Jef frey A rcher • Štai koks žmogus
Prologas
1978-ieji
E
ma visada atidžiau pažvelgdavo į kiekvieną laivą, kurio laivagalyje plevėsuodavo Kanados vėliava. Paskui perskaitydavo ant laivo šono užrašytą pavadinimą, ir tik tada jos širdis vėl imdavo plakti įprastu ritmu. Kai pažvelgė šįkart, širdies ritmas kone dvigubai paspartėjo, jai ėmė linkti keliai. Pažvelgė dar kartą; šio pavadinimo ji niekada nepamirš. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip du nedideli vilkikai tempia pro uosto vartus surūdijusį seną krovininį laivą į paskutinę jo stotelę, leisdami iš kaminų dūmus. Ji apsisuko, bet patraukusi laivų laužyno pusėn nesiliovė svarsčiusi apie galimas pasekmes, po tokios daugybės metų mėginant išsiaiškinti tiesą. Žinoma, būtų daug protingiau grįžti į kabinetą, nei knaisiotis po praeitį... po tolimą praeitį. Bet ji neapsigręžė, o priėjusi laužyną patraukė tiesiai į vyriausiojo meistro kabinetą, tarsi eilinę darbo dieną dirbtų įprastus rytinius darbus. Įlipo į traukinio vagoną ir lengviau atsipūtė pamačiusi, kad Frenko nėra; rado tik mašinėle spausdinančią sekretorę. Vos išvydusi pirmininkę ji atsistojo. 11