Mok ytis plaukti chambers
Iš anglų kalbos vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė
Skiriu
Christabelei, Julianui ir Florencei
PIRMA DALIS
Pirmas skyrius
Ištikimybė visada atsirūgsta. Taip sykį, negavęs paaukštinimo darbe, pasakė mano tėvas, ir aš tų žodžių niekada nepamiršau. Šeštadienio popietę, prieš pat svarbų labdaros koncertą, kuriame turėjau groti, iškviesta mamos nuvykau aplankyti tėvų. Ruošdamasi remontui, ji tvarkė kambarius ir paklausė, ar negalėčiau atvykti ir pasiimti dėžės su savo daiktais, kitaip jie atsidurs parapijos turgelyje. Mamai patinka išgalvoti praktišką dingstį mano viešnagėms, kad nesijaustų lengvabūdiškai ir savanaudiškai besigviešianti mano laiko.
Man pasirodžius, ji kaip tik tvarkė senų nerūšiuotų nuotraukų dėžę – matėsi, kad prie šios užduoties sėdėjo netrumpai. Aplink mėtėsi tušti vokai, slidžios negatyvų juostelės ir tvarkingos krūvelės nuotraukų, surūšiuotų pagal temą, datą ir kokybę.
– Neryški, neryški, dublikatas, siaubingi maišai man po akimis, nežinau, kas čia per žmogus, – vienodu balsu niurnėjo ji, atmestas nuotraukas švysčiodama į šiukšlinę.
Ištiesusi pro ją ranką iš dėžės išėmiau seną mokyklos nuotrauką. Joje užfiksuotos netbolo komandos. Štai ir aš, stoviu iš krašto,
B komandos atsarginė. O štai Frensė, A komandos kapitonė, sėdi ant kelių laikydama apygardos trofėjų, nutaisiusi įprastą įžūlią išraišką. Mane užliejo staigi, smarki nostalgijos banga – mano prisiminimų saugiklis labai jautrus, – ir puoliau naršyti paskiras nuotraukas, ieškodama kitų vaiduoklių.
– Nekuisk, – piktai sudraudė mama. – Visą rytą jas tvarkiau.
– Man visada nepatiko, – pasakiau žiūrėdama į trylikametę save ilgais į uodegą surištais plaukais ir išstypusiomis kojomis, kurios nuo sportbačių iki kelnaičių buvo platumo kaip čiurnos, – kad klasėje buvau liesiausia.
– Nebuvai liesa, – gindamasi pareiškė ji. – Nieku gyvu nebūčiau tavęs neprimaitinusi. – Mano mama asmeniškai priima keisčiausius dalykus. Ji išpešė nuotrauką man iš pirštų. – Negali būti, kad tai mano Abigailė, – pasakė prisimerkdama, tada, supratusi, kad tokiu argumentu nieko nepasieks, prunkštelėjo: – Na, nepasakyčiau, kad čia esi liesa.
* * *
Virtuvėje radau tėvą, išpakuojantį naują žaisliuką – didelį žvilgantį juodos ir chromo spalvų kapučino aparatą, užimantį pusę vienos spintelės ploto. Nuo pat tada, kai metė rūkyti pypkę – supratęs, kad uždūsta bandydamas spėti paskui muziejuose ir meno galerijose lakstančią mamą, – jis vis labiau įjunko į šiuolaikinius prietaisus; kad tik būtų kuo užimti rankas.
– Labas, – pasisveikino ir iš stiklinio kavos indo išpūtęs dulkes padėjo jį į vietą. – Kuo galėčiau tave pavaišinti?
– Mirštu, kaip noriu puodelio arbatos, – atsakiau negalvojusi. –Tai yra kavos.
– Kolumbietiškos, braziliškos, kenietiškos, kostarikietiškos, nikaragvietiškos ar be kofeino? – paklausė jis, iš pirkinių maišelio priešais traukdamas šešetą nepradarytų aliuminio folijos pakuočių.
– Nesvarbu, – atsakiau, o tada pamaniau: ai, negadink nuotaikos. – Kolumbietiškos. – Ir stebėjau, kaip jis kruopščiai plastikiniu samteliu suberia pupeles į malūnėlį ir ima sukti rankenėlę.
– Šįvakar tau koncertas? – pasidomėjo jis, šaukštu dėdamas sumaltą kavą į metalinį piltuvėlį ir susikaupęs viską spausdamas.
– Taip. Labdaros. „Dykvietės“ ar panašiai.
– Kaip poetiška. Ir kurgi tai?
– E... man atrodo, Senegale.
– Klausiau apie koncertą.
– Barbakano menų centre. Nori nueiti? Bilietas – vos šimtas svarų.
Jo antakiai šovė į viršų.
– Šimtas svarų. Už tiek pavyktų nudažyti visą sieną, taip pat lubas ir karnizus. Be to, dar liko daug ką sutvarkyti – ir susidėti daiktus.
Kol meistrai darbuosis, jie išvyks į kelionę – šįkart į Florenciją. Manęs į Florenciją jie taip ir nenusivežė. Pareiga mane supažindinti su žemyno malonumais buvo patikėta kitiems.
Kavos aparatui krenkščiant ir spjaudantis, tėvas papasakojo apie kelionę, suplanuotą iki menkiausių smulkmenų. Jie apsistos pigiame viešbutyje – buvusiame vienuolyne – tolokai nuo miesto centro, bet ten veikia nuosavas restoranas, tad sutemus nereikės niekur eiti. Dieną laukė intensyvus galerijų, bažnyčių ir rūmų režimas. Jie susipažins su renesansu, net jei galą gaus.
– Pasirodo, visi muziejai ir panašios įstaigos seniams yra nemokami, – pasakė jis, pakišdamas ąsotėlį pieno po garų srovele ir išplakdamas skystį iki nekepto morengo konsistencijos. – Sutaupysim krūvą pinigų. Prašom. – Tėvas padavė man aukštą puodelį, kuriame kavos buvo maždaug per colį, o ant viršaus – standi pieno karūna. Supratau, kad mano troškulys liks nenumalšintas. – Oi, palauk.
Padarykim viską, kaip reikia. – Jis atsiėmė puodelį. – Cinamono?
Muskatų? Tarkuoto šokolado?
Dirstelėjau į savo laikrodį – dar reikėjo iš valyklos pasiimti kostiumėlį.
– Kas bus greičiausia.
Išeidama su dėže išgelbėtų daiktų (daugiausia senų vadovėlių, pradinukams skirtų violončelės natų, laiškų, badmintono ir teniso rakečių, taip pat per daugelį metų surinktų medinių, stiklinių ir keraminių skirtingo dydžio dramblių figūrėlių), koridoriuje ant staliuko pastebėjau krūvelę bibliotekos knygų. Skaitiniai prieš kelionę.
Jei normalūs žmonės būtų pasiskolinę „Kur valgyti Florencijoje“, tai mano tėvas kaip gidus pasirinko Machiavellį ir Giorgio Vasario „Menininkų gyvenimus“.
* * *
Dėl Dominikonų gatvėje trūkusio vamzdžio vos nepavėlavau
į koncertą – štai kokie banalūs atsitiktinumai lemia mūsų likimą. Dalį krantinės ir požeminės perėjos uždarė, susigrūdo eismo spūstis. Buvau priversta palikti savo automobilį prie dvigubos geltonos linijos ir važiuoti metro – įprastai to nieku gyvu nedaryčiau, nes bendrakeleiviai negaili mano vargšės violončelės, bet buvo kiek per toli tą daiktą boginti pėsčiomis.
Platformoje buvo sausakimša, mačiau, kad niekas nenusiteikęs nė per colį pasitraukti. Jau buvau apsirengusi koncertiniais drabužiais – dėl viso pikto, jei vėluočiau, – ir turėjau vis pasikelti ilgą sijoną, kad jo neužmintų. Atskriejus traukiniui, minia plūstelėjo atgalios, tada davėsi į priekį lyg lūžtanti banga, ir pasijutau su būriu įtraukiama pro duris, tada įsispraudusi į kampą apžergiau violončelės dėklą.
Kai išnirau į paviršių netoli Barbakano menų centro, buvau įsitikinusi, kad iš vargšo instrumento liko tik pakuros. Pasirodė kelios
snaigės. Turbūt senstu, nes kaipmat pamaniau: Ot velnias. Sninga.
Pastaruoju metu vieną ar du sykius susigriebiau taip galvojanti. Prieš kelis mėnesius mane siaubingai apkirpo, bet supratau, kad tai manęs nenuliūdino. Tiesą sakant, net palikau kirpėjai dosnių
arbatpinigių. O per paskutinį vakarėlį, kuriame teko dalyvauti, Bristolyje, kai mintis antrą nakties važiuoti šimtą mylių iki namų
ėmė bauginti ir sulaukiau pasiūlymo pernakvoti ant sofos, staiga supratau, kokį didelį atstumą esu linkusi įveikti, kad tik miegočiau savo lovoje. Negana to, aną dieną kuo nuoširdžiausiai pavartojau
frazę „paskutinis mados klyksmas“. Net kai lankiau mokyklą, tokia frazė buvo nepriimtina, bet nesugalvojau šiuolaikinio atitikmens. Žmogus, su kuriuo kalbėjausi, neatrodė suglumęs. Gal toji frazė
vėl atėjo į madą. Gal tai paskutinis mados klyksmas. * * *
Vos spėjau patikrinti, ar violončelė išgyveno kelionę, ir savo vietoje atsidūriau likus kelioms sekundėms iki pirmam smuikui
žengiant ant scenos. Kol derinome instrumentus, šalia įsitaisiusi Greisė klausiamai pažvelgė į mane, o aš užverčiau akis į lubas. Jutau, kaip plaukai slysta iš segtuko pakaušyje. Nesvarbu, pamaniau, dar vienai sruogai užkrentant ant akių. Niekas į tave nežiūrės. Po koncerto vyko priėmimas. Dauguma orkestro muzikantų iškart iškeliavo namo – daugelis turi mažų vaikų ir po pasirodymų neužsibūna. Man nebuvo priežasties skubėti. Visada nemėgau tos akimirkos, kai vakare viena įžengiu į butą, ir, jei tik galiu, tai atidėlioju. Greisė pareiškė pasiliksianti – ji pažinojo vieną iš organizatorių labdaros įstaigoje ir manė turinti parodyti akis. Ji man patinka, nes iš prigimties yra entuziastinga, bet neištverminga. Amžinai prisigalvoja visokių naujų dalykų, kuriuos reklamuoja.
Šį sezoną tai celibatas, kurį teigia „sėkmingai praktikuojanti“ tris
mėnesius. Nenorėjau jai sakyti, kad pastaruosius dvejus metus gyvenu panašiai, nereikia nė praktikuoti. Skirtumas tas, kad veikiau vertinau tai kaip trukdį nei hobį.
Prieš koncertą nespėjau pavalgyti, nes teko skubėti iš tėvų namų, o pakeliui dar užsukti į drabužių valyklą, ir pamaniau galėsianti pasivaišinti kokiu plikytos tešlos pyragaičiu ar panašiai.
Apskritai labdaros koncertai man nepatinka. Į juos nebūtinai susirenka muzikos mylėtojai; publika ateina pavėpsoti į kokį kilmingą globėją. Jie ploja ne laiku ir po pertraukos nenoromis grįžta iš baro.
Šį vakarą susirinkusieji elgėsi gražiai, bet neabejotinai suirzo, kad žemo rango aristokratą paskutinę akimirką pakeitė dar žemesnio rango kilmingasis.
Greisę radau gurkšnojančią šampaną ir skaitančią vieną iš plakatų, iliustruojančių labdaros organizacijos vykdomą drėkinimo projektą. Jame buvo virtinė nuotraukų, vaizduojančių kelis organizacijos darbuotojus, su vietos kaimo gyventojais kasančius šulinį, ir pastraipa gana globėjiško teksto.
– Nelabai paveikūs vaizdai, – pasakiau Greisei. –
Na, – ji mostelėjo į brangakmeniais išsipuošusią minią, – nenorime jiems prikišamai baksnoti.
Su ilgais juodais sijonais ir palaidinėmis aukštu kaklu atrodėme kaip pora guvernančių, atklydusių iš tarnų kambarių. Viena moteris jau mėgino man atiduoti savo paltą. Prie mūsų prisiartino nusiplūkęs Greisės draugas Džefas. Jis buvo maždaug šešių pėdų šešių colių ūgio, negana to, lieknas, ir rankas laikė sulenktas per alkūnes bei riešus, tarytum būtų valdomas virvutėmis. Greisė mus supažindino ir, kai jis itin vangiai paspaudė man ranką, pastebėjau, kad jo vakarinio švarko rankogaliai apspurę, be to, atidengia gerus tris colius marškinių. Nuo jo dvelkė išsivadėjusiais cigarečių dūmais. Pamaniau, kad jis neprisimins mano vardo.
– Gražiai pagrojot, – pasakė jis pasilenkdamas pabučiuoti
Greisės. – Nelemta hercogienė. – Jis įnirtingai pasikasė galvą, pašiaušdamas plaukų kuokštus. – Tikriausiai nieko nepadarysi, jei susirgo, – nusprendė.
– Ar šitie renginiai apskritai suveikia? – paklausė Greisė.
– O, taip, – pabrėžtinai linktelėjo jis. – Žinau, lengva šiuos
žmones nurašyti kaip... – jis nužvelgė aplinkui besisukiojančius išsipuošusius svečius, – tiesiog aukštuomenės veikėjus, bet jie, tiesą sakant, aukoja pinigų.
– Tai ar tuo užsiimate? Kasate šulinius? – paklausiau, mostelėdama į plakatus. – Ar ten visu etatu dirba jūsų inžinieriai?
– Jei įdomu, galiu supažindinti su vyruku, pastaruosius penkerius metus vadovavusiu projektui Senegale. Ar teiravaisi tik iš mandagumo?
– Ne, – atsakiau mandagiai. – Man įdomu.
Jis pradingo minioje, bet net ir praėjus dešimčiai minučių negrįžo. Nuo vaikštinėjančios padavėjos padėklo pasiėmiau taurę šampano ir pagalvojau apie savo automobilį, dabar jau tikriausiai kėpsantį aikštelėje kokiame nors nykiame pramoniniame kvartale prie A3 kelio, ir išpirką, kurią turėsiu už jį sumokėti. Diskretiškai pakviečiau kitą padavėją, laikančią didelį padėklą užkandžių, kurie, kaip tvirtino Greisė, viešojo maitinimo srityje vadinami liukso klasės. Iš tiesų – niekur nesimatė nei bandelės su dešrele, nei „Ritz“ krekerio. Kažkas – žmogus arba aparatas – pasivargino iš kietai virtų putpelių kiaušinių išimti trynius, sumaišyti juos su kažkokia kremine mase ir vėl įtupdyti į baltymus dailiomis roželėmis. Visi užkandžiai buvo tokie smulkūs, tokie gražūs, taip delikačiai pagaminti, kad net visą vakarą kimšdamas nepasisotintum. – Ak, štai kur tu, – ištarė Džefas. – Abigailė Džeks. Markusas Radlis.
* * *
Markusas Radlis. Šitą susitikimą arba jo variantus tūkstantį kartų repetavau mintyse, bet, nors ir tokia pasiruošusi, nesugebėjau pasakyti jokių metų metus kartotų šmaikščių ir kandžių frazių. Tik ištariau: „Labas, Markusai“, vos pastebimai pabrėždama jo vardą ir mėgaudamasi jo neįprastumu. Jis atrodė būtent taip, kaip tikėjausi, – mano vaizduotė automatiškai jį pasendino, tad mintyse jis visada buvo dvejais metais už mane vyresnis. Jo plaukai buvo tokie pat – tamsūs ir garbanoti, netikusiai nukirpti, kaip ir jo rūškana, kurią nepažįstantieji palaikytų nepritarimu, bet kuri retkarčiais reikšdavo susikaupimą, taip pat jo akys, kuriose mane atpažinus tvykstelėjusią nuostabą greitai pakeitė neutralus žvilgsnis.
– Labas, Abigaile, – gana ramiai pasakė jis. – Džeks. – Sekundėlę pagalvojo. – Gera pavardė žaidžiant „Scrabble“.
Džefas, užsigalvojęs apie kitus dalykus ir, akivaizdu, iš šito pokalbio nesupratęs, kad nesame nepažįstami, tarė:
– Abigailė šį vakarą grojo violončele. Jai įdomu sužinoti apie projektą.
Markusas skeptiškai pažvelgė į mane.
– Atsiprašau, – pasakė Džefas ir vėl nulėkė šalin, nesupratęs, kad paliko mus minų lauke.
Greisė buvo pastabesnė ir prisimerkusi paklausė: – Jūs gal jau pažįstami ar ką?
Nusprendžiau, kad ši situacija reikalauja lengvabūdiškumo. – Deja, taip. Markusas kartą paženklino mano kaktą įkaitusiu žarstekliu. Nors anuomet jis nesivadino Markusu.
– Abigailė man paštu atsiuntė savo plaukus, – veik šypsodamasis pasakė jis. – Anuomet ji nesivadino Džeks.
Greisė kilstelėjusi antakius pakaitomis mus nužvelgė. Akivaizdu, kad tai neeilinė pažintis.
– Kiek laiko praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą matėtės?
– Trylika metų, – atsakėme vienu ypu, nė nereikėjo gaišti laiko skaičiuojant.
Šypsenos šešėlis dingo jam nuo veido. Abu prisiminėme paskutinio susitikimo aplinkybes: tvankią koplyčią; visus iki paskutinio palaužusį sopraną; vėjuotas kapines. Trumpam stojo nejauki tyla, tada, pasiryžęs nukreipti pokalbį prie saugesnės temos, jis tarė:
– Tai tu dabar profesionali violončelininkė? – Linktelėjau. –Gerai... gerai, kad nemetei.
– Yra ir blogesnių būdų skurdžiai gyventi, – pasakiau.
– Tu tikriausiai tokių prisižiūrėjai, – pasakė Greisė Markusui.
– O tu? – paklausiau. – Spėju, nesi profesionalus... e... filosofas.
– Ne, – nusijuokė jis. – Net ne mėgėjas. Taip ir nebaigiau studijų.
– A.
– Pastaruosius penkerius metus gyvenau Senegale. Namo grįžau vos prieš mėnesį; dar nespėjau apsiprasti.
– Kodėl grįžai? – pasidomėjo Greisė.
– Per ilgai ten užsibuvau. Jiems reikia jaunesnio ir entuziastingesnio.
– Man tu atrodai gana jaunas, – pasakė ji, siųsdama signalus lyg Geigerio skaitiklis.
– Be to, kuo ilgiau negrįžti, tuo sunkiau apsiprasti namie. Neabejoju, kad porą savaičių praleidęs biure kurdamas visuomenės apklausas ir ginčydamasis, ar darbuotojų tualete reikalinga nauja muilinė, užsimanysiu ten grįžti.
Fone mačiau Džefą, vinguriuojantį tarp žmonių mūsų link, stabtelintį pasisveikinti į kairę ir dešinę.
– Markusai, galiu tave pasiskolinti? – šūktelėjo jis prisiartinęs, kviesdamas laibu pirštu.
–
Atsiprašau, – ištarė Markusas. – Turbūt dar kažkas nori sužinoti apie mano šulinius. Buvo malonu vėl susitikti.
– Nė kiek nepasikeitei, – pasakiau ir susigėdau tokios banalybės.
– Oi, pasikeičiau, – tarė jis šyptelėdamas ir nusekė paskui Džefą
į patį vakarėlio centrą.
Šone stoviniuojantis padavėjas pasiūlė mums dar šampano.
– Na, – tarstelėjo Greisė, pakreipdama savo taurę į mane ir mirktelėdama. – Už „Dykvietes“.
Apžiūrinėjau savo nagus, laukdama neišvengiamo tardymo.
– Gerai, kai tik būsi pasiruošusi.
– Nesuprantu, ką nori pasakyti, – nekaltai tarstelėjau.
– Oi, tik nereikia. Dar niekada neteko matyti tokio įtartino susitikimo. Buvo skaudu žiūrėti. Tai kokia istorija?
Aš tik nusijuokiau, mėgaudamasi jos smalsumu.
– Jis juk nėra vienas iš tavo buvusių vaikinų, ką? – paklausė ji kiek per atsainiai.
– Kodėl klausi? Domina?
– Gal. Jis visai gražus. Ir kūnas neblogas. Lažinuosi, kad sportuoja.
Užjaučiamai pažvelgiau į ją. Markusas Radlis, kurį pažinojau, mielai sukartų dešimt mylių, kad tik kur nors nusigautų, bet nieku gyvu nesportuotų.
– Maniau, laikaisi celibato.
– Taip. Bet nenoriu to daryti fanatiškai.
* * *
Tai kokia istorija? Kaskart pamaniusi, jog aptikau pradžią, prisimindavau ankstesnį nutikimą, lėmusį paskesnį. Kad ir kiek toli į praeitį grįžau, vis atrodė, kad nepasiekiau ištakų. Jei tik nebūčiau grįžusi į namą tą dieną, kai išėjo Leksė; jei tik Anė Treviljon
būtų geresnė teniso žaidėja; jei tik prieš trisdešimt metų mano
tėvo mokykla nebūtų įdarbinusi naujo vokiečių kalbos mokytojo. Galiausiai pasakiau: – Kadaise pažinojau visą šeimą. Mokykloje, galima sakyti, su jais gyvenau. Bet praradome ryšį.
Štai ko jai nepapasakojau.
ANTRA DALIS
Antras skyrius
Mane pakrikštijo Abigaile Onjons. Turėjau būti Anabelė, bet tėvas manęs užregistruoti nuėjo toks susijaudinęs, kad klaidingai prisiminė būtent tą vardą, kurį su mano mama svarstė visus devynis mėnesius. Kaltę dėl šito rikto suvertė tam, kad tą vakarą, kai mano mamą išvežė į ligoninę, jis klausėsi „Nabuko“, todėl Anabelės ir nedorosios sesers vardas jo galvoje susikeitė. Gimdymas buvo ilgas ir sunkus, tad sumaištis suprantama. Turbūt turėčiau džiaugtis, kad jis nesiklausė „Dievų žūties“.
Išvarvinusi kelias ašaras, mama susitaikė su naujuoju vardu ir man augant net ėmė reikšti jam didesnę simpatiją nei pirminiam, kurį kažkodėl nusprendė esant „pigų“; jos manymu, tai blogiausias įvertinimas vardui – ar, tiesą sakant, bet kam. Man visa tai, savaime suprantama, mažai ką reiškė. Palyginti su siaubinga pavarde* – arsenalu tūkstančiui kalambūrų ir gėdingų prisistatymų, – šioks toks nesutapimas tarp man numatyto ir duoto vardo buvo nesvarbus. „Abigailė“ nekėlė gėdos – šitai vertinau labiau nei visa kita.
* Onions (angl.) – svogūnai (čia ir toliau – vert. past.).
Gyvenome dideliame tarpukariu statytame vienbutyje Kente.
Sodas, nuo kaimynų atskirtas kelius siekiančia tvora, ribojosi su bėgiais. Jais keturis kartus per dieną važiuodavo keleiviniai traukiniai, tad ryte ir vakare aš šokinėdavau sodo gale, mojuodama
saujelei keleivių, bildančių į darbą arba iš jo. Kai buvau ketverių, šitas vaikystės ritualas buvo šiurkščiai nutrauktas – vienas vagone
keliavęs vyras apsinuogino prie lango ir, kai apie tai papasakojau mamai, ji prapliupo verkti ir uždraudė man mojuoti traukiniams. – Kažkoks šlykštus iškrypėlis atėmė iš jos nekaltą malonumą, –girdėjau ją piktinantis tėvui. Nesakiau, kad jau kelias savaites rodžiau keleiviams savo kelnaites.
Mama buvo šeimos sodininkė. Ji postringaudavo apie kraštovaizdžio tvarkymą, lyg būtų turėjusi kalnus ir upes, kuriuos reikėjo sutramdyti, o ne staltiesės dydžio veją su keliomis gėlių lysvėmis.
Tėvui buvo paskiriamos įvairios menkos užduotys: šlepsenti pirmyn atgal stumdant žoliapjovę, besispjaudančią žibančia nupjautos žolės vaivorykšte; perkasti daržovių lysvę; nešioti komposto maišus ir karpyti visus didelius, dygliuotus ir drabužius sugadinti galinčius augalus.
Mano mamos sritis buvo rožės. Kiaurą žiemą pliki stagarai styrodavo lysvėse lyg priekaištas ir priminimas apie kasmet dėl jų gležnų žiedų verdantį mūšį tarp mamos miltelių, granulių ir purškiklių arsenalo ir amaro, pelėsio ir rudosios dėmėtligės. Tačiau jos pastangos būdavo atlyginamos, mat kiekvieną vasarą krūmai išsprogdavo ir sutankėdavo, kol galiausiai apsipildavo aksominėmis spalvotų ir aromatingų žiedų kaskadomis. Skinti gėles buvo griežtai draudžiama. Pirmą kartą beržinės košės gavau už tai, kad eksperimentuodama su kvepalų gamyba nuskabiau visus „Baroness Rothschild“ žiedus. Ranka, gailinti sumaigyti žiedlapį, ant mano užpakalio per du drabužių sluoksnius paliko keturių pirštų formos
mėlynę. Vyliausi, kad bent projektas pavyks, bet uogienės stiklainis su vandeniu ir rožių žiedlapiais per naktį virto smardžia ruda koše, kurią teko išmesti į kompostą.
Gyvenome medžiais apaugusiame ledinuko formos aklagatvyje su apskrita žalia aikštele viename gale, į kurią buvo draudžiama eiti šunims, vaikams ir visiems kitiems, kuriems ji būtų teikusi bent kiek malonumo. Ją apsisukti naudojo vairuotojai, pralėkę posūkį į
Bromlį, – šitai labai liūdino mano mamą. Kartais aptikdavau ją stovinčią prie lango, sunėrusią rankas, spoksančią pro dienines užuolaidas ir stebinčią ją piktinančios transporto priemonės judėjimą.
– Paklydėliai, – paaiškindavo caktelėdama liežuviu.
Neskaitant paklydėlių įsiveržimų, mūsų gatvė buvo rami –priešais namą būdavo tvarkomasi tyliai, o kaimynai per gretimas gyvatvores ir sienas bendraudavo linktelėjimais ir antakių kilstelėjimais, ne žodžiais. Ir name būdavo tylu. Stori, purūs kilimai, regis, prarydavo garsus, kaip kad sugertukai susiurbia rašalą, o kadangi mama reikalavo, jog nusiautume batus, visi tapsėdavome kojinėtomis pėdomis tyliai kaip katinai. Net laikrodis su gegute, tėvų iš medaus mėnesio Šveicarijoje parsivežtas suvenyras, galiausiai užkimo, ir paukštukas, kas valandą išlįsdavęs iš už langinių, tik tyliai išsiviepdavo, užuot sukukavęs. Kartais mama patefonu klausydavosi klasikinės muzikos, bet tik pačiu tyliausiu garsu: obojai čiurlendavo lyg kanarėlės, lėkštės dzingsėdavo kaip arbatiniai šaukšteliai, o didingos, siautulingos simfonijos būdavo prigesintos iki kuždesio.
Turbūt todėl nutikimas, apie kurį papasakosiu, taip ryškiai įsirėžė man į atmintį. Atrodo keista, kad taip smulkmeniškai prisimenu tai, kas nutiko, kai man buvo vos dveji, bet žinau, jog negalėjau būti vyresnė, nes tuo metu gulėjau vaikiškoje lovytėje ir šeimoje gerai žinoma, kad toji lovytė sulūžo, kai man buvo dveji su
puse, ir prispaudė man pirštus, tad buvo nuspręsta, jog ji pernelyg pavojinga, ir ją atidavė skautų turgeliui.
Štai ką prisimenu: praėjus kažkiek laiko po to, kai buvau paguldyta į lovytę, mane pažadino mamos verksmas, tiksliau, rauda. Pro praviras savo kambario duris mačiau laiptų aikštelę kertantį šviesos ruožą, sklindantį iš tėvų miegamojo, ir staiga pasirodė mama, tempdama lagaminą. Po sekundėlės pasigirdo bildantys žingsniai, tada pasirodė tėvas, jis irgi verkė. Tada pasipylė pikti riksmai, įvyko susigrūmimas dėl lagamino, kurį, savaime suprantama, laimėjo mano tėvas, ir pasigirdo kurtinamas trenksmas, kai jis numetė lagaminą nuo laiptų. Tai buvo vienintelis agresyvus poelgis, kokį man kada teko regėti tuose namuose, ir kai išsigandusi pravirkau, mama atbėgusi įnirtingai mane apkabino ir laikė, kol užmigau. Kiek žinau, jie daugiau niekada nerėkavo. Tai buvo labai mandagūs namai.
Tylos dvyliktame aklagatvio name buvo taip pagarbiai laikomasi ir dėl medicininių priežasčių. Mano mamą kamavo siaubingi migrenos priepuoliai, trukdavę kelias dienas, o juos sukeldavo ryški šviesa, karštis, triukšmas, jausmai ir įvairūs iš pažiūros nekalti maisto produktai. Ji kaip įmanydama ilgiau priešindavosi priepuoliui, išbalusi slankiodavo po namą stipriai užsimerkusi ir prispaudusi prie kaktos maišelį šaldytų žirnių, kol galiausiai būdavo priversta priebėgos ieškoti antrame aukšte, tamsiame miegamajame. Mūsų šaldiklis visada būdavo prikrautas daržovių būtent tam tikslui. Maišelius reikėdavo reguliariai keisti, nes skaudama galva mamai taip įkaisdavo, kad daržovės atitirpdavo per dvidešimt minučių. Ji niekada nesiskųsdavo. Mudu su tėvu dažnai pirštų galais pritykindavome prie jos lovos ir pakeisdavome šaltą kompresą arba jai ant kaktos uždėdavome drėgną skudurėlį, o ji blausiai nusišypsodavo ir pažadėdavo netrukus nusileisti. Retkarčiais manęs
paprašydavo metalinėmis šukomis pabrūžinti jai galvos odą, vadovaujantis principu, kad jei skausmo negalima numalšinti, tai jį galima bent jau paįvairinti.
Kai mama šitaip užsidarydavo nuo pasaulio, mudviem su tėvu tekdavo pasirūpinti savimi pirmame aukšte. Tėvas, atsisakydamas sudėti rankas, susiimdavo, atsinešdavo iš darbo kambario receptų knygų, ieškodamas keistų ingredientų automobiliu sukardavo ištisas mylias ir pagamindavo ką nors įmantraus ir nelabai tinkamo vaiko gomuriui – pavyzdžiui, kalmarą arba aitrų karį, – o aš viską narsiai kimšdavau, melsdama, kad mama kuo greičiau pasveiktų.
Kartais tėvas susigalvodavo, kad jo pareiga mane linksminti, ir tai mums abiem sukeldavo nerimo. Sykį, kai buvau penkerių, jis nusivedė mane į dieninį „Tuščių meilės pastangų“ spektaklį, kurį saldžiai pramiegojau, o kitą, dar baisesnį, kartą nusivežė į cirką, kuriame turėjau iškęsti ne tik suaugusių vyrų klounų kostiumais kvailiones, bet ir šalia iš nuobodulio ir gėdos besimuistantį tėvą.
– Tėveli, manei, kad man patiks? – meiliai paklausiau paskui ir man paūgėjus jis dažnai pasakodavo tą istoriją, šaipydamasis iš savęs.
Po šitų katastrofų tėvas kurį laiką nebesiūlė niekur eiti ir apsiribojo labiau naminėmis pramogomis – mokė mane žaisti nardais ir lošti kortomis arba paprasčiausiai sėdėdavo šalia manęs ant sofos, kur skaitydavome atskiras knygas ir laukdavome, kol viršuje praeis migrenos priepuolis. Vis dėlto vienas nutikimas išsiskiria iš kitų.
* * *
Namie visą rytą tvyrojo įtampa. Ne kivirčas, bet lyg kas kunkuliuotų. Įprastinis šeštadieninis apsilankymas pas mėsininką ir vaisių bei daržovių pardavėją praėjo tylomis, ir vienuoliktą valandą mama
atsigulė į lovą, kamuojama galvos skausmo. Tuo metu aš pamažu pradėjau suprasti, kad mano tėvai nėra labai laimingi – bent jau sykiu. Supratau, kad nors jie nerėkia vienas ant kito, kaip kad, pavyzdžiui, pašte matytos poros, jie ir nerodo ypatingų prieraišumo ženklų. Jie bučiuoja, myluoja ir erzina mane, ne vienas kitą.
Kol mama užsidariusi miegamajame, o tėvas savo darbo kambaryje, aš galiniame kieme žaidžiu su Margo ir Šina. Tuo metu (man šešeri) jau turėjau įsitaisiusi dvi įsivaizduojamas drauges: Margo, truputuką vyresnę už mane, dailią, tamsiaplaukę ir labai valdingą, ir Šiną, jaunesnę, šviesaus gymio, žinoma, dailią ir nelabai savimi pasitikinčią. Mes repetuojame baletą. Margo atlieka kelis piruetus ir šuoliuką, ir Šina entuziastingai paploja. Margo jau šoka su puantais, o aš vis dar aviu minkštus baleto batelius –Margo aiškina, kad mūsų pėdos dar neišsivysčiusios ir, jei per anksti pereisime prie puantų, jos deformuosis, o mes tikriausiai tapsime luošos.
– Tavo eilė, – liepia ji, ir aš pradedu jau kelias dienas tobulintą kombinaciją.
Esu įsitikinusi, kad mano choreografija pranašesnė nei Margo, nes pasakoja istoriją apie mažą mergaitę, susidraugaujančią su lakštingala, kuri galiausiai išskrenda, palikdama ją vieną. Šokį atlieku su kuo didesniu patosu. Šiną jis labai sujaudina.
– Patinka? – teiraujuosi Margo.
– Taip, brangioji, labai geras šokis.
– Toks pat geras kaip tavo? – neatlyžtu.
– Ne, brangioji, – maloniai atsako Margo, – ne visai.
Dar neatsigavusi po šių žodžių, prie lango pastebiu savo tėvą. Jis stovi tarp dieninių užuolaidų ir stiklo, spoksodamas kažkur į tolį. Pamojuoju, bet jis manęs nemato. Įėjusi į vidų, randu jį toje pačioje vietoje ir patyliukais prisliūkinusi iš nugaros palendu po
plona užuolaida. Jis išsiblaškęs uždeda ranką man ant galvos ir pašiaušia plaukus, o aš nedelsdama juos vėl susiglostau.
– Tėveli? – kreipiuosi. – Kodėl judu su mamyte liūdite?
Jis staigiai atitraukia ranką, lyg būtų įkišęs pirštus į elektros lizdą, ir taria:
– Mes neliūdim, širdele. Kaip galėtume liūdėti, kai turime tokią
gražią dukrą? – Tada atmetęs užuolaidą pakelia mane ant rankų ir pakšteli į nosį. – Žinai, ką pasakysiu, gal išvažiuokim, a? Išvažiuokim papietauti. – Šita mintis mane labai sujaudina, nes dar niekada neteko pietauti ne namie.
Tėvui atbuline eiga riedant pro vartus, miegamojo langas barkštelėjęs atsidaro ir pasirodo mama su plastikiniu maišeliu rankoje.
– Nieko nepamiršai? – klausia ji šaltai, ir tėvas, trūktelėjęs rankinį stabdį, nužirglioja įvaža atgal. Po minutėlės grįžta su maišeliu, kuriame, regis, į rudą popierių suvyniotas paketas, ir įdeda jį į bagažinę.
– Kas tai? – klausiu, kai pagaliau pajudame.
– Reikalas, – atsako jis tonu, atbaidančiu nuo tolesnių klausimų.
Sėdžiu ištiesusi kojas ant užpakalinės sėdynės – regis, man priekyje sėdėti pavojinga, bet tėvui nieko tokio. Dėl to sunku palaikyti pokalbį, bet tėvas, šiaip ar taip, nėra geras pašnekovas, tad draugiškai tylėdami įveikiame vieną gatvę po kitos, kol beveik po valandos sustojame prie keisto namo. Išskyrus tą pastatą, gatvė niekuo neišsiskiria – dvi eilės aukštų raudonų plytų namų, tarp kurių nėra tarpų, nedideli sodeliai priešais juos ir dvi eilės pastatytų automobilių. Tačiau ties kampu, atokiau nuo gatvės, puslankio formos įvažos gale kėpso šita pabaisa su bokšteliais abiejuose šonuose, primenančiais sukūprintus kaulėtus pečius, ir skirtingo dydžio langais, dėl kurių namas atrodo baugiai prisimerkęs. Sodą, nepjautos žolės, gervuogių ir didelių nusvirusių violetiniais žiedais
apsipylusių krūmų tankumyną, supa aukšta siena, o ant vartų stulpų matyti gąsdinantys raižiniai. Vienas vaizduoja dantis iššiepusią vilko galvą, kitas – erelį arba grifą, bet kuriuo atveju, nuožmiai atrodantį paukštį lenktu snapu ir išverstomis akimis, regis, smingančiomis į mane. Kol gūžiuosi ant užpakalinės sėdynės, stengdamasi išvengti jo žvilgsnio, tėvas išima iš bagažinės paketą ir nuskuba įvaža. Jo veiksmus ties laukujėmis durimis užstoja vienas iš tų violetinių krūmų, bet po minutėlės jis grįžta ir mes vėl pajudame. Sutvarkęs reikalą, tėvas, regis, labiau nusiteikęs kalbėtis ir papasakoja vežąs mane į gražią vietą, vieną iš savo mėgstamiausių, į šventą vietą pavadinimu Pusmėnulio gatvė, ir viliąsis, kad aviu patogiais batais, nes reikės nemažai vaikščioti. Pažvelgiu į savo pėdas. Pasinaudojusi prasta mamos savijauta, apsiaviau baltas lakuotos odos basutes, kuriomis man leidžiama avėti tik namie ir tik ypatingomis progomis. Tėvas, kaip galima tikėtis, dažniausiai tokių smulkmenų nepastebi. Patikinu jį, kad basutės nepaprastai patogios, tai yra tiesa, ir meldžiuosi, kad tik nebūtų purvo.
Papietaujame kaimo alinėje. Sėdime kieme, nes diena saulėta ir vaikų neįleidžia į vidų. Tėvas labai skrupulingai laikosi šitos taisyklės ir nė neleidžia man pasinaudoti alinės tualetu; todėl mums tenka klaidžioti po kaimą, kol randame moterų tualetą.
Abu valgome mėsos ir inkstų pyragą su bulvytėmis. Man baigus, tėvas išrankioja likučius mano lėkštėje ir suvalgo konservuotus žirnelius, kuriuos buvau nustūmusi į lėkštės kraštą, ir mėsos gabalėlius, kuriuos atmečiau, nes buvo per kieti ar kremzlėti. Pirmą kartą paragauju bespalvio limonado. Kaipgi, parūpsta man, daiktas, atrodantis kaip vanduo, gali būti toks skanus? Tėvas pradeda aiškinti apie skonio stipriklius ir chemikalus, bet išvydęs mano veidą susipranta ir paklausia, ar norėčiau dar vienos stiklinės. Jis prisidega pypkę ir pirmiems dūmų tumulams pakilus į dangų žmonės prie
gretimo staliuko susirenka lėkštes ir persikelia į toliausią alinės kiemo kampą. Tėvas atsidusęs iškrato pypkę į peleninę. Taip šilta, kad apsirišu megztinį aplink liemenį, bet tėvas vis dar vilki marškinius, megztinį ir švarką, ryši kaklaraištį. Jis visada su kaklaraiščiu.
Jo garderobas kuklus ir nors nė vieni jo drabužiai nėra kasdieniški, nepavadintum jų ir elegantiškais. Jis irgi jautrus šalčiui – nepasisekė, nes mūsų namai beveik nešildomi; nuo menkiausio šilumos dvelktelėjimo mamai gali prasidėti migrena.
Į Pusmėnulio gatvę veda nusėdusių keliukų tunelis. Neseniai sulapojusių medžių skliautas virš galvos užstoja dangų. Mus supa ryški, vaiski pavasario žaluma. Lyg graužtumeisi į obuolį. Turime pastatyti automobilį už pusmylio, alinės aikštelėje, ir eiti pėsti; gatvelė greitai virsta negrįstu taku ir turiu saugotis, kad neįbrisčiau į balą. Retkarčiais tėvui tenka pernešti mane per didelį dumblyną. Nusileidžiame į daubą, pasukame už kampo ir štai ji – pirmą kartą išvystu Pusmėnulio gatvę, tai visai ne gatvė, o samanų žalumo ežeras, apsuptas medžių karūnos, viename jo gale mažas raudonų plytų namelis ir prieplauka. Kiemas, katilėlių ir neužmirštuolių kaskada, driekiasi iki pat vandens, kur plūduriuoja medinė valtelė, pririšta prie užrašo NESIIRSTYTI
NEŽVEJOTI NESIMAU-
DYTI. Namelis, akivaizdu, gyvenamas, nes antro aukšto langai pradari, matyti besiplaikstančios užuolaidos. Prie laukujų durų stovi vazonas su vystančiais narcizais ir apsilaupiusi žalia kėdė su skiautinių pagalvėle ir knyga, pakabinta ant porankio.
– Kai lankiausi čia paskutinį kartą, namelis buvo negyvenamas, – sako tėvas. – Džiaugiuosi, kad jį išsinuomojo. Gaila tokį palikti tuščią.
Ežere plaukioja antis su ančiukais. Simetrišką medžių atspindį trikdo tik jų vandens paviršiuje paliktos brydės. Taip gražu, kad atrodo netikra.
–
Tai dirbtinis tvenkinys, – taria tėvas ir ima aiškinti apie vandenračius ir geležies lydymą, bet mano mintys nuskrieja tolyn ir netrukus jau nesiklausau.
Planuoju, kaip gyvensiu čia ateityje, gal su drauge. Jau žinau, kad tai bus viena iš mano ypatingų vietų. Nė nepaklausiau tėvo, kaip ją rado. Nesvarbu; dabar ji mano. Apeiname ežerą; tėvas žingsniuoja, o aš bėgu, nardydama tarp medžių, lakstydama prie vandens ir atgalios. Prie medžio prikaltas ženklas byloja ATSARGIAI GYVATĖS ir jį pamatęs tėvas perspėja, kad žiūrėčiau, kur einu.
Kai maždaug po valandos grįžtame prie automobilio, pastebiu, kad mano basutės pajuodusios nuo purvo. Paaiškėja, kad valyti jas nosinaite bergždžias reikalas – žemės įsigėrė į siūles, o šakelės suraižė odą. Basutės sugadintos. Keliskart giliai nurijusi seilę, prapliumpu verkti ir ašarodama prisipažįstu. Tėvas mane užjaučia. Palyginti su jo purvu aplipusiais batais, manieji atrodo visai neblogai, bet jis žino, kad mažos mergaitės ir ypač suaugusios moterys vertina elegantišką avalynę. Be to, mama kaltę dėl sugadintų basučių suvers jam, tad reikia imtis gelbėjimo veiksmų.
– Kur jas pirkai? – klausia jis.
Kūkčiodama atsakau: pigioje tinklinėje parduotuvėje, ir jis neabejoja, kad pakeliui namo rasime filialą ir pakeisime jas naujomis. Dorkinge basutės yra, bet smėlio spalvos. Raigete nėra mano dydžio. Galiausiai randame basutes pavojingai arti namų ir pajuntu neišpasakytą palengvėjimą. Senosios ir naujųjų dėžutė išmetamos į šiukšlinę ir duodame priesaiką tylėti. Tėvas mėgina apgaulę sumenkinti, bet užsimena, kad būtų geriau tai nuslėpti.
– Abu žinom, kad mamytė labai nepyks, bet kam ją pykdyti, kai skauda galvą, – sako jis truputį nelogiškai. Jaudulį, kad sudariau sąjungą su tėvu prieš mamą, sumenkina kilęs nerimas. Iš prigimties esu linkusi būti sąžininga.
Kai grįžtame, mamą kamavęs galvos skausmas ir prasta nuotaika išsisklaidę, ji apačioje kepa šokoladinį biskvitą – ypatingą skanėstą ir išimtį, mat šokoladas yra tarp jai draudžiamų produktų, taigi, jo teikiamu malonumu ji gali mėgautis tik netiesiogiai. Jiedu su tėvu pasisveikina linksmai ir, paslėpusi išdavikiškąsias basutes savo kambaryje, esu apkabinama, paglostoma ir paraginama nulaižyti šaukštą, kuriuo buvo maišoma tešla. Vakare, išgėrus arbatą, užuot užsidaręs savo darbo kambaryje tikrinti sąsiuvinių, ruošti pamokų ar rašyti savo Projekto – kažkokio monumentalaus ir amžinai neužbaigiamo darbo apie graikų dramas, – tėvas su mama ir manimi susėda lošti kortomis. Fone tyliai skamba pianinas, turime karšto pieno ir pyrago prie kortų žaidimo, kurį lošiame iš degtukų. Mes laimingi, visi trys, toje pačioje vietoje tuo pačiu metu.
Sudomino? Pirkite knygą
MOKYTIS PLAUKTI ir mėgaukitės istorija iki pabaigos.
bene geriausia kaina ČIA
