Aš visą gyvenimą laukiau savo Fortūnos. Kartais ji aplankydavo, o kartais – ne. Tokia jau ši profesija, kurioje būna ir pilno, ir tuščio, būna žingsnių, bet būna ir užžėlusio kelio.
Liūdniausia, kad tiek daug visko jau BUVO. „Fortūna, kekše!“ – rašė Šekspyras. Fortūna, ar dar atsuksi veidą man?
Man – apie pusantrų metų. Vadinu save tikru šakniniu vilniečiu, nors gimiau Kaune ir ten praleidau pirmąją gyvenimo savaitę
Sauliaus Sipario albumas
Vienas iš mano karjeros etapų – darbas su Holivudo kino kompanijomis. Atvykę į Lietuvą jie ieškojo aktorių, į pirmąjį kastingą atėjau klijuodamas durnių. Atranką įveikiau iš karto, matyt, pasirodžiau tinkamas personažas. Pirmasis vaidmuo –seriale „Robinas Hudas“
Sauliaus Sipario albumas
Vilnius, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-361-4
© Jurgita Lieponė, 2023
© Saulius Siparis, 2023
© Tadas Šaučiulis, dizainas, 2023
© Tomas Kauneckas, viršelio nuotrauka, 2023
© BALTO leidybos namai, 2023
Pamatyti kitokį Saulių
Aktoriai kartais sako, kad pasibaigus vaidinimui jiems reikia laiko, norint išeiti iš savo vaidmens. Tarsi nusimesti ne tau skirtą drabužį ar po lietaus nusivilkti lietpaltį.
– Nesąmonė, – tarsteli Saulius Siparis.
Bet kiekvieną kartą po pokalbio su aktoriumi grįžtant namo, man visada reikėjo laiko, kad išeičiau iš Sauliaus gyvenimo – iš
išgirsto pasakojimo, žodžių, prisiminimų. Išeičiau iš jo akių, juoko, ramybės, iš jo vidinio triukšmo ar tylos.
– Negalvok, kad man lengva viską pasakoti, – kartą pasakė.
Kai kuriuos dalykus – išties sunku. Ir labai apmaudu, kad tekstu, deja, gali perduoti ne viską.
Niekaip neperduosi staiga pritilusio žmogaus balso, kai pokalbio įrašo reikėjo klausytis įtempus ausis, nes žodžiai, rodos, norėjo pasilikti sau. Kiekvieno gyvenime yra tokių žodžių sau. Kasdienybė
nėra scena, kur gali išdalinti, atiduoti visą save kitiems, ji be grimo ir ji nėra scenarijus.
Bendraujant su Sauliumi vienu metu man teko kalbinti aktorių
Adolfą Večerskį, o jie – draugai. Adolfas žinojo, kad kaip tik tuo metu savo atsiminimais dalinasi ir jo bičiulis.
– Aš linkiu jums pamatyti kitokį Saulių, – pasakė beveik atsisveikindamas. Adolfas turi retą gebėjimą – taupydamas žodžius gali pasakyti gana daug.
5
Saulius Siparis. Fortūna, kekše!
Nuo tada savyje vis nešiojausi šią frazę – „pamatyti kitokį Saulių“. Koks kitoks Saulius ir kaip pažinti žmogų jo nepažįstant? Adolfo žodžiai man kažkodėl nuskambėjo kaip įpareigojimas.
Saulius niekada savęs nevadina aktoriumi. Jei netyčia ištardavau šį žodį, visada pataisydavo: „Aš – atlikėjas“. O aš per visą tą laiką taip ir nesupratau ne tik to, kur yra skirtis tarp aktoriaus ir atlikėjo, bet ir to, kodėl jam ji tokia svarbi.
Iki pirmojo susitikimo su aktoriumi apie jį žinojau ne tiek daug. Žinojau, kad Sauliaus giminė – tai dinastija, žinojau apie jo santuokas ir skyrybas, prieš žengiant į sceną ištikusį mikroinsultą, kad vaidino „Domino“ teatre, kituose teatruose, kine. Tik detales. Tik kelias jo gyvenimo antraštes. O po kelių mėnesių mūsų susitikimų supratau paprastą, bet dažnai nesureikšminamą tiesą – kokie gyvenime svarbūs lėti pokalbiai. Kai niekur neskubi ir gali kalbėtis apie viską arba apie nieką.
Mudu pirmą kartą susitikome prie jo namų – sostinės Ševčenkos gatvėje.
„Stoviu prie užrašo „Avalynės taisykla“, – paskambinusi telefonu pasakiau.
„Gerai. Tuojau ateisiu“, – pasakė.
Laiptais užlipome į trečią aukštą, Saulius pasiūlė kavos ir taip prasidėjo ši knyga. Beje, kai kurie dalykai nesikeičia. Aš visada sėdėdavau fotelyje prie lango, jis – ant sofos, kairėje jos pusėje. Dažniausia vilkėdavo šviesius marškinius, kurių viršutinės trys sagos būdavo prasegtos. Pokalbiui rinkdavosi valandą po vidudienio ir niekada kitaip.
Kai žmogus žodžiais tave įsileidžia į savo istoriją, vyksta keisti dalykai. Atsidengia sienos – jos nusimeta savo sluoksnius ir iš lėto ima vertis žmogaus gyvenimas. Kartais sienos įskyla, tada tu matai jį visokį – tokį, kokio niekada nepamatysi scenoje ar per televiziją. „Televizijos kameros labai gerai maskuoja vienatvę“, – pasakė jis.
6
„Žinai, ką tavyje matau? Matau žmogų narcizą, kartu pažeidžiamą ir mylintį. Matau tavąją aroganciją, o kartu ir žmogų, kurį mylėjo, augino, mokė moterys, kokią žymę tai tavyje paliko. Matau tave, kuriam trūko tėvo. Ir kaip užsidega tavo akys, kai imi kalbėti apie savo babytę. Matau tave, kuriam vis reikėdavo kitų moterų, bet ir žmogų, kuris gylį mato kito žmogaus akyse. Tave, nemėgstantį teatro, bet aktorių, kuriam teatras davė gyvenimą“, – prieš vieną inter viu, kol Saulius ruošė kavą, pasakiau.
Tai buvo reta akimirka. Tada jis nustojo ruošęs kavą ir tylėdamas klausėsi manęs, o ne aš – jo. Ir vienintelis kartas, kai nepataisė: „Aš – ne aktorius, aš – atlikėjas.“
Mums besikalbant Saulius citavo Viljamą Šekspyrą. Kartu žiūrėjome nuotraukas. Gėrėme kavą. Ne visi pokalbiai sugulė į šią knygą ir turbūt viskas iki galo niekada nebus pasakyta. Visų žmogaus taškų neįmanoma sudėti.
– Kiek laiko mes čia dar žaisim? – kartą paklausė, turėdamas mintyse nuolatinius interviu.
– O per kiek laiko papasakosi savo gyvenimą?
– Gal per 60 metų.
Aktorystė man, teatro ir kino mylėtojai, visada atrodė šiek tiek magiška ir netelpanti į mūsų kasdienį pasaulį, todėl aš nuoširdžiai manau, kad scena aukščiau yra ne šiaip sau. Kad ji iš tiesų aukščiau. Tiesa, į šiuos mano svarstymus Saulius vis numodavo ranka. Tai, sakydavo, tik profesija. Ir kelis kartus bandė suprasti: „Ką tu atrandi tame teatre? Juk tu esi teatras. Aš esu teatras. Mes esame teatras.“
Man rodos, taip ir nesuprato arba aš nesugebėjau atsakyti.
– Man visada keista, kai žmogus čia ir dabar gali suvaidinti jausmą, emociją: baimę, meilę, pyktį, aistrą. Pagaliau – ašaras. Ne tada, kai iš tikrųjų jaučia, o kai reikia. Man tai – paslaptis, – kartą pasakiau.
7
Pamatyti kitokį Saulių
Saulius pažvelgė taip, lyg būčiau jam aiškinusi mažų mažiausiai apie cheminių elementų junginius arba dar neatrastą bičių rūšį.
– Nes tu nepažįsti aktorystės virtuvės. Nori, parodysiu?
– Noriu!
– Kaip baisiai tu atrodai. Aš negaliu į tave žiūrėti, man skausminga į tave žiūrėti.
Toliau sekusio teksto nepamenu, tik pamenu emociją – į save įremtas kito žmogaus akis ir tariamų žodžių įtaigumą, netrukus –ir ašaras aktoriaus akyse. Tąsyk atsigavusi po drungno žodžių dušo nieko išmintingo pasakyti nesugebėjau.
– Ar tu pasakei, kad aš baisiai atrodau? – tepaklausiau, ore lyg dulkėms kažkodėl tvyrant nejaukumui.
– Taigi pati prašei!
Tai menka detalė, bet svarbi, leidusi čia ir dabar pajusti žodžio paveikumą. Žodis yra ginklas, kuriuo gali sukurti ryšį ar sukelti neapykantą. O dviejų žmonių pokalbis yra ne kas kita, kaip bandymas pamatyti esančiojo prieš tave dangų. Jame yra nenurengto intymumo, žiūrėjimo į tai, kas nematoma, bandymo atspėti. Kartu dviejų žmonių pokalbis yra sudėtingas matematinis veiksmas, kai iš atminties nežinai atsakymo. Ne šiaip sau dalinamės pasakojimais, paversdami juos gyvenimu. Ar gyvenimą – pasakojimu. Ne šiaip sau mūsų dienos kartais primena painų serialą, ne šiaip sau jos skamba kaip galingas kino filmo takelis.
Kalbantis su Sauliumi kartais buvo svarbu nenutraukti monologo, kol šis nesibaigė. Nes įterpęs savo žodžius ne tada, kai tam laikas, – tarsi sustabdysi gyvenimą, kurio daugiau gali ir neišgirsti. Kartais net norėjosi nustoti kvėpuoti, galvojant, kad ir kvėpavimas gali būti per garsus. („Ar supranti?“ „Aha“. „Tyli taip, lyg nesuprastum.“)
8
Saulius Siparis. Fortūna, kekše!
– Kas nutiko tada, kai greitosios pagalbos automobilyje atgavai sąmonę? Apie ką pagalvojai? – klausiau, nes vieną dieną Saulių tiesiai iš teatro išvežė medikai.
Apsidžiaugiau, kad nereikia vaidinti.
Kartais į klausimus jis atsakydavo taip, kad iš nuostabos norėjosi atsilošti – kito žmogaus tiesa, pasirodo, būna daug paprastesnė, nei apie ją galvoji.
Vieną dieną kalbėjomės apie vienatvę ir tylą. – Ar tu kada nors žiūrėjai į žvaigždes sutemus? – paklausiau, prisiminusi vieną iš savo potyrių, kai su drauge giedrą rugpjūtį spoksojome į dangų. Buvo taip talpu ir taip gražu.
– Kai būdavau girtas, – sumirksėjo akimis, visą mano begalybės tylą sumaldamas į miltus.
– O man kartais atrodo, kad, jei mus stebi kas nors iš viršaus, kaip juokingai mes jam atrodom! Skubam, lekiam, darom kažkokius nereikšmingus dalykus, perkam automobilius, bandom uždirbti kuo daugiau pinigų.
– Kodėl juokingai? Atrodom kaip skruzdėlynas. Skruzdėlynas gražu. O jei dar smėlio laikrodį šalia to skruzdėlyno pastatytume?
Jurgita Lieponė
9
Pamatyti kitokį Saulių
–
Randai – ne tik po avarijos
Ne, mes nejuokingi. Mes gyvename skruzdėlyne.
Grajinau „Kosmogoniją“. Tai – esto režisieriaus Mikio Mikiverio režisuotas spektaklis pagal lenkų dramaturgo Jeroslovo Ivaškevičiaus pjesę „Kosmogonija“. Išvertus iš graikų kalbos kosmogonija reiškia pasaulio atsiradimą.
„Kosmogonija“ pasakoja vienos šeimos tragediją, persipynusius jausmus ir keistus tarpusavio santykius, kai visiems trūksta meilės, o įvykdytas nusikaltimas motyvuojamas kilniais ir filosofiškai pagrįstais tikslais.
Šį spektaklį prisimenu kaip vieną iš įsimintinų savo karjeroje. Jo finale, kai nusižudo brolis, stovime dviese – aš ir Eglė Gabrėnaitė.
Mano personažas jai sako: „Man taip gražu stebėti skruzdėlyną ir laikrodį. Žiūrėti, kaip skruzdėlės chaotiškai juda savo skruzdėlyne. Ir kaip nesustojamai bėga laikas. Kaip jis bėga ir dieną, ir naktį. Bėga... Mes jauni, mes trumpiau gyvensim. Einam iš čia.“
Taip užbaigdavome spektaklį.
Vadinu save atlikėju. Arba, kaip pasakytų mano nuostabioji babytė, – artistu! Sukurti vaidmenys kine ir teatre, darbas televizijoje – toks mano gyvenimas. Bet ne tik vaidinau. Dar grioviau sienas tiesiogine šio žodžio prasme. Ir kepiau duoną. Kai pagalvoji, kiek visko gyvenime būta.
11
Saulius Siparis. Fortūna, kekše!
Savo gyvenimą skaičiuoju metais, vaidmenimis, moterimis, vaikais. Skaičiuoju atsitikimais, veidais, etiudais.
Pirmąją savo gyvenimo savaitę gyvenau Kaune. Toks ir yra mano ryšys su Kaunu – per bambagyslę.
Tik, jei kas klaustų, aš esu vilnietis, tikras šakninis vilnietis. Nors 1958-ųjų gruodį mano mama nutarė gimdyti Kaune, dabartiniuose Prano Mažylio gimdymo namuose. Lietuvos akušerijos ir ginekologijos tėvu vadinamas Pranas Mažylis tarpukariu pasistatė privačią ligoninę, sovietmečiu ji nacionalizuota, tik Nepriklausomybės metais gimdymo namams suteiktas įkūrėjo vardas.
Su Mažyliu mūsų šeimą sieja giminiški saitai. Pranas turėjo du vaikus – dukrą Liūdą ir sūnų Joną. Liūda – mano teta, mamos brolio
Anatolijaus Rasteikos žmona, o Jono sūnus yra Liudas Mažylis – žmogus, suradęs Vasario 16-osios akto originalą. Tai – ne tik pavardės giminės medyje. Iš vaikystės pamenu, kaip mūsų namuose lankydavosi
Anatolijus su Liūda ir Liūdos brolis su mažuoju Liuduku. Su Liudu bendravome ir tada, kai mes su mama lankydavomės pas juos Kaune.
Buvo toks keistas akiniuotis. Paskui, žiūrėk, kokį bajerį iškrėtė.
Kartais prisimenu šią istoriją galvodamas apie Fortūną. Apie sėkmes ir nesėkmes mūsų gyvenimuose. Į Vokietiją Liudas, niekam nežinomas mokslininkas ir profesorius iš Lietuvos, nusibeldė autobusu. Įdomu tai, kad jis net nėra istorikas. Pataikė kaip tik į tą archyvą, kur Lietuvos Nepriklausomybės Aktas saugotas. Ir surado.
Sako: „Sėdžiu ir netikiu savo akimis, kai jį atnešė.“ Akimirkos jėga, jausmas, Fortūnos malonė. Į Lietuvą jis sugrįžo kaip didvyris.
Po pirmos mano gyvenimo savaitės, kurią praleidau Kaune, mudu su mama parvažiavome namo ir tada Vilnius tapo mano miestu. Jame gyvenu iki šiol. Pažįstu jį visokį. Visokį jis pažįsta ir mane.
Galbūt mes kažkuo panašūs? Miestas žmoguje palieka žymių. O žmogus – mieste?
12
Pro savo namų langus mačiau skirtingą, besikeičiantį Vilnių. Žiūrėjau į jį iš Čiurlionio, Vienuolio gatvių, vėliau – iš Turniškių. O dabar į savo miestą žvelgiu pro Ševčenkos gatvės langus. Nors vaizdas pro langus skiriasi, Vilniaus jausmas išlieka toks pats. Tai mano miestas, mano gatvės. Čia girdžiu savo žingsnius. Šis miestas – mano scena, mano dar nesuvaidintas vaidmuo, mano tikrieji namai. Čia ne tik vadinau, bet ir mylėjau, jaučiau, kritau, kilau, juokiausi, buvau laimingas.
2021 metų gruodžio 15-ąją man suėjo 63-eji. Tai buvo keisti metai. Gimtadienį praleidau namuose, netrukus po to, kai pasveikau, –kaip ir daugelio, koronavirusas manęs neaplenkė. Sirgau sunkiai, laimei, liga nepasiekė plaučių.
Mano nuostabioji gyvenimo draugė Jūratė – medikė, tad namuose jos dėka jaučiausi kaip ligoninės palatoje. Vis tik temperatūra nekrito kelias dienas, o jai šoktelėjus iki keturiasdešimties su trupučiu ėmiau regėti haliucinacijas. Atrodė, kad namuose pilna keistų žmonių, kurie kažkodėl spraudžiasi kambario kampuose.
Tai nesuvokiamai bjauri liga. Kai tau išties blogai, prieš akis prabėga visas gyvenimas, tada imi suprasti daug dalykų. Keistas jausmas.
Gyvenime apskritai gausu paslapčių, pradedant nuo žmogaus gimimo ir baigiant jo mirtimi. Paslaptys mus lydi nuolat, tik kartais patys tų ženklų nepastebime arba nesureikšminame. Kuo mažiau analizuoji, tuo lengviau, kuo mažiau sau užduoti klausimų, tuo mažiau atsakymų reikia surasti.
Bet klausimų man kyla dažnai.
Visada tikėjau ir tikiu: mes visi turime savo gyvenimo kodą. Savo programą. Tu stovi sankryžoje ir svarstai, į kurią pusę eiti. Tada pasirenki dešinę. Tačiau ar tikrai renkiesi tu?
Kartą, po vieno spektaklio, kuriame vaidinau arkivyskupą, patekau į avariją. Scenoje dariau tai, ko daryti nebuvo galima. Mano
13 Randai – ne tik po avarijos
Saulius Siparis. Fortūna, kekše!
kūnas paženklintas randų. Parodyčiau, bet nepatogu. Jų liko ne tik po avarijos. Kai vaidinau amerikiečių kine, pats atlikdavau triukus. Sakiau, kad man nereikia kaskadininkų, nes galiu pats. Degiau – tai irgi buvo vienas iš triukų. Jaunystėje norėjau išvengti sovietinės armijos. Tam, kad būčiau netinkamas tarnybai, teko pagulėti beprotnamyje. Mane gyvenime lydėjo nuostabios moterys. Tik aš buvau joms neištikimas, neteisingas. Įsimylėdavau. Kartais matydavau meilę ten, kur būdavo tik paviršius, supainiodavau ją su aistra. Gal tai tėvo, žinomo operos solisto Rimanto Sipario, genai?
Aš neturėjau tėvo – neturėjau jo namuose, bet jis buvo. Kažkur giliau, po vidiniais, nematomais sluoksniais. Tėvo jausmo ilgesys, bendravimo stygius – man visą laiką to labai trūko. Tačiau šalia buvo mama.
Iš savo tėvų – aktorės Marijos Rasteikaitės ir operos solisto Rimanto Sipario – paveldėjau nemažai. Svarbiausia – charizmą ir talentą. „O kas tau belieka, tu daugiau nieko nemoki. Tau – tik į aktorinį. Artistas!“ – pasakė babytė man stojant į tuometinę konservatoriją.
„Artistas atsirado. Tau ko, šlovės reikia? Imk mano medalius“, –sakė man tėvas, turėjęs daug apdovanojimų.
O aš nežinau, kodėl tapau, kodėl esu artistas. Ir kas tai yra? Narciziškumas? Užlipti į sceną, pasakyti svetimą tekstą? Savu balsu svetimas mintis? Keista profesija. Teisingiau, gyvenimo būdas.
O kas yra teatras? Teatras yra visas gyvenimas. Čia ir yra pagrindinė tema. Mes visi grajinam, skirtumas tik, kokius režisierius sutinkame. Kiekvienas esame su savo kauke. Absoliučiai. Tik tie, kurie užlipa ant scenos, tą teatrą atkartoja.
Aš visą gyvenimą laukiau savo Fortūnos. Kartais ji aplankydavo, o kartais – ne. Tokia jau ši profesija, kurioje būna ir pilno, ir tuščio, būna žingsnių, bet būna ir užžėlusio kelio. Prisimindamas savo
14
gyvenimą ir besidalindamas juo šioje knygoje norėčiau į save pažvelgti šiek tiek ironiškai.
Liūdniausia, kad tiek daug visko jau BUVO.
„Fortūna, kekše!“ – rašė Šekspyras.
Fortūna, ar dar atsuksi veidą man?
Jei galėčiau pokalbio pasikviesti neegzistuojančias būtybes, norėčiau pasikalbėti su Fortūna. Turėčiau jai nemažai klausimų.
15
Randai – ne tik po avarijos
ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR
