1
Megana susuko džinsus į kamuolėlį ir iš visų jėgų sviedė į kitą kambario galą. Nusivylė, kad gniužulas visai dusliai atsitrenkė į sieną ir bejėgiškai šleptelėjo ant grindų, tiesiai ant pirmiau nutėkštų trejų marškinėlių ir penkių porų kelnaičių. Ji mokėjo susikrauti daiktus ir truputį tuo didžiavosi. Kruopščiai susukdavo kelnes, tvarkingai sukišdavo kojines į batus, prausimosi priemones susipildavo į mažyčius buteliukus ir rūpestingai pasilikdavo vietos pirkiniams, kurių galbūt įsigis svetur. Bet šįkart jai velniškai nesisekė. Kokius drabužius pasiimti į kelionę su draugu – vyru, – kurio negali laikyti savo antrąja puse? Vyru, kurį kartą, labai seniai, pabučiavai būdama girta ir kurio daugiau nebenori bučiuoti? Tuo, kuris pasikvietė tave kartu aplankyti Prahą visiškai platoniškais sumetimais, nors išties yra vienišas. Vyru, su kuriuo vieninteliu per ateinančias penkias dienas praleisi daug laiko. Su kuriuo tau netgi teks dalytis lova. Kažkaip nejauku. Megana nepaisė draugų įspėjimų, kad viskas baigsis ašaromis. Po velnių, net motina buvo ją perspėjusi. „Nenoriu, kad įskaudintum tą mielą vaikiną“, – pasakė. Tokia jau buvo. Ji numojo ranka į aplinkinių nerimą ir pareiškė, jog viskas bus gerai. Olis žinojo, kad tas bučinys daugiau nebepasikartos ir kad juodu liks tik geri draugai. Ir vis tiek buvo nejauku. Ar įsidėti juodąją suknelę su gilia iškirpte? Ji Meganai puikiai tinka, be to, ji mėgsta vilkėti šį drabužį, bet gal Olis palaikytų tai ženklu, kad nori būti pastebėta? Ar kad jį gundo, pati to nenorėdama? Jeigu pasiimtų naująją nėriniuotą satino pižamą, ar jis tai priimtų už kvietimą kartu pašėlti po antklode? Be jos, Megana turi tik padėvėtą vyriškų marškinėlių ir šortų komplektą, laikomą komodoje nuo universiteto laikų. Ir vis dėlto nenori, kad Olis ją palaikytų nevala. Dar viena problema. Berankoviai marškinėliai, seniau atrodę visiškai bereikšmiai, dabar tarsi dvelkė
dviprasmybe; smarkiai prigludę džinsai staiga ėmė atsiduoti paleistuvyste, ką jau kalbėti apie jos apatinių kolekciją... Megana nenutuokė, kaip išsirinkti ką nors iš krūvos raudonų provokuojančių vėliavų, įaudrinančių pakvaišusį dėl sekso bulių. Taip ji nieko nepeš, teks eiti į nuobodžiausias Londono parduotuves ir susipirkti visą garderobą, kukliausius ir nekalčiausius drabužius, kokių tik ras. Nuostabu. Kišenėje sutirtėjo telefonas. Žinutė nuo Olio. Tikiuosi, jau susidėjai daiktus. Laukiu rytojaus. Išlenksim po pintą oro uoste 6 ryto, taip? Tu statai x
Dievaži, jis pridėjo bučkį. Prasideda. Kramtydama lūpą ji svarstė, ką atsakyti, ir galiausiai išpyškino. Seniai susidėjau, mulki. O statai TU.
Jokio bučkio, to tai jau nebus. Megana atsiduso ir trumpam apleido beviltišką daiktų krovimą. Paėmė į rankas fotoaparatą ir iškart nurimo. Jai patiko justi rankose prietaiso svorį, patyrusiais pirštais čiuopti jo paviršių, jai maloniai glostė ausį tylus prijungiamo objektyvo spragtelėjimas, o užrakto mygtuko spustelėjimas teikė tikrą palaimą. Įamžinta akimirka, visiems laikams išsaugotas prisiminimas, atvaizdas pasaulio, kokį mato ji. Niekas neteikia Meganai tiek džiaugsmo, kiek fotografija. Savaime aišku, kad tai pirmoji jos meilė. Joks vyras, jokie draugai, juolab šeima – ji net susiraukė – neprilygsta fotografijai. Fotoaparatas yra lyg Meganos kūno dalis, lyg jos oda, plaukai ar net siela, tad vien laikydama jį rankose tarp bet kaip išmėtytų niekam tinkamų drabužių ji jautėsi rami. Olis papasakojo Meganai, kad kitą semestrą dėstys savajai aštuonmečių klasei apie Prahą, ir pakvietė ją vykti kartu į kelionę per mokytojų pasirengimui skirtą savaitę. Prieš pasiryždama eiti neoficialios Olio fotografės pareigas ji nuodugniai pasidomėjo miestu, ir šis jai atrodė esąs tiesiog stebuklingas: grįstos gatvelės ir skulptūros, ir, be abejo, Vltava, tekanti per pačią miesto širdį. Be to, Prahoje gausu architektūrinių
grožybių, kai kurios jų išlikusios net nuo XIII amžiaus. Meganai net rankų gyvaplaukiai pasišiaušdavo iš nekantrumo, vos tik ji pagalvodavo apie Prahą. Buvo įsitikinusi, kad kelionė ją įkvėps, todėl pagaliau sukaupė drąsą, nustūmė šalin visas abejones ir užsisakė patalpas gegužės parodai pietiniame Temzės krante. Tai bus pirmoji rimta asmeninė paroda sostinėje; nors Kalėdos jau visai ant nosies, laiko liko pavojingai mažai, bet jai patiko taip dirbti. Kad ko nors pasiektų, Megana nusistatydavo griežtą terminą ir susidarydavo darbų sąrašą, tik taip prisiversdavo kasdien išlipti iš lovos, kad ir prasmingai praleistų laiką, ir bent ką nors nuveiktų. Telefonas dar kartą sutirtėjo. Pamaniau, gal važiuokim į oro uostą kartu? Taksi iš mano namų? x
Megana padėjo fotoaparatą ir atsiduso. Pati kalta, kad sutiko skristi tokiu siaubingai ankstyvu reisu, todėl neketino trenktis į Olio butą penktą valandą ryto ir prarasti dar daugiau miego. Jis pridėjo dar vieną bučkį. Atvažiuok pas mane, bus paprasčiau, – parašė Megana, spustelėjo „siųsti“ ir
luktelėjo, kol prie žinutės atsiras simbolis, kad toji išsiųsta. Kaip ir nujautė, Olis netruko atsakyti. OK, viršininke xx
DU BUČKIAI? Visą popietę Megana tiesiog atidėliojo būtinus reikalus. Tvirtai nusprendė, kad būtų kvaila prisipirkti nuobodžių drabužių, kurių po kelionės nebedėvės, todėl susikrovė lagaminą, paskui apsigalvojusi perkrovė iš naujo, o galiausiai ją sustabdė abejonė, ar verta pasivarginti ir nusiskusti kojas, ar ne. Kai nusiprausė, išsičiustijo, susidėjo paskutinius daiktus ir įsitaisė priešais televizorių su taure raudonojo vyno, buvo jau dešimta valanda. Jeigu Olis atsibels penktą ryto, tai verta atsigulti anksčiau, bet butelis raudonojo jau pustuštis. Kokia prasmė palikti kelis lašus, jeigu ji penkioms dienoms išvyksta? Būtų labai netaupu.
Išgirdusi durų skambutį vos neišpylė, kas buvo likę taurėje. – Velnias! – burbtelėjo ir nuskubėjo pasiimti beisbolo lazdos, laikomos laiptų viršuje. Stipriau susisiautė megztiniu. Gyveno šiaurinėje Londono dalyje ilgiau nei dešimtmetį ir nė karto nebuvo apiplėšta, užpulta ir kitaip nuskriausta, bet atsarga gėdos nedaro, ypač merginai, kuri gyvena viena. – Kas ten? – sušuko pro užrakintas duris. Vyriškas balsas už durų suprunkštė, paskui pasigirdo pažįstamas Olio balsas: – Vyras iš tavo laukinių svajonių. Megana nuleido lazdą ir vos pravėrė duris. Pro tarpelį pažvelgė į savo draugą be akinių. – Ar nemanai, kad truputį pasiankstinai? – Kaip suprasti? – Olis nuoširdžiai sutriko, o Megana pastebėjo lagaminą jam prie kojų. – Maniau, kad atvažiuosi ryte. – Ką? Vilktis visą kelią iš Patnio penktą ryto? Nė už ką. Supratau, kad kvieti atvažiuoti iš vakaro. Jis, regis, nemelavo, todėl Megana dar truputį pravėrė duris. – Miegosi ant sofos, – pasakė trokšdama neimti į galvą, kad avi pūkuotas šlepetes su šuniukais, o jos veidas be menkiausio makiažo. Olis švystelėjo lagaminą per slenkstį, ir ji leido jam pirmam užlipti laiptais. Pasakė, kad geriau užrakins duris, bet iš tikrųjų nenorėjo, kad lipdamas iš paskos jis spoksotų į jos sėdimąją. Kartą jau pastebėjo jį ten žiopsant, kaip tik tą vakarą, kai apsimovė itin prigludusius džinsus. Vis dėlto negalėjo suprasti, kuo Olį traukia jos sėdynė. Jei reikėtų apibūdinti tą kūno dalį vienu žodžiu, Megana pavadintų ją milžiniška. – Įsipilk vyno, – pasiūlė, kai abu įsitaisė antrame aukšte, ir pasigailėjo negalėsianti išlenkti antros taurės, kaip ketino. Paskui pamanė, kad artimiausiomis dienomis galės išlenkti dar ne vieną taurę ar bokalą Prahoje, garsėjančioje puikiomis aludėmis.
Lyg skaitydamas jos mintis Olis pasiūlė tostą „už pirmąją iš daugelio“, ir juodu susidaužė taurėmis. Megana pirmą kartą tą vakarą išdrįso jam nusišypsoti. Olis jai patiko dėl daugybės priežasčių: aukštaūgis vešliais rudais plaukais, kurių niekada nepamiršdavo išsitrinkti, turėjo gerą darbą, iš jo kasdien parsinešdavo aibes juokingų nutikimų, be to, savo noru nuolatos bendravo su tėvais, pasižymėjo puikiu humoro jausmu ir buvo vienas geriausių, ištikimiausių jos draugų. – Kaip manai, ar bus nejauku? Ji neketino šito klausti, bet džiaugėsi įsidrąsinusi, nes Olis tik išsišiepė ir draugiškai spustelėjo jai ranką. – Ne, – gūžtelėjo jis. – Bus smagu. Olis nusiėmė akinius, nes šie aprasojo, jam įėjus į atogrąžų karščiu alsuojančią Meganos svetainę. Radiatorius buvo seniai sugedęs, rankenėlė amžiams užstrigusi aukščiausios temperatūros padėtyje, bet ji, priešingai nei kiti nelaimėliai, drįstantys čia apsilankyti, buvo prie to pripratusi. Nusprendė, kad Olio akys yra itin gražios. Jos buvo šviesiai rudos ir išdidintos retai nusiimamų akinių storais lęšiais. Pačios Meganos akys, priešingai, buvo mažytės ir visai neįkvepiančios spalvos, sakytum, šaligatvio pilkumo. Nejučia įsėlinusi tyla užtruko tiek, kad darėsi nejauku, todėl Megana ryžosi ją užpildyti pasakojimu apie savo būsimą parodą. Pasakė, kad dar neapsisprendė dėl temos, bet tikisi, jog Praha paakins įkvėpimą. Tik nepaaiškino, kodėl ši paroda jai tokia svarbi. Palauks tinkamesnės progos tikrai išpažinčiai. – Turėtų būti puiku, – pagyrė ją Olis, tada nugurkė vyną ir papildė jųdviejų taures menku likučiu. Jis labai palaikė Meganos karjeros siekius, ir tai buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl ji puikiai jausdavosi šalia jo. – Bet per mano gimtadienį nuveiksime ką nors ypatingo, gerai? – Olis klausiamai į ją pažvelgė. – Hm... – Prieš mėnesį man suėjo trisdešimt penkeri, o iš tavęs dar nesulaukiau nė atviruko. Žinai, trisdešimt penkeri – jubiliejus, todėl reikalauju, kad pakviestum mane vakarienės ir nusivestum į prabangiausią Prahos restoraną užkirsti geriausio guliašo.
– Norėtum, – atrėžė ji ir pasvarstė, ar ištaikys akimirką vogčia dar iki skrydžio panaršyti internete apie Prahos restoranus ir užsakyti jiems staliuką. Numanė, kad tokios akimirkos nebus. – Tik kibinu tave. – Olis pėda bakstelėjo Meganos koją, ji pamatė ryškiai rožines jo kojines. – Gal dar vieną bučinį? Megana neatsilaikė ir nusivaipė. – Oli... – buvo besakanti, bet jis iškėlė ranką. – Žinau, žinau, mes tik draugai, todėl nebus jokių meilybių. Meg, aš pajuokavau, tikrai. – Ji prisimerkusi dėbtelėjo į suglumusį Olį. – Tave labai lengva sunervinti, – burbtelėjo jis ir užsivertė taurę. Staiga Meganą užplūdo prisiminimai, kaip ji pirmą kartą sėdėjo su Oliu ant savo sofos, vos kelias valandas su juo pažįstama. Tą vakarą irgi buvo prisisiurbusi vyno, bet pasisėdėjimo pabaiga išėjo visiškai kitokia nei šįkart. – Ar čia tikrai karšta, ar tik man taip atrodo? – sumurmėjo ji ir pakėlusi akis susitiko nustebusį Olio žvilgsnį. – Tu visa išraudusi, panelyte, – pasakė jis, paėmė jos taurę ir vienu mauku išgėrė vyno likutį. – Eime, laikas miegoti. Rytoj mūsų laukia ilga diena. Ji prisivertė nukėblinti prie spintelės ir suieškoti švarius užvalkalus, numetė juos ant sofos šalia jo, paskui palūkėjo koridoriuje, kol išgirdo, kaip jis nusirengęs atsigula. Dabar puikiai suprato, kad kelionė bus labai nejauki. Tačiau Megana Spenser labiau už viską mėgo išbandymus.