Charlaine Harris
R omana s
Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė
l 1 skyrius
– Baltųjų rasės vampyrams turėtų būti uždrausta rengtis baltai, – monotonišku balsu dudeno televizijos laidos vedėjas. – Slapta nufilmavome Devoną Don, susiruošusią į naktinį miestą. Ji vampyre tapo vos prieš dešimtmetį, bet jūs tik pažiūrėkite į tuos apdarus! Jie visiškai jai netinka! – Ir ką ji sau galvojo?! – pritarė kandus moters balsas. – Ji tikrai įstrigusi dešimtajame dešimtmetyje! Tik pažiūrėkite į tą palaidinę, jeigu ją taip galima vadinti. Jos oda prašyte prašosi kontrastingos spalvos, o ką ji sumanė apsivilkti? Dramblio kaulo atspalvio drabužėlį! Dėl jo vargšelės oda atrodo kaip Hefty maišelis. Minutėlei lioviausi bandžiusi užsirišti batų raištelį, kad galėčiau stebėti, kas vyksta ekrane. Du vampyrų stilistai įsi-
6
ch a r l a i n e h a rris
veržė į nieko neįtariančios aukos – oi, atleiskite, vampyrės, kuriai nepaprastai pasisekė – namus, norėdami jai pasiūlyti netikėtą išvaizdos pagražinimą. Negana to, netrukus jos laukė dar viena „maloni staigmena“, kai paaiškės, kad mados policijai ją įdavė jos draugai. – Nemanau, kad tai gerai baigsis, – pareiškė Oktavija Fant. Nors mano nuomininkė Amelija Brodvėj beveik pasalūniškai apgyvendino Oktaviją mano namuose – rėmėsi atsitiktiniu pakvietimu, išsprūdusiu silpnumo akimirką – mums kol kas visai neblogai sekėsi gyventi kartu. – Devona Don, pristatau jums Bevę Leveto iš laidos „Geriausiai apsirengęs vampas“, o aš esu Todas Sibrukas. Tavo draugė Tesė mums paskambino ir pranešė, kad tau būtinos stilisto konsultacijos! Pastarąsias porą naktų mes tave slapta filmavome ir – A-A-A-K-K! – Šmėstelėjo balta ranka ir sugriebusi Todą už gerklės akimirksniu vietoj jos paliko raudoną skylę. Kamera užsilaikė prie tos skylės ir susidomėjusi lydėjo, kol Todas nukrito ant grindų, o tada staigiai pakilo, kad užfiksuotų kovą tarp Devonos Don ir Bevės. – Vaje, – tarė Amelija. – Regis, Bevė laimės. – Ji turi geriau išlavintą strategijos pojūtį, – pasakiau. – Ar pastebėjai, kad ji leido Todui užeiti pro duris pirmam? – Aš ją laikau, – į kamerą su triumfo išraiška pareiškė Bevė. – Devona Don, kol Todas atgaus balsą, mes peržiūrėsime tavo drabužius. Mergina, kuri ketina gyventi amžinybę, negali sau leisti atrodyti pigiai. Vampyrai negali
Seniai miręs
7
įstrigti praeityje. Mes privalome būti priešakinėse mados linijose! Devona Don pradėjo inkšti: – Bet man patinka mano drabužiai! Jie mano asmenybės dalis! Tu sulaužei man ranką. – Ranka sugis. Paklausyk, juk nenori išgarsėti kaip vampyriūkštė, kuri nesugeba? Juk nenori, kad tavo galva liktų įstrigusi praeityje! – Na, gal ir ne... – Puiku! Dabar leisiu tau atsistoti. O iš to kosėjimo sprendžiu, kad Todas jaučiasi daug geriau. Išjungiau televizorių ir užsirišau kitą batelį, linguodama galvą. Negaliu atsistebėti nauju amerikiečių susižavėjimu įvairiausiais vampyrų „realybės“ šou. Išsitraukiau iš spintos savo raudonąjį paltą. Jį išvydusi prisiminiau, kad pati turiu tikrai realių problemų su vienu vampyru; per pastaruosius du su puse mėnesio nuo to laiko, kai Luizianos vampyrų karalystę užgrobė Nevados kraujasiurbiai, Erikas Nortmenas buvo visiškai įsitraukęs į savo pozicijos įtvirtinimą naujojoje politinėje santvarkoje ir bandymus įvertinti, kas liko iš senosios. Jau seniai pribrendo metas mūsų pokalbiui apie Eriko neseniai atgautus atsiminimus apie keletą keistų ir labai intensyviai kartu praleistų dienų, kai dėl užkeikimo jis buvo laikinai netekęs atminties. – Ką judvi veiksite šį vakarą, kol būsiu darbe? – pasiteiravau Amelijos ir Oktavijos, nes visiškai nenorėjau vėl leistis į
8
ch a r l a i n e h a rris
įsivaizduojamą pokalbį su vampyru. Apsivilkau paltą. Šiaurės Luizianoje beveik nepasitaiko siaubingai žemų tikrosios šiaurės temperatūrų, bet šį vakarą buvo vos keli laipsniai aukščiau nulio, o kol baigsiu darbą, atšals dar labiau. – Mano dukterėčia ir jos vaikai vešis mane vakarienės, – pasakė Oktavija. Mudvi su Amelija nustebusios susižvalgėme, kol senosios moters galva buvo palenkta virš palaidinės, kurią ji taisė. Tai buvo pirmas kartas, kai Oktavija pasimatys su savo dukterėčia nuo to laiko, kai iš jos namų persikėlė į manuosius. – Aš tikriausiai šiandien užsuksiu į barą su Trėjumi, – skubiai sutarškėjo Amelija, kad užpildytų nedidelę pauzę. – Vadinasi, pasimatysime „Pas Merlotę“. Tame bare aš dirbu barmene jau kelerius metus. Oktavija burbtelėjo: – Ak, siūlas netinka – spalva ne ta. – Ir nužingsniavo koridoriumi į savo kambarį. – Spėju, kad su Pem daugiau nebesusitikinėji? – paklausiau Amelijos. – Judu su Trėjumi tampate tikra pora. Tvirčiau susikišau baltų marškinėlių kraštą į savo juodas kelnes. Žvilgtelėjau į seną veidrodį, pakabintą virš židinio atbrailos. Mano plaukai buvo sukelti į viršų ir surišti viršugalvyje – įprasta darbinė šukuosena. Ant palto raudonio pastebėjau vieną ilgą šviesų plauką ir nuėmiau jį. – Pem buvo tik šiaip pašėliojimas, neabejoju, kad ir ji nejautė jokių gilių jausmų. O Trėjus man tikrai patinka, – pasakė Amelija. – Jam visai nerūpi tėvelio pinigai ir jam
Seniai miręs
9
nusispjauti, kad aš ragana. Ir dar jis moka sudrebinti mano pasaulį miegamajame. Vienu žodžiu, mes puikiausiai sutariame. – Amelija išsišiepė lyg katė, prarijusi kanarėlę. Gal ji ir atrodo kaip tipiška atletiška priemiesčių mamytė – trumpais, žvilgančiais plaukais, nuostabiai balta šypsena, skaisčiomis akimis – bet ji labai domisi seksu ir (bent jau pagal mano standartus) tas susidomėjimas labai įvairiapusis. – Jis geras vyrukas, – pritariau. – Ar jau matei jį vilko kailyje? – Ne-a. Bet laukiu nesulaukiu. Tada iš perregimos Amelijos galvelės pagavau keletą minčių, kurios privertė mano širdį plakti smarkiau. – Jau greitai? Jie ruošiasi pranešti apie savo egzistavimą? – Ar gali liautis taip dariusi? – Paprastai Amelija labai ramiai reaguoja į mano sugebėjimą skaityti mintis. Bet, akivaizdu, ne šiandien. – Aš juk privalau saugoti kitų žmonių paslaptis, supranti?! – Apgailestauju, – pratariau. Ir tikrai apgailestavau, bet tuo pat metu buvau truputį pasipiktinusi. Juk bent jau savo namuose turiu teisę atsipalaiduoti ir šiek tiek atlaisvinti tuos šarvus, kuriais stengiuosi suvaržyti savo sugebėjimą. Užtenka, kad kiekvieną mielą dieną darbe privalau nuolat budėti ir juos laikyti suveržtus. Amelija iš karto pasitaisė: – Aš irgi apgailestauju. Paklausyk, man reikia persirengti. Pasimatysime vėliau. – Ji lengvu žingsniu nuliuoksėjo laiptais į antrąjį aukštą, kuris ilgai buvo beveik nenaudojamas,
10
ch a r l a i n e h a rris
kol prieš keletą mėnesių ji neatvyko su manimi iš Naujojo Orleano. Jai bent jau neteko patirti „Katrinos“ siautėjimų, ne taip kaip vargšelei Oktavijai. – Viso geriausio, Oktavija. Gerai praleiskite laiką! – šūktelėjau ir pro galines duris nuėjau link savo automobilio. Vairuodama ilgu keliuku, vedančiu per miškus link Kolibrių kelio, svarsčiau, kokia tikimybė, kad Amelija ir Trėjus Dosonas liks kartu. Trėjus, vilkolakis, dirba motocik lų remonto dirbtuvėse ir retkarčiais kaip samdomas „raumuo“. Amelija yra perspektyvi ragana, o jos tėtis – net ir po „Katrinos“ – nepaprastai turtingas žmogus. Uraganas aplenkė daugumą jo turimų statybinių medžiagų sandėlių ir suteikė tiek užsakymų, kad pakaks keliems dešimtmečiams į priekį. Anot Amelijos smegenų, šiąnakt buvo ta naktis – ne naktis, kai Trėjus paprašys Amelijos už jo tekėti, bet naktis, kai Trėjus atskleis kitiems, kas jis yra. Dvilypė Trėjaus prigimtis mano namo draugei buvo tik pranašumas, nes ją traukia egzotika. Įžengusi pro darbuotojams skirtą įėjimą patraukiau tiesiai į Semo biurą. – Labas, bose, – pasisveikinau išvydusi jį už darbo stalo. Semas nekenčia tvarkyti apskaitos knygų, bet būtent tuo jis kaip tik ir užsiiminėjo. Galbūt tai padėjo nukreipti dėmesį nuo kitų dalykų. Semas atrodė susirūpinęs. Jo plaukai buvo susivėlę dar labiau nei paprastai, rusvai auksinės bangos supo siaurą veidą tarsi aureolė.
Seniai miręs
11
– Pasiruošk. Šiąnakt ta naktis, – ištarė Semas. Aš taip apsidžiaugiau, kad jis man pasakė, o dar jis taip tiksliai atkartojo mano mintis, kad negalėjau sulaikyti šypsenos. – Aš pasirengusi. Būsiu šalia. – Įmečiau savo rankinę į gilų stalčių jo stale ir nuėjau užsirišti prijuostės. Turėjau pakeisti Holę, nes baigėsi jos pamaina, bet aptarus prie mūsų staliukų įsikūrusius lankytojus sumurmėjau: – Šiąnakt galėtum dar bent trumpam likti. Ji įsmeigė į mane aštrų žvilgsnį. Holė jau kurį laiką nekerpa plaukų, todėl jų juodai nudažyti galiukai atrodo taip, tarsi būtų juos netyčia įmerkusi į degutą. Jos natūrali spalva, kuri dabar matėsi per kokį sprindį nuo šaknų, pasirodė besanti malonaus rusvo atspalvio. Ji taip seniai dažosi plaukus, kad buvau jau pamiršusi jų tikrąją spalvą. – Ar reikalas vertas, kad priversčiau Hoitą laukti? – paklausė ji. – Jiedu su Kodžiu neperskiriami, bet aš esu Kodžio mama. Hoitas, mano brolio Džeisono geriausias draugas, neseniai buvo kooptuotas Holės. Dabar jis yra jos pasekėjas. – Turėtum dar pabūti. – Reikšmingai pakėliau antakius. Holė sukluso: – Vilkolakiai? Linktelėjau, o jos veidą nušvietė šypsena. – O, brolyti! Arlena tikrai prisidirbs iš pasiutimo. Prieš keletą mėnesių Arlenai, mūsų bendradarbei ir buvusiai draugei, jos naujausias vyriškis gerokai praplovė sme-
12
ch a r l a i n e h a rris
genis, ir dabar jos politinės pažiūros yra kažkur į dešinę nuo hunų karaliaus Atilos, ypač vampyrų klausimais. Ji net prisijungė prie SB – „Saulės“ brolijos organizacijos, kuri yra kaip bažnyčia, nors oficialiai tokia ir nepaskelbta. Šią akimirką Arlena kaip tik stovėjo prie vieno iš savo zonos staliukų ir rimtai kalbėjosi su savo vyriškiu Vitu Spradlinu; jis užima kažkokias pareigas SB, o dieną dirba viename iš Šrivporto statybinių medžiagų centrų. Jis gerokai praplikęs, su nedideliu pilvuku, bet jis man atrodo nepatrauklus ne dėl to: man nepatinka jo politinės pažiūros. Su juo, savaime aišku, sėdėjo dar vienas draugelis. Atrodo, kad SB nariai keliauja gaujomis – kaip dar viena mažumos grupė, su kuria jie netrukus susidurs. Prie kito staliuko sėdėjo mano brolis Džeisonas kartu su Melu Hartu. Melas dirba Bon Tono autodalių parduotuvėje, jis maždaug Džeisono metų, kokių trisdešimt vienerių. Lieknas, bet tvirtas, Melas turi ilgokus rusvus plaukus, ūsus ir barzdą bei yra malonaus veido. Pastaruoju metu dažnokai matau Džeisoną su Melu. Manyčiau, kad Džeisonui kažkuo norėjosi užpildyti tuštumą, kurią paliko Hoitas. Džeisonas negali jaustis visiškai laimingas be kokio nors draugelio. Šiąnakt abu vyrai buvo atsivedę po moterį. Melas jau seniai išsiskyręs, bet Džeisonas vis dar oficialiai susituokęs, todėl neturėtų rodytis viešumoje su kita moterimi. Tačiau niekas jo dėl to neimtų kaltinti: Džeisono žmona Kristalė buvo sučiupta jį apgaudinėjanti su vietiniu vyruku.
Seniai miręs
13
Girdėjau, kad Kristalė, kuri jau keletą mėnesių laukiasi, sugrįžo į mažąją Hotšoto bendruomenę pas giminaičius. (Tiesą pasakius, nesvarbu, kuriame Hotšoto name ji apsigyventų, vis tiek būtų su giminaičiais – tokia ta bendruomenė.) Melas Hartas taip pat gimė Hotšote, bet jis vienas iš nedaugelio genties narių, nusprendusių gyventi kitur. Nustebau išvydusi Bilą, savo buvusį vaikiną, sėdintį su kitu vampyru, vardu Klensis. Klensis tikrai nėra mano mėgstamiausias padaras, nors jis ir negyvas. Priešais juos ant stalo stovėjo po butelį Tikro kraujo. Negalėjau prisiminti, ar Klensis kada nors būtų atsitiktinai užsukęs į barą „Pas Merlotę“ išgerti, bet tikrai niekada nemačiau jo čia su Bilu. – Sveiki, vyručiai, ar dar atnešti? – paklausiau šypsodamasi iš visų jėgų. Šalia Bilo vis dar jaučiuosi kiek nervinga. – Prašyčiau, – mandagiai atsakė Bilas, o Klensis tik pastūmė savo tuščią butelį link manęs. Nužingsniavau už baro, ištraukiau dar du Tikro kraujo butelius iš šaldytuvo, atkimšau juos ir įdėjau į mikrobangų krosnelę. (Optimalus laikas – penkiolika sekundžių.) Švelniai pakračiau šiltus butelius ir sudėjau ant padėklo su keliomis naujomis servetėlėmis. Kai pastačiau Bilo gėrimą priešais jį, mano ranką prilietė jo šaltas delnas. Bilas tarė: – Jeigu reikės kokios nors pagalbos namie, kviesk mane. Žinojau, kad siūlo norėdamas gero, tačiau jo žodžiai tarsi pabrėžė mano dabartinį statusą be vyro. Bilo namas stovi
14
ch a r l a i n e h a rris
netoli manojo, už kapinių, o kadangi naktimis jis mėgsta paklajoti po apylinkes, supratau, kad puikiai žino, jog pastaruoju metu pas mane nesilanko joks vyriškis. – Dėkoju, Bilai, – pasakiau, prisiversdama jam nusišypsoti. Klensis tik nusivaipė. Pro duris įžengė Trėjus ir Amelija; palikęs Ameliją prie staliuko, Trėjus nužingsniavo link baro, pakeliui sveikindamasis su visais. Iš savo kontorėlės išlindo Semas ir prisijungė prie vilkolakio, kuris mažiausiai dešimt centimetrų aukštesnis už mano bosą ir maždaug dvigubai stambesnis. Jie nusišypsojo vienas kitam. Bilas ir Klensis iš karto įsitempė. Visame bare iškabinti televizoriai liovėsi transliavę kažkokias sporto rungtynes. Pypsėjimas įspėjo baro lankytojus, kad ekranuose tuoj pasirodys kažkas svarbaus. Baras pamažu nutilo, girdėjosi tik pavieniai pokalbiai. Ant ekranų pasirodė užrašas „Ypatingas pranešimas“, už kurio studijoje matėsi pranešėjas trumpais, plaukų putomis suglostytais plaukais ir labai rimtu veidu. Iškilmingu ir oriu balsu jis pradėjo: – Aš esu Metjus Harou. Šį vakarą turime jums paruošę ypatingą pranešimą. Kaip ir kitose naujienų studijose visoje šalyje, mūsų studijoje Šrivporte taip pat yra svečias. Kamera atsitraukė, kad į ją tilptų daili moteris. Jos veidas man atrodė šiek tiek pažįstamas. Ji pamojavo kamerai gerai įvaldytu rankos judesiu. Vilkėjo labai plačią, ryškia spalvę suknelę – keistas pasirinkimas pasirodymui per televiziją.
Seniai miręs
15
– Susipažinkite su Patricija Krimins, kuri atsikėlė į Šriv portą prieš keletą savaičių. Pate – juk galiu į jus kreiptis „Pate“? – Tiesą pasakius, geriau būtų Patricija, – atsakė brunetė. Prisiminiau, kad ji viena iš gaujos, kurią neseniai prijungė Alsido gauja, narių. Ji buvo graži kaip paveiksliukas, o tos kūno dalys, kurios nebuvo paskendusios suknelėje, atrodė dailios ir raumeningos. Patricija nusišypsojo Metju Harou. – Šį vakarą atvykau čia atstovaudama žmonėms, kurie gyvena tarp jūsų daugelį šimtmečių. Kadangi vampyrus visuomenė taip gerai priėmė, nusprendėme, kad ir mums atė jo laikas išlįsti į viešumą ir papasakoti pasauliui apie save. Juk vampyrai yra mirę. Jie net nebe žmonės. O mes – tokie pat žmonės kaip ir jūs, tik šiek tiek kitokie. Semas pagarsino televizorių. Bare susirinkę žmonės pradėjo sukiotis ant kėdžių, bandydami suvokti, kas vyksta. Pranešėjo šypsena sustingo, kiek tik gali sustingti šypsena, jis akivaizdžiai susinervino. – Kaip įdomu, Patricija! Kas... kas jūs esate? – Dėkoju už klausimą, Metju! Aš esu vilkolakė. Patricija sėdėjo sunėrusi rankas ant kelio, užmetusi vieną koją ant kitos. Ji atrodė tokia guvi ir daili, kad kiekvienam įsiūlytų pirkti panaudotą automobilį. Alsidas gerai pasirinko. Be to, net jeigu kas nors ją dabar pat nudobtų... ką gi, ji mieste naujokė. „Pas Merlotę“ stojo visiška tyla, kai žinia pasiekė ir atokiausius staliukus. Bilas ir Klensis pakilo, atsistojo prie baro.
16
ch a r l a i n e h a rris
Dabar suvokiau, kad čia jie buvo tam atvejui, jeigu prireiktų jėga palaikyti tvarką: juos atvykti tikriausiai pakvietė Semas. Trėjus pradėjo sagstytis marškinius. Semas vilkėjo ilgarankovius marškinėlius, todėl paprasčiausiai nusitraukė juos per galvą. – Tai jūs tvirtinate, kad per pilnatį virstate vilku? – ėmė veblenti Metju Harou, iš visų jėgų stengdamasis išlaikyti šypseną, o veide – tik susidomėjusią išraišką. Jam nelabai sekėsi. – Ir ne tik per pilnatį, – ramiai aiškino Patricija. – Per pilnatį dauguma iš mūsų privalo pakeisti pavidalą, bet jeigu mes esame grynakraujai vilkolakiai, galime tai daryti ir kitu metu. Yra įvairių rūšių žvėriolakių, aš pati virstu vilke. Vilkolakiai – didžiausia dviesmių padarų grupė. O dabar aš jums parodysiu, koks nuostabus šis procesas. Nebijokite. Man viskas bus gerai. – Ji nuspyrė batelius, tačiau nelietė plačios kaip maišas suknelės. Ūmai supratau, kad vilkėjo ją tam, jog nereikėtų išsirenginėti prieš kameras. Patricija atsiklaupė ant grindų, paskutinį kartą nusišypsojo kamerai ir pradėjo virsmo procesą. Oras aplink ją suvibravo nuo magijos, o „Pas Merlotę“ susirinkę žmonės vienu metu išleido nuostabos kupiną „O-o-o-o“. Kai tik Patricija atsidavė virsmui televizijos ekrane, tą patį čia ir tuoj pat padarė Semas ir Trėjus. Jie buvo apsimovę apatinius, kurių nebuvo gaila suplėšyti į skutelius. Visus „Pas Merlotę“ lankytojus draskė būtiny-
Seniai miręs
17
bė pasirinkti, į ką žiūrėti – dailią moterį, virstančią padaru ilgais baltais dantimis, ar reginį, kurį prieš pat jų akis užtik rino du žmonės, kuriuos jie žinojo darant tą patį. Džeisono palydovė Mišelė Šubert net atsistojo, kad galėtų geriau matyti. Aš nepaprastai didžiavausi Semu. Tokiam poelgiui reikėjo daug drąsos, nes jo verslas labai stipriai priklauso nuo to, ar patinki žmonėms. Po minutės viskas buvo baigta. Semas, retas grynas metamorfas, pakeitė pavidalą į man labiausiai pažįstamą formą – kolių veislės šuns. Jis iš karto atsitūpė priešais mane ir džiaugsmingai sulojo. Pasilenkiau ir paglosčiau jo galvą. Jo liežuvis išdribo iš nasrų ir jis man išsišiepė. Trėjaus žvėriškoji forma buvo daug dramatiškesnė. Dideli vilkai – retas svečias Šiaurės Luizianoje; pripažinkime tiesą, jie tikrai baisūs. Žmonės ėmė neramiai krutėti ir gal net būtų pradėję bėgti iš pastato, jeigu Amelija nebūtų atsitūpusi šalia Trėjaus ir abiem rankomis apkabinusi jo kaklo. – Jis supranta, ką jam sakote, – padrąsinančiai pranešė ji žmonėms prie artimiausio staliuko. Amelijos šypsena puiki, atvira ir nuoširdi. – Ei, Trėjau, nunešk jiems šį padėkliuką. – Ji padavė jam vieną iš baro padėkliukų ir Trėjus Dosonas, vienas iš nuožmiausių kovotojų tiek žmogiškuoju, tiek žvėriškuoju pavidalu, nutipeno link jų ir padėjo padėkliuką ant baro lankytojos kelių. Ji sumirksėjo, padvejojo ir galiausiai sukrizeno. Semas palaižė mano ranką.
įsigykite
knygą dabar