Septynios seserys

LUCINDA RILEY (Liusinda Raili) – britų rašytoja, kurios romanai „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“ iš karto užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis.

„Septynios seserys. Majos istorija“ – romanas apie Mają, pirmąją iš septynių seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Maja – vyriausia iš šešių įvaikintų seserų. Tėvui mirus, jos susirenka į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero – bet tėvo valia laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Jos nuveda Mają į Braziliją, kur galbūt gyvena tikroji jos šeima. Ten ir prasideda Majos istorija: iš laiškų ir susitikimų ji atkuria jaudinančią savo prosenelės praeitį.

Rio, 1927-ieji. Turtinga gražuolė Izabelė tekinama už aristokrato Gustavo.

Bet prieš vestuves ji labai nori pamatyti Senąjį Pasaulį ir visus jo meno lobius... Draugės tėvas architektas projektuoja Kristaus Atpirkėjo statulą ir vyksta į Europą ieškoti skulptoriaus, kuris galėtų įkūnyti jo viziją. Puiki proga Izabelei išvysti Paryžių, o ten – Monparnasas, meno mokyklos studentai ir skulptoriaus, kuriančio Kristaus skulptūrą, padėjėjas Loranas. Izabelė supranta, kad be Lorano gyventi nebegali. Bet ji privalo grįžti į Rio ir tekėti...

Majos ir Izabelės likimai susipynę. Praeitis veikia dabartį.

Pirmoji iš septynių seserų sužino savo likimą ir randa laimę. Kas laukia kitų?

Majos istorija – tai tik pradžia. www.lucindariley.com www.facebook.com/lucindarileyauthor www.twitter.com/lucindariley ISBN 978-609-466-145-7

9 786094 661457

SEPTYNIOS SESERYS

© Astrid Waller

Tu tikrai labai graži, mano mieloji Maja. Linkiu tau daug gera ateityje.

Bet visų labiausiai noriu, kad surastum meilę. Ji vienintelė gyvenime padeda ištverti skausmą dėl to, kad esi gyvas. Prisimink tai.

SEPTYNIOS SESERYS

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė

V ILNIU S

2016

UDK 821.111(417)-31 Ri65

Copyright © Lucinda Riley, 2014 © Kristina Miliūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-145-7

Lucinda RILEY THE SEVEN SISTERS Pan Books, London, 2015

Visi mes tūnom dugne, bet kai kurie iš mūsų žvelgia į žvaigždes.

Oscar Wilde

Ve ikėja i

„Atlantida“ Tėtis Atlantas – seserų įtėvis (miręs) Marina (Ma) – seserų globėja Klaudija – „Atlantidos“ namų šeimininkė Georgas Hofmanas – tėčio Atlanto advokatas Kristianas – laivininkas

Seserys D’Aplesjė Maja Alė (Alkionė) Star (Steropė) Kelė (Kelaino) Tigė (Taigetė) Elektra Meropė (nerasta)

Maj a 2007 metų birželis

Priešpilnis 13; 16; 21

1

Visada tiksliai prisiminsiu, kur buvau ir ką veikiau, kai sužinojau, kad mirė mano tėvas.

Sėdėjau gražiame sode Londone, mokyklos laikų draugės namų kieme, ant kelių gulėjo atversta „Penelopiada“, bet to romano neskaičiau, tik mėgavausi birželio saule ir laukiau, kol Dženė parsiveš iš darželio savo sūnelį.

Jaučiausi rami ir dabar pripažinau, kaip gerai padariau išvykusi iš namų. Gėrėjausi skleidžiančia žiedus ragane, saulės tartum pribuvėjos paskatinta apsipilti spalvų margumynu, ir tada suskambo mano mobilusis. Žvilgtelėjau į ekraną – skambino Marina. − Sveika, Ma, kaip laikaisi? – ištariau tikėdamasi, kad ji išgirs šilumą mano balse. − Maja, aš...

Marina nutilo, ir akimirksniu supratau, kad kažkas yra baisiai blogai. − Kas atsitiko? − Maja, nelengva tau tai pasakyti, bet vakar popietę čia, mūsų namuose, tavo tėvą ištiko širdies priepuolis, o šįryt auštant jis... iškeliavo.

Nieko neatsakiau – mano galvoje sukosi daugybė visokių kvailų minčių. Pirmiausia pagalvojau, kad Marina visai neaišku kodėl bus sumaniusi iškrėsti kokį nevykusį pokštą.

14

Lucinda Riley

− Tau, Maja, pranešiau pirmai iš seserų, kaip vyriausiai. Ir norėjau paklausti, ar tu pati pasakysi kitoms, ar paliksi tai man. − Aš...

Vis dar negalėdama suregzti sakinio ėmiau suvokti, kad Marina, mieloji, taip mylima Marina, moteris, visada buvusi kaip mama, niekada man to nesakytų, jei tai būtų netiesa. Tad turi būti tiesa. Ir tą akimirką visas mano pasaulis ėmė suktis vien apie šią ašį. − Maja, būk gera, sakyk, kaip jautiesi. Iš tiesų tokios baisios žinios dar nėra tekę pranešti telefonu, bet ką man reikėjo daryti?

Vienas Dievas težino, kaip į tai sureaguos kitos seserys.

Tik tada išgirdau kančią jos balse ir supratau, kad jai reikėjo pasidalyti ta žinia ir dėl savęs. Tad sugrįžau į man įprastą ramybės būseną guosti kitų. − Žinoma, jei tau taip būtų geriau, Ma, aš pranešiu seserims, nors nenumanau, kur jos galėtų būti. Ar Alė nėra išplaukusi treniruotis regatai?

Aptarinėjant, kur yra kiekviena iš mano jaunesniųjų seserų, tartum būtų reikėję sukviesti jas kokio gimtadienio švęsti, o ne gedėti mūsų mirusio tėvo, visas pokalbis ėmė atrodyti atitrūkęs nuo tikrovės. − O kada laidosim, kaip manai? Juk Elektra Los Andžele, o Alė kažkur atviroje jūroje, tad planuokim nebent kitą savaitę? – paklausiau. − Na... – Marinos balse išgirdau abejonę. – Gal mudviem bus geriausia tai aptarti, kai grįši namo. Iš tiesų, Maja, skubėti nėra ko – jeigu dar porą savo atostogų dienų norėtum likti Londone, tai ir lik. Čia nieko daugiau dėl jo negalim padaryti... – nutilo jos liūdnas balsas. − Ma, savaime aišku, aš išskrisiu į Ženevą artimiausiu reisu!

Tuoj pat skambinu į oro uostą, o tada pasistengsiu susisiekti su kiekviena sese.

Septynios seserys ✳ Majos istorija

15

− Labai užjaučiu tave, chérie*, – liūdnai tarė Marina. – Žinau, kaip nepaprastai jį mylėjai. − Taip, – atsakiau ir keista ramybė, apėmusi mane, kol dėl visko tarėmės, staiga dingo tartum tyka prieš smarkią audrą. – Paskambinsiu tau vėliau, kai jau žinosiu, kada parvykstu. − Žiūrėk savęs, Maja. Tau tai baisus sukrėtimas.

Paspaudžiau pokalbio baigimo mygtuką ir, kol nepratrūko audros debesys ir neužliejo širdies, užlipau į savo miegamąjį susirasti skrydžio dokumentų ir susisiekti su oro uostu. Laukdama eilėje, kol atsilieps į mano skambutį, pažvelgiau į lovą, kurioje šį rytą nubudau paprasčiausiai pasitikdama dar vieną dieną. Ir padėkojau Dievui, kad žmonės neturi galios įžvelgti ateities.

Pagaliau atsiliepusi moteris nebuvo labai paslaugi, kalbėjo įsakmiai, ir, jai išsamiai aiškinant apie tiesioginius skrydžius, pinigines baudas ir kredito korteles, jaučiau, kad mano jausmų užtvanka tuoj bus pralaužta. Galų gale, kai man nenoromis skyrė vietą ketvirtos valandos lėktuve į Ženevą, – o tai reiškė, kad turiu nedelsdama viską susimesti į kelionės krepšį ir lėkti taksi į Hitrou, – aš atsisėdau ant lovos ir įsispoksojau į žaliomis šakelėmis raštuotus sienų apmušalus, kol tas raštas ėmė mirguliuoti akyse. − Jis iškeliavo, – sušnibždėjau, – iškeliavo visiems laikams.

Aš jo niekada nebepamatysiu.

Tikėjausi, kad ištarus šiuos žodžius upeliais paplūs ašaros, ir nustebau, kai nieko panašaus nenutiko, aš tik sėdėjau sustingusi, o galva tebebuvo pilna praktinių rūpesčių. Baugino mintis, kad turėsiu pranešti seserims – visoms penkioms, – ir savo jausmų failuose ėmiau ieškoti tos, kuriai skambinsiu pirmai. Kaip ir reikėjo tikėtis, pasirinkau Tigę, pagal amžių ji iš visų šešių antra nuo galo, ta, kuriai jaučiausi artimiausia. * mieloji (pranc.).

16

Lucinda Riley

Virpančiais pirštais pervariau numerius, susiradau jos ir paskambinau. Atsiliepė jos balso paštas, ir nebesumaniau, ką sakyti, kažką painiai išlemenau prašydama nedelsiant man paskambinti. Tuo metu ji kažkur Šiaurės Škotijos kalnyne darbavosi vienišų ir ligotų elniukų centre.

O kitos seserys... Žinojau, kad jos reaguos skirtingai, bent iš pažiūros, – pradedant abejingumu ir baigiant audringai liejamais jausmais.

Kadangi nelabai žinojau, į kurią tos skausmo liejimo skalės vietą pati pateksiu kalbėdamasi su jomis, nusprendžiau pasirinkti bailės kelią ir visoms pasiunčiau žinutes prašydama paskambinti man, kai tik galės. Tada greitomis susikroviau daiktus į kelionės krepšį ir siaurais laiptais nulipau į virtuvę, parašiau Dženei raštelį aiškindama, kodėl turiu išvažiuoti ir dar taip skubiai.

Juodą Londono taksi nusprendžiau pasigauti gatvėje ir išėjusi iš namų nuskubėjau lenkta lapuočių gaubiama Čelsio gatve kaip bet kuris normalus žmogus bet kurią eilinę dieną. Regis, prasilenkdama net pasisveikinau su kažkuo, vedžiojančiu šunį, ir pajėgiau nusišypsoti.

Kai judriame Karaliaus kelyje pavyko surasti taksi ir įlipusi paprašiau vairuotojo vežti į Hitrou oro uostą, pagalvojau, kad niekas nesužinos, kas ką tik mane ištiko.

Niekas nesužinos.

Po penkių valandų, kai saulė jau iš lėto leidosi virš Ženevos ežero, pasiekiau mūsų nuosavą pontoną pakrantėje – iš čia leisiuosi į paskutinį kelionės namo etapą.

Septynios seserys ✳ Majos istorija

17

Kristianas jau laukė manęs mūsų aptakioje „Riva“ motorinėje valtyje. Iš jo veido buvo matyti, kad žino. − Kaip laikotės, panele Maja? – paklausė jis padėdamas man įlipti, jo mėlynose akyse mačiau užuojautą. − Man... gera čia sugrįžus, – atsakiau nerodydama jausmų ir nuėjusi į galą atsisėdau ant minkštos kreminės odos sėdynės, einančios lanku palei laivagalį. Paprastai tą dvidešimtį minučių, kai lėkdavom per ramius vandenis namo, sėdėdavau priekyje šalia Kristiano ant keleivio sėdynės. Kristianui įjungus galingą variklį, pasakiškų Ženevos ežero pakrantės namų languose sutvisko saulė. Šitaip grįždama namo aš dažnai jausdavausi žengianti į nežemišką pasaulį, atsijusį nuo tikrovės. Į tėčio Atlanto pasaulį.

Prisiminusi šį mielą savo tėvo vardą, kurį jam daviau būdama vaikas, pajutau akyse sudilgsint pirmąsias ašaras. Tėtis labai mėgo plaukioti jūromis ir grįžęs pas mane į namus ežero pakrantėje kvepėdavo gaiviu oru ir jūra. Tas vardas jam prilipo, o kai atsirado jaunesniosios sesutės, ir jos jį taip vadino.

Valčiai didinant greitį per plaukus ėmė lietis šiltas vėjas, o aš galvojau apie daugybę kitų kartų, kai sugrįždavau į „Atlantidą“, pasakišką savo tėčio Atlanto pilį. Nepasiekiama iš sausumos, ji viena stovi kyšulyje, o už jos puslankiu iškilęs status kalnas ir į ją galėjai patekti tik vandens keliu. Artimiausi kaimynai buvo už daugelio mylių ežero pakrantėje, tad „Atlantida“ buvo vien mūsų karalystė, atskirta nuo kitų žmonių pasaulio. Viskas joje buvo stebuklinga... tartum tėtis Atlantas ir mes – jo dukterys – būtume čia gyvenę užkerėti.

Tėtis kiekvieną iš mūsų išsirinko dar visai mažutę, įsivaikino susiradęs kuriame nors iš keturių pasaulio kraštų ir parsigabeno namo, kad gyventume jo globojamos. Kiekviena buvom, kaip tėtis sakydavo, skirtinga, ypatinga... mes buvom jo dukros. Pava-

18

Lucinda Riley

dino mus Septynių Seserų, Plejadžių, jo mėgstamiausio žvaigždyno, vardais. Aš, Maja, buvau iš jų pirmoji ir vyriausia.

Kai buvau maža, jis nusinešdavo mane į savo observatoriją su stikliniu kupolu, stovinčią ant namo viršaus, didelėmis stipriomis rankomis pakeldavo prie teleskopo pasižiūrėti į nakties dangų. − Štai, – sakydavo sureguliavęs objektyvą. – Pažvelk, Maja, ten toji gražiai šviečianti žvaigždė, kurios vardu tu pavadinta.

Ir aš į ją žiūrėdavau. Kai jis pasakodavo legendas, iš kurių kilo mano ir seserų vardai, beveik nesiklausydavau, tiesiog džiaugdavausi, kad laiko mane tvirtai apkabinęs, ir suvokdavau – tai reta, ypatinga akimirka, ir jis priklauso vien man.

Ilgainiui supratau, kad Marina, kurią paaugusi maniau esant mano mamą, – net sutrumpinau jos vardą į Ma, – buvo puikios reputacijos auklė, tėčio pasamdyta rūpintis manimi, nes jis ilgai būdavo išvykęs. Tik, žinoma, mums visoms Marina buvo daug daugiau nei auklė. Tai ji nušluostydavo mums ašaras, apibardavo, jei prie stalo elgdavomės kaip paršeliai, ir ramiai vedė mus sunkiu perėjimo iš vaikystės į brandą laikotarpiu.

Ma visada buvo šalia, ir nebūčiau mylėjusi jos labiau, net jei būtų mane pagimdžiusi.

Pirmuosius trejus vaikystės metus mudvi su Marina gyvenom vienos savo pasakų pilyje ant Ženevos ežero kranto, o tėtis Atlantas keliavo po visus pasaulio vandenynus verslo reikalais.

Tada viena po kitos ėmė rastis mano seserys.

Tėtis paprastai grįždavo namo su dovana man. Išgirdusi atplaukiant motorinę valtį, leisdavausi bėgti per plačią veją, pro medžius į prieplauką su juo pasisveikinti. Kaip ir kiekvienas vaikas, norėdavau pamatyti, ką tokio nuostabaus jis turi paslėpęs kišenėse, kad mane pradžiugintų. Tačiau vienas kartas buvo ypatingas. Kai jis padovanojo man medinį nepaprastai dailiai

Septynios seserys ✳ Majos istorija

19

išdrožinėtą šiaurinį elnią, – tikino gavęs pačioje Kalėdų Senelio dirbtuvėje Šiaurės ašigalyje, – paskui jį išlipo uniformuota moteris, glėbyje ji laikė ryšulėlį, kažką suvyniotą į skarą. Ir tas ryšulėlis krutėjo. − Šį kartą, Maja, parvežiau tau išskirtinę dovaną. Tu turi mažą sesutę. – Jis šypsojosi keldamas mane ant rankų. – Dabar nebebūsi vieniša, kai man reikės išvykti.

Nuo tada gyvenimas pasikeitė. Slaugytoja, kurią tėtis buvo parsivežęs, po kelių savaičių dingo, mano mažąja sesute ėmė rūpintis Marina. Negalėjau suprasti, kaip tas raudonas klykiantis padarėlis, dažnai dvokiantis ir atitraukiantis dėmesį nuo manęs, galėtų būti dovana, bet vieną rytą Alkionė, – pavadinta antrosios Plejadžių žvaigždės vardu, – man nusišypsojo sėdėdama aukštoje kėdėje prie pusryčių stalo. − Ji žino, kas aš esu, – nustebusi pasakiau ją maitinančiai Marinai. − Aišku, ji tai supranta, Maja, mieloji tu mano. Tu jos vyresnioji sesuo ir ji žiūrės į tave pagarbiai. Tau teks išmokyti ją daugelio dalykų, kuriuos jau moki, o ji dar ne.

Ir augdama ji tapo mano šešėliu, visur paskui mane sekiojo, tai buvo malonu, bet kartu ir erzino. − Maja, palauk manęs! – garsiai šaukdavo ji tursendama iš paskos.

Nors Alė – taip vadinau ją sutrumpinusi vardą – iš pradžių buvo nepageidaujamas priedas mano pasakiškame gyvenime „Atlantidoje“, nebuvo ko nė norėti malonesnės, mielesnės draugės. Ji beveik niekada neverkdavo ir nesiožiuodavo kaip kiti jos amžiaus mažyliai. Su kupeta garbanotų ryškiai rudų aukso atspalvio plaukų, didelėmis mėlynomis akimis, Alė turėjo įgimto žavumo, žmones traukė prie jos, taip pat ir mūsų tėvą. Kai tėtis Atlantas būdavo namie, grįžęs iš ilgos kelionės po kitas šalis,

20

Lucinda Riley

pastebėdavau, kaip nušvinta jo akys ją išvydus, ir buvau tikra, kad labiau negu išvydus mane. Aš su nepažįstamais būdavau drovi ir tyli, o Alė atvira ir linkusi pasitikėti, dėl to ją visi mylėjo.

Be to, ji buvo iš tų vaikų, kurie, regis, pranoksta kitus visais atžvilgiais – ypač muzikoje ir sporte, susijusiame su vandeniu. Prisimenu, kaip tėtis mokė ją plaukti dideliame mūsų baseine, – jei aš stengdavausi laikytis ant vandens ir baisiai nemėgau nirti po vandeniu, tai mano mažoji sesutė nardydavo kaip undinė. Aš negalėjau priprasti prie jūros supimo net „Titane“, gražioje didžiulėje tėčio jūrinėje jachtoje, o Alė maldaudavo jo paplukdyti nediduke „Laser“ klasės jachta, paprastai prišvartuota mūsų nuosavoje prieplaukoje ežero pakrantėje. Aš gūždavausi ankštame jachtos laivagalyje, o tėtis ir Alė vairuodavo ją mums lekiant lygiu kaip stiklas vandeniu. Bendras potraukis plaukioti laivais suvienijo juos taip, kaip man, jaučiau, nebus pasiekiama.

Nors Alė mokėsi muzikos Ženevos konservatorijoje – Conservatoire de Musique de Genève – ir buvo labai talentinga fleitininkė, net būtų galėjusi groti profesionaliame orkestre, tačiau baigusi mokslus ji pasirinko gyvenimą jūroje. Dabar nuolat dalyvauja regatose, daugelį kartų atstovavo Šveicarijai.

Kai Alė buvo bebaigianti trečius metus, tėtis parkeliavo namo su dar viena sesute, pavadinęs ją trečiosios Plejadžių žvaigždės vardu – Sterope. − Bet vadinsim ją Star, – pasakė tėtis šypsodamasis Marinai, Alei ir man, apžiūrinėjančioms naujausią šeimos narę, gulinčią pintame lopšelyje.

Tačiau tuomet aš kas rytą mokiausi pas privačią mokytoją, tad naujosios sesutės atsiradimas paveikė mane mažiau nei Alės.

Paskui, vos po pusmečio, prie mūsų prisidėjo dar vienas kūdi-

Septynios seserys ✳ Majos istorija

21

kėlis, trijų mėnesių mergytė, pavadinta Kelaino, ir Alė jos vardą bematant sutrumpino į Kelė.

Tarp Star ir Kelės buvo tik trijų mėnesių skirtumas, ir, kiek prisimenu, tarp jųdviejų atsirado stiprus ryšys. Jos buvo artimos kaip dvynukės, susikalbėdavo savita vaikiška kalba, šis tas iš tos kalbos išlikę ir šiandien. Jos gyveno savo atskirame pasaulyje, mūsų, kitų seserų, į jį neįsileisdavo. Net dabar, kai jos jau peržengusios dvidešimt, niekas nepasikeitė. Vadovavo visada Kelė, jaunesnioji, jos kresnas rudas kūnas buvo visiška priešybė išblyškusiai, liesutei Star.

Dar po metų atkeliavo mažutė Taigetė, ją pavadinau Tige, nes jos trumpi tamsūs plaukai styrojo ant mažos galvelės keistai pasišiaušę į visas puses – ji priminė ežiukę iš garsios Beatričės Poter pasakos.

Tada man buvo septyneri, prisirišau prie Tigės nuo pirmos akimirkos, vos ją išvydusi. Ji buvo gležniausia iš mūsų visų, persirgo visomis vaikiškomis ligomis iš eilės, bet nuo mažens buvo ištverminga ir nereikli. O kai tėtis po kelių mėnesių parsigabeno dar vieną mergytę, pavadintą Elektra, išvargusi Marina dažnai paprašydavo manęs pasėdėti prie Tigės, tai krupu nuolat sergančios, tai karščiuojančios. Galų gale jai buvo diagnozuota astma, ir ją retai kada beišveždavo vežimėliu iš vaikų kambario į lauką, kad šaltas oras ir tirštas Ženevos ežero rūkas žiemą nepakenktų plaučiams.

Elektra buvo jauniausia iš mano sesučių ir tas vardas jai puikiausiai tiko. Tuo metu jau buvau įpratusi prie kūdikių ir jų poreikių, bet su jauniausiąja sesute, be jokios abejonės, susigyvenau sunkiausiai. Tartum įelektrinta ji skleidė aplink save jaudulį, tokia jau buvo iš prigimties – jos nuotaika akimirksniu iš giedros virsdavo niūria ir atvirkščiai, o tai reiškė, kad buvę ramūs mūsų namai kasdien aidėdavo ausį rėžiančiais šauksmais.

22

Lucinda Riley

Jos nevaldomo irzlumo priepuoliai lydėjo visą mano vaikystę, bet ir paaugus jos ūmus būdas nesušvelnėjo.

Alė, Tigė ir aš turėjom jai pravardę ir tik tarpusavyje vadindavome ją Trikde. Elgėmės su ja labai atsargiai, nenorėjom provokuoti žaibiškos nuotaikų kaitos. Galiu atvirai pasakyti, kad būdavo akimirkų, kai nekenčiau jos, taip trikdančios gyvenimą „Atlantidoje“.

Ir vis dėlto, kai Elektra sužinodavo, kad kuri nors iš mūsų turi rūpesčių, pati pirmoji pasiūlydavo pagalbą, paremdavo. Lygiai taip pat kaip galėdavo elgtis baisiausiai egoistiškai, kitomis aplinkybėmis būdavo visų dosniausia.

Visi namai laukė, kada po Elektros atkeliaus septintoji sesuo.

Juk visos esam pavadintos tėčio Atlanto mėgstamo žvaigždyno vardais, ir be jos nėra užbaigtumo. Net žinojom jos vardą – Meropė – ir spėliojom, kas ji bus. Bet praėjo metai, paskui kiti ir dar vieni, o kūdikių su tėčiu daugiau neatkeliavo.

Aiškiai prisimenu, kaip kartą stovėjau su juo observatorijoje.

Man buvo keturiolika, dariausi moteris. Mes laukėm užtemimo, o jie, sakė tėtis, žmonijai labai reikšmingi ir paprastai atneša permainų. − Tėti, ar tu kada parneši namo septintąją sesutę? – paklausiau jo.

Tvirtas raumeningas tėčio kūnas kelias sekundes, regis, sustingo. Man pasirodė, lyg staiga jam ant pečių būtų užvirtusi viso pasaulio našta. Nors jis neatsigręžė, nes vis dar susikaupęs reguliavo teleskopą prieš artėjantį užtemimą, instinktyviai supratau, kad mano žodžiai jam sukėlė sielvartą. − Ne, Maja, neparnešiu. Nes aš jos taip ir neradau.

Septynios seserys ✳ Majos istorija

23

Kai akiratyje iškilo pažįstama tanki eglių gyvatvorė, užstojanti mūsų namus pakrantėje nuo smalsių akių, išvydau prieplaukoje stovinčią Mariną ir pagaliau ėmiau įsisąmoninti baisią tiesą, kad netekau tėčio.

Supratau, kad vyro, sukūrusio šią karalystę, kurioje mes buvome princesės, daugiau nebėra ir visi jos kerai išsisklaidys.

24

Lucinda Riley

2

Kai išlipau iš valties, Marina prieplaukoje guosdama švelniai apkabino mane per pečius. Be žodžių pasukom pro medžius plačia nuokalnia veja namų link. Birželį mūsų namai būdavo pačiam gražume. Išpuoselėtame parke visur skleidėsi žiedai, viliojo namiškius tyrinėti slaptus takus ir grotas.

Pats namas, pastatytas aštuoniolikto amžiaus pabaigoje Liudviko XV stiliumi, buvo tikras elegancijos ir didingumo reginys.

Tvirtas rausvas keturių aukštų pastato sienas ryškino aukšti langai daugeliu rėmelių sudalytais stiklais, visuose stataus raudono stogo kampuose stovėjo bokšteliai. Skoningai įrengtas su visa šiuolaikine prabanga, storais kilimais ir minkštomis sofomis, jis glaudė, saugojo ir lepino visus savo gyventojus. Mes, mergaitės, miegodavome viršutiniame aukšte, ir niekas neužstojo nuostabaus ežero vaizdo mums žvelgiant virš medžių viršūnių. Marinos kambariai taip pat buvo viršuje, šalia mūsų.

Dabar pažiūrėjau į ją ir pagalvojau, kokia nusikamavusi ji atrodo. Geras rudas akis supa nuovargio šešėliai, paprastai šypsančios lūpos įsitempusios ir suplonėjusios. Manau, jai turėtų būti kokie penkiasdešimt penkeri, bet neatrodė esanti jau tokio amžiaus. Aukšta, tvirtų ereliškų veido bruožų, ji buvo elegantiška ir daili, visada nepriekaištingai apsirengusi – ta natūrali elegancija rodė ją esant prancūzų kilmės. Kai buvau maža, ji

Septynios seserys ✳ Majos istorija

25

vaikščiodavo paleidusi tamsius švelnius plaukus, o dabar susukdavo juos į kuodą ant sprando.

Daugybė klausimų grumdėsi mano galvoje rikiuodamiesi, kad būtų ištarti, bet tik vieną dalyką reikėjo sužinoti nedelsiant. − Kodėl man nepranešei tuoj pat, kai tėtį ištiko širdies priepuolis? – paklausiau mums įėjus vidun, į svetainę aukštomis lubomis, iš kur buvo matyti didžiulė akmeninė terasa, nustatyta eilėmis vazonų su ryškiai žydinčiomis raudonomis ir auksaspalvėmis nasturtėmis. − Maja, patikėk, aš maldavau jo, kad leistų tau pasakyti, visoms jums pasakyti, bet jis taip susikrimto, kai apie tai užsiminiau, kad turėjau paklusti jo norui.

Ir aš supratau – jei tėtis liepė jai nesusisiekti su mumis, ji nieko negalėjo padaryti. Jis čia buvo karalius, o Marina geriausiu atveju patikimiausia dvariškė, blogiausiu – tarnaitė, privalanti elgtis, kaip jai liepta. − Kur jis dabar? – paklausiau jos. – Ar tebėra viršuje savo lovoje? Ar man nueiti pas jį? − Ne, chérie, jis ne viršuje. Gal norėtum arbatos, tada papasakosiu daugiau? – paklausė ji. − Jei atvirai, tai, manau, visai tiktų ir stiprus džinas su toniku, – prisipažinau kritusi ant vienos iš didžiulių sofų. − Paprašysiu Klaudijos, kad sutaisytų. Manau, jei jau šitaip, galiu ir aš išgerti to paties.

Nusekiau akimis Mariną, einančią susirasti Klaudijos, mūsų namų šeimininkės, gyvenančios „Atlantidoje“ tiek pat, kiek ir Marina. Ji buvo vokietė, išorinis jos griežtumas slėpė auksinę širdį. Kaip ir mes visos, ji nepaprastai mylėjo savo šeimininką.

Staiga pagalvojau, kas dabar bus jai ir Marinai. Ir apskritai, kas nutiks pačiai „Atlantidai“, kai tėtis iškeliavo.

Tie žodžiai šiomis aplinkybėmis pasirodė netinkami. Tėtis

26

Lucinda Riley

visada būdavo „iškeliavęs“ – kažkur kitur, kažko veikti, nors niekas iš tarnų ar namiškių nė nežinojo, kuo jis verčiasi, iš ko gyvena. Kartą jo paklausiau, kai apsistojusi pas mus per atostogas mano klasės draugė Dženė buvo akivaizdžiai apstulbinta prabangos, kurioje gyvename. − Tavo tėtis turbūt pasakiškai turtingas, – sušnibždėjo ji, kai išlipome iš tėčio nuosavo reaktyvinio lėktuvo, ką tik nusileidusio La Molė oro uoste netoli Sen Tropezo. Ant gudronuoto orlaivių kilimo ir tūpimo tako mūsų laukė vairuotojas vežti į uostą, o ten persėdome į mūsų puikiąją dešimties vietų jachtą „Titanas“, kad išplauktume į kasmetinį kruizą Viduržemio jūra, ten, kur tik tėtis sumanys su mumis nukeliauti.

Kaip ir kiekvienam vaikui, turtingam ar vargšui, juo labiau kad augau neturėdama su kuo palyginti, mūsų gyvenimo būdas neatrodė esąs kuo nors išskirtinis. Visas pažįstamas mergaites vaikystėje mokė mokytojai namuose, ir tik kai trylikos metų pradėjau mokytis internatinėje mokykloje, ėmiau suprasti, kaip skiriasi mūsų gyvenimas nuo daugumos kitų žmonių gyvenimo.

Kai kartą paklausiau tėčio, kuo jis konkrečiai užsiima, kad gali suteikti mūsų šeimai šitokią prabangą, jis pažvelgė į mane ir slapukiškai nusišypsojo. − Aš esu šioks toks magas.

Tuo nieko man nepasakė, nes nenorėjo pasakyti.

Dar kiek paaugusi ėmiau manyti, kad tėtis Atlantas yra aukšto lygio iliuzionistas ir viskas yra kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kai į svetainę grįžo Marina, nešina dviem taurėmis džino su toniku, man dingtelėjo, kad net po trisdešimt trejų metų neturiu aiškaus supratimo, kas buvo mano tėvas už „Atlantidos“ ribų. Ir klausiau savęs, ar pagaliau tai sužinosiu dabar.

Septynios seserys ✳ Majos istorija

27

− Na, štai, – tarė Marina, statydama priešais mane taurę. – Už tavo tėvą, – pridūrė, keldama savąją. – Tegu Dievas priima jo sielą. − Taip, už tėtį Atlantą. Tegu jis ilsisi ramybėje.

Marina nugėrė didelį gurkšnį, o kai pastatė taurę ant stalo, suėmė mane už rankų. − Maja, visų pirmiausia, manau, turiu pasakyti tau vieną dalyką. − Kokį? – paklausiau žvelgdama į jos išduodančią nuovargį kaktą, rūpesčio raukšlių išvagotą. − Anksčiau manęs klausei, ar tavo tėvas tebėra čia, namuose. Į tai atsakau – jis jau palaidotas. Jis norėjo, kad laidotuvės įvyktų tuoj pat ir nė viena iš jūsų nedalyvautų.

Spoksojau į ją, tartum ji būtų praradusi sveiką protą. − Bet, Ma, vos prieš kelias valandas sakei, kad jis mirė anksti šį rytą! Kaip gali laidotuvės būti surengtos taip greitai? Ir kodėl? − Maja, tavo tėvas griežtai pareikalavo tuoj po mirties jo kūną nuskraidinti lėktuvu į jachtą. Ten paguldyti į švininį karstą – tikriausiai tas karstas jau daug metų stovėjo „Titane“, paruoštas tokiam atvejui. Iš jachtos nuleisti karstą į vandenį. Savaime aišku, jis labai mylėjo jūrą, tad norėjo būti ir palaidotas jūroje. Be to, nenorėjo kelti sielvarto dukterims... stebint tas laidotuves. − O Dieve. – Marinos žodžiai visą mane nupurtė siaubu. – Bet jis juk žinojo, kad mes visos norėsim deramai atsisveikinti?

Kaip jis galėjo taip pasielgti? Ką aš pasakysiu kitoms? Aš... − Chérie, mudvi gyvenam šiuose namuose ilgiausiai ir abi žinom, kad apie tėvo reikalus, niekada nereikia klausinėti, kodėl kas nors yra vienaip ar kitaip. Man tik norisi manyti, kad jis pasirinko būti palaidotas taip, kaip ir gyveno, – neviešai.

LUCINDA RILEY (Liusinda Raili) – britų rašytoja, kurios romanai „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“ iš karto užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis.

„Septynios seserys. Majos istorija“ – romanas apie Mają, pirmąją iš septynių seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Maja – vyriausia iš šešių įvaikintų seserų. Tėvui mirus, jos susirenka į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero – bet tėvo valia laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Jos nuveda Mają į Braziliją, kur galbūt gyvena tikroji jos šeima. Ten ir prasideda Majos istorija: iš laiškų ir susitikimų ji atkuria jaudinančią savo prosenelės praeitį.

Rio, 1927-ieji. Turtinga gražuolė Izabelė tekinama už aristokrato Gustavo.

Bet prieš vestuves ji labai nori pamatyti Senąjį Pasaulį ir visus jo meno lobius... Draugės tėvas architektas projektuoja Kristaus Atpirkėjo statulą ir vyksta į Europą ieškoti skulptoriaus, kuris galėtų įkūnyti jo viziją. Puiki proga Izabelei išvysti Paryžių, o ten – Monparnasas, meno mokyklos studentai ir skulptoriaus, kuriančio Kristaus skulptūrą, padėjėjas Loranas. Izabelė supranta, kad be Lorano gyventi nebegali. Bet ji privalo grįžti į Rio ir tekėti...

Majos ir Izabelės likimai susipynę. Praeitis veikia dabartį.

Pirmoji iš septynių seserų sužino savo likimą ir randa laimę. Kas laukia kitų?

Majos istorija – tai tik pradžia. www.lucindariley.com www.facebook.com/lucindarileyauthor www.twitter.com/lucindariley ISBN 978-609-466-145-7

9 786094 661457

SEPTYNIOS SESERYS

© Astrid Waller

Tu tikrai labai graži, mano mieloji Maja. Linkiu tau daug gera ateityje.

Bet visų labiausiai noriu, kad surastum meilę. Ji vienintelė gyvenime padeda ištverti skausmą dėl to, kad esi gyvas. Prisimink tai.

SEPTYNIOS SESERYS