisprendus apima palengvėjimas. Užtruko metų metus, kad prieitum prie šio tikslo.


I ...ir nuo šito nepailsiu netgi miegodama. Eloiza iš Aržantėjaus

Hh


1 pamoka Tegul viskas būna paprasta, atvira ir sąžininga. Sakyk tiesą ir nebijok.

Hh

Galvoji apie miegojimą su kiekvienu vyru, kurį buvai sutikusi. Nenori suartėti nė su vienu iš jų. Nenori būti trukdoma. Tu per daug pavargusi, per šalta. Šaltis įsiskverbė į kaulus kaip pelėsis. Čia jautiesi lyg giliausią žiemą, panašu, kad žvarba niekada nebus išnaikinta. Gyveni Glosteršyre. Perstatytame ūkininko name su lubomis, sukaltomis iš karstų dangčių, suguldytų ant stogdengių kopėčių. Šiose vietose niekada nebūna pakankamai šilta. Vasarį pasirodo snieguolės, gegužę – varpeliai, šlapi, juodi rudens lapai, o vėliau – nuogos žiemos šakos tiesia nagus į dangų, į viską aplink tave; slenka mėnesių mėnesiai su besisukančiais aplink paukščiais, pakylančiais iš baimės, kai brendi per neaptvertus laukus; šioje viržynų, ganyklų ir dykrų žemėje visa kalba nėra tavo kalba, nes gimei ne šioje vietoje. Tavo atsiminimai išsiilgę saulės, šlamančių tankių krūmynų ir išdegintos žemės. Moters, kuria kažkada buvai. Ji dabar vos atpažįstama. Nežinai, kaip pakilti, tapti matomesnė kaip moteris. Rasti būdą gyventi drąsiai. Vėl.


2 pamoka Auklė! Kur dar gali rasti kilnesnį vardą, šventesnes pareigas?

Hh

Tavo vyras Hugas namo grįš vėlai. Apie dešimtą. Tai nėra neįprasta. Jis sunkiai dirba apylinkės gydytoju, o tu vertini jo tvirtą darbo etiką; jis neapvils šeimos. Visada atsiranda ką jam reikia sutvarkyti dienos pabaigoje – dokumentus ar kitką. Gerai, kad Hugas pasirodo vėlai, būtent to ir nori. Naudojiesi tomis keliomis brangiomis valandomis tarp vaikų migdymo ir vyro sugrįžimo namo pas tave. Nepertraukiamas laikas. Kai atsitiesi, persikrauni. Prisileidi vonią ir svajoji, kad esi laisva, atsigręžusi veidu į dangų deginančioje šviesoje, atveri krūtinę ir užlieji savo kaulus šiluma. Vėl tampi išdidi, gyvybinga – ta moterimi, kuria kažkada buvai. Tavo veidas mergaitiškas. Jaunas, ramus. Hugas atrado po juo kažką, anksčiau suuodė tarsi skalikas. Kažką... trikdančio... po šypsena. Kažką susirangiusį, laukiantį, kol bus paleistas. Jis niekada to neberas. Laikei per ilgai užrakinusi, o tavo vyras nežino kodo ir niekad nesužinos, be to, net


su m a n o kū nu

11

neįsivaizduoja, kokio kodo jam reikia; jis mano, kad iš esmės jo santuoka sėkminga. Jūs abu pasiekėte santykių nejudros tašką. Esate per daug užsiėmę, per daug paskendę kituose reikaluose. Esi gero gydytojo žmona. Guminiai batai, „Range Rover“ automobiliai, mokyklos išvykos, sekmadienio pamaldos ir toji dalis, kurios vyras niekada nepasieks, dėl tos nepasiekiamybės jis anksčiau pakvaišdavo iš geismo; taip kadaise buvo tavo gyvenime. – Atskleisk savo mintis, – prašydavo jis. – Apie ką galvoji? Negalėjai to leisti, niekada, nenorėjai, kad šis geras žmogus išsigąstų: jis niekada neturi sužinoti skausmingų tavo praeities silpnybių. Jis buvo tinkamas vedyboms: pagarba, vaikai, rožėmis apaugęs namelis; tuo negalima rizikuoti. Didybė, bjaurumas, grožis, galia, pranašumas  – kai buvai atskleista. To Hugas niekada nesužinos, ne tam už jo ištekėjai; jis negali tavęs apnuoginti taip, kaip kadaise buvai apnuoginta. Kai kurie vyrai žino, kaip tai padaryti, bet daugelis – ne.


3 pamoka Ji nuolatos persekiojama miglotų epitetų: „tinkama“, „teisinga“, „išauklėta“, kurie vaikysis ją iki pat mirties lyg pasiutusių šunų gauja.

Hh

Tavo vaikai ką tik sugrįžo iš mokyklos. Lauke – visiškai balta, tai šerkšnas, ne sniegas, trapi ramumos antklodė, įkalinusi pasaulį. Šerkšno neištirpdė blyški kelių ankstesnių dienų šviesa. Vaikai nerimsta viduje, jie veržiasi pabūti šviesoje, kol ši dar visiškai nedingo. Paleidi juos. Jie bėgte pasipila pro virtuvės duris. Įsisukdami į gurgždančią tylą, įaudrindami ją; užpuldami šerkšną, jo mirtiną ramybę. Šypsaisi pro langą stebėdama savo berniukus – juose tiek daug gyvybės. Tokios švytinčios, reiklios, atkaklios asmenybės – ir tokios skirtingos. Užsiplikai dar vieną arbatos puodelį, šiandien paskutinį, kitaip neužmigsi; žaliosios arbatos, nes tiek daug brangių draugių dabar serga – šiuo metu net trys  – krūties vėžiu. O dėl savo motinos istorijos turi pasisaugoti. Jautiesi pavargusi, turi keturis berniukus, jei priskaičiuosi ir tą, už kurio ištekėjai, tad nuovargis yra tarsi ateivis, įsirangęs į tavo kūną, siurbiantis visą energiją. Tas nuovargis tęsiasi metų metus, nuo pat pirmojo vaiko, Reksio,


su m a n o kū nu

13

gimimo; nuovargis dėl to, kad praradai kontrolę, niekada tvirtai nebevaldai. Kažkada seniai tu, vieniša karjeristė, tai sugebėjai. Tu apsigyvenai baltame žavumo balione, mieste, mėgai savo puikiai išlygintus, išrūšiuotus pagal spalvą drabužius ir nuolatinius savaitgalio padrybsojimus, keliones į užsienį ir aktyvų socialinį gyvenimą. O dabar – šitai. Ankštas, mažas Mamytijos pasaulėlis, kurį simbolizuoja kalnas neišrūšiuotų drabužių ant grindų prie lovos kojūgalio. Gali sukrauti drabužius į skalbyklę. Gali juos išimti. Gali iškarstyti juos ant radiatorių, kad išdžiūtų. Gali surinkti išdžiūvusius drabužius ir sudėti į krūvą rūšiavimui. Bet tu nepajėgi, nebeįstengi sulankstyti drabužių atgal į spinteles ir stalčius. Kol toji šūsnis prie lovos kojūgalio tampa nusivylimo, kaltės ir beviltiškumo ugnikalniu; nuolat augančiu, nuolat tave sekinančiu. Kol kartais viena pravirksti net nežinodama dėl ko, rankomis sugniaužusi skruostus. „Negaliu.“ Kartais netgi ištari tai vaikams, tau nevalingai išsprūsta: „Per sunku, aš negaliu“, o juos tai glumina. Kadaise tu nebuvai šia moterimi; kadaise niekinai tokias moteris. Tu vieniša, bet trokšti vienatvės; per sunku pabėgti nuo mylimų tigriukų, pavogti palaimingas vienatvės akimirkas iš visų, kurie nuo tavęs priklauso. Jautiesi apkrėsta kartėlio, praradusi sielos spindesį. Tau nepatinka, kuo tapai; kai kuo silpnu.


14

Nikki Gemmell

Nors tau pasisekė, tiek daug turi. Beviltiškai suvoki. Ir negali skųstis. Visgi jautiesi užrakinta savame reikalaujančiame daug dėmesio pasaulėlyje – turi duoti, duoti, duoti visiems, visą laiką. Esi įkalinta.


4 pamoka Sutrikusi moteris.

Hh

Tu nesimylėjai su savo vyru nuo trečiojo sūnaus gimimo prieš dvejus metus. Tavęs tai nejaudina. Tik palengvėjimas. Jei Hugui neramu, jis daugiau to neparodo. Jūs abu nustojote kalbėtis apie sekso trūkumą, juokai ir erzinimas baigėsi; dabar jis niekada apie tai neužsimena. Anksčiau žaismingai sukinėdavosi aplink, bandydamas išlaisvinti savo mažąją bibliotekininkę tvido sijonėliais ir kukliais marškiniais, pažiūrėti, kas slepiasi po jais. Dabar, įtari, vyras toks pat išsekęs kaip ir tu. Beveik kas naktį lovoje – grupinis, tik vis su kitu vaiku, įsispraudusiu šalia tavęs ir Hugo ant išgulėtų čiužinių. Pastaruoju metu atsibundi kas naktį apie trečią valandą, persigandusi. Bastaisi po namus, trankydama sienas sugniaužtais kumščiais; kankinama nemigos, trokšdama atsigauti. Širdžiai daužantis suvoki, kad nesugebėsi užmigti kelias valandas, o rytoj jausies ne ką geriau, gal tik blogiau. Ak, tas geras, gilus, saldus miegas, kai niekas nežadina kitą dieną su jokiais reikalavimais, kivirčais, norais. Ak, reguliarus, pamaloninantis seksas. Švelnumas, prisilietimo virpėjimas.


16

Nikki Gemmell

Žinoma, tu myli Hugą, puoselėji jam gilius jausmus, bet nuo šiol jaustumeisi laiminga laikydamasi celibato. Stebi kai kuriuos tėvelius mokykloje ir tiesiog žinai, kad jie „nepadorūs“ – šelmiški, žaismingi, šiek tiek šiurkštūs, – ir visuomet tai išsiskyrusieji; tie žmonės atrodo kažkokie nesuvaržyti, laisvi, atsipalaidavę. Pati nieko neketini imtis. Tiesiog nebereikia sekso. Stebiesi tų moterų, kurios savanoriškai gyvena be vyrų, spindesiu: kai kurios našlės, išsiskyrusios vienišės, kurias sutinki metų metus, vienuolės, senjoros; tos kelios, kurios daugiau nebesidairo vyrų, yra ryžtingos ir užsidegusios. Atpažįsti tą švytėjimą. Jos nesuvaržytos. Jei kalbėsime apie tave, vyrai atliko savo priedermę – turi vaikų, esi aprūpinta. Kadaise, labai seniai, tave išaukštino ir suteikė jėgų kai kas, kas brangino moteris ir jų nebijojo, kas gerbė jų kūną. Tokie vyrai yra ypač reti, jei moteris suranda tokį vyrą, pajunta smarkų skirtumą mylintis ir pasikeičia amžiams; tas vyras tampa pavyzdžiu, pagal kurį vertinami visi kiti, esi laiminga, labai laiminga, kad kadaise jį sutikai. Turi draugių, kurios niekada nieko panašaus nepatyrė.


5 pamoka Ankstyvo rudens metas turbūt yra pats ramiausias, sočiausias, saugiausias ir švenčiausias laikas per visą moters gyvenimą.

Hh

Tavo gyvenimą perskrodžia prisiminimai. Kuriuos tu kasnakt išsitrauki lyg meilės laiškelį, paslėptą pagalvės užvalkale, kuriuos nešiesi per visus brandos metus. Didžiulio sukrėtimo prisiminimai: kaip tavo kūnas kadaise buvo branginamas. Ne išnaudojamas, bet paruoštas gyvenimui. Jo prisilietimas – pakvaišti prisimindama net dabar, po šitiek metų. Jo prisilietimas priverčia pabusti. Dieviška. Ir jo balsas. Ar ryškiausiai ir ilgiausiai prisimename būtent tuos pojūčius, kurie pradingsta? Tu vis dar gali prisiminti, kaip jis tardavo tavo vardą, kai panirdavo giliai tavyje, judėdamas bemaž nepastebimai. Jo skonį. Tu užkišai šį balsą į savo prisiminimus, nors jo bruožų ryškumas jau seniai nublankęs. Jis niekada nenorėjo tavęs sumenkinti; puikiai tą prisimeni. Jo vienintelis tikslas: suteikti tau galios, išaukštinti, padėti atsiskleisti. Išmokyti tave pažinti savo kūną, atrasti jo sugebėjimus. Kiek vyrų įteikia moteriai šią dovaną? Kita šalis. Kitas gyvenimas.


18

Nikki Gemmell

Pasaulis, tolimas šitam. Dabar, geriant žaliąją arbatą, spoksant pro langą pusę penkių vakaro, tavo gyvenimas slenka pro šalį. Tavo krumpliai pabąla laikydami puodelį. Tuoj bus arbatėlės gėrimo laikas, paskui ateis eilė reikalavimams atlikti namų darbus, tempimas nuo ekranų, vijimas į dušą, raginimai išsivalyti dantis; visi tie prašymai, derybos, sandoriai, meilikavimai tavo gyvenime. Ir negailestingas nuovargis.


6 pamoka Ištekėjusios moterys pasiaukoja daugiau ar mažiau suvokdamos savo lyties prigimtį.

Hh

Hugas ir tu esate susieti nerašyto susitarimo, jog niekada neišsiskirsite – judu esate kartu visam gyvenimui. Kai tekėjai už jo, troškai meilės, kažko džiaugsmingo; jis buvo draugas, su kuriuo galėjai kvatoti iki išnaktų, tikrai taip buvo. Tu visada branginai jo stabilumą. Su juo niekada nesijausdavai nejaukiai, net tylėdama. Patikimas ryšys. Tau pasisekė, kad jį turi, suvoki tai ir privalai nepamiršti. Tau nepatinka, kaip jis bučiuojasi. Nežinai, kaip jam pasakyti, nes niekada negalėtum įskaudinti. Dabar jau nepavyks. Tęsiasi per ilgai. Nebeišmoks. Argi galėtum kažkam, ką myli, pasakyti, kad nepajauti švelnumo? Neįmanoma nei išmokti, nei išsiugdyti. Galėjai ištverti tai iki vaikų, jis pasiūlė daug daugiau – dabar tenka pačiai užpildyti tuštumą, kai lieki viena šeštadienio vakarais ar Naujųjų metų išvakarėse; jo tvirtas, žavingas buvimas nutildo visus keistus klausimus per Kalėdas, vestuves ir naujagimių lankymus, į kuriuos staiga pradėjai vaikščioti. Jis yra tavo gelbėtojas, pati žinai.


20

Nikki Gemmell

Dabar atrodo, kad vienintelis dalykas, kuris judu vienija, yra vaikai. Svajoji apie dar vieną, mergaitę – būtų palaima, – bet nenori užsikrauti papildomų rūpesčių; abu su Hugu pernelyg nutolę. Niekada nekalbate apie tai. Apie nieką. Jis – anglas, gyvenęs bendrabutyje nuo septynerių metų, ir nuo to laiko buvo išmokytas nepasikliauti jausmais, užsisklęsti. Jis troško motinos artumo, buvo sukrėstas sielvarto ir vienatvės, bet visą laiką jam buvo kartojama, kad tokia šeimos valia, kad tai tik į gera. Tad jis nuo pat mažens išmoko nepasikliauti potraukiais, giliai savyje palaidoti tikrąsias mintis. Jis prisimena šias pamokas visą gyvenimą; ir tikisi to paties iš kitų. Jis niekada nesikeičia tavo atžvilgiu – yra nuoširdus ir žaismingas, – bet nenori veltis į jokias jausmų painiavas. Jis vadina tave Pompėjos Vezuvijumi, kai tavo pyktis, skandinanti neviltis išsiveržia laukan. Kai balsas prisipildo neišmatuojamo nuovargio, pasigirsta tonas, kurio anksčiau niekada nebuvai girdėjusi, prabyla moteris, kurios neatpažįsti. Tas balsas skirtas tavo vyrui ir vaikams; pykčio ir bjaurasties balsas. Nuogąstauji, kad tavo mylimi berniukai išsaugos šį toną kažkur atmintyje visam gyvenimui, apima gėda dėl to, bet vis dėlto kartais pratrūksti. Bet vis tiek myli juos iki pamišimo, godaus, laukinio, geidulingo; kas naktį maldose dėkoji Dievui, kad juos padovanojo. Motinystė, jos sudėtingumas. Turiningumas, išsekimas, įkarštis. Nusivylimas, vienatvė.


7 pamoka Ji liovėsi mąstyti apie save ir savo malonumus.

Hh

Kadaise ilgą laiką nejutai orgazmo. Atsitvėrei neigimo siena; tavo kūnas užsisklendė sukrėstas dėl to, ką vyrai tau ruošėsi daryti. Arba nedaryti. Jų nemokšiškumas, nerangumas, rafinuotumo trūkumas. Tavo kūnas patyrė šoką, sužinojęs skaudžią tiesą, kad kai kurie iš tų vyrų, kalbėkim atvirai, ne itin mylėjo moteris. Norėjo sugniuždyti, išnaudoti jas, padaryti pažeidžiamas ir silpnas, tiesiog bijojo jų. Ir tavo visas kūnas susigūžė nuo šios žinios taip pat, kaip susitraukia jūroje aktinijos. Tada atsirado jis – meilužis iš praeities, padovanojęs tau pirmąjį orgazmą. Išmokė tave atsiduoti. Dabar, jau subrendusi, jei negali patirti nepaprasto sekso, atsisakai jo visai. Viskas paprasta. Tu per sena kam nors daugiau. Padėk, Dieve, Hugas gerai miega. Jis neknarkia ir nedvokia, jis apkabina tave tomis retomis progomis, kai susirangai toje pačioje lovoje kartu su juo, ir tau patinka tokia globa. Gal ir praradai sekso skonį, bet niekada neprarasi troškimo miegoti dviese.


22

Nikki Gemmell

Su Hugu. Išoriniam pasauliui esate laimingai susituokę, viena iš tų retų porų, kurioms pasiseka.


8 pamoka Santuoka – tai savanoriškas atsidavimas į kito rankas; atsisakymas išaukštinti savo teises ar asmenybę.

Hh

Tu gimei kalnuotame krašte, Sidnėjaus šiaurėje. Tose vietovėse viešpatavo šviesa. Kalvota vietovė, saulės išbalinta dirva, arbatos spalvos vanduo iš čiaupo. Eidama per aukštą žolę, nuolat kreipdavai akis žemyn – dėl gyvačių, o prieblandoje kalvos rausvai nušvisdavo nuo saulės kaitros. Įkalindavai karštį po oda, kaitra smelkdavosi iki pat kaulų čiulpų; jos nebūdavo galima išnaikinti. Šnabždi sau: namai, saulė, šviesus gyvenimas. Kai buvai aštuoniolikos, nusileidai iš savo aukštikalnių. Studijavai universitete ir tapai teisininke Sidnėjuje, mieste, kurį praminė Tirštaisiais Dūmais. Pakėlei sparnus į Londoną įpusėjusi trečiąją dešimtį: nenuilstanti, genama smalsumo, godi gyvenimo. Po kelerių metų sunkaus darbo iškilo emigranto dilema: norėjai grįžti į Australiją, bet buvo sunku apsispręsti kada; tada sutikai Hugą – vyrą, kuris norėjo ne jaudinti tave, o suteikti prieglobstį; vienas įvykis vedė prie kito, o dabar įklimpai šioje lietaus permerktoje saloje iki gyvenimo galo, spoksai į skalbinių stirtą prie lovos ir svajoji apie ryškią šviesą. Po antrojo ne-


24

Nikki Gemmell

ramaus berniuko gimimo sprendimas buvo abipusis: persikelti į šalies vakarus, į Kotsvoldsą, dėl erdvės ir gryno oro, geresnio gyvenimo. Tavo svajonė tapti partnere teisinėje įmonėje sužlugo dėl motinystės pareigų; po pirmųjų motinystės atostogų niekada negrįžai į darbą, praradai profesinį pasitikėjimą, o dabar vaikai užpildė kiekvieną tavo gyvenimo kertelę. Dabar į priekį veda motinos ambicijos taip pat, kaip anuomet vedė teisininkės. Į visus darbus, kurių imiesi, pasineri beatodairiškai, trokšti visokeriopos sėkmės ir nekenti, kai jos pristinga. Deja, dažnai būtent taip ir nutinka. Hugas minėjo, kad šioje vietoje būti australe paranku; tavo akcentas neatpažįstamas, gali drąsiai pakilti iš žemesniosios klasės į aukštesniąją, niekas tiksliai nenustatys tavo kilmės. Suvoki, kad gerai, jog Hugas nėra australas, nes jis nesugeba pajusti atviro balso monotoniškumo, kurį kiekvienas rytinės pakrantės australas priskiria kaimo vietovių gyventojams. Provincialus akcentas niekada nebus visiškai ištrintas iš tavo balso; kai kurie tyčia laikosi jo įsikabinę. Taip, tavo balses suminkštino Sidnėjus, bet jos vis dar ataidi, blankiai, kaimiečių užkampio ritmu. Anglija nepaliko jokio pėdsako. Tu visada čia liksi prašalaitė. Pramogauji svetimoje žemėje, mėgaujiesi dideliu pranašumu. Vis dar stebiesi griežtomis šalies nuostatomis, klasėmis, kurių negalima peržengti: žvejyba ir medžiokle, vilomis Prancūzijoje,


su m a n o kū nu

25

akmeninėmis sienomis, traukiančiomis šaltį ir drėgmę, guminiais batais net liepą, megztiniais rugpjūtį, žemu dangumi lyg nuo vandens išlinkusiomis seno namo lubomis. Kaip dangus gali talpinti tiek daug lietaus, verkti taip dažnai? Dieną iš dienos, kartais tiesiog nori pakelti rankas, išsklaidyti debesis, pabėgti. Hugas niekada nesikraustys į Australiją, jis turi susidaręs ribotą nuomonę apie tą vietą, kaip apie pasaulio kraštą, ir labai neįdomią, tikrai – tarsi vienintelė civilizacijos dalelė, kurią ten gali rasti, yra jogurto indelis. Gali numatyti visą savo ateitį tįstant į priekį nuo dabar iki tol, kol tavo kūnas panirs į šią drėgną, juodą žemę; ateityje – metų metai monotonijos. Kadaise, labai seniai, niekada nenorėjai to daryti, smalsumas buvo tavo kuras, nežinomybė. Nešiojiesi savyje neviltį tarsi užkratą, kurio negalima atsikratyti. Bet dabar. Pavojingas noras žada nelaimę tavo gyvenimui, kažkaip, nežinia kaip – arba su kuo. Tas noras bręsta jau ilgai, nes artėji prie keturiasdešimtmečio ir matai, kas laukia tavęs priešakyje. Tu niekada nebuvai visiškai atsiskleidusi su Hugu ir prisiimi dėl to atsakomybę. Dėl to, kad visada dėvi kaukę. Dėl to, kad nesi visiškai atvira. Dėl to, kad niekada nerodai jam tikrosios savęs.


įsigykite

knygą dabar

Profile for knygos.lt

Su mano kūnu  

Knygos Su mano kūnu ištrauka

Su mano kūnu  

Knygos Su mano kūnu ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement