Stacia Deutsch
Romanas vaikams Pagal Peyo personažus ir kūrinius Pagal
J. David Stem, David N. Weiss, Jay Scherick ir David Ronn scenarijų Siužeto autoriai
J. David Stem, David N. Weiss, Jay Scherick, David Ronn ir Karey Kirkpatrick Iš anglų kalbos vertė
Artūras Rumiancevas
1
skyrius – Seniai, labai seniai... – atvertęs knygą ėmė skaityti
Pasakotojas smurfas, – laimingieji Smurfų kaimelio gyventojai rūpinosi savais reikalais nė nenutuokdami, kad netoliese... – jis atvertė kitą puslapį ir akimirką spoksojo į staiga iššokusį trimatį tamsios, apgriuvusios pilies vaizdą. Žvelgdamas į pilį, Pasakotojas smurfas susiraukė, bet tęsė toliau, – piktasis burtininkas Gargamelis kurpė šėtonišką planą... Pasakotojas truktelėjo ąselę ir iš puslapio iššoko piktdžiugiškas Gargamelio karpinys. Piktasis burtininkas buvo susisukęs į juodą apsiaustą ir mūvėjo ryškius raudonus batus. Fone ėmė groti šiurpi muzika, o Pasakotojas tęsė:
5
– Planas buvo toks šėtoniškas, kad jį lydėjo ne mažiau šėtoniškas juokas. Juokas, kuris sėjo baimę grybuose įkurdintuose smurfų nameliuose. Fone grojanti muzika buvo ypač garsi. Pasakotojas jau nebegirdėjo net savo žodžių. Jis nuleido knygą ir įsistebeilijo į greta esančią smurfų grupę. Visi turėjo po muzikinį instrumentą, išskyrus Pamišėlį smurfą, kuris dūdavo tiesiog burna. Pasakotojas atsisuko į Dabitą smurfą, kuris buvo režisierius, ir suriko: – Vyručiai, vyručiai! Jei savo muzikoje paskandinsite pasakotoją, niekas nesupras, kas čia vyksta. – Atsipalaiduok, – giliu balsu atsiliepė Dabita. – Tuoj sutrenksim tau žavingą bliuzą. Grupė nutilo. Pasakotojas atsikrenkštė ir mėgdžiodamas Gargamelio balsą tęsė: – Aš sukursiu mergaitę, kuriai neįmanoma atsispirti, ji slapčia pateks į kaimelį, kad apmulkintų ir išduotų smurfus. Kitame puslapyje puikavosi Smurfytės paveikslėlis. Tai nebuvo toji Smurfytė, kurią taip mylėjo smurfai. Paveikslėlyje esanti Smurfytė buvo blyški tamsiaplaukė. Pasakotojas brūkštelėjo teptuku ir blyški Smurfytės oda tapo mėlyna.
6
– Smurfai rado Gargamelio kūrinį, parsivedė ją į savo kaimelį, kur, valdoma padūkusio ir kaprizingo charakterio, ji ėmė siautėti ir viską niokoti. Pasakotojas pakėlė knygą, kad visi galėtų pažvelgti į paveikslėlius. Viename iš jų Smurfytė išvertė Dažytojo kopėčias, kituose trypė Išminčiaus akinius ir tyčia naikino kitus daiktus! – Smurfai troško, kad ji išeitų, – Pasakotojas atvertė sceną, kurioje matėsi Tėtės namelis, šalia kurio būriavosi pikti smurfai. – O Tėtė Smurfas įžvelgė joje gėrį. Pasitelkęs meilę, mandagumą, juokelius, dar daugiau meilės, skanius vaisių pyragus, ilgus pasivaikščiojimus ir slaptą magišką formulę, jis pavertė atvykėlę viso kaimelio numylėtine – Smurfyte. Pasakotojas atvėrė Tėtės namelio duris. Viduje matėsi kartoninis naujosios Smurfytės karpinys. Jos plaukai buvo šviesūs, o šypsena nuoširdi. Pasakotojas šyptelėjo: – Tai buvo diena, kurios mes niekada nepamiršime. Diena, kuomet mūsų Smurfytė gimė iš naujo. Džiugiai atsidusęs Pasakotojas pakėlė akis. Paklausyti Smurfytės istorijos atėjo visas kaimelis. Smurfai stoviniavo ant dailaus tvenkinio kranto. Užversdamas knygą, Pasakotojas mostelėjo ranka į čia pat, virš vandens,
7
esantį skardį. Netrukus viršuje pasirodė plačia šypsena pasidabinusi Smurfytė. Ji iškėlė rankas, atsispyrusi atliko tobulą trigubą kūlverstį su suktuku ir grakščiai nėrė į vandenį. Smurfai pratrūko plojimais. – Ir smurfų šeima tapo vienu nariu didesnė, – tokia buvo istorijos pabaiga. Bet ar tikrai? Smurfytė išsiropštė iš tvenkinio ir grakščiai papurčiusi galvą atsisuko į žiūrovus. – Kvaili, patiklūs smurfai! – suriaumojo Smurfytė. Jos veidas persikreipė, šviesūs plaukai tapo tamsūs it smala. – Pričiupom jus! – ir pažvelgusi į niūrius tvenkinio vandenis suriko: – O, tėve! Dangų perskrodė žaibas. Tvenkinys grėsmingai suburbuliavo ir iš jo išsiropštė Gargamelis. Milžiniškas jo kūnas parimo virš smurfų. – Šauniai padirbėta, dukra, – sukikeno Gargamelis. – Jis gyvas, jis gyvas, – sprukdamas šalin vapėjo Panikuojantis smurfas. – Ji mus apgavo, – suriko Meistrelis. – Ji vėl virto bloga, – patvirtino Šykštuolis stebėdamas, kaip blykšta Smurfytės oda. – Smurfuokime į kalvas, – skuosdamas siauru takeliu klykė Kepėjas.
8
– Tai pasaulio pabaiga, – lėkdamas paskui Kepėją cypė Panikuojantis smurfas, o Gargamelis pritūpė ruošdamasis pulti. Pamišėlis smurfas ėmė vaizduoti sireną. Nors smurfai buvo greiti, Smurfytė buvo greitesnė. Ji žaibiškai visus aplenkė ir užkirtusi bėgliams kelią mostelėjo dailiai raižyta drakoniškąja burtų lazdele. Galingas mėlynos energijos pliūpsnis švystelėjo smurfus dangun. – O, taip, mano mielas kūrinuk! Tu išties esi mažoji tėtušio dukrelė! – pagyrė Smurfytę Gargamelis. Burtininkas su pasimėgavimu trynė rankas, pagaliau jis sučiupo smurfus... – Aaaaaaaaaaa, – klykdama nubudo Smurfytė. Ji pašoko lovoje išpilta šalto prakaito ir išpūtusi iš baimė paklaikusias akis. Greta, ant jos čiužinio krašto, jau sėdėjo Tėtė Smurfas. Laukdamas, kol išsisklaidys košmaras, jis glostė savo baltąją barzdą. – O, Tėtuši, – Smurfytė šoko Tėtės link ir tvirtai apsivijo jį rankomis. Tėtė laikė ją prispaudęs ir laukdamas, kol Smurfytė nurims, švelniai glostė jos nugarą. – Na, na, na. Viskas gerai. Ar tave vėl lankė košmarai? Springdama ašaromis Smurfytė nieko neatsakė, tik sulinksėjo galva.
9
Stovėdamas prie Smurfytės lovos, Pasakotojas tęsė savo istoriją: – Ir štai, eilinį kartą, gimtadienio išvakarėse Smurfytę persekioja siaubingi sapnai. „Kas aš esu?“ „Iš kur aš atsiradau?“ Smurfytę lanko įvairiausios mintys, kurios išvestų iš proto net ir patį mieliausią smurfą... – Gerai, Pasakotojau, pakaks, – Tėtė parodė Pasakotojui duris. Bambėdamas po nosimi Pasakotojas užvertė knygą ir išsliūkino iš kambario. – Tėte, – glausdamasi prie pagalvių prabilo Smurfytė, – kasmet, prieš pat gimtadienį, mane lanko tie patys siaubingi sapnai apie tai, iš kur aš atsiradau, ir jie priverčia mane dvejoti dėl to, kas aš iš tikrųjų esu. – Ir kasmet aš tau kartoju, – tvirtai spausdamas jos delną prabilo Tėtė, – visiškai nesvarbu, iš kur tu atsiradai. Svarbiausia yra tai, kuo tu nusprendi būti. Smurfytė nebuvo tuo įsitikinusi. – Nepriimk seno smurfo žodžių už gryną pinigą, – pridūrė Tėtė Smurfas. – Išeik į kiemą ir įsitikink pati. Tavo vieta čia.
2
skyrius Smurfų kaimelyje visi paslapčia ruošėsi Smurfytės
gimtadieniui. Smurfai kabino dekoracijas ir rengėsi žaidimams, tuo pat metu niūniuodami „La La“ dainelę. – Palaukite, juk šiandien Smurfytės gimtadienis, tad traukime gimimo dienos dainą! – staiga suriko Kerėpla. Smurfai sutiko, kad tai gera mintis, ir vėl užtraukė „La La“ dainą. Niurzga padėjo Drąsuoliui ant šakos kabinti saldainių prigrūstą Gargamelio iškamšą. – Šiek tiek žemiau, Niurzga, – paprašė Drąsuolis. – Noriu gerai jam įkrėsti smurfuogėmis. – Ei, – suriko pyragus nužvelgęs Kepėjas, – kas nusmurfino Smurfytės gimtadienio torto gabalą? Šykštuolis pamėgino pridengti veidą rankomis, o jo žandai buvo aplipę cukraus pudra.
11
– Ne aš, – tepasakė Šykštuolis ir kažką sunkiai nurijo. Tuo metu Išminčius tvarkė ir rikiavo ant dovanų stalo suneštas staigmenas. – O štai ir mano dovanėlė, – suriko artyn žengdamas Juokdarys. – Negi manai, kad savo nebrandžiais pokštais apmulkinsi išmintingiausią kaimelio gyventoją, – nesutiko priimti dovanos Išminčius. – Duok šen atviruką ir keliauk sau. Juokdarys nė nemėgino ginčytis ir atkišo Išminčiui voką. BUMBT! Vokas sprogo. – Apgautas savo paties atsargumo, – niurzgėdamas trynėsi pajuodusį veidą Išminčius. – Cha! – nusijuokė Juokdarys. Būtent tą akimirką pamažu prasivėrė Smurfytės trobelės durys. – Ji ateina, – ėmė blaškytis Panikuojantis. – Mėlynasis pavojus, mėlynasis pavojus, – puolė vadovauti Stipruolis. – Juk mes smurfai, – pašaipiai įsiterpė Išminčius. – Viskas čia mėlyna. – Geltonasis pavojus, – nesutriko Stipruolis.
12
– Geltona spalva ramina, be to, tai saulės spalva, – purtė galvą Išminčius. – Raudonasis pavojus! – suriko Stipruolis, tuo pat metu rodydamas į link jų einančią Smurfytę. Išminčius tuoj pat paslėpė dovanas už medžių, o Meistrelis drobe uždengė vakarėlio dekoracijas. Smurfai pasišvilpaudami išsivaikščiojo kas sau ir stengėsi neatrodyti įtartinai. – Vos neįkliuvome, vyručiai, – atsiduso Drąsuolis, kai pro juos praėjusi Smurfytė kiek nutolo. Išminčius įrėmė rankas į klubus ir tryptelėjęs koja išdrožė: – Juk sakiau, kad per anksti pradėjome ruoštis, juk mus užklupusi Smurfytė viską sugadintų! – Gal turi ką naujo papasakot? – užversdamas akis suniurzgė Niurzga.
Smurfytė negirdėjo draugų ginčo ir nė nenutuokė, kad jai organizuojamas vakarėlis. Vis dėlto ji puikiai girdėjo, kaip Išminčius pasakė, jog ji viską sugadins. Tai ją nuliūdino, tačiau ji sutramdė savo jausmus ir apsimetė nieko neišgirdusi.
13
įsigykite
knygą dabar