Antroji knyga
R omana s
Iš anglų kalbos vertė ROZITA ZNAMENSKAITĖ
Vilnius, 2018
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. ISBN 978-609-8184-43-3 Copyright © 2016 by Flip City Media Inc. © Vertimas į lietuvių kalbą, Rozita Znamenskaitė, 2018 © Viršelio adaptacija, Agnė Sinkevičiūtė, 2018 © UAB BALTO trader, 2018
Liaupsės Žaidimų serijai „Santuokos žaidimai yra vienas iš paveikiausių mano skaitytų romanų. C. D. Reiss įsigilina į savo herojaus bei herojės sielą ir niekad nepaleidžia. Ryškiai, aiškiai parodomi tie psichologiniai ir emociniai iššūkiai, kurie tenka dominanto ir nuolankiosios santykiams, ypač būnant susituokus. Kodėl tai veikia arba gali nesuveikti. Laukiu nesulaukiu kito romano.“ Desiree Holt, USA Today perkamiausių knygų autorė „Įsakmus ir sudėtingas Adamas Steinbekas yra mano svajonių dominantas. C. D. Reiss pateikia įtikinamiausias keistenybes.“ Skye Warren, New York Times perkamiausių knygų autorius (The Pawn [Pėstininkas]) 5
C. D. REISS
„Per praeities ir dabarties vaizdus Adamo Steinbeko ir Dianos Maknil-Barnes pasaulis atskleidžiamas taip aiškiai, kad skaitytojai būtinai matys visą paveikslą, vaizduojamą C. D. Reiss plunksnos. Autorės gerbėjai būtinai pamils šį naują posūkį Adamo ir Dianos – dominanto ir nuolankiosios – santykiuose.“ RT Book Reviews „Aš prarijau šią knygą; ir ji prarijo mane! Užburianti, iš koto verčianti, jausminga ir beprotiškai užkrečianti.“ Katy Evans, New York Times perkamiausių knygų autorė (Real) „C. D. Reiss Santuokos žaidimai visiškai mane apstulbino. Veikėjai sudomino, istorija pagavo, kaitra sujaudino, o rašymo stilius paviliojo. Patikėkit, šios knygos jūs tikrai nenorėsite paleisti iš rankų!“ J. Kenner, New York Times perkamiausių knygų autorius (The Stark Trilogy) „Santuokos žaidimai sužavėjo! Tikrai užburiantis katės ir pelės žaidimas. Vos spėjau versti puslapius.“ Aleatha Romig, New York Times perkamiausių knygų autorė (Infidelity [Neištikimybė]) 6
S K Y RY B Ų Ž A I D I M A I
„C. D. Reiss rašo geriausius erotinius romanus, kokius esu skaičiusi.“ Meredith Wild, New York Times perkamiausių knygų autorė Nr. 1 (Hacker) „Santuokos žaidimai yra įmantriai įtempto siužeto istorija! BDSM buvo karšti iki baltumo, o Adamas – mano mėgstamas dominantas... Jis gyvena ir alsuoja visiška kontrole.“ Annabel Joseph, New York Times perkamiausių knygų autorė „Santuokos žaidimai man atėmė žadą. C. D. Reiss yra absoliučiai nepakartojama, ir šią knygą tiesiog būtina perskaityti.“ Sawyer Bennett, New York Times perkamiausių knygų autorius (Sugar Baby) „Begėdiški charakteriai, karštas seksas, nuostabiai parašyta – C. D. Reiss vėl tai padarė!“ Jennifer Probst, New York Times perkamiausių knygų autorė
1 skyrius PENKIOLIKTOJI DIENA Šiandien pirmoji mano likusio gyvenimo diena, o aš nė nenutuokiu, kaip gyventi. Šiandien sukurpsiu planą, jį įgyvendinsiu ir pažiūrėsiu, kuo baigsis. Šiandien aš pasiruošusi laimėti. Neimsiu jokių kitų belaisvių, tik save pačią. Neįveiksiu priešo, tik savo baimę. Tai verta. Jis to vertas. Nekvėpuok. Sulaikyk kvėpavimą 1, 209, 600 sekundžių. Tada. Įkvėpk. Nes jis bus tavo.
8
2 skyrius SEPTYNIOLIKTOJI DIENA Ką gali sužinoti apie vyrą, apsidairiusi jo kabinete? Nė nenujaučiau, kad užduosiu šį klausimą, kai sutikau Adamą, o reikėjo nujausti. Jo Tyrimų ir plėtros kabinetas buvo tuščias ir švarus. Neturėjo istorijos. Nieko neišdavė. Nieko nenujautei apie šeimininką, išskyrus tai, kokio lygio jo skonis. Tiesiog šitaip paprastai jis tvarkydavo verslo reikalus. Vis dėlto stovėdama jo kabinete, kai ant stiklinių stalų krito popiečio saulės spinduliai, supratau, kad taip pat jis tvarkė ir asmeninį gyvenimą. Kai ėjau į vidų, sutikau Evą. Ji turėjo jį įspėti, kad aš čia. Buvau tam pasirengusi. Kontoros pastatą kitoje Penkiasdešimt trečiosios gatvės pusėje, rodos, galėjai pirštu paliesti, o gatvė apačioje atrodė pakankamai žemai, kad nukritęs užsimuštum. 9
C. D. REISS
Mano telefonas rodė, kad mus skiria vos vienas kvartalas. Jis nebuvo išjungęs sekiklio funkcijos telefono mums grįžus iš Montoko, o aš nebuvau išjungusi po to, kai jis rado mane Rūsyje. Nepaisydami visko, mudu vienas kitą sekėme. Tai įrodymas, jog nesvarbu, kiek išduotos mūsų širdys, mūsų sielos žinojo, kur turime būti. Jau dvi dienos, o aš nežinau, kaip jį susigrąžinti. Man kažkaip pavyko atlaikyti kelionę namo iš Montoko. Pavyko pakilti į loftą, pražingsniuoti pro savo keturis krepšius už durų, padėti raktus ant stalo. Pavyko pristumti kėdę prie lango ir atsisėdus įsispoksoti į vandens bokštus, sodus ant stogų ir gaisro kopėčias. Tačiau tiesiog spoksoti yra netikęs planas. Ne šitaip atsakinga moteris tvarko savo gyvenimą. Ne šitaip asmenybė užbaigia reikalą. Vis dėlto aš taip padariau ir atleidau sau už tai. Palikau savo vyrą padėjusi raštelį ant stalo. Ištisus mėnesius kaupiau drąsą, kūriau tekstą, mintimis ir širdimi įsitikinusi, kad tai teisinga. Neturėjau kelių mėnesių jam susigrąžinti. Jis sutiko išsiskirti lengvai, jei duosiu jam trisdešimt dienų. Šešiolika jau praėjo. Tiek laiko man prireikė, kad vėl jį pamilčiau. Tikroji aš mylėjo tikrąjį jį. Tiek laiko jam prireikė, kad liautųsi mane mylėjęs. Liko keturiolika dienų, o aš neturiu plano. Tą rytą stalčiaus dugne radau kojines ir keliaraiščius. 10
S K Y RY B Ų Ž A I D I M A I
Liemenėlėje tarp kaušelių buvo krištolinė širdutė, ir ant kelnaičių panaši. Numečiau jas ant lovos. Švariai nusiskutau ir apsivilkau apatinius. Stovėjau priešais veidrodį ir žiūrėdama į jį kritau ant kelių. Pakėliau užpakalį, strėnas spaudžiau žemyn, kakta įsirėmiau į grindis, kelius praskėčiau. Taip klūpėjau galvodama vien apie jo kūną, kol pradėjo mausti šlaunis. Ši poza ir ši mintis pravalė mano protą tiek, kad galėčiau ko nors imtis. Net jeigu tai buvo neteisinga, tai jau šis tas. Priešais pastatą jo telefonas nustojo judėti. Jis sėdo į taksi. Giliai įkvėpiau. Prie sofos stovėjo mažas staliukas. Viršus buvo padarytas iš sutrūkinėjusio grūdinto stiklo. Kadaise ant to staliuko stovėjo mano nuotrauka. Taškelis žemėlapyje vėl pajudėjo. Pagal sekiklio telefone rodmenis, jis atvažiavo į miestą auštant. Nežinojau, ką jis veikė dvi pastarąsias dienas Montoke. Stengiausi negalvoti blogiausia. Svarsčiau sutikti jį atsiklaupusi keturpėsčia, kai atvyks, sėdėti sukryžiavusi kojas, išsikėtojusi ant rašomojo stalo, stovėti kaip ponia, slėptis spintoje. Maniau, kad žinosiu, kaip pasielgti atėjus laikui. Pasirinkau strategiją. Suplanavau taktiką. Palikau vietos įkvėpimui dėliodama smulkmenas. 11
C. D. REISS
Net žinodama, kad jis ateina koridoriumi, dar nebuvau apsisprendusi. Iš už durų išgirdau jo balsą. Evos atsakymą. Verslas. Ar pasakė jam, kad aš čia? Kai durys atsivėrė, aš stovėjau prie jo rašomojo stalo spausdama abi rankas taip, lyg jos būtų iš tešlos. Jis vilkėjo pilką kostiumą, kurio nebuvau mačiusi. Pečiai atrodė tiesesni nei visada, žalias kaklaraištis buvo užrištas tobulai simetriškai. Jis atrodė aukštesnis. Žengė kaip karalius. Lyg būtų nesustabdomas, lyg brautis pro kliūtis – tik tuščias laiko gaišimas. Nebuvo jokių kliūčių. Tik ne jam. Tik ne Šeimininkui. Turėjau būti beprotė, kad palikau jį. Jis žengė du žingsnius vidun ir sustojo pamatęs mane. Eva stovėjo už jo smaragdo spalvos kostiumėliu ir bateliais. – Beje, – pasakė mirktelėdama man jam už nugaros, – Diana čia. Nuleidau rankas prie šonų, nes mano širdis pakluso, ir perkėliau visą svorį ant vieno klubo, nes protas nekantravo. – Labas rytas. Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. – Labas rytas. – Užsuksiu, kai baigsite, – pratarė Eva, žengdama atbulom iš kabineto. 12
S K Y RY B Ų Ž A I D I M A I
– Ne, – sukomandavo Adamas. – Pasilik. Tai neužtruks. Jis priėjo prie savo stalo. Devyni žingsniai. Dideli žingsniai. Aš nejudėjau. Eva šiek tiek pakreipė galvą. Mūsų žvilgsniai susitiko, ir ji vos vos išpūtė akis parodydama man, kad nenori trukdyti. Adamas padėjo portfelį ant stalo ir jį atidarė. – Kaip parvažiavai namo? – Vieniša. – Atleisk, aš... Nutraukiau jo beprasmį, automatišką atsakymą. – Tu turėjai būti ten ir mane dulkinti. Jo rankos apmirė. Du kartus pabeldė į portfelį galvodamas. Blakstienos lyg užuolaidos slėpė jo jausmus. Išnaudodama pranašumą, kalbėjau toliau: – Tai, kad Eva čia, nesutrukdys man padaryti to, ko atėjau padaryti. Paliečiau savo švarkelio sagas ir viršutinę atsegiau. Jis pažvelgė į viršų kaip tik laiku, kad pamatytų, jog po švarku nedėviu nieko, tik liemenėlę. – Ką gi, vaikučiai, – tarė Eva, – labai smagu, bet aš turiu darbo. Durys švilpdamos atsidarė ir užsitrenkė jai išėjus. Adamo buvimas užpildė mano pasaulį. Pasilenkiau ant stalo šalia jo. Mano sijonas pakilo tiek, kad išlindo keliaraištis. Norėjau, kad jis lieptų man daryti ką nors, 13
C. D. REISS
bet ką. Pasitraukti nuo stalo... Užsisegti švarką... Žengti tris žingsnius... Praskėsti kojas... Išsižioti... – Gaila, – pasakiau laikydama rankas už savęs. Mano švarkelį veržė paskutinė saga. – Būčiau padariusi viską, ko paprašytum, ir jai žiūrint. Jis išsiėmė kelis aplankus iš portfelio ir trenkė ant stalo. – Čia ir bėda, Diana. – Ką? Tai, kad aš darau, ko nori tu? – Taip, – jis užsegė portfelį. – Mes dar turime dvi savaites. Aš laikausi susitarimo. – Susitarimas baigtas. Tu laimėjai. Jis stumtelėjo aplankus link manęs. Nė nepažvelgiau į juos. – Ten numatyti tik atvejai, jeigu pasitrauksiu aš. Ir jokių, jeigu pasitrauksi tu. Sunėriau rankas už savęs ir prasižergiau. Jaučiausi pragariškai nepatogiai atsilošusi ant stalo pražergtomis kojomis. – Tu gauni viską, – atsakė jis, akimis klaidžiodamas po mano kūno linkius. Jo varpa buvo sustandėjusi. – Aš nenoriu visko. Noriu tavęs. – Diana, aš negaliu... Aš negaliu šito padaryti. Jo kūnas kalbėjo kitaip. Jis šiek tiek pasilenkė link manęs. Kvėpavimas tapo negilus ir lėtas. – Taip, tu gali. Gali man daryti, ką nori. Tai, ko niekada nemanei, kad sutiksiu. Gali skaudinti mane. Smarkiai, o aš maldausiu dar. 14
S K Y RY B Ų Ž A I D I M A I
Suvirpėjau nuo šių žodžių. Norėjau jam išsilieti. Jis uždėjo ranką man ant šlaunies, perbraukė vidine puse ir į viršų. Aš sudejavau. Jo prisilietimas buvo magiškas. Turėjau susilaikyti, kad tuojau pat nebaigčiau. – Nenorėjau tau šito. Nenorėjau paversti tavęs tokia. – Kokia? – Tokia. Jis perbraukė ranka ten, kur turėjo būti mano kelnaitės, ir nerado nieko kito, tik gausiai sudrėkusią lytį. – Žiūrėk, ką aš jau padariau. Tu būtum dariusi viską, ko paprašyčiau Evos akivaizdoje. Kabinete. Be drabužių. Aš nenoriu, kad būtum tokia. – Tokia kokia? – Tokia! Jis žnybtelėjo mano klitorį, o aš suniurnėjau iš nustebimo ir skausmo. – Tokia, – sušnibždėjo jis man į ausį, o tuo metu jo sustandėjusi varpa spaudėsi prie mano šlaunies. – Tavo kekšė? Jis kita ranka čiupo mane už plaukų ir trūktelėjo mano galvą atgal. Niekas nebuvo man šito daręs, ir man tai patiko. Patiko skausmas. Dominavimas. Kaip jis man suurzgė. – Niekad niekad nebandyk... – Tavo. Kekšė. Staigiai iškvėpęs, jis patraukė nuo manęs rankas ir pakėlė jas į viršų lyg norėdamas įrodyti, kad jos tuščios. 15
C. D. REISS
– Atsistok tiesiai. Jis sukomandavo, taigi aš paklusau. – Aš negaliu šito padaryti. Jo pasiryžimas skrodė orą. – Klausyk manęs, kai tau sakau, kad galiu praleisti kitas dvi savaites dulkindamas tave užrištomis akimis ir sudaužydamas tave iki mėlynių. Paskui aš išeisiu, ir tau bus dar blogiau. Prižadu, kuo ilgiau tai tęsis, tuo mažiau man rūpės, kiek tave skaudinu. Baik tai dabar, kol dar ne taip blogai. Aš pasitaisiau sijoną. – Dar ne taip blogai? – Kai įklimpsi giliau, išeities nebebus. Prašau. Jo prašymas buvo įsakymas. Aš būčiau priėmusi tam tikrus jo įsakymus. Būčiau nusižeminusi, jeigu jis paprašytų tinkamai, bet negalėjau nustoti jo mylėjusi vien todėl, kad jis to pareikalavo. Užsisagsčiau švarkelį. Jis suprato, jog mano pauzė – tai sutikimas. – Pamatysi, jog taip geriau, – tarė jis tapšnodamas aplankus. – Paprašiau savo advokato pataisyti skyrybų dokumentą. Turėtum užmesti akį. – Ar atsiųsti tau pelenus, kai jį sudeginsiu? – Diana... – Nevadink manęs Diana. Nesakyk man, kaip aš jaučiuosi. Negink manęs. Aš neprašiau tavęs šito. Aš tik 16
S K Y RY B Ų Ž A I D I M A I
prašau, kad užbaigtum, ką pradėjęs. Treniruok mane. Nepalik manęs pusiau išmokytos. – Aš negaliu. – Kodėl? – Nes jeigu tęsiu, visi tavo jausmai įsisiūbuos ir peržengs visas ribas. Tokia šio žaidimo prigimtis. Aš tik saugau tave. – Nuo ko? – Nuo savęs, – sukrankė jis. Įsitempiau nuo to, kaip staiga pasikeitė garsas. Jis kietai sučiaupė lūpas ir iškėlė rankas, lyg saugodamasis manęs. – Man nerūpi, patinka tau ar ne, bet galiausiai tu man padėkosi. – Aš padėkosiu tau dabar. Atsistojau tiesiai ir pakėliau rankinuką. – Būsiu kontoroje. Mūsų kontoroje. Ir tu žinai, kur aš gyvenu. Gali atsiųsti skyrybų dokumentus, bet aš jų nepasirašysiu tol, kol pasibaigs mūsų sutartis. Nusigręžiau nuo jo ir pasukau prie durų. Sulig kiekvienu žingsniu tolyn saitus tarp mūsų nutraukti tapo vis lengviau. – Gali laikytis šito varianto, – pasakė jis man už nugaros. Sustojau, bet žvelgiau į duris. Negalėjau žiūrėti į jį. Jis manęs gailėjosi, ir neįmanoma iš tiesų mylėti tą, kurio gailiesi. 17
C. D. REISS
– Neskubėk, – tęsė jis. – Tu gauni viską, dėl to nesijaudink. Viską. Be abejo. Viską, ką galima perduoti popieriaus lakšte. Nepasakiau jam, koks apgailėtinai nepakankamas yra tas „viskas“, nes jis nebūtų supratęs. Žengiau pro duris neatsigręždama, perėjau koridoriumi, linktelėjau Evai smaragdo žalumo kostiumėliu ir auskarais, pasukau prie lifto. Ėjau iškelta galva, bet virš manęs kabojo liūdesio bei nevilties debesis ir grasino užgriūti, vos tik išeisiu į gatvę. Paspaudžiau lifto mygtuką, ir jo viduryje kaip reikiant sušvito raudona švieselė. Liftas nebuvo sugedęs. Paspausk, ir įsižiebia švieselė. Kaip Adamas. Kai pasiūliau jam savo kūną, jis suspindo kaip Kalėdų eglutė, visai taip aš ir tikėjausi. Jis lietė mane. Perbėgo pirštais. Jo rankos ėmė tai, ko lūpos teigė nenorinčios. Mane. Mažytė raudona švieselė užgeso ir lifto durys atsivėrė. Užsivėrė palikdamos mane vieną viduje, aš nuvažiavau žemyn ausdama mintį, kuri beveik visiškai susiformavo, kol durys vėl prasivėrė apačioje. Tai buvo įvykdoma. Tiesiog reikėjo pabaigti tai, ką pradėjau.
3 skyrius AŠTUONIOLIKTOJI DIENA Tėtis pasistatė stalą mano kabinete, palikdamas mano erdvę neliestą. Jis nebuvo labiau organizuota MaknilųBarnesų komandos pusė, ir tai akivaizdžiai nepasikeitė. Mano gaunamų laiškų dėžutė buvo prigrūsta dalykų, kurie galėjo, bet neprivalėjo palaukti. Mes prisėdome ant sofučių mano kabinete, o jis davė man nurodymus iš prirašytos užrašų knygutės, laikomos ant kelių. Jis nenaudojo deguonies balionėlio, ir iš pradžių tai suteikė man pasitikėjimo. Jam ištarus vos kelis žodžius supratau, kad jis ir siekia, jog atgaučiau pasitikėjimą savimi. – Nadina palieka mažąjį Rėjų štai ten, – tėtis parodė ryškiai mėlyną antklodę, šalia kurios buvo sustatytos lego kaladėlių dėžutės. – Kodėl? 19
C. D. REISS
– Tik antradienį ir ketvirtadienį ryte. – Šaunu. Bet kodėl? – Negalėjau tiesiog leisti jai atsiprašyti iš darbo. O jis geras berniukas. – Tėti. Ar. Jai. Viskas. Gerai? Jis stabtelėjo atsikvėpti. Ilgas kalbėjimas kėlė įtampą, ir man buvo gaila, kad verčiu jį taip daryti. Bet negalėjau užčiaupti. – Gali man parašyti, jei nenori kalbėti, – pridėjau, bet jis giliai įkvėpė savo deguonies ir išsklaidė mano rūpesčius. – Garis viską apsunkina. Jų skyrybas. Kovoja su ja dėl visko. Naudojasi Rėjumi kaip ginklu. Pasamdė jų auklę į savo kontorą dviem dienoms per savaitę. – Turėtų būti puiku. – Ne kaip auklę. Kaip rinkodaros praktikantę. Taigi ji nebegali prižiūrėti Rėjaus tada, kai Nadina dirba. Paskelbtą teismo posėdį jis nukėlė. Taigi ji palieka Rėjų čia, kol susiras kitą auklę. – Kaip jis jaučiasi sėdėdamas kampe? Rėjus. – Tris valandas jis tiesiog stato iš šitų sumautų kaladėlių. Tai kaip narkotikas. Tada ateina jos sesuo. – Gerai. Tęskime. – Zakas Abramsonas grįžo, – tėtis išbraukė jį iš sąrašo dalykų, kuriuos reikia man pasakyti. – Negaliu jo pasamdyti, nes jis išėjo prieš sąstingį. Galėčiau jam pavesti nukraustyti tavo stalą. 20
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR