Šiandien man didi diena. Pirmasis mano, kaip savanorės, pasirodymas prieš bibliotekos lankytojus. Stoviu įsikibusi į sunkias užuolaidas ir niekieno nepastebima žiūriu į besirenkančius žmones. Čia savanoriauti pradėjau prieš dvi savaites, bet kol kas tik tvarkiau knygas ir stalo žaidimus. O šiandien skaitysiu pasaką vaikams. Savo sukurtą! Įkvepiu didelį gūsį oro, raminu stipriai plakančią širdį.
Pro užuolaidos plyšį matau savo tėvus, sėdinčius
šalia vienas kito, prie jų kojų įsitaisęs guli mano Lumis. Man ši vieta labai patinka, nes čia galima lankytis su gyvūnais. O ir mano šuniukas be galo geras ir draugiškas. Tėtis palinkęs arčiau mamos, ranka nestipriai baksnoja į jos delną, o mama sušnabžda kažką, kas priverčia abu nusijuokti. Mano veidą tuoj pat papuošia šypsena, širdis suplaka dar stipriau. Šį kartą – iš džiaugsmo. Į salę nedrąsiai įžengia mano kiemo draugas, atpažįstu jį iš madingos
šukuosenos ir tik jam būdingos laikysenos. Pamatęs mano tėvus, kilsteli ranką, bet atsisėda arčiau išėjimo.
Nebuvau įsitikinusi, ar išvis ateis. Užsiminiau jam
apie šį renginį tik vakar, kai kartu ėjome iš mokyklos. Mano skrandyje ima krebždėti malonus kutulys, lyg
ten būtų apsigyvenusios mažos žuvelės. Įeina keli
mažesni vaikai, įsikibę į mamų rankas. Jie smalsiai
žvalgosi į sceną, vienas berniukas net bando ištrūkti
ir pribėgti arčiau, bet mama švelniai grąžina jį prie savęs. Lankytojų klegesys susilieja į smagų šurmulį, pamaitinantį žuveles mano pilve.
Lydima mamos salėje pasirodo mano geriausia
draugė. Su tais naujais, stambiais akiniais ji atrodo juokingai, bet mielai. Visas mano pasaulis jau čia. Jaučiu, kaip prakaituoja delnai, perbraukiu jais
suknelės šonus. Dar kelios minutės ir ant scenos
užlipa savanorių koordinatorė – bibliotekos fėja.
Taip ją vadinu, nes tai ji pastebėjo, kad galiu daugiau nei tvarkyti knygas ar stalo žaidimus. Paraginta jos, sukūriau pasaką apie drugelį, išsiritusį iš kokono ir išskridusį į platųjį pasaulį. Ir štai esu čia, šypsausi prieš savo pirmąją publiką, suprasdama, kiek daug sunkumų man teko įveikti ir atradimų patirti, kad ši akimirka taptų tikrove. Publikos tyla prisipildo laukimo, o aš giliai įkvepiu ir pradedu.
Prieš dvejus metus
Suskamba telefonas. Netikėtumo pagauta vos neišmetu jo iš rankų. Jis skamba. Tikrai skamba! Pirmasis skambutis mano gyvenime, į mano naują, nuosavą telefoną. Ekrane – tik skaičiai. Negali būti, kad jie adresuoti man. Juk be mamos ir tėčio mano numerio niekas nežino. O jis čirškia nepaliaujamai. Melodija, kurią kažkur seniau girdėjau, bet visada laikiau svetima. Juk aš niekada neturėjau savo telefono! Aišku, žinau, kaip atsiliepti, tereikia paspausti žalią ragelio simbolį, bet aš bijau. Skambina tikrai ne man. Taip man besvarstant, atrodo, praeina kelios minutės, o gal tik keliolika sekundžių. Telefonas mano rankose nutyla. Įsijungia praleisto skambučio pranešimas. Kartu ir palengvėja, ir apima kažkoks liūdesėlis. Kodėl neatsiliepiau? Taigi paprasčiausias skambutis! Aišku, adresuotas ne man. O gal man?
Juk prieš keliolika minučių instaliavau „Instagramo“ programėlę, kuriai reikėjo mano numerio. Gal
skambino kažkas iš ten? Bet kam? Mama perspėjo dėl visų tų programėlių. Tik aš tuo netikiu. Jei būsiu protinga ir elgsiuos išmintingai, man tikrai jokie pavojai negresia.
Laikrodis ekrane rodo lygiai devynioliktą valandą. Negali būti, kad nepaleidau jo iš rankų jau šešias valandas. Juk tik parsisiunčiau kelias programėles, pabandžiau vieną žaidimą, pasifotografavau kelis kartus... ir viskas. Dar kartą pažvelgiu į praleistą numerį ir, vydama susidomėjimą šalin, padedu telefoną į stalčių. Atsiverčiu matematikos vadovėlį. Slyva pritariamai murkteli ir ateina įsitaisyti man ant kelių, po rašomuoju stalu. Namų darbų užduota nemažai, o aš dar net nepradėjau.
Namie esu viena, neskaitant mano katės Slyvos. Kai buvo maža, jos kailis man priminė slyvų mėlį, todėl ją taip pavadinau. Dabar ji pilkšva, tokia pati, kokios įprastai būna tokios spalvos katės. Vis dėlto Slyva man nepaprasta – ji mano vienintelė draugė. Mama vakarinėje pamainoje, dirba įmonėje „Spraglys“. Jie ten gamina užkandžius iš džiovintų daržovių, kuriuos galima spraginti kaip kukurūzų spragėsius. Mama prižiūri gamybos liniją. Ne visai suprantu, kas tai, – žinau tik tiek, kad prieš pusę metų buvo pakelta pareigose ir jau yra aukščiau už paprastą darbuotoją. „Spragly“ dirbo ir mano tėtis,
jie ten susipažino. Tiesa, kai išsiskyrė, jis iš ten išėjo. Dabar montuoja langus.
Kai sprendžiu paskutinę lygtį, pasigirsta čirškimas iš stalčiaus. Man vėl skambina! Nieko nelaukus stveriu telefoną, pamatau ekrane tą patį numerį ir,
– Klausau? – atsargiai, lyg būtų porcelianinis, prikišu telefoną prie ausies, kitos rankos pirštai panyra į Slyvos kailį.
– Celina! Labas vakaras, jau pasigedau, galvojau, gal per vėlai skambinu. Bet dar nė aštuonių nėra, juk neidavote taip anksti miegoti… Vardas beveik mano. Žmonėms kartais pasitaiko jį ne taip ištarti. Bet moteris iš telefono tikrai kalba ne man. Ji manęs „netujina“, kaip tai daro suaugę žmonės. Mane išpila šaltas prakaitas, bandau kažką sakyti, bet užsikerta balsas.
– Ar viskas gerai, Celina? Senokai nebendravome, neskambinau, nes buvo susirgusi dukra. Pakosėjo, paslogavo, nieko rimto, bet turėjau biulietenį, sėdėjau su ja namie ir nebuvo, kaip paskambinti, –nesustodama čiauška moteris. – O kas naujo pas jus, Celina?
Ir vėl tas kitaip ištartas vardas. Staiga man topteli, kad tai mano močiutės vardas! Juk mano rankose –jos telefonas, jį gavau kaip palikimą. Tik negalvojau, kad numeris tas pats.
– Jūs tikriausiai skambinate ne man, – išlemenu.
– Oi, labai atsiprašau. Ar ne tą numerį surinkau?
Kaip galėjo taip nutikti? – sutrinka ji.
– Ar skambinote Celinai Domarkienei?
– Taip!
Moteris sureaguoja taip džiaugsmingai, vadinasi, nežino, kad Celinos, mano močiutės, nebėra… Prieš akis išnyra pageltęs, suglebęs jos veidas, į karstą paguldytas bedvasis kūnas. Kaip turėčiau jai tai pranešti? Ir kas ji tokia, kad to nežino? Kelias minutes įtemptai galvoju, ką čia pasakius, bet niekas nešauna
į galvą. Slyva nepadeda – ramiai sau snaudžia ant mano kelių, o moteris telefone irgi nieko nebesako, laukia, ką pasakysiu aš. Įsivyravusi tyla jau spengia ausyse. Galiausiai išgirstu:
– Jei jūs ne Celina, tai kas tuomet?
– Aš Selina, – atsakau kiek galiu ramiau, – jos anūkė.
– O, esu girdėjusi apie tave. Labai malonu, Selina. Svečiuojiesi pas močiutę?
Vėl stoja nepatogi tyla. Karste mano močiutė atrodė tokia maža ir bejėgė. Nugurgiu gerklėj įstrigusį gniutulą.