Issuu

Spanguolė Stebuklinga

JURGA IVANAUSKAITĖ

Ramūno Danisevičiaus nuotr.

J U R G A I VA N AU S K A I T Ė

JURGA IVANAUSKAITĖ (1961–2007) – prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė. Daugybės knygų autorė, 2005-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Stebuklinga Spanguolė

ISBN 978-609-466-033-7

9 786094 660337

NUO

IKI

METŲ

JU RG A I VA NAUSK A I T Ė

Spanguolė Stebuklinga Pasaka

Iliustravo autorė

V ILNIU S

201 4

UDK 821.172-93 Iv-12

ai atsitiko visai visai neseniai – praėjusį rudenį. Vieną savaitgalį Algiukas su mama ir tėveliu nuvažiavo į kaimą. Kaimas jaukiai susiraitęs kiūtojo prie pat Čepkelių raisto. O tame kaime, obuoliais ir ramunėlėm kvepiančioje troboje, gyveno Algiuko senelis ir senelė. Tu tikriausiai žinai, kad rudenį Čepkelių raiste prisirpsta daugybė spanguolių? Algiuko mamai buvo didžiausias džiaugsmas tas spanguoles rinkti ir virti iš jų uogienes, spausti sultis ar, apvoliojus jas cukraus pudroje, daryti gardžius saldainėlius. Algis

•

5•

baisiausiai mėgo tuos visus spanguolinius skanėstus, ypač spanguolių kisielių, bet uogauti jam nepatiko. Ir visai ne todėl, kad buvo koks tinginys ar ištižėlis. Ne! Algiukas žinojo vieną paslaptį! Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra... Karalienės apsiaustas. Taip, taip – Karalienės apsiaustas! Ir jei ilgai ilgai eitum – pri eitum pačią Karalienę Milžinę! Tokią nuostabiai gražią, žydraplaukę, vaivorykštėm karūnuota galva dangų remiančią. Tik, nelaimė, toji Karalienė Milžinė pajudėti negali, nes daugybė medžių jos puošnųjį apsiaustą prie žemės prismeigė! Kregždutės, zylės, kukučiai, bukučiai, kalviukai ir kiti paukštyčiai, kur kokią uogelę, trupinėlį ar pyrago gabalėlį nutvėrę, neša Karalienei Milžinei ir deda į burną. Todėl Karalienė

•6

•

Milžinė nemiršta iš bado. O jei numirtų – baisu pagalvoti, kas dėtųsi, kaip ji kristų negyva, laužydama medžius, draskydama paukščių lizdus, užversdama žvėrelių urvelius, gūžtas, guolius, olas... Oi – geriau nė negalvoti! Vasarą, viešėdamas pas senelius, Algiukas nešdavo į lesyklą didžiulius dar karšto aguoniečio, meduolio, varškinių sausainėlių, duonos su sviestu ir net šokolado gabalus. O paukšteliai kaipmat viską sumaitindavo Karalienei Milžinei. Nes kamgi vasarą ar rudenį paukšteliams tie žmonių valgiai reikalingi, kai yra devynios galybės muselių, kirminėlių, vabalėlių, uogelių?.. O kvailosios šarkos kur pastvėrusios vilkdavo Karalienei Milžinei visokius žmonių papuošalus: geltono, raudono, mėlyno stiklo karolius, blizgančias grandinėles, žibančius medalionus, mažučiukus žiedelius. Tikrai – juokingos tos šarkos! Ką gi veiks Karalienė Milžinė su tokiais menkučiais žmonių papuošalais? Juk ji sau galvą vaivorykštėm

•

7•

juosia, baltais, rožiniais, auksiniais plunksniniais debesimis kaišo, lietaus lašų brangakmenius į mėlynus plaukus įsipina, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina... O Nakties Šventei dar ir žvaigždžių karoliais, mėnulio karūna pasidabina! Varnos ir krankliai praneša Karalienei Milžinei visokius paslaptingus, keistus, svarbius ir nesvarbius atsitikimus, įdomybes, juokus, liūdnybes ir baisybes, kurių žmonės per savo skubėjimą ir rūpesčius nė nepastebi... Staiga kažkas tvykstelėjo, blykstelėjo Algiukui tiesiai į akis. Berniukas apsidairė ieškodamas, koks gi čia padauža už krūmo pasislėpęs saulės zuikučius laido. Bet aplinkui nesimatė jokio krūmo, jokio padaužos, net jokios veidrodžio šukelės. Dar sykį tvykstelėjo, blykstelėjo, ir Algiukas pamatė, kad saulės šviesoje žaižaruoja milžiniška spanguolė. Berniukas net pritūpė prie uogos – taip ji gražiai švytėjo! Kalbėjau, kalbėjau, o kodėl Algiukas spanguolių rinkti nemė-

•8

•

go, užmiršau pasakyti! Ogi todėl, kad nenorėjo, nedrįso brangakmenių nuo prašmatniojo Karalienės Milžinės apsiausto plėšti. Bet šita uoga buvo ypatinga. Kai ji trečiąsyk įžūliai, padaužiškai blykstelėjo Algiukui į akis, tas neištvėrė – capt ir nuskynė. Šast – įsimetė burnon. Perkando. Fui, kokia rūgštybė – net užsimerkė! O kai atsimerkė, išvydo priešais save labai keistą berniuką. Jam ant galvos vietoj plaukų plas tėjo daugybė mėlynų drugelių, o akytės buvo ryškiai oranžinės ir – visai nemirksėjo. Šiaip tas berniukas niekuo nesiskyrė nuo Algiuko klasės ar kiemo draugų. Buvo apsivilkęs mėlynu jūreivišku kostiumėliu (apie tokį Algiukas jau seniai svajojo) ir visai draugiškai šypsojosi. – Laabaas, – uždainavo keistasis berniukas laibu balseliu. – Oo kaas tuu tooks? – Algis... – Ooo, kąą taai reeiškiaa – Aalgiis?

•

9•

• 10

•

– Ne Aalgiis, o Algis. Toks mano vardas. – Aaiškuu! – berniukas šoktelėjo į viršų ir kurį laiką kybojo ore, lyg pats būtų koks drugelis. – Oo, maanoo vaardaas – Toomaas. Oo, kaas tuu tooks? – vėl paklausė. Algiukas visai sumišo. Kaip čia dabar imsi ir išaiškinsi – kas tu toks? O gal tas keistas skraidantis berniūkštis tyčiojasi? – O tu kas toks? – ėmė ir paklausė Algis nelabai drąsiai ir nelabai draugiškai. – Aaš – vuuokliis! – Vuoklis? – Algiukas visai apstulbo ir staiga ėmė berti: – O aš žmogus, berniukas, antrokas... – jis nutilo, pritrūkęs kvapo ir nebežinodamas, ką dar apie save pridurti. – Ooi, taai tuu – žmooguus?! – linksmai uždainavo vuoklis, pakildamas dar aukščiau. – Kaaip nuoostaabuu! Aaš taaip svaajoojaau paamaatyytii žmoogųų! Ooi, kookiaa laaimėė!

•

11 •

– O ką, tu niekad nesi matęs žmogaus? – Nieekaad! Nieekaad! Nieekaad! Ooi, kookiaa laaimėė! Nėė neesvaajoojaau! Žmooguus! Beerniuukaas! Antrookaas! Algiuukaas! Ooi! Vuoklis iš to džiaugsmo nupleveno taip aukštai, kad Algiukas turėjo žiūrėti į jį užvertęs galvą – net kaklą ėmė mausti... Vuoklis Tomas jam labai patiko, nors buvo melagėlis. Na kas gi patikės, kad jis pirmą kartą gyvenime mato žmogų?! Bet staiga Algiukui toptelėjo į galvą, kad ir jis pats vuoklį mato pirmą sykį. Maža to – jis niekuomet nė nebuvo girdėjęs, kad būna tokių vuoklių. Nė nesapnavo! – Aš irgi vuoklį matau pirmą kartą gyvenime. Ir – labai džiaugiuosi. O gal tu – vaiduoklis, ne vuoklis? – Kąą tuu, – giliai atsiduso Tomas, nusileisdamas žemėn, – kąą tuu! Maažaai tųų vaaiduookliųų beeliikoo! Nieekaas gii jaais neebeetiikii! Baaigiaa išnyyktii! Maanoo seeneeliis – vaaiduookliis. Nieeks neetiikii...

• 12

•