V y ta u ta s B u b n y s
labiau tolimesnės šalys ne per daug mumis domisi. Belieka jaunesniosios kartos rašytojų asmeniniai ryšiai su komerciniu kvapeliu: aš išversiu tavo eilėraščių pluoštelį, tu išversi mano, aš surasiu tau leidėją, tu surask man. Tokie laikai, nėr ko norėt, džiaukimės Vakarų skaitalais, kuriais užversti knygynai ir prigrūstos bibliotekų lentynos. Neretai pasvarstau: sakykime, per pastarąjį dešimtmetį, kokią naują verstinę knygą, sukurtą jau šiais laikais, gavo mūsų skaitytojai, kuri būtų prilygusi V. Bykavo, V. Belovo, Č. Aitmatovo, O. Čiladzės apysakoms ar romanams? Ak, suminėjau „tarybinius rašytojus“. O ką geresnio iš Vakarų pasaulio nūdienės literatūros esame aptikę, kad galėtume pakloti šalia dar ankstesniais laikais lietuviškai išleistų W. Faulknerio, J. Steinbecko, J. Salingerio, G. G. Márquezo, A. Camus, F. Kafkos prozos veikalų? Tai tik keletas „senųjų“ pasaulio rašytojų pavardžių, o jų – daugybė. Esu įsitikinęs – yra apie ką pagalvoti ir dėl ko susimąstyti, yra ką prisiminti ir kitiems priminti, pagaliau turime kuo gyventi ir iš praeities. Juk praeitis – tai didelė ir turtinga šių dienų dalis. 2010