Stebuklinga spanguole

Spanguolė Stebuklinga

JURGA IVANAUSKAITĖ

Ramūno Danisevičiaus nuotr.

J U R G A I VA N AU S K A I T Ė

JURGA IVANAUSKAITĖ (1961–2007) – prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė. Daugybės knygų autorė, 2005-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Stebuklinga Spanguolė

ISBN 978-609-466-033-7

9 786094 660337

NUO

NUO

6

6

IKI

IKI

10

10

METŲ

METŲ

JU RG A I VA NAUSK A I T Ė

Spanguolė Stebuklinga Pasaka

Iliustravo autorė

V ILNIU S

201 4

UDK 821.172-93 Iv-12

© Radvilė Racėnaitė, 2014 © Asta Puikienė, maketas, 2014 © „Tyto alba“, 2014 ISBN 978-609-466-033-7

T

ai atsitiko visai visai neseniai – praėjusį rudenį.

Vieną savaitgalį Algiukas su mama ir tėveliu nuvažiavo į kaimą. Kaimas jaukiai susiraitęs kiūtojo prie pat Čepkelių raisto. O tame kaime, obuoliais ir ramunėlėm kvepiančioje troboje, gyveno Algiuko senelis ir senelė. Tu tikriausiai žinai, kad rudenį Čepkelių raiste prisirpsta daugybė spanguolių? Al­giuko mamai buvo didžiausias džiaugsmas tas spanguoles rinkti ir virti iš jų uogienes, spausti sultis ar, apvoliojus jas cukraus pudroje, daryti gardžius saldainėlius. Algis

•

5•

bai­siausiai mėgo tuos visus spanguolinius skanėstus, ypač span­guolių kisielių, bet uogauti jam nepatiko.

Ir visai ne todėl, kad buvo koks tinginys ar ištižėlis.

Ne! Algiukas žinojo vieną paslaptį!

Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra... Karalienės apsiaustas. Taip, taip – Karalienės apsiaustas! Ir jei ilgai ilgai eitum – pri­ eitum pačią Karalienę Milžinę! Tokią nuostabiai gražią, žydraplaukę, vaivorykštėm karūnuota galva dangų remiančią. Tik, nelaimė, toji Karalienė Milžinė pajudėti negali, nes daugybė medžių jos puošnųjį apsiaustą prie žemės prismeigė! Kregždu­tės, zylės, kukučiai, bukučiai, kalviukai ir kiti paukštyčiai, kur kokią uogelę, trupinėlį ar pyrago gabalėlį nutvėrę, neša Karalienei Milžinei ir deda į burną. Todėl Karalienė

•6

•

Milžinė nemiršta iš bado. O jei numirtų – baisu pagalvoti, kas dė­tųsi, kaip ji kristų negyva, laužydama medžius, draskydama paukščių lizdus, užversdama žvėrelių urvelius, gūžtas, guolius, olas... Oi – geriau nė negalvoti! Vasarą, viešėdamas pas se­nelius, Algiukas nešdavo į lesyklą didžiulius dar karšto aguoniečio, meduolio, varškinių sausainėlių, duonos su sviestu ir net šokolado gabalus. O paukšteliai kaipmat viską sumai­tindavo Karalienei Milžinei. Nes kamgi vasarą ar rudenį paukšteliams tie žmonių valgiai reikalingi, kai yra devynios galybės muselių, kirminėlių, vabalėlių, uogelių?.. O kvai­losios šarkos kur pastvėrusios vilkdavo Karalienei Milžinei visokius žmonių papuošalus: geltono, raudono, mėlyno stiklo karolius, blizgančias grandinėles, žibančius medalionus, mažu­čiukus žiedelius. Tikrai – juokingos tos šarkos!

Ką gi veiks Karalienė Milžinė su tokiais menkučiais žmonių papuošalais? Juk ji sau galvą vaivorykštėm

•

7•

juosia, baltais, rožiniais, auksi­niais plunksniniais debesimis kaišo, lietaus lašų brangakme­nius į mėlynus plaukus įsipina, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina... O Nakties Šventei dar ir žvaigždžių karoliais, mėnulio karūna pasidabina! Varnos ir krankliai praneša Ka­ralienei Milžinei visokius paslaptingus, keistus, svarbius ir nesvarbius atsitikimus, įdomybes, juokus, liūdnybes ir baisybes, kurių žmonės per savo skubėjimą ir rūpesčius nė nepastebi...

Staiga kažkas tvykstelėjo, blykstelėjo Algiukui tiesiai į akis. Berniukas apsidairė ieškodamas, koks gi čia padau­ža už krūmo pasislėpęs saulės zuikučius laido. Bet aplinkui nesimatė jokio krūmo, jokio padaužos, net jokios veidro­džio šukelės. Dar sykį tvykstelėjo, blykstelėjo, ir Algiukas pamatė, kad saulės šviesoje žaižaruoja milžiniška spanguo­lė. Berniukas net pritūpė prie uogos – taip ji gražiai švy­tėjo! Kalbėjau, kalbėjau, o kodėl Algiukas spanguolių rinkti nemė-

•8

•

go, užmiršau pasakyti! Ogi todėl, kad nenorėjo, nedrįso brangakmenių nuo prašmatniojo Karalienės Milžinės apsiaus­to plėšti. Bet šita uoga buvo ypatinga. Kai ji trečiąsyk įžūliai, padaužiškai blykstelėjo Algiukui į akis, tas neištvėrė – capt ir nuskynė. Šast – įsimetė burnon. Perkando. Fui, kokia rūgštybė – net užsimerkė! O kai atsimerkė, išvydo priešais save labai keistą berniuką. Jam ant galvos vietoj plaukų plas­ tėjo daugybė mėlynų drugelių, o akytės buvo ryškiai oran­žinės ir – visai nemirksėjo. Šiaip tas berniukas niekuo nesis­kyrė nuo Algiuko klasės ar kiemo draugų. Buvo apsivilkęs mėlynu jūreivišku kostiumėliu (apie tokį Algiukas jau seniai svajojo) ir visai draugiškai šypsojosi.

– Laabaas, – uždainavo keistasis berniukas laibu balse­liu. – Oo kaas tuu tooks?

– Algis...

– Ooo, kąą taai reeiškiaa – Aalgiis?

•

9•

• 10

•

– Ne Aalgiis, o Algis. Toks mano vardas.

– Aaiškuu! – berniukas šoktelėjo į viršų ir kurį laiką kybojo ore, lyg pats būtų koks drugelis. – Oo, maanoo vaardaas – Toomaas. Oo, kaas tuu tooks? – vėl paklausė.

Algiukas visai sumišo. Kaip čia dabar imsi ir išaiškinsi – kas tu toks? O gal tas keistas skraidantis berniūkštis tyčio­jasi?

– O tu kas toks? – ėmė ir paklausė Algis nelabai drąsiai ir nelabai draugiškai.

– Aaš – vuuokliis!

– Vuoklis? – Algiukas visai apstulbo ir staiga ėmė ber­ti: – O aš žmogus, berniukas, antrokas... – jis nutilo, pritrū­kęs kvapo ir nebežinodamas, ką dar apie save pridurti.

– Ooi, taai tuu – žmooguus?! – linksmai uždainavo vuoklis, pakildamas dar aukščiau. – Kaaip nuoostaabuu! Aaš taaip svaajoojaau paamaatyytii žmoogųų! Ooi, kookiaa laaimėė!

•

11 •

– O ką, tu niekad nesi matęs žmogaus?

– Nieekaad! Nieekaad! Nieekaad! Ooi, kookiaa laaimėė! Nėė neesvaajoojaau! Žmooguus!

Beerniuukaas! Antrookaas! Algiuukaas! Ooi! Vuoklis iš to džiaugsmo nupleveno taip aukštai, kad Al­giukas turėjo žiūrėti į jį užvertęs galvą – net kaklą ėmė mausti... Vuoklis Tomas jam labai patiko, nors buvo mela­gėlis. Na kas gi patikės, kad jis pirmą kartą gyvenime mato žmogų?! Bet staiga Algiukui toptelėjo į galvą, kad ir jis pats vuoklį mato pirmą sykį. Maža to – jis niekuomet nė nebuvo girdėjęs, kad būna tokių vuoklių. Nė nesapnavo!

– Aš irgi vuoklį matau pirmą kartą gyvenime. Ir – labai džiaugiuosi. O gal tu – vaiduoklis, ne vuoklis?

– Kąą tuu, – giliai atsiduso Tomas, nusileisdamas že­mėn, – kąą tuu! Maažaai tųų vaaiduookliųų beeliikoo! Nieekaas gii jaais neebeetiikii! Baaigiaa išnyyktii! Maanoo seeneeliis – vaaiduookliis. Nieeks neetiikii...

• 12

•

Spanguolė Stebuklinga

JURGA IVANAUSKAITĖ

Ramūno Danisevičiaus nuotr.

J U R G A I VA N AU S K A I T Ė

JURGA IVANAUSKAITĖ (1961–2007) – prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė. Daugybės knygų autorė, 2005-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Stebuklinga Spanguolė

ISBN 978-609-466-033-7

9 786094 660337

NUO

NUO

6

6

IKI

IKI

10

10

METŲ

METŲ