I Labas rytas, „čmo“! – Podjom, suki! Vychodi iz vagona i strojsia!1 Ausį rėžiantis riksmas privertė atsimerkti. Čiupęs už kušetės krašto, Lukas atsisėdo ir pajuto, kaip krūtinę perveria skausmas. Įkvėpus troškaus, degtinės tvaiku persisunkusio oro, nerimas tik sustiprėjo. Iš pradžių Lukas dairėsi, stengdamasis susivokti, kur atsidūrė. Paskutiniu metu busdamas iš įkyriai persekiojančio košmaro, pirmiausia suskubdavo nužvelgti tamsoje skendinčius daiktus, miegančius žmones ir nustatyti, ar čia – šauktinių surinkimo punktas, ar jau kareivinės. Iš šviesos, krentančios pro pusiau uždengtą langą, suprato, kad yra traukinyje. Siauras pluoštas spindulių krito ant bendrakeleivio. Neryški juosta lietė vatinuku užklotą, atrodytų, gyvybės apleistą kūną, išryškindama plikai skustą galvą. – Rupūže, ar užkimš kas nors tą? – gulintis žmogus apsivertė ant nugaros ir atsiduso. – Jei dar kartą cyptelės, duosiu į snukį! – Nereikia. Keliamės! – riktelėjo Lukas. – Keliamės, vyrai, atvažiavom. Viršuje pasigirdo šnaresys ir priešais nosį sutabalavo batai. Kažkas suvaitojo: „Jėzau, Jėzau...“ Kitoje pusėje, antrame aukšte, sujudėjo sunkiai įžiūrima figūra. Neilgai trukus atsidarė durys. – Podjom, suki! Vychodi iz vagona i strojsia! – dar kartą subliuvo priešais išdygęs į Rygą juos lydintis uniformuotas asilas. Vidutinio ūgio žmogysta su tankisto „mandavoškėmis“2 atlapuose ir brendimo spuogų paliktomis duobutėmis veide nuo kelionės pradžios elgėsi įžūliai. Su pasidygėjimu žiūrėjo į lietuvius. Beprasmiška buvo ko nors klausti, nes atsakydavo vienodai: „Nežinau“ arba: „Ne mano reikalas“. Gal jo elgesys ir nebūtų taip erzinęs, jei ne po nosimi murmami žodžiai: „Fašistskije nedobitki“!3 Kliūdami vienas už kito, jie puolė ieškoti kuprinių. Radęs savąją, Lukas nėrė lauk. Iššokę į peroną, jaunuoliai susispietė į būrelį, kad apsigintų nuo šalčio. Lukui žnaibė tik