– Tai pasaulio pabaiga, – lėkdamas paskui Kepėją cypė Panikuojantis smurfas, o Gargamelis pritūpė ruošdamasis pulti. Pamišėlis smurfas ėmė vaizduoti sireną. Nors smurfai buvo greiti, Smurfytė buvo greitesnė. Ji žaibiškai visus aplenkė ir užkirtusi bėgliams kelią mostelėjo dailiai raižyta drakoniškąja burtų lazdele. Galingas mėlynos energijos pliūpsnis švystelėjo smurfus dangun. – O, taip, mano mielas kūrinuk! Tu išties esi mažoji tėtušio dukrelė! – pagyrė Smurfytę Gargamelis. Burtininkas su pasimėgavimu trynė rankas, pagaliau jis sučiupo smurfus... – Aaaaaaaaaaa, – klykdama nubudo Smurfytė. Ji pašoko lovoje išpilta šalto prakaito ir išpūtusi iš baimė paklaikusias akis. Greta, ant jos čiužinio krašto, jau sėdėjo Tėtė Smurfas. Laukdamas, kol išsisklaidys košmaras, jis glostė savo baltąją barzdą. – O, Tėtuši, – Smurfytė šoko Tėtės link ir tvirtai apsivijo jį rankomis. Tėtė laikė ją prispaudęs ir laukdamas, kol Smurfytė nurims, švelniai glostė jos nugarą. – Na, na, na. Viskas gerai. Ar tave vėl lankė košmarai? Springdama ašaromis Smurfytė nieko neatsakė, tik sulinksėjo galva.
9