Rožės vardas by knygos.lt

Umberto Eco

kai siela pakerëta, didþiausia dorybë yra mylëti tai, kà matai (tiesa?), didþiausia laimë turëti tai, kà turi, tada gyvenimo palaimà geriame ið ðaltinio (kur tai skaièiau?), pajuntame skoná tikro gyvenimo, skirto mums amþinybëje

Roþës vardas (1980) pirmasis italø mokslininko semiotiko, meno teoretiko Umberto Eco romanas, kurio ðlovës ir populiarumo nepranoko në vienas kitas jo kûrinys. Pritrenkianti, komiðka, originali knyga ; Roþës vardas árodë, kad kartais ir tikras literatûros kûrinys gali tapti bestseleriu, kad kokybë ir komercinë sëkmë nebûtinai turi eiti skyrium , raðë kritikai pasirodþius vienam ið daugelio pakartotiniø Roþës vardo leidimø Italijoje. Romano veiksmas vyksta 1327 metais Ðiaurës Italijos kalnuose stûksanèiame vienuolyne. Prisidengæs detektyvine fabula, U. Eco átraukia skaitytojà á filosofines diskusijas, teologinius debatus, á sudëtingà XIV amþiaus gyvenimà su realiais ir iðgalvotais veikëjais. Ðios knygos skaitymo bûdø yra tiek pat kiek skaitytojø; jà galëtume vadinti moderniu atsakymynu á viduramþiø klausimus. U. Eco èia panaðus á raganiø, ilgu aristoteliðkosios tradicijos samèiu maiðantá viduramþius savo postmodernistiniame katile, o skaitytojai kvieèiami þavëtis, stebëtis, linksmintis ir ðiurpti vienu metu.

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Romanas Ið italø kalbos vertë Inga Tuliðevskaitë

V I L N I U S 2 0 12

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

UDK 850-3 Ec35

Umberto ECO IL NOME DELLA ROSA Tascabili Bompiani, 2000

2-asis pataisytas leidimas

ISBN 9986-16-201-7

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

VIENUOLYNAS K J A B D

Ligoninë Maudykla Buveinë Baþnyèia Klostras

F H M N R

Dortuaras Kapitulos salë Tvartai Arklidës Kalvë

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Be abejo, rankraðtis

Tûkstantis devyni ðimtai ðeðiasdeðimt aðtuntø metø rugpjûèio ðeðioliktàjà á rankas man pateko kaþkokio abato Valë knyga Le manuscript de Dom Adson de Melk, traduit en français d après l édition de Dom J. Mabillon (Aux Presses de l Abbaye de la Source, Paris, 1842)1. Ði knyga, sprendþiant ið negausiø istoriniø nuorodø, buvo lyg ir tikslus nuoraðas XIV amþiaus rankraðèio, kurá savo ruoþtu rado Melko vienuolyne didysis septynioliktojo amþiaus eruditas, daug nusipelnæs benediktinø ordino istorijai. Manasis atradimas (taigi jau treèias ið eilës) neleido man nuobodþiauti Prahoje, kur vieðëjau laukdamas ðirdþiai brangaus asmens. Po ðeðiø dienø tarybinë kariuomenë áþengë á tà nelaimingà miestà. Man pavyko pereiti Austrijos sienà Lince, ið kur nuvykau á Vienà, o ten pagaliau sutikau tà, kurios laukiau, ir kartu leidomës Dunojaus aukðtupio link. Sujaudintas skaièiau kraupià Adso ið Melko istorijà, kuri taip suþavëjo mane, jog kone vienu atsikvëpimu iðverèiau jà, priraðydamas keletà dideliø Papeterie Joseph Gibert firmos sàsiuviniø, kuriuose taip malonu raðyti minkðta plunksna. Tuo tarpu pasiekëme Melko apylinkes, kur ir dabar staèiame krante, ties upës vingiu, stûkso graþusis Stiftas, praëjusiais amþiais ne kartà perstatinëtas. Kaip mielasis skaitytojas, matyt, jau suprato, vienuolyno bibliotekoje neradau në pëdsako Adso rankraðèio. Dar prieð atvykstant á Zalcburgà, tà nelemtà naktá vieðbutyje Mondzë pakrantëje, mano kelionës draugija netikëtai iðiro, ir ta, su kuria keliavau, iðnyko, kartu dingo ir abato Valë knyga, bet nebuvo tai pikta valia, o 1

Le manuscript Tëvo Adso ið Melko rankraðtis, iðverstas á prancûzø kalbà remian-

tis tëvo Þ. Mabijono leidiniu (La Surs vienuolyno spaustuvë, Paryþius, 1842). (Visi paaiðkinimai, kur nëra nuorodos Aut. past., vertëjos.)

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

tik mûsø padriko ir skuboto iðsiskyrimo pasekmë. Taip að likau su keliais priraðytais sàsiuviniais rankoje ir begaline tuðtuma ðirdy. Po keleto mënesiø, atvykæs á Paryþiø, nutariau tæsti savo ieðkojimus. Ið prancûziðkoje knygoje uþtiktø pastabø man liko stebëtinai tiksli ðaltinio nuoroda: Vetera analecta, sive collectio veterum aliquot operum & opusculorum omnis generis, carminum, epistolarum, diplomaton, epitaphiorum, &, cum itinere germanico, adnotationibus aliquot disquisitionibus R. P. D. Joannis Mabillon, Presbiteri ac Monachi Ord. Sancti Benedicti e Congregatione S. Mauri. Nova Editio cui accessere Mabilonii vita & aliquot opuscula, scilicet Dissertatio de Pane Eucharistico, Azymo et Fermentato, ad Eminentiss. Cardinalem Bona. Subjungitur opusculum Eldefonsi Hispaniensis Episcopi de eodem argumento Et Eusebii Romani ad Theophilum Gallum epistola, De cultu sanctorum ignotorum, Parisiis, apud Levesque, ad Pontem S. Michaelis, MDCCXXI, cum privilegio Regis1. Netrukus San Þenevjevos bibliotekoje radau Vetera analecta, bet, didþiai mano nuostabai, ðis leidinys skyrësi dviem dalykais: pirma, leidëjas buvo Montalant, ad Ripam P. P. Augustinianorum (prope Pontem S. Michaelis), o antra, jis buvo dvejais metais vëlesnis. Nereikia në sakyti, kad ðiose analecta neaptikau jokio rankraðèio, raðyto Adso ar Adsono ið Melko, ir kad buvo tai, kaip kiekvienas gali lengvai ásitikinti, trumpø ir vidutiniðkai ilgø tekstø rinkinys, tuo tarpu Valë istorija tæsësi per kelis ðimtus puslapiø. Tuomet kreipiausi á þymius medievistus ir visø pirma á man brangø ir neuþmirðtamà Etjenà Þilsonà, taèiau paaiðkëjo, jog vienintelës Vetera analecta yra tos, kurias radau San Þenevjevoje. Kelionë á Abë de la Surs vienuolynà, stûksantá Pasi priemiestyje, ir pokalbis su 1

Vetera analecta Senieji fragmentai arba nedidelis rinkinys ávairios rûðies kûriniø bei

kûrinëliø, dainø, laiðkø, raðtø, epitafijø, kartu su kelionës per Vokietijà apraðymu, paruoðtas ir papildytas pastabomis R. P. D. Jono Mabijono, Ðv. Benedikto ordino ir ðv. Mauro bendruomenës presbiterio ir vienuolio. Naujas leidimas, á kurá áëjo Mabijono gyvenimas ir keletas kûrinëliø, tokiø kaip Samprotavimai apie Eucharistinæ Duonà, Prëskà ir Raugintà, jo Eminencijai kardinolui Bonai. Jis papildytas Ildefonso Ispano, vyskupo, darbu apie tà patá dalykà ir Euzebijaus Romieèio laiðku Teofiliui Galui Apie Neþinomøjø ðventøjø kultà, Paryþius, Levio spaustuvë, prie Ðv. Mykolo tilto, 1721, su karaliðkàja privilegija.

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

savo draugu tëvu Arnu Lanstedu átikino mane, kad ir joks abatas Valë nëra spausdinæs jokiø knygø vienuolyno spaustuvais (kuriø, beje, ten në nebuvo). Þinomas prancûzø mokslo vyrø aplaidumas teikiant bibliografines nuorodas, taèiau ðis atvejis pranoko visas racionalaus pesimizmo ribas. Pradëjau átarti, kad man bus patekusi klastotë. Nebeturëjau në Valë knygos (o nedrásau praðyti jos tà, kuri ið manæs jà buvo pagrobusi). Liko tik mano uþraðai, kuriais taip pat pradëjau abejoti. Pasitaiko tokiø stebuklingø begalinio fizinio nuovargio ir intensyvios proto veiklos akimirkø, kurios pagimdo praeityje matytø asmenø regëjimus ( en me retraçant ces détails, j en suis à me demander s ils sont réels, ou bien si je les ai rêvés )1. Kaip vëliau perskaièiau puikioje abato Bukó knygelëje, esti ir dar neparaðytø knygø regëjimø. Jei ne vienas vëlesnis ávykis, ir po ðiai dienai klausèiau save, kokia gi Adso ið Melko istorijos kilmë, taèiau 1970 metais Buenos Airëse, smalsaudamas maþyèio senø knygø knygynëlio Korientëje, netoli garsiosios Patio del Tango, lentynose uþtikau ispaniðkà Milo Temesvaro knygelës Apie pavyzdþius ðachmatø þaidime vertimà. Jau turëjau progà cituoti jà (ið antrø lûpø) savo knygoje Apokaliptikai integruotieji, kalbëdamas apie vëlesná jo darbà Apokalipsës pardavëjai. Tame dabar jau neprieinamo gruziniðko originalo (Tbilisis, 1934) vertime, didþiai savo nuostabai, radau ilgø Adso rankraðèio citatø, tik ðá kartà ðaltinis buvo ne Valë ir ne Mabijonas, o tëvas Anastazijus Kircheris (taèiau kuri jo knyga?). Vienas mokslo vyras, kurio vardo èia, manau, neverta minëti, vëliau tikino mane (cituodamas knygas ið atminties), jog garsusis jëzuitas niekad nëra kalbëjæs apie joká Adsà ið Melko. Bet Temesvaro knyga gulëjo man prieð akis, o joje apraðyti epizodai visiðkai sutapo su Valë iðversto rankraðèio epizodais (ypaè neleido abejoti labirinto apraðymas). Kad ir kà bûtø vëliau apie tai raðæs Benjaminas Plaèidas2, abatas Valë tikrai gyveno, kaip tikrai gyveno ir Adsas ið Melko. Manau, kad Adso prisiminimai teisingai atspindi jo apraðomus ávykius, nors juos ir gaubia daugelio paslapèiø ðydas, pradedant paèiu autoriumi, 1

en me retraçant prisimindamas tas smulkmenas, klausiu savæs, ar jos yra tikros,

o gal að jas sapnavau. 2

La Repubblica. 1977 rugsëjo 22. (Aut. past.)

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

o baigiant vienuolyno vieta, Adso rûpestingai nutylima, todël galima tik spëti, jog tai kaþkur tarp Pompozos ir Konko vienuolynø, matyt, ties Apeninø kalnagûbriu, tarp Pjemonto, Ligûrijos ir Prancûzijos (kitaip tariant, tarp Lerièio ir Turbijos). O dël laiko, kada vyko apraðytieji ávykiai, galiu pasakyti tai buvo 1327 metø lapkrièio pabaiga, taèiau neþinia, kada paraðyta pati knyga. Bet turëdami omeny, kad dvideðimt septintaisiais Adsas tebuvo novicijus, o raðydamas jau artëjo prie mirties slenksèio, galime spëti, jog rankraðtis baigtas paskutiniame keturioliktojo amþiaus deðimtmetyje ar dvideðimtmetyje. Gerai pasvarsèius, nedaug turëjau svariø sumetimø spausdinti ðá miglotos neogotiðkos prancûziðkos lotyniðko kûrinio, kurá vokietis vienuolis paraðë lotyniðkai keturioliktojo amþiaus pabaigoje, versijos septynioliktojo amþiaus atspaudo italiðkàjá vertimà. Pirmiausia, koká stiliø reikëtø pasirinkti? Pagundà sekti to meto italiðkais pavyzdþiais atmeèiau kaip visai nepagrástà: ne vien todël, kad Adsas raðë lotyniðkai, bet ir dël to, jog, kaip paaiðkëjo ið teksto, jo kultûra (ar vienuolyno kultûra, neabejotinai já veikusi) buvo daug senesnë, susiklosèiusi ið ðimtmeèiais kaupto paþinimo ir stilistiniø áproèiø, susijusi su ankstyvøjø viduramþiø lotynø kalbos tradicija. Adsas galvojo ir raðë kaip vienuolis, nejautrus plintanèiai liaudies ðnekai, prisiriðæs prie bibliotekoje, apie kurià raðo, skaitytø knygø, suformuotas patristiniø ir scholastiniø raðtø, o jo istorija (atmetus minimas XIV amþiaus realijas, kurias, beje, jis pateikia su tûkstanèiu iðlygø ir visada ið nuogirdø) galëjo bûti paraðyta, kaip rodo kalba ir moksliðkos citatos, ir XII ar XIII amþiuje. Kita vertus, nëra abejoniø, kad, versdamas á savo neogotiðkà prancûzø kalbà Adso lotyniðkà tekstà, Valë nebuvo itin tikslus, ir ne vien stiliaus poþiûriu. Sakykim, knygos veikëjai, kalbëdami apie gydomàsias augalø savybes, neabejotinai turi galvoje tà Albertui Didþiajam priskiriamà paslapèiø knygà, kuri ilgainiui nemaþai taisyta. Adsas, be abejo, jà gerai iðstudijavæs, bet taip pat akivaizdu, jog jo cituojamos iðtraukos primena Paracelso formuluotes arba, neginèijamai, Tiudorø1 laikø intarpus. O kaip suþinojau vëliau, Valë perraðant (?) Adso rankraðtá, Paryþiuje buvo papli1

Liber aggregationis seu liber secretorum Alberti Magni, Londinium, juxta pontem gui

vulgariter dicitur Flete brigge, MccccLxxxv. (Aut. past.)

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

tæ aðtuonioliktojo amþiaus Didþiojo Alberto ir Maþojo Alberto1 leidimai, tais laikais jau nepataisomai iðkreipti. Taèiau kas laiduos, jog tekstuose, cituojamuose Adso ar vienuoliø, kuriø kalbas jis persako, tarp ávairiø glosø, scholijø ir papildymø nëra ásipynusiø taip pat ir anotacijø, kurios buvo visos vëlesnës kultûros pamatas? Pagaliau kà turëjau daryti su tomis lotyniðkomis iðtraukomis, kuriø Valë nevertë, matyt, norëdamas iðsaugoti to meto dvasià? Neturëjau kitø prieþasèiø palikti jas nepaliestas, kaip tik norà, gal klaidingà, likti iðtikimas savo ðaltiniui Pertekliø iðverèiau, dalis vis dëlto liko. Ir bijau, kad bûsiu pasielgæs kaip prasti romanistai, kurie, pristatydami veikëjà prancûzà, verèia já sakyti parbleu! 2 ir la femme, ah! la femme! 3 Taigi esu draskomas abejoniø. Në neþinau, kodël, sukaupæs visà dràsà, nusprendþiau paskelbti tekstà taip, lyg bûtø jis autentiðkas Adso ið Melko rankraðtis. Vadinkim tai meilës mostu. Arba bûdu iðsivaduoti ið begaliniø ásisenëjusiø ákyriø minèiø. Raðiau nepaisydamas nûdienos. Tuomet, kai mano rankose atsidûrë abato Valë knyga, vyravo nuomonë, jog raðyti galima tik nuolat galvojant apie dabartá ir tik tam, kad pakeistum pasaulá. Ðiandien, daugiau kaip po deðimties metø, raðytojas (kuriam gràþinta derama pagarba) dþiûgauja, nes gali raðyti tiesiog ið meilës raðtui. Ir todël dabar jauèiuosi galás papasakoti Adso ið Melko istorijà vien ið pasimëgavimo, o tai, kad ji tokia tolima mums (ðiandien, kai atbudæs protas iðvaikë visas sapnø pagimdytas pabaisas), tokia atsijusi nuo mûsø laikø, tokia svetima mûsø viltims ir ásitikinimams, mane dràsina ir ramina. Nes tai yra knygø, o ne varganos kasdienybës istorija, ir, skaitydami jà, galime tarti kartu su didþiuoju imitatoriumi ið Kempio: In omnibus requiem quaesivi, et nusquam inveni nisi in angulo cum libro 4. 1980 m. sausio 5 d. 1

Les admirables secrets d Albert le Grand, A Lyon, Chez les Héritiers Beringos, Fratres,

à l Enseigne d Agrippa, MDCCLXXV; Secrets merveilleux de la Magie Naturelle et Cabalistique du Petit Albert, A Lyon, ibidem, MDCCXXIX. (Aut. past.) 2

Po velniø!

Moterys, ak, tos moterys!

In omnibus requiem Visur ieðkojau ramybës ir niekur jos neradau, tik kamputyje,

su knyga.

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Pastaba

Adso rankraðtis suskirstytas á septynias dienas, o kiekviena diena á tarpsnius, atitinkanèius liturgines valandas. Paantraðtës, paraðytos treèiuoju asmeniu, matyt, pridurtos abato Valë. Bet kadangi jos padeda skaitytojui gaudytis knygoje, o tas paprotys nëra svetimas anø laikø literatûrai, raðytai liaudies kalba, nutariau jas palikti. Mane kiek sutrikdë Adso nuorodos apie kanonines valandas ne tik dël jø kitimo priklausomai nuo vietos ir metø laiko, bet ir todël, kad XIV amþiuje ðv. Benedikto reguloje nustatytø nuorodø, matyt, nebuvo grieþtai laikytasi. Kad skaitytojas nors apytikriai galëtø orientuotis, siûlyèiau ið dalies remtis tekstu, o ið dalies, sulyginus pirminæ regulà su vienuoliø gyvenimo apraðymu Eduardo Ðnaiderio knygoje Benediktinø valandos (Paryþius, Grasset, 1925), laikytis tokio paros padalijimo: Auðrinë Rytmetinë

Jà Adsas kartais vadina ir senuoju vardu Vigilija. Tarp 2.30 ir 3.00 nakties. (Ið senesnës tradicijos vadinta Matutinumu.) Tarp 5.00 ir 6.00 ryto,

Pirmoji Treèioji Ðeðtoji

baigiasi dienai auðtant. Apie 7.30, prieð pat auðrà. Apie 9.00. Pusiaudienis (vienuolyne, kurio vienuoliai nedirba laukuose, þiemà

Devintoji Miðparai Naktinë

yra taip pat ir valgymo metas). Tarp 2.00 ir 3.00 po pietø. Apie 4.30, prieð saulëlydá (regula prisako vakarieniauti iki sutemstant). Apie 6.00 (apie 7.00 vienuoliai eina ilsëtis).

Taip skirstant atsiþvelgta á tai, kad Ðiaurës Italijoje lapkrièio pabaigoje saulë teka apie 7.30 ir leidþiasi apie 4.40 po pietø.

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Prologas

Pradþioje buvo Þodis. Tas Þodis buvo pas Dievà, ir Þodis buvo Dievas. Jis pradþioje buvo pas Dievà, ir kiekvieno doro vienuolio pareiga yra kiekvienà dienà giesmëse nuolankiai ðlovinti tà vienintelá nekintantá dalykà, kurio amþinos tiesos negalima nuginèyti. Bet videmus nunc per speculum et in aenigmate1, ir tiesa, prieð visa atsiverdama mûsø akims, apsireiðkia dalimis (deja, tokiomis miglotomis) pasaulio paklydime, todël privalome kantriai ieðkoti tikrøjø jos þenklø net ir ten, kur ðie rodosi tamsûs ir tarytum pakiðti vien pikto siekianèios valios. Artëdamas prie savo nuodëmingo gyvenimo saulëlydþio, praþilæs ir susenæs kaip pasaulis, laukiu tos akimirkos, kada galësiu iðnykti dieviðkoje bedugnëje, tylioje ir tyroje, kur susilieèiau su tykia angeliðkos iðminties ðviesa, o dabar, savo apsunkusio ligoto kûno laikomas ðitoje man brangaus Melko vienuolyno celëje, rengiuosi palikti ðiame pergamente liudijimà tø ástabiø ir ðiurpiø ávykiø, kuriuos man teko patirti jaunystëje, pakartodamas verbatim2 viskà, kà maèiau ir girdëjau, nedrásdamas teisti, tik norëdamas palikti ateisiantiems (jei jø neaplenks Antikristas) þenklus þenklø, kurie padëtø kurti atpaþinimo maldà. Vieðpaties malone tapau tiesioginiu liudytoju to, kas ávyko vienuolyne, kurio net vardà verta ir dievobaiminga èia nutylëti, baigiantis 1327 Vieðpaties metams, kai imperatorius Liudvikas iðvyko á Italijà, kad gràþintø Ðventosios Romos imperijos didybæ, Aukðèiausiojo valia ir gëdai to niekingo uzurpatoriaus, simonieèio ir eretiko, Avinjone uþtraukusio neðlovæ ðventam apaðtalo vardui (kalbu apie nuodëmingos sielos Þakà ið Kaoro, kurá bedieviai godojo kaip Jonà XXII). 1

videmus nunc matome dabar atspindyje ir máslëje

verbatim paþodþiui

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Kad aiðkesni taptø tie ávykiai, á kuriø sûkurá likimo buvau pastûmëtas, gal derëtø priminti, kas dëjosi tuo amþiaus tarpu, kaip supratau tai gyvendamas tuo metu ir kaip matau tai dabar, remdamasis vëliau girdëtais pasakojimais, jei tik mano atmintis dar pajëgs iðnarplioti tiekos gausiø ir painiø nutikimø gijas. Jau pirmaisiais ðio amþiaus metais popieþius Klemensas V perkëlë apaðtaliðkàjá sostà á Avinjonà, palikdamas Romà vietos ponø ambicijø grobiu; pamaþu ðvenèiausias krikðèionybës miestas virto cirku ar vieðnamiu, draskomas kovø tarp jo galingøjø; pasivadinæs respublika, jis ja netapo, tik atsivërë ginkluotoms gaujoms, smurtui ir plëðikavimui. Nepavaldûs pasaulietinei jurisdikcijai dvasininkai vedë piktadariø bûrius ir plëðë su kardu rankoje, piktnaudþiavo savo padëtimi ir vertësi niekinga prekyba. Kaip galëjo Caput Mundi vël netapti, ir teisëtai, geidþiama tø, kurie troðko vainikuotis Ðventosios Romos imperijos karûna ir gràþinti didybæ þemiðkosios valdþios, kadaise jau priklausiusios cezariams? Taigi 1314 metais penki vokieèiø kunigaikðèiai Frankfurte aukðèiausiàja imperijos galva iðrinko Liudvikà Bavarà. Taèiau tà paèià dienà kitame Maino krante Reino grafas palatinas ir Kelno arkivyskupas á tà paèià garbingà vietà iðrinko Frydrichà Austrà. Du imperatoriai viename soste ir vienas popieþius dviejuose: padëtis iðties didþiulës painiavos ðaltinis Po dvejø metø Avinjone iðrinktas naujas popieþius, septyniasdeðimt dvejø metø senis Þakas ið Kaoro, pasivadinæs Jonu XXII, ir teapsaugo dangus, jei dar kada kuris nors popieþius prisiimtø ðá vardà, dabar toká nekenèiamà dorøjø. Prancûzas, iðtikimas Prancûzijos karaliui (to palaido kraðto þmonëms rûpi tik jø reikalai, ir jie nepajëgûs þvelgti á visà pasaulá kaip á savo dvasios gimtinæ), jis rëmë Pilypà Graþøjá kovoje su tamplieriais, kuriuos karalius buvo apkaltinæs (manau, neteisingai) gëdingiausiomis nuodëmëmis, kad to atsimetëlio nuo baþnyèios padedamas galëtø uþgrobti jø turtus. Tuo pat metu á ðitas intrigas ásipainiojo ir Robertas Neapolietis, kuris, trokðdamas iðsaugoti savo valdþià Italijos pusiasalyje, átikino popieþiø nepripaþinti në vieno ið dviejø vokieèiø imperatoriø ir taip paliko visos baþnytinës valstybës vyriausiuoju kondotjeru.

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

1322 metais Liudvikas Bavaras nugalëjo savo varþovà Frydrichà. Vieno imperatoriaus pabûgæs dar labiau nei dviejø, Jonas ekskomunikavo nugalëtojà, o ðis savo ruoþtu paskelbë popieþiø esant eretikà. Reikia pasakyti, jog tais pat metais Perudþioje rinkosi broliø pranciðkonø kapitula, ir jø generolas Mykolas Èezenietis, paklusdamas primygtiniams spiritualø praðymams (apie juos dar turësiu progà kalbëti), paskelbë Kristaus neturtà tikëjimo tiesa: jei jis su savo apaðtalais kà ir turëjæs, tai tik kaip usus facti1. Toks vertas teiginys, turëjæs iðsaugoti ordino dorà ir tyrumà, nepatiko popieþiui, matyt, áþvelgusiam jame grësmæ savo këslams, kuriuos jis, kaip baþnyèios galva, puoselëjo: atimti imperijai teisæ rinkti vyskupus, ðventajam sostui laiduojant teisæ karûnuoti imperatoriø. Vadovaudamasis tais ir dar kitais sumetimais, 1323 metais Jonas XXII savo dekretalija Cum inter nonnullos pasmerkë pranciðkonø teiginius. Manau, kaip tik tuomet Liudvikas paþvelgë á popieþiaus prieðininkais tapusius pranciðkonus kaip á savo galingus sàjungininkus. Teigdami Kristaus neturtà, jie savaip rëmë imperijos teologø, bûtent Marsilijaus Paduvieèio ir Jono Jandunieèio, idëjas. Ir pagaliau, likus keletui mënesiø iki mano toliau apraðomø ávykiø, Liudvikas, susitaikæs su nugalëtuoju Frydrichu, atvyko á Italijà, buvo karûnuotas Milane, susikirto su Viskonèiais, kurie galø gale priëmë já palankiai, apgulë Pizà, savo vietininku paskyrë Kastruèá, Lukos ir Pistojos kunigaikðtá (manau, kad èia jis klydo, nes man neteko paþinti kito tokio þiauraus þmogaus, gal tik Uguèionæ ið Fadþiuolos), ir susiruoðë vykti á Romà, pakviestas vietos pono Ðara Kolonos. Tokie tad dëjosi dalykai, kai að, jau Melko benediktinø vienuolyno novicijus, buvau iðplëðtas ið ramaus vienuolyno gyvenimo valia savo tëvo, kuris kovësi Liudviko palydoje ir nebuvo prasèiausias tarp jo baronø, kad greta jo galëèiau paþinti Italijos groþybes ir dalyvauti Romoje imperatoriaus karûnavimo ceremonijoje. Bet Pizos apgultis privertë já atsidëti karo reikalams, o að, tuo pasinaudojæs, kiek ið dyko buvimo, o kiek norëdamas paþinti ðalá, klajojau po Toskanos miestus, 1

usus facti vartojimo galià

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

taèiau toks laisvas gyvenimas, tëvø nuomone, visai netiko jaunuoliui, paðauktam kontempliatyviam gyvenimui. Paklausæ man prielankaus Marsilijaus patarimo, jie nutarë patikëti mane globai vienuolio pranciðkono, mokslo vyro, brolio Viljamo ið Baskervilio, kaip tik pasirengusio misijai, kurios kelias vedë per garsius miestus ir senus vienuolynus. Taip að tapau Viljamo raðtininku ir mokiniu, ko niekada nesigailëjau, nes kartu su juo galëjau liudyti ávykius, kuriø apraðymà verta palikti ateisiantiems po manæs. Tà ðiuo ir darau. Tada dar neþinojau, ko siekia brolis Viljamas, tiesà sakant, në dabar to neþinau, tik spëju, kad to neþinojo në jis pats, vedamas vienintelio troðkimo paþinti tiesà ir nuolat já kankinusio átarimo, jog tiesa ne tokia, kokia tà akimirkà atsiskleidþia jo akims. Matyt, anuomet pasaulietiðki rûpesèiai atitraukë já nuo mëgstamø studijø. Viljamo misija per visà mûsø kelionæ man taip ir nepaaiðkëjo, tiesà sakant, jis niekada man apie jà nekalbëjo. Ir tik ið jo pokalbiø su pakeliui aplankytø vienuolynø abatais nuotrupø galëjau bent kiek numanyti jam patikëtà uþduotá. Bet apie jà vëliau. Keliavome á ðiauræ ne tiesiai, o vingiuodami nuo vieno vienuolyno prie kito ir trumpai juose apsistodami. Todël atsitikdavo, kad krypome á vakarus, kai mûsø kelionës tikslas likdavo rytuose, vingiuodami iðilgai kalnagûbrio, nuo Pizos nusidriekusio Ðv. Jokûbo perëjos link, sustodami tai ðen, tai ten apylinkëse, kuriø nenorëèiau tiksliau apibrëþti dël vëliau ten ávykusiø ðiurpiø dalykø, bet jø valdovai buvo iðtikimi imperatoriui ir jose mûsø ordino abatai vieningai prieðinosi popieþiui, eretikui ir ðventvagiui. Kupina nuotykiø kelionë truko dvi savaites, ir turëjau gana progø paþinti (deja, manau, niekada iki galo) savo naujàjá mokytojà. Ðiuose lapuose nerasite þmoniø iðvaizdos apraðymø nebent jø veido iðraiðka ar mostas taptø nebyliais, bet labai iðkalbingais kalbos þenklais, mat, kaip sako Boecijus, niekas nekinta taip greit kaip iðorë, kuri vysta ir mainosi tarsi laukø gëlë artëjant rudeniui, ir kokia prasmë ðiandien sakyti, kad abato Abonës þvilgsnis buvo rûstus, o skruostai blyðkûs, jei jø kûnai dabar tëra mirtino dulkiø pilkumo (ir tik jø sielos, Dievo valia, ðvieèia niekuomet negæstanèia ðviesa). Taèiau

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Viljamà norëèiau apraðyti kartà ir visiems laikams, nes mane þavëjo net patys paprasèiausi jo bruoþai: jaunuoliui bûdinga prisiriðti prie vyresnio ir iðmintingesnio vyro ne tik dël jo kerinèiø kalbø ir proto áþvalgos, bet ir dël jo iðorës, kuri tampa brangi lyg tëvo. Jis tiria jo mostus, pykèio apraiðkas, gaudo jo ðypsenas ir joks goslumo ðeðëlis netemdo ðios (galbût vienintelës tyros) kûniðkos meilës. Kadaise þmonës buvo graþûs ir dideli (nûnai jie tik vaikai ir nykðtukai), bet tai tik vienas ið senstanèio pasaulio negalios poþymiø. Jauni nebetrokðta þiniø, mokslas nyksta, pasaulis apsivertë aukðtyn kojom, aklieji veda akluosius staèiai á bedugnes, paukðèiai palieka lizdus dar neiðmokæ skraidyti, asilas skambina lyra, o buliai ðoka, Marijai nebemielas kontempliatyvusis, o Mortai veiklusis gyvenimas, Lëja bergþdþia, Rachelës þvilgsnis geidulingas, Katonas lankosi vieðnamiuose, Lukrecijus virsta moterim. Visa iðklydo ið kelio, ir tebûnie pagarbintas Vieðpats, kad anuomet mokytojas man ákvëpë norà mokytis ir tà tiesaus kelio jausmà, iðliekantá net keliui svaiginamai vingiuojant. Taigi brolio Viljamo iðvaizda bûtø patraukusi net ir labiausiai iðsiblaðkiusio stebëtojo þvilgsná. Jis buvo aukðtesnis uþ vidutinio ûgio vyrà ir toks liesas, kad atrodë dar aukðtesnis. Jo þvilgsnis vërë kiaurai; plona, kiek gunktelëjusi nosis teikë veidui sargybinio budrumo, iðskyrus tas vangumo minutes, kurias apsakysiu vëliau. Taip pat ir smakras rodë já esant stiprios valios, nors pailgame strazdanotame veide koká daþnai turi gimusieji tarp Hibernijos ir Nortumbrijos neretai atsispindëjo neryþtingumas ir nepasitikëjimas. Laikui bëgant supratau, jog tai, kà maniau esant nepasitikëjimu, buvo tik smalsumas, bet ið pradþiø nedaug þinojau apie ðià dorybæ ir laikiau jà geidulingos sielos aistra, nes racionali siela, maniau, privalo jà atstumti ir misti tik tiesa, kuri (maniau) atpaþástama ið pirmo þvilgsnio. Mano, berniuko, dëmesá pirmiausia patraukë ið jo ausø kyðantys gelsvø plaukø kuokðtai ir tankûs ðviesûs antakiai. Jis, matyt, jau turëjo penkiasdeðimt pavasariø, taigi buvo jau senas, bet jo nepailstantis kûnas judëjo taip vikriai, kaip daþnai nejudëdavo në manasis. Energija, uþplûstanti já veiklos minutëmis, atrodë neiðsenkanti. Bet kartais jo

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

dvasia lyg vëþys atatupsta atsitraukdavo á savo urvà, ir matydavau já iðtisas valandas tysantá celëje ant gulto, sustingusiu veidu, iðtariantá vos porà vienskiemeniø þodþiø. Jo þvilgsnis tuomet bûdavo beprasmis ir tuðèias, ir galëjau átarti, kad já bus uþvaldþiusi kaþkokia regëjimus sukelianti þolë, taèiau akivaizdþiai santûrus jo gyvenimo bûdas privertë mane atsisakyti ðios minties. Nors neslëpsiu, kelionës metu jis neretai stabtelëdavo pievos pakraðtyje ar pamiðkëje, kad paskabytø kaþin kokios þolës (manau, kaskart tos paèios), kurià kramtydavo labai susikaupæs. Visada turëjo jos su savim ir vartodavo didþiausios átampos minutëmis (tokiomis daþnomis mums vieðint vienuolyne!). Kartà, kai paklausiau, kokia tai þolë, ðypsodamas atsakë, kad ir bedieviai gali kai ko iðmokyti dorà krikðèioná, bet papraðius jos paragauti, atðovë, kad þolës, kaip ir kalbos, yra paidikoi, ephebikoi, gynaikeioi1 ir taip toliau, todël tai, kas tinka senam pranciðkonui, visai netinka jaunam benediktinui. Mûsø bendrai leidþiamas laikas nebuvo tvarkingas: vienuolyne daþnai budëdavom naktá, o dienà pavargæ krisdavom miegoti, ne á visas ðventas pamaldas pajëgdami nueiti. Taèiau kelionëje Viljamas retai neguldavo miegoti po Naktinës, o jo poreikiai buvo labai menki. Kartais jis visà dienà vaikðtinëdavo po vienuolyno sodà tyrinëdamas augalus, tarsi ðie bûtø chrizoprazai ar smaragdai, o kità kartà maèiau já vienuolyno lobyne apþiûrinëjant dëþutæ, nusagstytà smaragdais ir chrizoprazais, lyg toji bûtø durnaropës krûmas. Arba vël didþiojoje bibliotekos salëje jis visà dienà, atrodytø, vien savo malonumui, sklaidydavo rankraðèiø lapus (kai aplink lyg lapai krito kraupiai nuþudytø vienuoliø kûnai). Kartà uþtikau já vaikðtinëjant po sodà be jokio aiðkaus tikslo, lyg nebûtø atsakingas prieð Dievà uþ kiekvienà savo gyvenimo valandà. Melko vienuolyne mane mokë kitaip skirstyti savo laikà, tà jam ir pasakiau. O jis atkirto, kad visatos groþis slypi ne tik ávairoviø vienovëje, bet ir vienovës ávairovëje. Toká atsakymà tegalëjo padiktuoti, kaip man atrodë, tik nemokðiðka empirika, bet vëliau patyriau, kad jo kraðto þmonës daþnai linkæ apibrëþti dalykus taip, tarytum apðvieèianti proto galia neturëtø jokios svarbos. 1

paidikoi, ephebikoi, gynaikeioi (gr.) skirtos vaikams, jaunuoliams ir moterims

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Mums gyvenant vienuolyne, nuo Viljamo delnø ir pirðtø nenykdavo knygø dulkiø ir dar neiðdþiûvusiø miniatiûrø aukso pëdsakai, taip pat gelsvø miðiniø, kuriuos jis liesdavo Severino ligoninëje, þymës. Atrodë, màstyti jis temoka rankomis, o tai, kaip anuomet galvojau, dera tik mechanikui (mane mokë, jog mechanikas tai moechus1, iðduodàs intelektualøjá gyvenimà, su kuriuo turëjo bûti susijæs tyriausia sàjunga); taèiau ir tada, kai jo rankos liesdavo trapiausius dalykus rankraðèius su dar drëgnomis miniatiûromis ar laiko sugrauþtais lapais, biriais lyg prëski paplotëliai, tas prisilietimas man atrodë toks pat nepaprastai ðvelnus kaip ir tas, kai lytëdavo savo maðinas. Reikia pridurti, jog tas keistas vyras kelionmaiðyje neðiojosi anksèiau man neregëtus prietaisus, kuriuos pats vadino savo nuostabiomis maðinomis. Maðinos, sakydavo jis, tai gamtà mëgdþiojantys meno kûriniai, atkuriantys ne jos formas, o veiklà. Taip jis man iðaiðkino laikrodþio, astroliabijos, magneto stebuklus. Tiesa, ið pradþiø bijojau, jog tai kaþkokie kerai, ir, kai jis giedromis naktimis su keistu trikampiu rankose susiruoðdavo stebëti þvaigþdþiø, apsimesdavau miegantis. Italijoje, o ir mano kraðte, paþinti pranciðkonai buvo paprasti, daþnai neraðtingi þmonës, ir að stebëjausi Viljamo iðmintimi. Jis ðypsodamasis atsakë, kad jo salø pranciðkonai drëbti ið visai kito molio: Mano garbusis mokytojas Rodþeris Bekonas skelbë, kad ateis diena, kai dieviðkojo plano skraistë apgaubs ir mechanikà, kuri yra ðventa gamtos magija. Ir vienà dienà gamtos jëgos padës sukurti navigacijos prietaisus, su kuriais laivai plaukios unico homine regente2 ir bus daug greitesni uþ varomus vëjo ar irklø, ir bus veþimai, ut sine animali moveantur cum impetu inaestimabili, et instrumenta volandi et homo sedens in medio instrumenti revolvens aliquod ingenium per quod alae artificialiter compositae aerem verberent, ad modum avis volantis3. Ir ma1

moechus paleistuvis

unico homine regente vieno þmogaus valdomi

ut sine animali be gyvuliø, nepaprasto greièio ir bus skraidymo aparatai, kuriø

viduje sëdës þmogus ir sumaniai privers dirbtinius sparnus plasnoti, kaip tai daro skrisdami paukðèiai

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

þyèiai prietaisai, pakeliantys begalinius svorius, ir ratai, kuriais bus galima keliauti jûros dugnu. Kai paklausiau, kur tos maðinos, jis atsakë, jog vienos jø jau buvo sukurtos senovëje, o kai kurios mûsø laikais: Iðskyrus skraidyklæ, kurios neteko matyti, ir neþinau në vieno jà maèiusio, betgi paþástu mokslo vyrà, kuris jà sugalvojo. Galima statyti tiltus, sujungianèius krantus be jokiø atramø, ir galimos dar kitos negirdëtos maðinos. Todël nereikia liûdëti, jei jø kol kas nëra, nes tai nereiðkia, kad jø nebus ateityje. Sakau tau, tokia Dievo valia, kad jos bûtø sukurtos, ir jos tikrai jau uþgimusios Jo galvoje, nors mano draugas ið Okamo ir neigia toká idëjø egzistavimà, bet ne todël, kad galëtume aprëpti Dievo mintis, o dël to, kad negalime jø apriboti . Nebuvo tai vienintelis prieðtaringas teiginys, kurá girdëjau já sakant; net ir dabar, kai esu senas ir daug iðmintingesnis, nei buvau tuomet, vis dar nesuprantu, kaip jis galëjo tikëti savo draugu ið Okamo ir kartu remtis Bekono mintimis, kà paprastai darydavo. Tiesa tad, kad niûrûs yra ðie laikai, jei net protingiausio vyro mintys tokios prieðtaringos. Taigi mano pasakojimas apie brolá Viljamà padrikas ir miglotas, tarsi vël iðgyvenèiau tai, kà patyriau bûdamas greta jo. O koks jis buvo ir kà nuveikë, tu, mano brangus skaitytojau, gal geriau suprasi ið jo darbø tomis vienuolyne prabëgusiomis dienomis. Tiesa, negaliu paþadëti tobulo vaizdo, o tik sàraðà ávykiø, taèiau kokiø ástabiø ir siaubingø. Taip kasdien vis geriau paþindamas savo mokytojà ir ilgas kelionës valandas leisdamas nesibaigianèiuose pokalbiuose, kuriuos, progai pasitaikius, pamaþël atpasakosiu, kartu su juo pasiekiau papëdæ kalno, kurio virðûnëje stûksojo vienuolynas. Metas tad ir mano pasakojimui prie jo priartëti, ir tenesudreba ranka, apraðanti tai, kas ávyko vëliau.

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Pirma diena

PIRMOJI Atvykstama prie vienuolyno sienø ir Viljamas rodo savo nepaprastà áþvalgumà

Buvo graþus lapkrièio pabaigos rytas. Naktá snigo, bet baltas gaivus patalas uþklojo þemæ ne storiau kaip per tris pirðtus. Dar tamsoje, tuoj po Rytmetinës, iðklausëme pamaldas slënio kaimelio baþnyèioje, o brëkðtant patraukëme kalnø link. Mums kopiant kalnà apvijusiu staèiu taku, pamaèiau vienuolyno mûrus. Mane apstulbino ne já juosianti siena, panaði á daugelá kitø, aptinkamø visame krikðèioniðkame pasaulyje, o didþiulis statinys, kurá vëliau suþinojau esant Buveine. Jis buvo aðtuonkampis, taèiau ið tolo atrodë keturkampis (tobula Dievo Miesto tvirtybës ir neprieinamumo iðraiðka), pietinë jo siena stovëjo plokðtikalnëje, kaip ir visas vienuolynas, o ðiaurinë atrodë iðaugusi tiesiog ið staèiø kalno ðlaitø. Þvelgiant ið apaèios, kartais atrodë, jog á dangø kyla vientisa uola, vienos spalvos ir medþiagos, kuri, pasiekusi jai skirtà aukðtá, staiga virsta donþonu ir bokðtu (darbas milþinø, artimai sugyvenusiø ir su þeme, ir su dangum). Trys langø eilës bylojo apie triaukðtá vertikalø pastato ritmà, ir tai, kas buvo fiziðkas þemës kvadratas, virto dvasiðku dangaus trikampiu. Priartëjæs galëjai matyti, jog kiekviename kvadrato kampe ðliejasi po septynkampá bokðtà, kurio penkios sienos ið septyniø iðsiðovusios iðorën taip keturios ið aðtuoniø didþiojo aðtuonkampio sienø davë pradþià keturiems maþiesiems septynkampiams, ið lauko atrodþiusiems lyg penkiakampiai. Ir nerastum þmogaus, kuris èia neáþvelgtø

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

nuostabios santarvës tiekos ðventø skaièiø, kuriø kiekviename slypi subtiliausia dvasinë prasmë. Aðtuoni kiekvieno keturkampio tobulybës skaièius, keturi Evangelijø skaièius, penki pasaulio juostø skaièius, septyni Ðventosios Dvasios dovanø skaièius. Savo dydþiu ir forma Buveinë priminë vëliau Italijos pusiasalio pietuose matytas Ursino bei Dal Montës pilis ir tik dël to, kad buvo taip sunkiai pasiekiama, ji atrodë uþ jas baugesnë, ðiurpindama pamaþu prie jos artëjanèius keleivius. Laimë, buvo nepaprastai vaiskus þiemos rytas, ir tàkart ji stojo prieð mane visai kitokia, nei bûtø atrodþiusi audringà dienà. Nors negalëèiau pasakyti, kad bûtø këlusi dþiugias mintis. Veikiau þadino baimæ ir neapèiuopiamà nerimà. Dievas mato, jog nebuvo tai mano dar nesubrendusios sielos regëjimai ir að teisingai perskaièiau pranaðiðkus þenklus, iðkaltus akmenyse tà dienà, kai juos palietë milþinø rankos, dar iki suklaidintai vienuoliø valiai iðdrásus jiems patikëti Dievo þodá. Mûsø mulams kopiant paskutiniuoju kalnø kelio vingiu, toje vietoje, kur nuo jo atsiðakojo du takai, mano mokytojas stabtelëjo, paþvelgë á atðakas, þemyn á kelià ir virð jo, ten, kur amþinai þaliuojanèiø puðø ðakos buvo susipynusios á sniegu praþilusá stogà. Turtingas vienuolynas, iðtarë jis. Abatas mëgsta vieðai pasipuikuoti. Pratæs prie keisèiausiø jo teiginiø, nieko neklausinëjau. Dar ir todël, kad netikëtai iðgirdome kaþkoká ðurmulá, ir ið uþ posûkio iðniro bûrelis sunerimusiø vienuoliø bei tarnø. Vienas ið bûrio, pamatæs mus, þengë prieðais ir labai pagarbiai prabilo: Bûkit pasveikintas, pone, ir nesistebëkit, kad jus paþástu, nes mums jau praneðta apie jûsø atvykimà. Esu Remigijus Varaginietis, ðio vienuolyno raktininkas. O jei jûs, kaip kad manau, esate brolis Viljamas ið Baskervilio, privalau nedelsiant áspëti abatà. Tu, paliepë pasisukdamas á vienà ið palydos, eik ir pasakyk, jog mûsø sveèias jau þengia pro vienuolyno vartus! Dëkoju jums, broli raktininke, nuoðirdþiai atsakë mano mokytojas, ir tuo vertesnis man yra jûsø pasveikinimas, kad dël jo nutraukë-

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

te savo paieðkas. Bet nesikrimskite, þirgas prabëgo èia ir pasuko deðiniàja atðaka. Toli jis nenubëgs, turës sustoti vos pasiekæs mëðlo krûvà, nes yra per daug protingas, kad leistøsi staèiu ðlaitu Kada já matët? paklausë raktininkas. Tiesà sakant, mes jo nematëme, juk taip, Adsai? atsakë Viljamas, valiûkiðkai paþvelgdamas á mane. Taèiau jei ieðkote Brunelio, jis gali bûti tik ten, kur sakiau. Raktininkas sutriko. Ádëmiai paþiûrëjo á Viljamà, paskui á takà ir pagaliau paklausë: Brunelio? Kaip suþinojote? Na jau, atsakë Viljamas, juk akivaizdu, kad ieðkote Brunelio, abato mylimiausio þirgo, eikliausio ið visø, stovinèiø jûsø arklidëse, tamsaus gymio, penkiø pëdø aukðèio, puoðnia uodega, maþomis apvaliomis kanopomis, tvirto ir lygaus ðuolio, nedidelës galvos su maþomis staèiomis ausimis, bet plaèiomis akimis. Sakau jums, jis pasuko deðinën, ir verèiau paskubëkit. Raktininkas dar akimirkà dvejojo, paskui mostelëjo palydai ir leidosi deðiniuoju taku þemyn, o mûsø mulai vël pradëjo kopti aukðtyn. Netverdamas smalsumu, jau buvau bepradedàs klausinëti, bet Viljamas davë þenklà luktelëti, ir po keliø minuèiø iðgirdome dþiaugsmo ðûksnius, o ið uþ posûkio iðniro vienuoliai bei tarnai, vedini uþ þàslø þirgu. Jie praëjo pro ðalá nenuleisdami apkvaitusiø ið nuostabos akiø ir pirma mûsø patraukë vienuolyno link. Átariu, kad Viljamas tyèia sulëtino savo mulo þinginæ, idant anie turëtø gana laiko papasakoti viskà, kas nutiko. Jau ir anksèiau galëjau pastebëti, jog mano mokytojas, ðiaip vyras didþiai doras, pasiduodavo vienai ydai tuðtybei, ypaè jei tik galëdavo pasididþiuoti savo áþvalgumu. O kad jau buvau spëjæs paþinti jo kaip subtilaus diplomato talentà, supratau já trokðtant pasiekti kelionës tikslà pavymui garsui apie savo nepaprastà iðmintá. Sakykite pagaliau, nebepajëgiau susitvardyti, ið kur jûs viskà suþinojote? Mano mielasis Adsai, atsakë mokytojas, visà kelionæ mokau tave skaityti þenklus, kuriais pasaulis kalba mums tarsi milþiniðka knyga. Juk Alanas Salietis, sakydamas

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

omnis mundi creatura quasi liber et pictura nobis est in speculum,1 turëjo galvoje neiðsemiamus klodus simboliø, kuriais Dievas per savo kûrinijà kalba apie amþinàjá gyvenimà. Taèiau pasaulis dar iðkalbingesnis, nei manë Alanas, ir byloja ne tik apie tolimiausius dalykus (paprastai labai miglotai), bet ir apie paèius artimiausius, o tuomet jo kalba labai aiðki. Man gëda sakyti tau tai, kà pats turëtum þinoti. Kelio iðsiðakojime, dar puriame sniege, aiðkiai matësi þirgo kanopø áspaudai, vedantys mums kairiojo tako link. Tie pëdsakai, iðsidëstæ lygiais tarpais vienas nuo kito, rodë, jog þirgo kanopa maþa ir apvali, o ðuolis tvirtas ir lygus tai man padëjo áspëti þirgo bûdà ir kad jis ðuoliavo ne padrikai, kaip bûtø daræs pabaidytas gyvulys. Ten, kur puðø ðakos virð tako susipina tarsi á stogà, penkiø pëdø aukðtyje, matësi kelios kà tik nulauþtos ðakelës, o kur þirgas pasuko á takà, ánirtingai mosuodamas puoðniàja uodega, ant ðilkmedþio krûmo spygliø matësi pakibæ keli ilgi juodi þvilgantys karèiai Ir nesidëk neþinàs, kad tas takas veda prie mëðlo krûvos, nes kopdamas þemesniuoju kelio vingiu negalëjai nepastebëti tiesiai po rytiniu bokðtu ðlaitu þemyn nuplaukusiø srutø, suterðusiø visà sniegà. O pagal kelio iðsiðakojimà toji atðaka galëjo sukti tik ten. Sutinku, tariau, bet maþa galva, staèios ausys, plaèios akys Neþinau, ar jis tikrai toks, taèiau vienuoliai, neabejoju, ðventai tuo tiki. Juk Izidorius ið Sevilijos yra pasakæs, kad dailus þirgas privalo turëti ut sit exiguum caput et siccum prope pelle ossibus adhaerente, aures breves et argutae, oculi magni, nares patulae, erecta cervix, coma densa et cauda, ungularum soliditate fixa rotunditas 2. O jei 1

omnis mundi creatura kiekvienas pasaulio sutvërimas tarytum knyga ar paveikslas

yra mums atspindys 2

ut sit exiguum caput galvà maþytæ ir odà kone prie kaulø prilipusià, ausis trumpas

ir staèias, akis dideles, ðnerves plaèias, kaklà iðkilø, karèius tankius, tokià pat ir uodegà, stiprias apvalias kanopas

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

þirgas, kurá spëjau èia prabëgus, nebûtø buvæs pats puikiausias ið visø, esanèiø ðiose arklidëse, bûtø keista, kad jo ieðkoti iðsiruoðë pats raktininkas. Mat vienuolis, manantis, jog þirgas yra tiesiog neþemiðkai tobulas, tegali já matyti toká, koká yra apraðæ auctoritates1, ypaè jei tas vienuolis, èia jis kreivai ðyptelëjo, yra mokytojas benediktinas Na gerai, tariau, bet kodël Brunelis? O, kad Ðventoji Dvasia ákrëstø tau daugiau proto, nei turi jo dabar, sûnau mano! suðuko mokytojas. Kaip kitaip galëtum já pavadinti, jei net didysis Buridanas, kuris netrukus Paryþiuje taps rektoriumi, kalbëdamas apie dailø þirgà neranda jam tinkamesnio vardo? Toks tad buvo mano mokytojas. Jis ne tik mokëjo skaityti didþiàjà gamtos knygà, bet ir nuspëti, kaip vienuoliai skaito raðto knygas ir kur link ðios kreipia jø minèiø tëkmæ. Toji dovana, kaip matysim, netrukus labai jam pravertë. O jo paaiðkinimas dabar man atrodë toks akivaizdus, kad gëdà, jog pats to nesugalvojau, nustelbë pasididþiavimas, nes dabar buvau tos iðminties dalininkas ir kone sveikinau save dël tokio nepaprasto áþvalgumo. Tokia yra tiesos galia, kad ji, kaip ir gëris, pati sklinda á visas puses. Ir tebus pagarbintas ðventas mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus vardas uþ patirtà ðá nuostabø praregëjimà. Tenenutrûksta tavo gija, o pasakojime, nes ðis susenæs vienuolis per daug nukrypo á marginalijas. Porink verèiau, kad jau sustojome prieðais didþiuosius vienuolyno vartus, o ant jø slenksèio mus pasitinka abatas su dviem novicijais, laikanèiais aukso dubená, sklidinà vandens. Nusëdus nuo mulø, abatas numazgojo Viljamui rankas ir pasveikino apkabindamas ir pabuèiuodamas á lûpas, o raktininkas tuo metu rûpinosi manim. Dëkoju, Abone, tarë Viljamas, man didis dþiaugsmas áþengti á vienuolynà, nes garsas apie já sklinda toli nuo ðitø kalnø. Atvykstu kaip mûsø Vieðpaties piligrimas ir kaip toká jûs mane pagerbët. Taèiau atvykstu ir mûsø vieðpaties ðioje þemëje vardu, kà suprasit ið ðito ðtai laiðko, todël ir jo vardu dëkoju jums uþ toká nuoðirdø sutikimà. 1

auctoritates autoritetai

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

Abatas, paëmæs laiðkà su imperatoriaus antspaudais, atsakë, kad apie Viljamo atvykimà savo laiðkuose já jau yra áspëjæ ordino broliai (iðdidþiai pagalvojau, kad sunku netikëtai uþklupti benediktinø ordino abatà), ir papraðë raktininkà palydëti mus á mûsø bûstà, o arklininkams paliepë pasirûpinti mulais. Jis pats mus aplankysiàs kiek vëliau, kai pasistiprinsime. Áëjome pro vartus, uþ kuriø vos ágaubtoje kalno virðûnæ nurëþusioje plokðtikalnëje rikiavosi vienuolyno statiniai. Apie vienuolyno sandarà dar ne kartà turësiu progà kalbëti ir daug smulkiau. Uþ vartø (vienintelës angos já supanèioje sienoje) iki vienuolyno baþnyèios tæsësi medþiais apsodinta alëja. Jos kairëje, prieð du statinius iðilgai sienos maudyklà ir ligoninæ su herboristerijum, plytëjo darþai ir, kaip vëliau suþinojau, botanikos sodas. Tolumoje, baþnyèios kairëje, matësi Buveinë, atskirta nuo baþnyèios nedideliø kapinaièiø. Ðiaurinës baþnyèios durys þvelgë á pietiná Buveinës bokðtà, tiesiai matësi vakarinis bokðtas, kairëje pusëje suaugæs su vienuolyno siena ir smengantis tiesiog á bedugnæ, virð kurios buvo pakibæs ðiaurinis bokðtas. Statmenai deðiniajam baþnyèios ðonui ðliejosi dar vienas pastatas, o statmenai ðiam kiti, apsupdami klostrà. Matyt, tai buvo dortuaras, abato namai ir piligrimø namas, á kurá kaip tik ir ëjome per puikø sodà. Alëjos deðinëje, uþ plaèios aikðtës, iðilgai pietinës sienos ir toliau á rytus, uþ baþnyèios, stovëjo kolonø namai, arklidës, malûnai, aliejaus spaudyklos, klëtys, vyno rûsiai ir, kaip man pasirodë, novicijø namas. Taisyklingas kiek banguotas sklypas padëjo ðios ðventos vietos statytojams paisyti statiniø orientavimo taisykliø geriau, nei to bûtø galëjæ reikalauti Honorijus Augustodunensis arba Gijomas Durando. Ið Saulës padëties tuo dienos laiku supratau, kad vartai atsiveria tiesiai á vakarus, taigi baþnyèios choras ir didysis altorius pasukti tiesiai á rytus, o ankstyvo ryto saulës spinduliai þadino vienuolius dortuare ir gyvulius tvartuose. Nëra tekæ matyti vienuolyno, graþesnio ir geriau sutvarkyto, nors vëliau maèiau Sankt Galeno, Kliuni, Fontenë ir daug kitø vienuolynø, gal net didesniø uþ ðá, bet prastesniø proporcijø. Nuo kitø já skyrë ir nepaprastas Buveinës dydis. Nors nebuvau patyræs mûrijimo paslapèiø, tuoj supratau, kad Buveinë daug senesnë uþ kitus pastatus, galbût statyta visai kitu tikslu, o pats vienuolynas èia ákurtas

UMBERTO ECO n ROÞËS VARDAS

daug vëliau, bet taip, kad to didþiulio statinio orientavimas atitiktø baþnyèios orientavimà, ir atvirkðèiai. Mat architektûra tai menas, dràsiausiai ið visø menø siekiantis savo ritmu pakartoti visatos tvarkà, senovëje vadintà kosmos, kitaip tariant papuoðta, ji tarsi milþiniðka bûtybë, kurios visos kûno dalys spindi tobulybe ir darna. Ir tebûnie pagarbintas mûsø Kûrëjas, kuris, kaip sako Augustinas, nustatë visa ko skaièiø, svorá ir dydá.

Umberto Eco