Issuu on Google+

mano vardas – Marytė / romanas Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.

alvydas šlepikas

Alio Balbieriaus nuotrauka

alvydas Šlepikas mano vardas – Marytė / romanas


Alvydas Ílepikas mano vardas – Maryt∂ romanas

L I E T U V O S R A Í Y T O J Ë S Å J U N G O S L E I D Y K L A V I L N I U S


Ji sako: Visa tai ißkyla iß praeities kaip iß miglos. Ûmon∂s ir ^vykiai apsupti v∂jo neßamo sniego ar tyloje tvyrançio rΔko. Viskas nutol´, taçiau nepamirßta. Vienos detal∂s ryßkesn∂s, kitos jau prarastos, tarsi blunkançioje nuotraukoje. Laikas ir uΩmarßtis uΩneß∂ viskå sniegu ir sm∂liu, krauju ir drumzlinu vandeniu. Ûmon∂s pasirodo tarytum iß rΔko, iß speigo, iß Δkanotos Ωiemos, sujuoduoja, meta ßeß∂l^ ant karo sutremptos, kraujo prisig∂rusios Ωem∂s ir ißnyksta. Pasirodo tik epizodui, vienam, trumpam atminties blyksniui, ar keletui punktyrißk¨ istorijos taßk¨, ißsibarsçiusi¨ nebΔtinai chronologißkai: ßtai uΩraßas plakate, vos persik∂lus per Nemunå: „ÇoËÌ äpacÌoÈ ÄpÏËË! èepe‰ Úo·oÈ Îo„o‚o Ùa¯ËcÚcÍo„o Á‚epfl“ („Raudonosios Armijos Kary! Prießais tave – faßistinio Ωv∂ries irßtva“); ßtai rus¨ kareiviai, apsikarst´ grobiu – sieniniais laikrodΩiais, uΩuolaidomis, sidabrin∂mis l∂kßt∂mis; ßtai moters kΔnas be galvos, prikaltas prie sienos; ßtai minia ißbad∂jusi¨ Ωmoni¨, draskançi¨ kritus^ vandenveΩio kuinå; ßtai motina su vaikais, einanti tiesiai ^ ledoneßiu grumant^ Nemunå, panyranti srov∂je be jokios ißraißkos, be jokios minties, tarsi nusiskandinti bΔt¨ paprasta ir kasdienißka; ßtai lavonai, kuriuos ißneßa up∂s – pajuodusius ir ißpurtusius – be vard¨, be pavardΩi¨; ßtai ißdraskyti kapai;

) 7 (


ßtai ißsprogdint¨ baΩnyçi¨ griuv∂siai; ßtai broßiΔros, dalinamos soviet¨ kariams, rusißkai raginançios: „Ûudyk visus vokieçius, taip pat j¨ vaikus. N∂ra nekalt¨ vokieçi¨. Imk j¨ turtå, imk j¨ moteris. Tai tavo teis∂, tai tavo grobis“; ßtai motinos, keiçiançios, parduodançios savo vaikus lietuvi¨ Δkininkams uΩ bulves, miltus, uΩ maistå, kad kiti vaikai ißgyvent¨; ßtai kareiviai, girti ir besijuokiantys, ßaudantys pramogai paukßçius, o paskui jau Ωmones – taip pat linksmai ir beprasmißkai, net nesusimåstydami, – karo metai ißdegino juos tarsi mol^ aukßtakrosn∂s; ßtai moterys, uΩkasançios tranß∂jas, mirßtançios iß bado ir nuovargio; ßtai vaikai, sprogdinantys karo paliktus sviedinius; ßtai vilkai, ^prat´ ∂sti Ωmogienå; ßtai ßuo su juoda Ωmogaus plaßtaka dantyse; ßtai alkanos akys, ßtai badas, badas ir badas; ßtai lavonai – mirtis ir lavonai; ßtai atkil∂liai, kolonistai, naikinantys viskå, kas dar yra lik´ – baΩnyçias, pilis, kapines, melioracijos sistemas, ganykl¨ uΩtvaras; ßtai tußti ir nykΔs laukai, kuriuose pasiklysta net v∂jas, nerasdamas paΩ^stamo kelio tarp griuv∂si¨ ir dykvieçi¨; ßtai pokario PrΔsija, sutrypta, ißprievartauta, sußaudyta.

) 8 (


Tarytum iß tamsos, tarytum ßeß∂li¨ ir ßviesos Ωaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos: 1946 metai. Ûiema. Íalta ir siaubinga pokario Ωiema, nykos metas. Tiltas kybo tarp dangaus ir Ωem∂s, virß uΩßalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu v∂jas neßa sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras. Íalta, virß dvideßimties laipsni¨ pagal Celsij¨. Metalini¨ konstrukcij¨ daug, jos susikryΩiavusios it neaißkus tinklas, tarp j¨ gij¨ ßvilpia v∂jas. Tiltas metalinis, tvirtas, staugiantis ir dainuojantis v∂tr¨ dainas. Kartu su v∂ju gird∂ti ir keista, rytietißka kareivio daina. Pro tilto metalå tolumoje matyti kaΩkokie judantys tamsΔs taßkeliai. Ant tilto konstrukcij¨ priklijuota plakat¨, skelbim¨, laikraßçi¨, skelbiançi¨ pergal´, raginançi¨ nesigail∂ti, Ωudyti, persp∂jançi¨ apie bΔtinyb´ tur∂ti karin∂s vadovyb∂s leidimå. Vieno plakato kraßtas atplyß´s, jis virpa v∂jyje. Ilgesinga daina gars∂ja. Ant tilto – du sargybiniai kareiviai: dainuojantis azijietis ir rusas. Rusas degasi suktin´, bet v∂jas gesina degtukus, jis pyksta. J^ erzina ir siauraakio daina.

) 9 (


Judantys aname krante tamsΔs taßkeliai dabar jau arçiau – tai vokieçi¨ vaikai, bandantys ledu pereiti per Nemunå. J¨ kokie septyni... Rusas neißtveria: – Blet’, uΩsikimßk tu, çiurka. Azijietis ßypteli, kur^ laikå patyli, tyliai sako: çiurka, çiurka, pats tu çiurka. V∂jas ßvilpia, o t∂vyn∂ toli, suktin∂ suplyßta, degtukas sulΔΩta sugrubusiose rankose. Azijietis nusijuokia: – Ei, Ivanai... – Aß ne Ivanas, aß Jevgenijus, Ûenia aß. – ÛiΔr∂k, Ivanai, vokietukas b∂gti... Vokieçi¨ vaikai kaip kurapkos b∂ga ledu, pora maΩesni¨ atsilik´ kiek tol∂liau. Rusas kareivis ßaukia: „Stok, atgal, stok, klausyt komandos, stot, faßistin∂s kiaul∂s“, bet tiltas aukßtas, sargybinio balså uΩgoΩia v∂jas, vaikai b∂ga toliau, jie mato besiskeryçiojant^ ant tilto Ωmog¨, tik nesupranta to kareivio kalbos. – Ei, Ivanai... – Aß ne Ivanas, çiurka tu... – Jie ant tav´s d∂ti pimpalå, Ivanai... – UΩmußiu tave... – Raminkis, kvaily... Rusas ima granatå, ißtraukia Ωiedå ir sviedΩia ^ vaik¨ pulkel^. Abu kareiviai pritupia, sl∂pdamiesi nuo atsitiktini¨ skeveldr¨, nugriaudi galingas sprogimas. Ißsisklaido sprogimo sukelta migla: po sprogimo atsiradusioje eket∂je kapanojasi, stengiasi ißlipti vaikas, ßalta, kyla garas iß vandens. Kiti vaikai b∂ga atgal, bandydami pab∂gt nuo mirties.

) 10 (


Sprogimui nurimus, visißkoje tyloje gird∂ti keistas garsas, primenantis prießmirtin^ Ωv∂ries balså – aukßtå ir begalin^: anas vaikas stipriai suΩeistas, jis keistai sukasi ant nugaros, spirdamasis makaluojançiomis kojomis ^ ledå, tai iß jo eina ßis klyksmas. SuΩeistajam besisukant iß po jo srΔva kraujas, nudaΩydamas vis didesn^ sniego ir ledo plotå: spalvota d∂m∂ baltai juodame pasaulyje. Tarp suΩeistojo ir kito, eket∂je besikapanojançio vaiko stovi mirtinai ißsigand´s koki¨ ßeßeri¨ met¨ bamblys. Atrodo suakmen∂j´s, kojos neklauso, j^ kiaurai veria suΩeistojo cypimas. Akyse – siaubas. Í^ vaikå v∂liau atpaΩinsime – tai maΩasis Hanselis. Azijietis pakelia ßautuvå, nusitaiko ir ßauna. Klyksmas nutyla, suΩeistasis nebejuda. Hanselis tarsi atbunda ir kaΩkå ßaukdamas pasileidΩia b∂gti, bet b∂ga jis ne ^ krantå, o kaΩkur tolyn up∂s ledu. Pavymui pasigirsta dar pora ßΔvi¨, bet Hanselis vis tiek b∂ga. Nepataik´s ^ b∂gant^j^, galvå kraipo azijietis kareivis. Eket∂je iß paskutini¨j¨ kapanojasi vaikas. Rus¨ kareivis nusispjauna ir ΩiΔri ^ maΩut^, Ωemai up∂je vos besikapanojant^ berniukå. Vaiko galva panyra, dar laikosi uΩ ledo ranka, pagaliau ir ji pranyksta ledo ir vandens koß∂je. Rus¨ kareivis pagaliau prisidega suktin´. Ívilpia v∂jas. V∂l pasigirsta liΔdna, laukin∂ daina.

) 11 (



Mano vardas - Marytė