1
Megana susuko džinsus į kamuolėlį ir iš visų jėgų sviedė į kitą kambario galą. Nusivylė, kad gniužulas visai dusliai atsitrenkė į sieną ir bejėgiškai šleptelėjo ant grindų, tiesiai ant pirmiau nutėkštų trejų marškinėlių ir penkių porų kelnaičių. Ji mokėjo susikrauti daiktus ir truputį tuo didžiavosi. Kruopščiai susukdavo kelnes, tvarkingai sukišdavo kojines į batus, prausimosi priemones susipildavo į mažyčius buteliukus ir rūpestingai pasilikdavo vietos pirkiniams, kurių galbūt įsigis svetur. Bet šįkart jai velniškai nesisekė. Kokius drabužius pasiimti į kelionę su draugu – vyru, – kurio negali laikyti savo antrąja puse? Vyru, kurį kartą, labai seniai, pabučiavai būdama girta ir kurio daugiau nebenori bučiuoti? Tuo, kuris pasikvietė tave kartu aplankyti Prahą visiškai platoniškais sumetimais, nors išties yra vienišas. Vyru, su kuriuo vieninteliu per ateinančias penkias dienas praleisi daug laiko. Su kuriuo tau netgi teks dalytis lova. Kažkaip nejauku. Megana nepaisė draugų įspėjimų, kad viskas baigsis ašaromis. Po velnių, net motina buvo ją perspėjusi. „Nenoriu, kad įskaudintum tą mielą vaikiną“, – pasakė. Tokia jau buvo. Ji numojo ranka į aplinkinių nerimą ir pareiškė, jog viskas bus gerai. Olis žinojo, kad tas bučinys daugiau nebepasikartos ir kad juodu liks tik geri draugai. Ir vis tiek buvo nejauku. Ar įsidėti juodąją suknelę su gilia iškirpte? Ji Meganai puikiai tinka, be to, ji mėgsta vilkėti šį drabužį, bet gal Olis palaikytų tai ženklu, kad nori būti pastebėta? Ar kad jį gundo, pati to nenorėdama? Jeigu pasiimtų naująją nėriniuotą satino pižamą, ar jis tai priimtų už kvietimą kartu pašėlti po antklode? Be jos, Megana turi tik padėvėtą vyriškų marškinėlių ir šortų komplektą, laikomą komodoje nuo universiteto laikų. Ir vis dėlto nenori, kad Olis ją palaikytų nevala. Dar viena problema. Berankoviai marškinėliai, seniau atrodę visiškai bereikšmiai, dabar tarsi dvelkė