Šantaramas

– Ką gi, – nusišypsojau, – ko gero, nieko negaliu padaryti.

– Pamaniau, kad trumpas vardas – Linas – daug geriau, – pasiūlė jis. – Jei neprieštaraujate, vadinsiu jus Linu. Šis vardas buvo nė kiek ne blogesnis už kitus ir toks pat tikras kaip tuzinas kitų, kuriais vadinausi po pabėgimo. Jutau, kad pastaraisiais mėnesiais keistai nuolankiai taikstausi su naujais vardais, kuriuos esu priverstas savintis įvairiose vietose ar kuriais mane pramena kiti. Linas. Tokio vardo trumpinio pats niekada sau nebūčiau sugalvojęs. Bet skambėjo tinkamai, lyg būčiau išgirdęs iš anksto nulemto, pranašingo žodžio aidą: tas vardas iškart prilipo, lyg būtų prarastas, slaptas, gimstant atsineštas, lyg juo vadindamasis būčiau buvęs nuteistas dvidešimt metų kalėti. Įsmeigiau akis į apskritą Prabhakaro veidą, dideles, tamsias, šelmiškas akis ir linktelėjau, nusišypsojau, pripažinau vardą savu. Tada nežinojau, kad smulkusis Bombėjaus gatvių gidas davė man vardą, iš kurio mane pažins tūkstančiai žmonių nuo Kolabos iki Kandaharo, nuo Kinšasos iki Berlyno. Likimui reikia sėbrų, o akmenis lemties sienoje sumūrija tokie smulkūs, nerūpestingi bendrininkai.

Dabar, prisimindamas tą vardo davimo akimirką, tada tokią nereikšmingą, regis, apribotą užgaidaus, prietaringo „taip“ arba „ne“, suprantu, kad iš tikrųjų ji buvo lemiama mano gyvenime. Vaidmuo, kurį atlikau tuo vardu, žmogus, kuriuo tapau – Linbaba, – buvo tikresni ir artimesni mano prigimčiai negu visi kiti ankstesni antrieji mano aš.

– Taip, gerai, Linas tiks.

– Labai nuostabu! Aš didžiai laimingas, kad jums jis patinka, šis vardas. Ir kaip mano vardas hindi kalba reiškia „šviesos sūnus“, taip jūsų vardas, Lin, turi puikią ir laimingą prasmę.

– Tikrai? Ir ką gi Lin reiškia hindi kalba?

– Pimpalas! – džiaugsmingai paaiškino jis, tikėdamasis, kad apsidžiaugsiu ir aš.

– Oho. Tiesiog... puiku.

– Taip, puiku, neša sėkmę. Ne visai atitinka, tik skamba panašiai kaip ling, bet šis žodis tikrai reiškia „pimpalas“.

– Nustok, brolau, – priešinausi aš, vėl žengdamas. – Kaip gyventi tarp žmonių vadinantis ponu Pimpalu? Gal šaipaisi iš manęs? Taip ir įsivaizduoju: „O, sveiki, malonu susipažinti, mano vardas Pimpalas.“ Nieku gyvu. Nė kalbėti neverta. Ko gero, grįšime prie Lindsėjaus.

– Ne! Ne! Linas, iš tikrųjų sakau jums, yra puikus vardas, labai galingas, labai laimingas, didžiai laimingas! Žmonėms patiks šis vardas, kai jie jį išgirs. Palaukit, aš jums parodysiu. Noriu palikti šį butelį viskio, kurį man davėte, pas savo draugą, misterį Sandžajų. Čia, šioje parduotuvėje. Pamatysit, kaip jam patiks jūsų vardas.

31