Prisiminimai apie Savur Mohylą
nematau tikslo užimti šią aukštumą. Net jei užimsite, ilgai neišlaikysite. Mintimis jam pritariau. Neįmanoma išlaikyti aukštumos, kurią vanoja artilerija iš Snižnės (šaudo iš gyvenamųjų rajonų), Torezo (šaudo nuo radioaktyviųjų atliekų terikono papėdės) ir iš Rusijos (12 km tiesiu taikymu). Bet mano kuratorius vadovavosi savo įsakymu. Tai buvo Griaustinio, tai yra Generalinio štabo, įsakymas. Užtat „Dešinysis sektorius“ mums parūpino keletą iš rusų atimtų termobarinių RPG užtaisų. Jeigu jais pataikysi į požeminius priešo tunelius – viskas išdegs. Raudona saulė leidosi už kaimo, nusikamavęs Bystrovas slinko nuo kalvos: – Viskas, Maksai! Juos paėmė. 30-oji brigada paėmė vaikinus į Stepanivką. Ačiū Dievui! – Ačiū Dievui. Tu šaunuolis, brolau!
2014 m. rugpjūčio 7 d. Petrovskė Šturmas suplanuotas 16 val. Apie tai žinojome. Žinojo ir priešas. Ačiū neatsakingiems plepiams, spaudos konferencijoje pareiškusiems, kad „mūsų kariuomenė rengiasi Savur Mohylos atakai“. Pirmoji teisinga informacija apie Savur Mohylą iš jų lūpų. Bet ar ji paskelbta laiku? Stebėti operacijos atvyko ir generolas Nazarkinas, tuometis Specialiųjų operacijų pajėgų viršininkas. Jo mėginimą kištis ir vadovauti 51-osios brigados kariai sutiko labai neigiamai. Vova, pravarde Nulis-šeštas, galingas jaunesnysis seržantas, faktiškai kuopos vadas, apie atvykusį generolą kalbėjo visiškai atvirai ir tiesiai: 35
Maksim Muzyka
– O tu, ūsuotas pederaste, tylėk! Aš į šį kalną jau penkiskart sulaksčiau! Pažįstu ten kiekvieną akmenį. Bet tu su manimi ten neisi, o čia liksi sėdėti? Generolas, rodydamas savitvardos stebuklus, nesureagavo ir taip, tikėtina, išsaugojo šaliai vieną generolą. Ieškojome ekipuotės Dalnobojui. Jam patiko Temūras, tad Dalnobojus tvirtai nusprendė eiti su mumis į ataką. Atvažiavo su šlepetėmis ir trumpomis vasarinėmis kelnėmis, iš kurių kišenės iškrito skeveldrinė granata F-1. Jam radome ir kelnes, ir batus, ir neperšaunamąją liemenę, ir šalmą, ir amunicijos diržą, ir automatą. Bet man didžiausia paslaptis – kaip Dalnobojus įsliuogė į BMP. Sėdėjau desanto skyriuje tarp jo ir luhanskiečio Sašos Žuko tikėdamasis, kad Dalnobojui kaip nors pavyks išsliuogti. Nuo įsėdimo į šarvuočius, nuo komandos „Į mašinas!“ iki išjudėjimo praėjo apie keturiasdešimt minučių. Mano kojos taip nutirpo, kad pradėjau nejausti iki pat užpakalio. Pagaliau liukai užsitrenkė ir mūsų „becha“* trūktelėjo Šėtono kalno link.
2014 m. rugpjūčio 7 d. Savur Mohylos pilkapis Pirmas važiavo tankas, už jo – BMP su 25-osios brigados desantininkais, o už šarvuočio – mūsų „becha“. Mūsų mažai grupei savanorių Gordijčiukas iškėlė gana paprastą užduotį. Turėjome užimti ir išlaikyti Savur Mohylos papėdėje stūksantį apgriautą statinį. Užėmę griuvėsius, * Taip pramintos pėstininkų kovos mašinos.
36
Prisiminimai apie Savur Mohylą
privalėjome iš apačios pridengti šturmo grupę, o priešui kontratakuojant, gintis prisidengdami statinio sienomis. Toks buvo įsakymas. Po kelių paskutinių trūktelėjimų ir posūkių BMP sustojo, pradėjo kalenti 30 mm kalibro patrankėlė, pasigirdo komanda „Desantas!“. Atsivėrė vienas liukas. Mūsiškis atsidarinėjo tik iš išorės, bet vaikinai greit atvėrė ir jį. Dalnobojus pakrenkštė pakrenkštė ir išsliuogė. Atėjo mano eilė. Jei kas slapta kamera būtų filmavęs mūsų desantą ir statinio užėmimą – būtų įamžinta gera komedija. Ir pagrindinis jos klounas – šių eilučių autorius. Kadangi visiškai nejaučiau nutirpusių kojų, iš „bechos“ ne išlipau, o iškritau ant nugaros, tiesiai ant betoninių žemutinės aikštelės plytų. Valios pastangomis atsistojau ir visiškai nejudriomis, ilgai važiuojant nusėdėtomis kojomis svyruodamas bėgau prie pastato. Ir komandavau. Vaikinai lyg viščiukai kažkodėl glaudėsi vienas prie kito, o aš įsakymais ir keiksmais stengiausi juos išskirti. Mums visiems tai buvo pirmasis mūšis. Visą šį komišką vaizdą atvipusiu žandikauliu stebėjo 25-osios brigados bataliono vadas Ženia Moisiukas. Kaip parodė vėlesni įvykiai, tai buvo vienintelis šturmuojant nutikęs nesusipratimas. Temūras į pastato langą sviedė granatą iš pagrindinės, aš – iš šoninės pusės. Iš statinio niekas nešaudė. Matyt, „separai“ jį paliko. Knygose išmaniai siūloma: „Iš pradžių mesk granatą ir tik paskiau veržkis į pastatą.“ Bet knygose nerašoma, kad, metus granatą, pakyla tiek betono dulkių, jog nematai savo automato. Iš štai aš stoviu prieš sudaužytas išvirtusias duris, žvelgiu į tirštas dulkes. Mano meditaciją nutraukė minosvaidis 37
Maksim Muzyka
mielu pavadinimu „vasyliok“*. Jis pradėjo taikyti į mus. Teko panirti į kiek praretėjusius dulkių kamuolius. Laimė, statinys buvo tuščias ir neužminuotas. Apžiūrėję išėjome ir sugulėme pozicijose palei perimetrą – kad galėtume kontroliuoti statinio ir aikštelės prieigas. Atsiguliau savo „kalašo“ vamzdį ištiesęs ant betoninio bloko. Po sekundės ant vamzdžio užropojo vabzdys maldininkas ir pažvelgė man į akis. Toks siurealizmas labai sukrėtė. Aplink verda mūšis, trata kulkosvaidžiai, šaudo tankai, kulkų serijos ir BMP, minų sprogimai, o maldininkas žvelgia į mane. Ir vėl mano sąmonę prablaivė „vasyliokas“. Švilpesys. Bach bach bach bach! Šis minosvaidis šaudo kasetėmis po keturias minas, kurios krinta netoliese į vieną eilę. Teko vėl slėptis statinyje. Ten įbėgo ir 72-osios brigados ugniasvaidininkai ir keli 25-osios brigados desantininkai. Tuo metu 30-oji brigada iš Stepanivkos atvežė charkoviečius – mūsų vaikinus. Pro langą įskriejo Vania Hansas, Berioza, Olegas Lešas. Kartu su pastaruoju – ir kulkosvaidžio serija, suvarpydama mano kolegai Seriogai Bystrovui koją...
* 82 mm kalibro automatinis minosvaidis 2B9 „Vasiliok“ (Rugiagėlė).
38
Prisiminimai apie Savur Mohylą
2014 m. rugpjūčio 7 d. Savur Mohylos pilkapis Karys iš 72-osios brigados palinko ties Bystrovo koja. Iš savo vaistinėlės padavinėjau žirkles, tampaksą, celoksą, tvarstį. Dorai nemokėjome visu tuo naudotis, bet Seriogą daugmaž sutvarstėme. Vėliau priekaištavau sau, kad nesutvarstėme geriau ir nepanaudojome daugiau celokso. „Greitasis“ sužeistojo evakavimas virto šešių valandų kančia. Sraigtasparnį prie Petrovskės apšaudė kulkosvaidis, todėl jis apsisuko ir nuskriejo savo keliais. Į Amvrosijivką Serioga gabentas pikapu šunkeliais. Gulėdamas kėbule, plaukiojo savo kraujo mariose. Dar pusė valandos, ir jis būtų mirtinai nukraujavęs. Po to, kai išvežė Seriogą, mano porininku tapo Berioza. Toliau vykdėme užduotį – pridengdavome šturmo grupę nuo kontratakos iš apačios. Atvykę savanoriai prisidėjo prie mūsų. Ypač „pasižymėjo“ Ugriūmas – bičiulis iš Charkovo. Pasižymėjo tuo, kad jo vos nesušaudė savi. Šalmų daugelis mūsiškių neturėjo. Sprogusi mina lengvai kontuzijo Ugriūmą ir nubloškė ant „separo“ su plieniniu šalmu lavono. Ilgai nesvarstydamas, Ugriūmas griebė šalmą ir užsidėjo, nepastebėjęs užrašo „DLR“*. Šitaip pasipuošusį po kontuzijos blogai girdintį, o ir civiliame gyvenime lėtokai mąstantį Ugriūmą pagavo 25-osios brigados kariai. Kadangi Ugriūmas nuklydo nuo saviškių, o dorai pasiaiškinti, iš kur atsirado, nesugebėjo, jį nusprendė sušaudyti. Bet kažkas sutrukdė tai padaryti. * „Donecko liaudies respublika“. Separatistų sukurta, Rusijos kontroliuojama pseudovalstybė Rytų Ukrainoje. Tas pats ir LLR – „Luhansko liaudies respublika“.
39
Maksim Muzyka
Po šturmo Ugriūmą viela supančiotomis rankomis atgabens į štabą, ten iš veido jo nepažįstantis pulkininkas Gordijčiukas tik numos ranka: „Sušaudyti.“ Vargšą išgelbėjo tiesą kantriai išaiškinęs generolas Nazarkinas. Bet tai bus vėliau, o kol kas grįžkime ant pilkapio. Apie puolimo eigą žinojome iš radijo. Girdėjome bataliono vado Ženios Moisiuko riksmus. Jis vadovavo operacijai vietoje ir asmeniškai vedė grupę į puolimą. Jei manęs paklaustų, kam suteikti Ukrainos didvyrio vardą, nesvyruodamas nurodyčiau Ženią. Ir tankistus, taikliais šūviais gebėjusius nuslopinti priešo ugniavietes. Ir BMP vairuotoją, kuriam užstrigo patrankėlė, bet jis važinėjo šen bei ten, išprovokuodamas priešo ugnį ir nukreipdamas dėmesį nuo kalną šturmuojančių 25-osios brigados desantininkų, 51-osios brigados pėstininkų, 72-osios brigados ugniasvaidininkų, „Krim“, „Charkiv“, „Luhansk“ savanorių. Užimant užkeiktą Šėtono kalną, dalyvavo daug brigadų, bet faktiškai mūsų tebuvo 70–80 žmonių. Nepasakokite apie tūkstančius žuvusių. Jų nebuvo. Bet kiekvienas ant Ukrainos žemės nukritęs mūsų karių kraujo lašas – aukso vertės. Puolimas baigėsi. Prasidėjo Savur Mohylos gynyba. Kur kas epiškesnis, kur kas tragiškesnis šio karo istorijos puslapis.
2014 m. rugpjūčio 8 d. Savur Mohyla Naktį po sėkmingo puolimo, griaudint priešo minosvaidžiams, pilkapio papėdėje ekskavatorius iškasė keturis apkasus. Tamsoje „vasyliokas“ orientavosi pagal technikos 40
Prisiminimai apie Savur Mohylą
garsą, todėl ir nepataikė, nors kartais minos krito labai arti. Mano porininku tapo Berioza, mūsų savanoris. Jis atvyko iš Charkovo su Kostios Vychriaus grupe. Su Berioza apkase praleidome visą naktį, pasikeisdami žvelgėme į tamsą. Švintant jį pakeitęs paskutinį kartą, pasinaudojau ramybės akimirka tarp minosvaidžių apšaudymų ir išlindau iš apkaso į krūmus nusilengvinti. Per naktį mūsų apkasas prasmirdo šlapimu. Atlikęs savo šlapią darbą, pastebėjau, kad švinta labai jaukiai. Iš po neperšaunamosios liemenės išsitraukęs telefoną, padariau nuotrauką. Per metus ji apskries Briuselį, Strasbūrą, Londoną, Vašingtoną. Kas tada apie tai galėjo pagalvoti? Ryte atvyko Roma Monachas – šventas, dievobaimingas žmogus iš 51-osios brigados. Jo akys visuomet švytėjo. Pažvelgęs į didžiulį mano šalmą, kurį radau 72-osios brigados sunkvežimio kėbule, Roma pasakė: – Man atrodo, jis tau per didelis. Pasikeiskime. Jis irgi turėjo šalmą, bet gerokai mažesnį už mano „sombrerą“. Pasimatavome, susimainėme. Staiga Roma pamatė, kad Berioza be šalmo. – O kur tavo šalmas? – Neturiu. – Imk šitą. Ir Monachas Beriozai įteikė ką tik išsikeistą šalmą. Apstulbau nuo tokio jo poelgio: – Romčikai, o kaipgi tu? – Mane Viešpats saugo. Nesuk galvos. Priešpiet „vasyliokas“ nutilo. Tankistai užkaitė arbatos. Į penkių litrų indą sumetė iš sausųjų davinių iškrapštytus arbatos paketėlius, įbėrė cukraus, iki pusės pripylė vandens. Esant +39 °С šešėlyje, vanduo sušilo greitai, pakračius gėrimas įgijo puikią spalvą. Skanesnės arbatos niekad nesu gėręs. 41
Užuovėjoje prie Savur Mohylos. Šiame šarvuotyje vykome į žvalgybą kartu su Roma Monachu ir Temūru Juldaševu. (M. Muzyka)
Temūras stebi Savur Mohylą. Mėginame įžvelgti styrančias radijo antenas, kuriomis priešas koreguoja ugnį. (M. Muzyka)
Už betono bloko. (M. Muzyka)
Mūsų „namelyje“... (M. Muzyka)