Page 1

V y ta u ta s B u b n y s

labiau tolimesnės šalys ne per daug mumis domisi. Belieka jaunesniosios kartos rašytojų asmeniniai ryšiai su komerciniu kvapeliu: aš išversiu tavo eilėraščių pluoštelį, tu išversi mano, aš surasiu tau leidėją, tu surask man. Tokie laikai, nėr ko norėt, džiaukimės Vakarų skaitalais, kuriais užversti knygynai ir prigrūstos bibliotekų lentynos. Neretai pasvarstau: sakykime, per pastarąjį dešimtmetį, kokią naują verstinę knygą, sukurtą jau šiais laikais, gavo mūsų skaitytojai, kuri būtų prilygusi V. Bykavo, V. Belovo, Č. Aitmatovo, O. Čiladzės apysakoms ar romanams? Ak, suminėjau „tarybinius rašytojus“. O ką geresnio iš Vakarų pasaulio nūdienės literatūros esame aptikę, kad galėtume pakloti šalia dar ankstesniais laikais lietuviškai išleistų W. Faulknerio, J. Steinbecko, J. Salingerio, G. G. Márquezo, A. Camus, F. Kafkos prozos veikalų? Tai tik keletas „senųjų“ pasaulio rašytojų pavardžių, o jų – daugybė. Esu įsitikinęs – yra apie ką pagalvoti ir dėl ko susimąstyti, yra ką prisiminti ir kitiems priminti, pagaliau turime kuo gyventi ir iš praeities. Juk praeitis – tai didelė ir turtinga šių dienų dalis. 2010


Tu esi mano, Benai

R

etsykiais spaudos kioske nusiperku vieną ar kitą laikraštį. Tą kartą akys užkliuvo už „Lietuvos ryto“. Parsinešęs paprastai skaityti neskubu, kad pusdieniui ar visai dienai nuotaikos nesugadintų žiaurybės, savižudybės ar „nusikalstamo pasaulio autoritetai“. Priešpiete pagaliau atsiverčiu pirmąjį lapą: „Šešiolikmečių maištas vertė nervintis ir KGB seklius“. Autorė – Rūta Oginskaitė, tvirta žurnalistė, teatro kritikė. Su jos tėvu, garsiuoju aktorium Laimonu Noreika, ilgus metus bendrauta, neretai klausytasi gražių žodžių apie dukrą. Permetu akim straipsnio pradžią. Lyg ir nieko tokio, atsargiai pamanau: ar tik ne senų istorijų gromuliojimas? Staiga užgriebiu  – iš Ypatingojo archyvo žurnalistė ištraukusi pluoštą dokumentų apie 1967 metų maištinguosius šešiolikmečius, apie garsiojo bardo Vytauto Kernagio jaunystės dienas. Skaitau neatsiplėšdamas, galvoje vis labiau ima siautėti šauktukai ir klaustukai. Juk tiek daug man nauja ir tiek daug žinoma iš andainykščių metų. Nepriklausomybės pradžioje keletas didžių patriotų per televiziją ir spaudoje metė kaltinimą vienam mūsų iškiliam rašytojui, kad jis prieš keturiasdešimt ar daugiau metų sukūrė jaunimo problemas užkabinančią apysaką, esą pasiremdamas iš KGB gauta medžiaga. Tai buvo ne koks balandžio pirmosios pokštas, bet aiškus noras įgelti, smogti į 167


V y tau ta s B u b n y s

paširdžius. Be abejo, turėtas ir politinis tikslas. Todėl dabar, prarijęs porą laikraščio puslapių apie Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos maištininkus, pamaniau: ar neatsiras, kas prisimins „Arberoną“ ir pareikš, kad Vytautas Bubnys palaikė ryšius su sovietiniu saugumu, nes iš kur jis galėjo žinoti, kas dėjosi toje Vilniaus vidurinėje. Ne, neišlindo Pilypas iš kanapių, vis dėlto nebe tie laikai. Nedelsdamas noriu atversti savo kortas. 1967 m. rudenį prilipau prie „Arberono“ rankraščio. Sumanymą ir pačią medžiagą pasiūlė kasdienė tikrovė. Ne vienerius metus jau dirbau „Moksleivio“ redaktorium, buvau perskaitęs krūvas žalio jaunimėlio atsiųstų laiškų apie melą, apgaulę mokyklose, šeimose. Vienus jų spausdindavome, kitų nedrįsdavome parodyti viešumoje. Važinėjau po Lietuvą, lankiausi miestų ir rajonų vidurinėse, iš pirmų lūpų girdėjau, kuo jaunimas gyvena, kuo kvėpuoja, kas dusina juos ir verčia protestuoti. Pamažu kaupėsi medžiaga, į mane sėdo kitų gyvenimai, atgimė paties mokykliniai metai, mintyse klostėsi būsimos apysakos personažai. Juos vis aiškiau ėmiau matyti, netgi girdėjau jų balsus, stengiausi įsisprausti į kiekvieno jų kailį, bandžiau įsivaizduoti, kaip aš pats pasielgčiau vienu ar kitu atveju. Lapkričio pabaigoje padėjau rankraštyje paskutinį tašką. Taigi – apie moksleivius, nesitaikstančius su kasdieniu protų mulkinimu, su tėvų dviveidyste, mokyklų vadovų pamokslavimu, baime, kad tik ko nors nenutiktų, o jeigu kas suspurdėtų, kad kalbos neišeitų už mokyklos sienų. Perskaitęs minėtą R. Oginskaitės straipsnį, iš tiesų kiek sutrikau: juk visa, kas tuo metu dėjosi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje, labai artima mano apysakai. Bent kiek palyginsiu. V. Kernagis su grupele bendraamžių sumano leisti laikraštėlį, kuriame galėtų išsakyti, kas juos slegia. Mano dešimto168


Tu e s i m a n o, B e n a i

kų ketvertukas klasės komjaunimo susirinkime per rankas paleidžia du lapus su laikraštėlio pavadinimu „Arberonas“ (tai jų vardų pirmųjų dviejų raidžių suma). Prie pavadinimo pažymėta: 1967 m. rugsėjis, Nr. 2. Drįstu pacituoti kelis trumpus mokinių įrašus. Laikraštėlyje pateiktas bendras klausimas: „Ką dabar galvoji?“ Primenu: ką galvoji per komjaunimo susirinkimą? Atsakymai: „Nesileisk puolamas, bet pulk pats, vadovaudamasis viena mintim: tu vykdai aukščiau stovinčiųjų ir neklystančiųjų nurodymus.“ (Tai apie kovingą klasės komjaunimo sekretorę, trokštančią būti pastebima.) „Kadaise bobutė pasakojo, kad kartą Kristus įėjęs į šventyklą ir radęs prekiaujančius, žodžiu, turgų. Paėmęs lazdą ir išvaikęs. Kad taip man dabar lazdą.“ „Susuko vidurius. Nežinau, ar užteks jėgų išlaukti, kol susirinkimas pasibaigs.“ Ir dar kiek platesnis atsakymas, pasirašytas slapyvardžiu „Serijinis“. „Galvoju, kaip mes tapome komjaunuoliais. Juk visi esame serijinės gamybos. Visa klasė užpildėme anketas, iškalėme keletą sakinių iš įstatų. Mus sveikino, mums sakė kalbas, ir mūsų sąmoningumo pavyzdžiu siūlė pasekti kitoms klasėms. O grįždami namo sulindom į tamsią tarpuvartę, išmaukėme tris butelius vyno  – „ta proga“, ir susimušėm. Klasės vadovė viską užglostė, kad tik niekas nesužinotų.“ Laikraštėlis nugvelbiamas, nunešamas mokyklos direktorei ir pasakoma, kas jo sumanytojas. Noriu priminti dar vieną „arberoniečių“ sąšauką su V. Kernagio ir jo bičiulių nuostatom. R.  Oginskaitė iš KGB popierių cituoja, kad V. Kernagis per istorijos pamoką pasakęs, jog „reikia daugiau mokytis 169


V y tau ta s B u b n y s

Lietuvos istoriją, o ne Sovietų Sąjungos...“ Mano apysakoje vienas iš ketvertuko, Naglis, per istorijos pamoką klausia: „Ar yra tokia... senovės Lietuvos istorija?“ Mokytoja primena, kad septintoje klasėje turėję keletą pamokų iš Lietuvos senosios istorijos. Naglis nustemba: „Ir viskas!?“ Mokytoja: „Kas tai? Kaip tai reikia suprasti? Prašau be jokių provokacinių klausimų...“ Šitą scenelę prisiminęs šešiolikmetis Arūnas pagalvoja: „Kažin, kuriais metais buvo įkurtas Vilnius?“ „Arberono“ rankraštį po mėnesio kito atidaviau žurnalui „Nemunas“. Netrukus (žinoma, po priekabių svarstymų) jis buvo išspausdintas ir paplito 80 000 egzempliorių tiražu. Moksleivija apysaką stvarstė negalėdama pasidalinti. O kai kuriose mokyklose išplėšę žurnalo lapus su „Arberonu“ sukabindavo į vieną pluoštą, taip pasidarydami savotišką knygą, ir skolino draugams „vienai dienai ir vienai nakčiai“. Kitais metais smarkiai raukydamasi ją išleido „Vagos“ leidykla. Pusmečiui praėjus man skambina kino režisierius Algirdas Araminas ir išdėsto: kino studijoje nutarta „Arberoną“ ekranizuoti. Jau įtraukta į planą. Ar nesutikčiau parašyti scenarijų? Gerai pažinojau mūsų kino studijos puikius filmus „Laiptai į dangų“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Vyrų vasara“... Ir paties A. Aramino ką tik į ekranus išėjusi kino juosta „Kai aš mažas buvau“ darė gilų įspūdį. Žinia, be abejo, mane nudžiugino, tačiau ilgai nesvarstydamas atsakiau: scenarijaus parengti negalėsiu, nes šiuo metu sėdžiu prie naujo romano rankraščio. Scenarijų ėmėsi rašyti pats A. Araminas, vėliau į pagalbą pasikvietė rašytoją Icchoką Merą, puikų prozininką ir mano gerą pažįstamą. Gatavo scenarijaus man niekas neparodė. Dar kitais metais visu greičiu pradėjo suktis filmo gamybos mašina. Neištvėręs skambinu A.  Araminui ir domiuosi, kaip sekasi, kokie aktoriai kuria vaidmenis. Režisierius sumini scenos meistrus: Moniką Mironaitę, Rūtą 170


Tu e s i m a n o, B e n a i

Staliliūnaitę, Gediminą Karką, Juozą Budraitį... Dar būrelis jaunimėlio. „Ar ištemps jie?“ – klausiu. „Būk ramus, ne iš gatvės kokie. Vienas – Karkos sūnus Andrius, kitas – aktorių Kernagių sūnus Vytautas. Komanda tvirta, ištemps.“  – „Kai baigsit filmuoti, pakvieskit į peržiūrą“,  – užsiminiau. „Būtinai“, – pažadėjo. Tačiau peržiūra praėjo be manęs. Pamiršo? Nemanau. Pasižiūrėjau filmą tada, kai jis pasirodė kino ekranuose. Žiūrovai, ypač jaunimas, plūste plūdo. Nors juosta buvo rodoma visuose Vilniaus kino teatruose – jų turėjome ar ne keturiolika, – vakarais patekti į sales atsirasdavo keblumų, nes pritrūkdavo bilietų. Koks buvo mano pirmasis įspūdis? Žavėjo vyresniųjų aktorių vaidyba. Iš jaunosios kartos išskyriau ne pagrindinio vaidmens atlikėją Karką jaunesnįjį, bet antraeilį personažą Vytautą Kernagį, tvirtą, ryžtingą, filme dainavusį ne mano eiliuotus tekstelius iš apysakos, bet kitus, kaip vėliau sužinojau, net savo sukurtus, pritardamas gitara. Už širdies griebė, kai sodriu balsu, energingai braukydamas per stygas, su neslepiamu niršuliu, net įtampa traukė: O kelias bėga, O kelias dulka, Ką susitiksim, Laimę ar kulką. Išeisim tyliai Ir būsim vėlės, Nieks nesidžiaugs, neliūdės. Ir nieks nepaklaus – kodėl? Kas filme kliuvo man, apysakos autoriui? Raukiausi, kad gerokai apglaistyti aštriausi prasminiai kampai. Tos pačios 171


V y tau ta s B u b n y s

tikrovės, su kuria jaunimas nesitaikstė, prieš kurią kilo. Sakysim, tėvo paveikslas (Gediminas Karka). Apysakoje jis prisitaikėlis, begėdiškai heroizuojantis tarybinių partizanų nuopelnus, komunistine dvasia bandantis auklėti sūnų Arūną. Ne be reikalo Arūnas jam atkerta: „Jūs tą savo teisybę kartais taip nuvalkiojat, kad norisi ausis užsikimšti.“ O filme tėvas – tvirtas teigiamas herojus, nulipdytas pagal socialistinio realizmo kanonus, kad net neaišku, kodėl žmona neištvėrė jo „prisiminimų“ ir palikusi jį išėjo. Kad filmo veiksmo vieta atsidūrė Klaipėdoje (apysakoje – Vilnius), man nekliuvo, tam sumanymui buvau pritaręs; viską išpirko V. Kernagio suvaidintas Beno personažas – laisvas kaip jūros vėjas, su jaunatviškais užmojais, romantiškas, staigus, sunkiai nuspėjamas. Tuometinis žurnalas „Kinas“ išspausdino gana įdomią medžiagą apie „Mažą išpažintį“. Ne kokį straipsnį, filmo recenziją, bet pokalbį su vyresniųjų klasių moksleiviais, tiksliau  – režisieriaus A.  Aramino atsakymus į jų klausimus. Aiškiai matėsi, kaip jaunimas jį, režisierių ir vieną iš filmo scenarijaus kūrėjų, mygo dėl nutolimo nuo apysakos. Mat filme, sakysime, nė užuominos nelikę, kad už mokinių uždirbtus pinigus mokyklos direktorė, žadėjusi nupirkti džiazo instrumentus, įtaiso keliasdešimt raudonų vėliavų, o kai moksleiviai per „didžiąsias šventes“ su jomis varomi pro valdžios tribūną, niekas iš jų nesušunka „valio“. Nutylėtos ir draugo laidotuvės, kuriose klasei draudžiama dalyvauti, nes ten būsiąs kunigas. Ir mokinių laikraštėlis gerokai nudailintas, ne toks, koks apysakoje. Ką galėjo atsakyti režisierius? Negi atskleis, kad pati didžiausia kaltė ne jo, bet cenzorių, akylų Maskvos kontrolierių, kurie visai neseniai buvo uždraudę ekranuose rodyti A.  Grikevičiaus filmą „Jausmai“. 172


Tu e s i m a n o, B e n a i

(Priminsiu – vos prieš porą metų sovietiniai tankai buvo sutriuškinę Prahos pavasarį.) A. Araminui teko išsisukinėti kaip mokinukui prieš jaunus tardytojus. Praeis kiek metų ir pats A.  Araminas man užsimins, kad „Mažos išpažinties“ aptarimą buvo norėta surengti Vilniaus 23-iojoje vidurinėje, kur mokėsi V. Kernagis, bet direktorė nesutikusi. Kai režisierius priminęs, kad Kernagis buvęs jų mokinys, direktorė atsakiusi: „Kad buvo, tai taip, bet jis baigė ne mūsų mokyklą...“ Šiandien gaila, kad A. Araminas nesulaukė žinios, kas dėjosi V.  Kernagio mokykloje anais 67-aisiais metais, kaip būdavo įbauginami mokyklų vadovai. „Maža išpažintis“ apkeliavo visą Tarybų Sąjungą. Drauge su filmu ją apkeliavo ir V. Kernagis. Sulaukė milijonų žiūrovų. O „Arberonas“, leidžiamas Maskvoje rusų kalba, be mano žinios buvo smarkiai pabraukytas, sudarkytas. Išverstas į lenkų kalbą vienoje Varšuvos leidykloje išgulėjo vos ne ištisą dešimtmetį, kol jam atsivėrė vartai. Be jokių kliūčių šią knygą savo kalbom skaitė latviai, estai, čekai, moldavai. Jaunimui (ir ne tik) jos reikėjo. Su V. Kernagiu susipažinau gan pavėluotai. Nei aš jo ieškojau, nei jis manęs pasigedo. Nors su Aleksandru Kernagiu, jo tėvu, vienu metu buvome neblogai suartėję. Atsitiko taip, kad abu tapome išrinktaisiais funkcionieriais: aš Rašytojų sąjungoje, jis Valstybiniame dramos teatre. Kai tik sušaukdavo į kokį pasitarimą, susėsdavome šalimais ir viena ausim klausydavomės vadukų išminties, o kita – kaimyno pastabų, pasipasakojimų iš savo kiemo. Išėję į gatvę patraukdavome koja kojon. „Maža išpažintis“ jau buvo gerokai nutolusi, bet sykį aš jam priminiau Vytauto vaidmenį filme, pasidžiaugiau įtaigiomis dainomis, jų meistrišku atlikimu. Paklausiau: gal sykiais vėliau jis vaidino ir kituose filmuose, tik aš nepaste173


V y tau ta s B u b n y s

bėjau. Aleksandras tiek tepasakė: buvo kviečiamas filmuotis, bet nesutiko. „Smarkus vyras, subrendo kaip reikiant, daug dirba, – įsileido pasakoti. – Nelabai jam kas pasakys ar ką patars, viską sprendžia savo galva. Toksai buvo visąlaik. Vienu tarpu ir rūpesčių turėjom. Bet mudu su motina, galiu pasakyt, jo ir nevairavome. Kai paėmė gitarą į rankas, po šiai dienai nesiskiria. Ir gerai. Kažkada buvo prikepęs prie „Brodo“. – Ir paaiškino, ko tada tikrai nesupratau. – Lenino prospektą taip vadino su draugeliais.“ – „Brodas?“ – vis viena stebėjausi tuo žodžiu. „Brodas“, – pakartojo ir paaiškino: – Nežinau, gal nuo rusiško žodžio „broditj“, gal nuo lietuviško „bradas“. Tik vėliau pats prasitarė – tai amerikoniškasis Brod­vėjus. Taigi šešiolikmetis braidė, braidė, kol įklimpo. – Ir ištiesė man ranką: – Lik sveikas, aš čia suku.“ Tai ir viskas, ką tėvas išklojo apie savo sūnaus braidymus: įklimpo. Giliai įklimpo, kad „savo noru“ teko iš mokyklos trauktis. Su pačiu Vytautu susitikimas buvo visiškai netikėtas ir gana vėlyvas. Jaunimo teatre per V. Korostyliovo spektaklio „Pirosmani, Pirosmani“ pertrauką bufete pasiimu puodelį kavos, dairausi, kur galėčiau prisėsti. Visos kėdės užimtos. Pagaliau pastebiu – prie lango trys vyrai ir viena vienintelė laisva. „Ar negalėčiau įsitaisyti šalimais?“ Tik dabar atpažįstu vieną iš trijulės  – Vytautas. Buvau jį matęs iš arti „Mažos išpažinties“ premjeroje „Vilniaus“ kino teatre. Prisėsti pasiūlo apskritaveidis jo draugas. Sėdim. Jie sau aptarinėja spektaklį, Vytautas kritiškai „pavaro“, jo bičiuliams irgi atrodo šiaip sau. Knieti įsikišti ir pasakyt, kad dar tik pirmoji dalis, ir visai vykusi, bet susituriu. Sriūbčioju kavą, jie kilnoja gruziniško konjako taures. O kai prityla, neiškenčiu, nes gali nepasitaikyt kitos progos. Palinkęs prie Vytauto, prisistatau jam vienam, kad esu „Arberono“ autorius. Jis įdėmiai 174


Tu e s i m a n o, B e n a i

pasižiūri, kiek suraukia kaktą ir, kaip sakoma, nei šypt, nei krypt. Sakau, iš filmo „Maža išpažintis“ aš patį atpažinau. „Seni laikai“, – abejingai prataria. Matau, aš jam, ko gero, tuščia vieta, o jis yra jis. Vis dėlto paklausiu: „Ar neerzino, kad filme gerokai iškreipta apysakos tiesa?“  – „Aš jos net neskaičiau. Aš pats buvau kai ką patyręs ir man to pakako.“ Sučirškė trečiasis skambutis, pakilome. Pasijutau gana nesmagiai, o vėliau visą bėdą suverčiau ne Vytautui, bet jo kartai, jauniems menininkams, kurie vis labiau linko dygiais žvilgsniais smaigstyti vyresniuosius. Vis dėlto po ilgoko laiko išmušė valanda, kai pajutau V. Kernagiui gilią simpatiją ir kaip kūrėjui, ir kaip asmenybei. Galima sakyt, per vieną akimirką. Tai buvo Nidoje, poilsiavau tuo metu, kai Vytautas buvo surengęs lengvosios muzikos festivalį „Benai, plaukiam į Nidą“. Nueinu pasiklausyti koncerto tą valandą, kai jis turi prasidėti, atsistoju prie tako, o tuo taku, lyg tyčia, žiūriu, artėja Vytautas. Aš jam linkteliu, jis pastebi, sulėtina žingsnį. „Jūsų, rašytojau, Benas man visą laiką va čia sėdi.“ Ir prispaudė tvirtą vyrišką ranką sau prie krūtinės. Bet man to pakako. Dar po kelerių metų Nidoje patraukiu plačiu taku pro miesto savivaldybę. „Šlovės take“ šalia kitų bardų autografų ant betono išvystu: Kernagis Vytautas Benas. Minutę kitą neatplėšiu akių. Benas... Mano Benas. Apie Vytauto ligą išgirdau per televiziją. Ta žinia pašiurpino Lietuvą. Tikėjome – pasveiks. Deja, iškeliavo. Kai prieš trejetą metų man buvo pasiūlyta „Arberoną“ parengti šeštai laidai, perskaičiau apysaką nuo pirmo iki paskutinio puslapio, bet tekste nieko nepakeičiau. Kodėl turėčiau kažką išbraukti, gal net ką naujai pridėti? O tuo labiau taisinėti Beną – paaštrinti jo mintis, sušiandieninti? Ne, ne. Tik pačioje knygos pradžioje užrašiau: „Vytauto Kernagio at175


V y tau ta s B u b n y s

minimui“. Ir dar pageidavau, kad knygą papuoštų nuotraukos iš „Mažos išpažinties“ ir kad būtų įdėtas V. Kernagio atvaizdas su gitara rankose. Naujajai „Arberono“ laidai pasirodžius, artėjant pirmosioms V. Kernagio mirties metinėms, buvau kviečiamas net į rajonus susitikti su skaitytojais, garsiojo bardo gerbėjais. Jaudindamasis ėjau į susitikimą Vilniaus S. Daukanto vidurinėje mokykloje. Juk tai buvusi Vytauto mokykla. Pilnoje salėje sėdėjo ne tik vyresniųjų klasių vilniškiai moksleiviai, bet ir literatūrinio konkurso nugalėtojai iš visos Lietuvos. Gausu mokytojų, kurių akyse brendo ir „išdaigas“ krėtė Vytautas. Netrukus pasiekė žinia, kad Nidoje bus atidengtas paminklas Bardui – vieninteliam, tikram. Spauda rašė: paminklas bus atplukdytas vandens keliais („Benai, plaukiam į Nidą“). Kai nuvažiavau, paaiškėjo, kad iškilmės jau įvykusios. Šaukštai po pietų? Visai ne. Nesu mėgėjas šurmulio, minios, proginių kalbų, tad per daug nesigailėjau pavėlavęs. Svarbiausia pabūti šalia, išvysti jį, mintyse išgirsti jo gitaros skambesį, jo nepakartojamą balsą. Prie paminklo nepuolu, iš patolo žvelgiu į Vytautą, o jis  – į marių tolumas. Prapėdina pro šalį vienas kitas poilsiautojas, atklega būrelis turistų, jų dar reta, birželio pati pradžia, oras vėsus. Šitie – vokiečiai, visi senjorai. Paminklas patraukia jų dėmesį, ima apžiūrinėti. Nėra abejonės, atvykėliams jis nieko nesako, jie išsirikiuoja nusifotografuoti. Juokauja, paveiksluojasi ir pritūpę, apsikabinę. Kai pagaliau nutolsta, aš nedrąsiai prisiartinu ir pusbalsiu tariu tarsi gyvam: „Sveikas, Benai!“ Įsižiūriu į jaudinantį skulptoriaus R. Kvinto kūrinį, tokį tikrą, nesumodernintą. Bardas sėdi savo įprasta poza, užsimetęs koją ant kojos, apglėbęs mylimą gitarą, atlošęs galvą. Kaip ir per koncertus, kaip ir „Mažoje išpažintyje“. Prisėdu ant suolelio greta, pasigręžęs 176


Tu e s i m a n o, B e n a i

žvelgiu jam į veidą, paskui nukreipiu akis tenai, kur įbestas Vytauto žvilgsnis. Ne marių bangose jis skęsta, bet viršum jų plaukia. Ir išgirstu: Išeisim tyliai Ir būsim vėlės, Nieks nesidžiaugs, neliūdės. Ir nieks nepaklaus – kodėl? – Benai, – sušnibždu vos vos, – aš girdžiu tave, girdžiu. Tu dainuok, Benai. Labai atsargiai, prisiversdamas paliečiu jo petį. Metalo šaltis nusvilina. Atsisveikindamas sakau: – Tu esi mano, Benai. 2009

*** Pluoštą primargintų popierių įkišu į stalčių, tegul. Bet praeina geras pusmetis, ištraukiu, panorstu ką ne ką pridėti. Su žmona Elena pakviečiami į Ukmergę. Kvietimą perdavė rašytoja Birutė Jonuškaitė, ji pasišovė ir nuvežti. Prisipažinsiu, persekioja toks keistas apsėdimas: vos tik kas ištaria Ukmergė, ir išsyk užgirstu: „Montego Bej, Montego Bej, / Santechniku aš dirbu Ukmergėj.“ Iš šitos V. Kernagio dainos prisimenu tik tiek, bet šios dvi eilutės neretai ima siautėti galvoje. Jos ir dabar kelionėje skambėjo liepos vidury, per pačius karščius. Savo jaukiame erdviame name mūsų laukė menininkė Laima Dzigaitė. Apie ją buvau ne tik girdėjęs, bet matęs šį tą iš jos darbų. Jie stebino tada, o tuo labiau dabar, kai pati Laima mums rodė savo paveikslus, aiš177


V y tau ta s B u b n y s

kino, kaip jie gimsta. Galerija didelė, gausu eksponatų, labai neįprastų. Sunku buvo atplėšti akis nuo, sakyčiau, čiurlioniško, bet šiandieniško, savito pasaulio matymo ir pajutimo, nuo gebėjimo naujam gyvenimui pažadinti tą gamtos dalelę, kurios negebame pastebėti. Dailininkei viskas gyva, net nukritę, sudžiūvę lapeliai, kuriuos ji prakalbina, kurie sualsuoja naujai, veikia žiūrovą. Į erdvų sodą, kupiną retų, išsikerojusių krūmų, jaunų vaismedžių, žiedais apsipylusių gėlių, susirinko būrys L. Dzigaitės bičiulių ir jos talento gerbėjų ne tik iš Ukmergės. Atvažiavo ir gerai žinomas bardas Olegas Ditkovskis, surengė koncertą. Po kokių dešimties sudainuotų dainų užgirstu: „O dabar daina iš kino filmo „Maža išpažintis“. Filme skamba dvi mano dainos. Viena jų apie skraidančius dramblius.“ Nors ir kaip šauniai dainuoja Ditkovskis, tačiau aš matau V. Kernagį su gitara, girdžiu jį. Jo, jauno vaikino, studento, balsas viską užgožia, nušluoja. Užsigalvojęs apie maestro ir pats pakylu su drambliais, skrendu, skrendu... Po koncerto prisėdau ant suolo šalia Olego. „Man sakė, kad jūs čia būsit,  – apsidžiaugė Olegas.  – „Arberoną“ kadaise perskaičiau dar „Nemune“ ir jau tada pamaniau, kaip būtų gerai kada susitikt.“ Suskimbčiojam vyno taures, nugeriam. Pasakoja, kad būtent „Maža išpažintis“ jį suvedė su V. Kernagiu. Jiedu bendraamžiai, ne tik vienais metais gimę, bet ir tą patį mėnesį. Tapo artimi draugai, „Brodo“ klajūnai, grojo vienoje grupėje. Ta grupė vadinosi „Rupūs miltai“. Vėliau  – kabarete „Tarp girnų“. Beno vaidmeniu Vytautas didžiavosi visąlaik, neretai kam nors prisistatydamas ištardavo: „Benas.“ Parvažiavęs namo tą vakarą nepalioviau skraidęs su drambliais ir nusprendžiau: šios dienos įspūdžius prišliesiu prie ankstesnių lapų apie V. Kernagį. 178


Tu e s i m a n o, B e n a i

Bet ir vėl... Pridursiu. Pernykščio spalio vidury susirengiau į polikliniką, ankstų rytą leidžiuosi laiptais ir prie pašto dėžučių randu malonų pažįstamą Almantą M., kuris išnešioja „Lietuvos žinias“, „Respubliką“, gal dar ką nors. Jis mane prisimena nuo Kauno laikų, kai gyvenome ilgame Žaliakalnio name. Almantas už mane gerokai jaunesnis, retsykiais susidūrę šnekteliam. Tad ir šį kartą: „Vytautai, noriu paklausti, ar teko Nidoje matyti paminklą Kernagiui?“ Prisipažįstu – pernai. O jis: „Tai buvo pernai. O šįmet rugpjūčio mėnesį buvau ir išsižiojau: paminklas perkeltas kiton vieton.“ Nustembu: nei girdėjau, nei skaičiau. „Buvo, kaip žinot, prie pat marių ir žvelgė į marias, dabar gerokai patrauktas priešingon skvero pusėn ir žiūri į „Draugystės“ sanatoriją. Kaip patinka?“ Sakau: visai nepatinka. „To tik betrūko, kad Vytautas Kernagis spoksotų į sanatoriją. Tiesa, šalia restoranas. Gražu? Kam neįtiko, kieno toks projektas?“ Pasvarstome kiek, bet aš turiu skubėti, vėluoju, o Almantas dar: „Vytautai, tai jūsų dėka paminklas Kernagiui Nidoje, o ne kur kitur.“ Išplečiu akis. „Jei ne „Arberonas“, jei ne „Maža išpažintis“... nebūtų ir „Benai, plaukiam į Nidą“...“ Aš jau tarpduryje, o Almanto balsas atsiveja: „Taip, taip...“ Ko pats nepagalvoji, pagalvoja kiti. Gal ir gerai. Vadinasi, Vytautas Kernagis gyvena. 2010

179

Širdimi regėti. Portretiniai eskizai  

Knygos Širdimi regėti. Portretiniai eskizai ištrauka