SKAITOVAS 6.27 VAL

1Kai kurie gimsta kurti, nebylūs ar akli. Kitiems, vos gimus, likimas napašykšti bjauraus žvairumo, kiškio lūpos ar šlykštaus apgamo vidury veido. Būna ir tokių, kurie pasaulį išvysta šleivapėdžiai ar net neveiksniomis, taip ir neišsivysčiusiomis galūnėmis. O štai Gilenui Vinjoliui didžiausia gyvenimo našta tapo jo vardo ir pavardės derinys – Bjaurybė Ginjolis* – nevykęs žodžių žaismas, skambėjęs ausyse nuo pat pirmųjų žingsnių ir taip niekad ir nepalikęs ramybėje.

* Žodžių žaismas: Guylain Vignolles – veikėjo vardas ir pavardė; Vilain Guignol (pranc.) – bjauri lėlė marionetė vardu Ginjolis. Ginjolis – prancūzų lėlių teatro personažas, šmaikštus, ciniškas Liono amatininkas apvaliu rožiniu veidu, didelėmis akimis ir didele nosimi. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

Gileno tėvai nepaisė 1976 metų kalendoriuje įrašytų vardų ir lyg iš dangaus nukabino „Gileną“, nė akimirką nepagalvoję apie siaubingas tokio pasirinkimo pasekmes. Keista, nors ir kamuojamas didelio smalsumo, tikrosios priežasties jis taip niekada ir neišdrįso paklausti. Galbūt baiminosi pastatysiąs tėvus į nepatogią padėtį. Žinoma, baiminosi ir jų banalaus atsakymo, kuriuo būtų tik nusivylęs. Kartais mėgdavo pasvajoti, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas, jei būtų vardu Lukas, Ksavjė ar Hiugo. Net ir koks Žislenas jį džiugintų. Žislenas Vinjolis – tikras vardas, toks būtų padėjęs susiformuoti jo asmenybei, kūną ir sielą saugant šešiems neužgauliems skiemenims. Tačiau vaikys tėje jam teko kęsti pragaištingą, lyg šlapią lapą prilipusį žodžių žaismą – Bjaurybė Ginjolis. Per trisdešimt šešerius gyvenimo metus Gilenas išmoko būti užmirštas, tapti nematomas, kad nesukeltų juoko ir pašaipų, kurie pasipildavo, vos tik jį kas nors pastebėdavo. Nesistengė būti nei gražus, nei bjaurus, nei storas, nei plonas. Tik vos akies krašteliu įžiūrimas blausus šešėlis. Tenorėjo ištirpti aplinkoje, pats save paneigti ir būti lyg niekad neaplankytas tolimas kraštas. Visus tuos metus Gilenas Vinjolis gyveno taip, tarsi paprasčiausiai neegzistuotų; kitaip pasijusdavo tik niūrioje stoties platformoje, kurio je mindžikuodavo kiekvieną savaitės dieną. Kasdien lygiai tą pačią valandą jis čia laukdavo regioninio ekspreso traukinio, abiem kojomis užmynęs baltą liniją, žyminčią zoną, už kurios buvo pavojinga nukristi ant bėgių. Ši niekuo neypatinga ant betono nubrėžta linija turėjo keistą savybę jį nuraminti.

Čia stovint, jo galvoje nuolatos tvyrojęs masinės kapavietės dvelksmas stebuklingai išsisklaidydavo. Likus kelioms minutėms iki traukinio atvykimo, Gilenas trypčiodavo ant linijos, lyg norėdamas joje ištirpti, nors aiškiai suvokė, kad tai tik apgaulingas atokvėpis, kad vienintelis būdas pabėgti nuo barbariškumo, laukiančio ten, už horizonto, būtų atsitraukti nuo linijos, ant kurios kvailai mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos, ir grįžti namo. Išties būtų užtekę tiesiog viską mesti, grįžti į lovą ir susirangyti dar šiltame patale, kur po nakties buvo likęs jo kūno įspaudas. Užmigti ir pabėgti nuo realybės. Bet galų gale Gilenas visada nusiramindavo ir likdavo stovė ti ant baltos linijos, klausydamasis nedidelio jam už nugaros besibūriuojančių keleivių būrelio ir ant sprando jausdamas lengvą žmonių žvilgsnių keliamą dilgčiojimą, primenantį jam, kad vis dar yra gyvas. Bėgant metams, kiti keleiviai ėmė rodyti Gilenui tam tikrą atlaidžią pagarbą, kuri paprastai jaučiama nepavojingiems kvaileliams. Gilenas jiems buvo lyg gryno oro gurkšnis, per tas dvidešimt penkias kelionės minutes trumpam išblaškantis jų kasdienę monotoniją.

2Traukinys džeržgindamas visus stabdžius sustojo prie platformos. Gilenas nenoromis žengė nuo baltos linijos ir užlipo laipteliais į vagoną. Durų dešinėje jo jau laukė siaura atlenkiama sėdynė. Ant šios kietos oranžinės sėdynės sėdėti jam pati ko labiau nei ant minkštu audiniu aptrauktų kėdžių. Bėgant laikui, atlenkiama sėdynė tapo ritualo dalimi. Tai, kad prieš atsisėdant ją tekdavo nuleisti, turėjo tam tikrą simbolinę reikš mę, kuri Gileną padrąsindavo. Traukiniui pajudėjus, iš odinio portfelio, su kuriuo niekada nesiskirdavo, Gilenas išėmė kartoninį aplanką. Atsargiai jį praskleidė ir ištraukė tarp dviejų kaip saldainis rausvų sugeriamojo popieriaus lapų padėtą pirmą puslapį. Tarp jo pirštų karojo pusiau perplėšta popieriaus

skiautė nukirptu viršutiniu kairiu kampeliu. Tai buvo tryli kos centimetrų pločio ir dvidešimties centimetrų ilgio knygos lapas. Kurį laiką Gilenas jį apžiūrinėjo, o tada padėjo atgal ant sugeriamojo popieriaus. Pamažu vagone įsivyravo tyla. Retkarčiais niekaip nesibaigiantiems pokalbiams nutildyti nu vilnydavo priekaištingas „Ša!“. O tada, kaip ir kiekvieną rytą, Gilenas atsikrenkštė ir ėmė garsiai skaityti:

„Iš išgąsčio sustingęs ir žado netekęs vaikas negalėjo atplėšti akių nuo švokščiančio žvėrelio, pakabinto ant daržinės durų. Prie jo vis dar gyvybe pulsuojančios gerklės prisiartino vyro ranka. Į baltą kailiuką tyliai įsmigo aštri peilio geležtė ir iš žaizdos trykštelėjo šilta srovelė, skaisčiai raudonais lašeliais aptaškydama vyro riešą. Iki alkūnių atsiraitojęs rankoves, tėvas keliais mikliais judesiais įpjovė kailį. Tada stipriomis rankomis lėtai tempė už kailio, šis ėmė slysti lyg eilinė koji nė, apnuoginanti ploną ir raumeningą, ką tik atėmus gyvybę tebegaruojantį triušio kūną. Bjauri ir kaulėta žvėrelio galva karojo, o jo išsprogusios akys, sakytum, be jokio priekaišto žvelgė į nebūtį.“

Auštančios dienos šviesai veržiantis pro aprasojusius lan gus, žodžiai liejosi iš Gileno lūpų ilga skiemenų virtine, šen ir ten pertraukiama pauzių, kurias užgoždavo judančio traukinio keliamas triukšmas. Visiems bendrakeleiviams Gilenas buvo skaitovas, keistas tipas, kiekvieną dieną garsiai ir aiškiai

perskaitantis kelis iš portfelio ištrauktus puslapius. Tai buvo įvairių knygų fragmentai. Kulinarinio recepto ištrauka galėjo būti suporuota su keturiasdešimt aštuntu pastarąją Goncourt’ų premiją pelniusios knygos puslapiu, detektyvinio romano pastraipą galėjo pratęsti istorinės knygos tekstas. Turinys Gilenui nelabai rūpėjo. Jam buvo svarbus pats skaitymo aktas. Jis ber davo žodžius visuomet tokiu pat įnirtingu tonu. Ir kiekvieną kartą magija suveikdavo. Žodžiai, palikę jo lūpas, kartu nusinešdavo ir dalelę to šleikštulio, kuris Gileną užplūsdavo traukiniui artėjant prie fabriko.

„Galų gale peilio geležtė atskleidė paslapties šydą. Giliai įpjovęs žvėrelio pilvą, tėvas išvertė tebegaruojančius vidurius. Virtinė vidaus organų, tarsi nekantraudama ištrūkti, išslydo iš krūtinės, kurioje įkalinta tūnojo. Iš triušio teliko mažas kruvinas kūnelis, suvyniotas į virtuvinį rankšluostį. Kitą dieną atėjo eilė dar vienam triušiui. Dar vienam baltam pūkų ka muolėliui, straksinčiam troškiame triušių narvelyje, tokiomis pačiomis kruvinomis akimis, žvelgiančiomis į vaiką tarsi iš mirusiųjų karalystės.“

Nė nepakėlęs galvos, Gilenas atsargiai ištraukė antrą lapą.

„Instinktų vedini ir degdami noru ištrūkti, vyrai veidu žemyn puolė ant žemės, tarsi norėdami prasmegti giliausiose žemės globėjos gelmėse. Kai kurie rausė dirvą plikomis

rankomis nelyginant pasiutę šunys. Kiti rietėsi į kamuoliukus, atkišdami gležnus stuburus iš visų pusių lekiančioms mirtinoms skeveldroms. Vyrai spietėsi vienas prie kito – senas kaip gyvenimas refleksas. Visi, išskyrus Žozefą, kuris liko stovėti pačiame sąmyšio įkarštyje, pašėlusiu mostu apglėbęs priešais augusio didelio balto beržo kamieną. Iš plyšių, kurie vagojo medžio kamieną, sunkėsi tiršti sakai, didžiulės sulos ašaros tryško iš žievės ir tyliai tekėjo žemyn. Medis tuštinosi visai kaip pats Žozefas – jo šlaunimis sruveno deginantis šlapimas. Kaskart nugriaudėjus sprogimui, beržas virptelėdavo prie jo skruosto, sudrebėdavo jo rankose.“

Gilenas akimis tyrinėjo dešimtį iš portfelio ištrauktų lapų, kol regioninis ekspresas atvyko į stotį. Kai tik ant gomurio nebeliko paskutinių ištartų žodžių pėdsako, pirmą kartą nuo kelionės pradžios jis pažvelgė į kitus keleivius. Jų veiduose išvydo nusivylimą ar net liūdesį, tą pastebėdavo dažnai. Tai truko ne ilgiau nei akies mirksnį. Vagonas greitai ištuštėjo. Gilenas taip pat atsistojo. Sėdynė susilenkdama šiurkščiai klaktelėjo. Pabaiga. Vidutinio amžiaus moteris subtiliai sušnibždėjo jam į ausį ačiū. Gilenas jai nusišypsojo. Kaipgi jiems paaiškinti, kad skaitė ne dėl jų? Gilenas nuolankiai išlipo iš dar šilto vago no, palikęs jame tą rytą skaitytus puslapius. Jam patiko žinoti, kad jie liko ten, jaukiai įsitaisę tarp sėdimosios dalies ir atlošo, toli nuo visa naikinančio gausmo, nuo kurio Gilenui pavyko juos išgelbėti. Lauke lietus šėlo dar smarkiau. Kaip ir kiekvieną

kartą artinantis prie fabriko Gileno galvoje nuaidėjo kimus se nojo Džiuzepės balsas: „Tu tam nesukurtas, vaikeli. Dar to nežinai, bet tu tam nesukurtas!“ Senukas tikrai žinojo, ką kalba. Jis pats nebuvo sugalvojęs nieko geriau, kaip pliumpinti pigų raudonąjį vyną, kad padrąsintų save tęsti šį darbą. Gilenas jo neklausė, naiviai tikėdamasis, kad rutina viską užglaistys. Kad lyg rudens rūkas užvaldys jo būvį ir apmarins mintis. Tačiau, net ir prabėgus ne vieniems metams, gerklėje sukildavo šleikštulys, vos pamačius didžiulę purviną ir apsilaupiusią išorinę fabriko sieną. Už jos riogsojo Daiktas, gerai paslėptas nuo svetimų žvilgsnių. Daiktas jo jau laukė.

3

Varteliai šaižiai sugirgždėjo, kai Gilenas juos stumtelėjo, norėdamas įeiti į fabriko vidų. Girgžtelėjimas atitraukė sargą nuo knygos. Rankose jis laikė 1936 metais perleistą Jeano Racine’o „Britaniką“ – knyga dėl smarkiai nučiupinėtų lapų priminė sužeistą paukštį. Gilenas svarstė, ar Ivonas Grimberas bent kartais palikdavo savo sarginę. Atrodė, kad vyrukui absoliučiai nusispjaut, kokia nepatogi ši trijų metrų ilgio ir dviejų metrų pločio būda, perpučiama visų vėjų, svarbu, kad didžiulė plastikinė dėžė, kurioje gulėjo sukrautos jo knygos, nuolatos būtų šalia. Klasicistinis teatras buvo vienintelė tikra penkiasdešimt devynerių metų sargo gyvenimo meilė ir neretai, kai nebūdavo krovinių, galėjai jį išvysti įsikūnijusį į doną

Diegą ar susisupusį į įsivaizduojamo Pyro togą, didelėmis rankomis vėduojantį ankštos pastogės orą, dėl liepsningos iškalbos pamiršusį savo nešlovingą darbą, už kurį gaudavo varganą atlyginimą ir kurio pagrindinės užduotys buvo pakelti ir nuleisti raudoną ir baltą užkardą į fabriką. Visuomet ne priekaištingai išsičiustijęs, Ivonas ypač rūpestingai prižiūrėjo savo plonyčius ūsus, puošiančius jo viršutinę lūpą, ir niekada nepraleisdavo progos pacituoti didįjį Sirano de Beržeraką: „Iškalbingas būsi, kai ploni tavo ūsai.“ Tą dieną, kai išgirdo aleksandrinu parašytas eiles, Ivonas Grimberas šį rimą tiesiog įsimylėjo. Aistringai ir ištikimai tarnauti dvylikos pėdų eilu tei tapo vienintele jo misija Žemėje. Gilenui patiko Ivonas, nes buvo šiek tiek kuoktelėjęs. Ir, ko gero, dėl to, kad buvo iš tų retų žmonių, nepasiduodančių pagundai pavadinti jį Bjaurybe Ginjoliu.

– Laba diena, Ivonai.

– Sveikas, vaikeli. – Kaip ir Džiuzepė, Gileną jis vadinda vo vaikeliu ir ne kitaip. – Storas ir bukas jau čia.

Ivonas apie juos kalbėdavo būtent tokia žodžių tvarka, o ne atvirkščiai. Pirma storas, o tada bukas. Kai nedeklamuodavo aleksandrinu, sargas kalbėjo trumpais sakiniais – ne dėl to, kad jam trūktų žodžių, veikiau norėjo patausoti balsą vie ninteliam dalykui, dėl kurio išties buvo verta stengtis, – dvy likos pėdų eilėms. Gilenui pasukus prie didžiulio metalinio angaro, Ivonas jam pavymui padeklamavo dvi savo kūrybos eiles:

„Bėgėjasi audra, staigi ir paslaptinga, Būdelę mano ta kruša irzli ištinka.“*

Daiktas buvo ten, didžiulis ir grėsmingas stovėjo pačiame fabriko centre. Per daugiau nei penkiolika darbo metų Gilenas taip ir nesiryžo vadinti Daikto tikruoju vardu, tarsi pavadinti reikštų parodyti, kad jį pripažįsti, kad tam tikra prasme nebyliai susitaikai su jo buvimu, o to Gilenas jokiais būdais nenorėjo. Niekad nevadindamas Daikto tikruoju vardu, Gilenas tarp jo ir savęs tarsi statė tvirtovę, kuri neleido amžiams parduoti jam sielos. Daiktas turėtų pasitenkinti tik Gileno kūnu ir niekuo daugiau. Pavadinimas, išgraviruotas ant plieninio gremėzdo paviršiaus, kėlė neišvengiamos mirties pojūtį – „Zerstor 500“, nuo veiksmažodžio zerstören, gražiąja Goethe’s kalba reiškiančio „naikinti“. „Zerstor Fünf Hundert“ buvo beveik vienuolikos tonų pabaisa, 1986 metais pagaminta Rūro pietuose esančioje „Krafft GmbH“ dirbtuvėje. Kai pirmą kartą ją pamatė, pilkšvai žalsvos spalvos metalinis mašinos korpusas Gileno visai nenustebino. Kas galėtų būti įprasčiau nei mašinos, kurios pagrindinė funkcija – naikinti, karinis koloritas. Iš pirmo žvilgsnio Daiktą buvo galima palaikyti dažų purškimo kabina, didžiu liu generatoriumi ar net rotacine spausdinimo mašina, ir tai būtų visiškas absurdas. Vienintelė akivaizdi Daikto pretenzija,

* Lietuvių kalboje įsigalėjęs 12 arba 13 eilučių aleksandrino rimas su cezūra po šešto skiemens, todėl atitinkamai ir vertimuose ne visada liekama prie 12 skiemenų, kartais pereinama į 13.

rodos, buvo būti bjauriam. Bet tai tik ledkalnio viršūnė. Vidu ryje pilkšvų betoninių grindų žiojinti gerklė sudarė tamsų keturių metrų ilgio ir trijų metrų pločio stačiakampį, kuris vėrėsi į nežinią. Čia, šešėlių paunksnėje, pačiame milžiniško plieninio piltuvo dugne, slypėjo siaubingi įrenginiai, mechanizmai, be kurių fabrikas būtų buvęs tik niekam nereikalingas sandėlis.

Kalbant apie techninę mašinos pusę, mokslinį pavadinimą „Zerstor 500“ Daiktas buvo gavęs dėl mašinoje esančių penkių šimtų žmogaus kumščio dydžio plaktukų, šachmatine tvarka išrikiuotų ant dviejų horizontalių cilindrų, dengiančių cister ną per visą jos plotį. Prie jų ant trijų ašių rikiavosi šeši šim tai nerūdijančiojo plieno peilių, besisukančių aštuonių šimtų kartų per minutę greičiu. Iš abiejų šio pragaro pusių maždaug dvidešimt purkštukų sudarė garbės sargybą, kuri nepaliaujamai purškė šimto dvidešimties laipsnių karščio vandens čiurkšles trijų šimtų barų slėgyje. Toliau, nerūdijančiojo plieno korpuse, buvo įmontuotos keturios galingos maišytuvo rankos. Pagaliau geležiniame kalėjimo narve uždarytas pabaisiškas beveik tūkstančio arklio galių dyzelinis variklis teikė visai mašinai gyvybės. Daiktas buvo gimęs smulkinti, ploti, grūsti, traiškyti, plėšyti, kapoti, draskyti, pjaustyti, maišyti, minkyti, tvilkyti. Tačiau geriausias apibūdinimas, kokį Gilenui teko girdėti, buvo tas, kurį senasis Džiuzepė mėgdavo plyšauti, kol jo godžiai visą dieną pliumpinamas „rašalas“ dar visiškai nebūdavo numalšinęs gilios, per tiek metų susikaupusios senuko neapykantos „Zerstor 500“ mašinai: „Tai genocidas!“

ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR