Raudonasis albumas by knygos.lt

PAKELIUI

Kiekviename daikte, balde, drabužyje, inde, prakąstoje duonos riekėje slypi siaubas. Jei ką nors susigalvoji, siaubas bijo tų susigalvojimų, bet tik nesusigalvok, ir jis lyg užuolaidos ims ir nusileis ant visų tavo daiktų.

Kęstutis Navakas, „Užrašai ant žirnio“

Pirmosios pavasario dienos Elenos namuose būdavo didieji greipfrutai. Storas, blankiai gelsvas citrusų žieves lupantys tėvo pirštai aplipdavo švelniais šereliais, nuplaudavo juos po šilto vandens srove. Susimaišęs su pakalnučių švara apsimetančiu skysto muilo aromatu, saulėtas greipfruto kvapas kambaryje išblukdavo kaip nesibaigiantys mamos mezginiai. Elena stebėdavo, kaip jos rankose vienas po kito tįsta šalikai, išryškėja kojinių hegzametrai ir megztinių rankovės, kaip pirštinės susigniaužia į kumštį, – tiek blogos, tiek geros akys atsimerkia ar užsimerkia ir, vos spėjusios tapti vientisu vilnoniu kūnu, išblunka. Kaskart, kai mama baigdavo megztinį, kurio spalvą parinkdavo pati, jį pasimatavusi Elena tyliai nusivildavo: net patys ryškiausi atspalviai, visai kaip irzlūs vaikai, paimti į rankas, nustodavo klykti. Tačiau šį skaistų ir apvalų pavasarį, iš kurio minkštimo dar sunkėsi kartus, nors saulės blyksnių jau nutviekstas įšalas, ta vis dar nokstanti gaiva, vaikai aplinkiniuose kiemuose triukšmavo kaip niekada. Laidydami juokelius, slidinėdami ant tirpstančio ledo plokščių, jie čia į niekus vertė begalinį žiemos triūsą vi-

siems laikams įtvirtinti neginčijamą savo karalystę iš dūmų ir smelkiančios nuojautos apie tai, ką Elena jau žinojo – sniegas yra ne baltas, o juodas.

Būtent toks jis buvo šią vienintelę žiemą, kai metusi studijas nusprendė saldžiai pasiduoti ir sutrypti asmeninę imperiją, kurios trapius, nuolat sproginėjančius pamatus mėgino statyti sostinėje. Čia Elena buvo spėjusi tapti savyje dūžtančia moterimi, kai kitàs įsivaizduodavo tarsi viešbučių vonios kambariuose randamus mažyčius, bet stangrius muiliukus, lengvai išsprūstančius iš juos liečiančių svetimų rankų. Paryčiais juodo rašalo mintys gličiais čiuptuvais apsivydavo kitas mintis – bespalves ir spalvotas. Apsivydavo, suspausdavo ir išleisdavo dūminį, akimirksniu įsigeriantį pigmentą. Tokiais rytais iš pradžių dar padėdavo kvėpavimas. Skaitmeninė akvamarino gėlė laikrodžio ekrane blankius žiedus išskleisdavo iki ryškios indigo jai

įkvepiant, o tada sunykdavo iškvepiant. Elena tikėjo, kad šiame pasaulyje būtų lengviau, jei kiekvienas turėtų nedidelį glaudų

žmonių ratą, kuriame jaustųsi saugus. Kad tame rate nebūtų baisu nukristi – pašoktum kaip guminis permatomas kamuoliukas – arba išnyktum, bet visada žinotum, kad net virsdamas niekiu, tuo tašku ar perregima mikroplaneta iš tikrųjų maitini gėlės žemę, vandenį, mineralus. Kad vienaip ar kitaip ir tu esi žiedas.

Tačiau tokių žmonių nebuvo, todėl ji atsitrenkdavo pati į save – trupančią bendrabučio sieną, už kurios kituose kambariuose gyvenusieji išsikraustydavo ir kūrė savo šeimas. Ši žiema buvo tamsus šlapias skuduras. Virtuvėje perdegė mikrobangų krosnelė, todėl maistą liovėsi šildyti. Peleninėje augo anglėjančių nuorūkų stirta. Atliekas nustojo rūšiuoti. Kažkada čia sto-

vėjo kibiras stiklui, ten – metalui, plastikui ir glebioms vaisių žievėms. Šią žiemą jie tapo nieko nereiškiančiais indais, kuriuos pasiglemžė sumaištis. Nekvėpuok, įsipjausi. Nelipk, paslysi –kartodavo sau naktimis, kai daiktai priartėdavo ir atsiverdavo. Tačiau prirūkyti kambario plaučiai kaskart išsiplėsdavo, reikalaudami dar daugiau tabako.

Viskas, kas Elenai teikė iškreiptą, bet skaidrią viltį, buvo tėvų namai. Ji įsivaizduodavo savo kambarį. Mintyse atkurdavo išgulėto lovos čiužinio tekstūrą, zebro raštą imituojančia medžiaga aptraukto kvadratinio pufo dryžius. Prisimindavo tą šimtus kartų išsižadėtą televizorių, kurio programas perjunginėdamas tėvas bukai piktindavosi, mamai į didžiulius puodelius, paskandinusius praėjusios dienos šviesą, pilstant mėtų arbatą, o Elenai beveik snaudžiant ant išsėdėtos sofos su pervilktu gobelenu, nutylinčiu apie maskuojamas senas dėmes ir nuoskaudas.

Tarpmiestinis autobusas sustojo laiku, juodam sniegui dar nespėjus sutepti virtuvine šluoste atsainiai perbrauktų nukleiptų jos kedų. Klestelėjusi ant suskilusia dirbtine oda aptrauktos sėdynės stebėjo, kaip tamsa pradangina didmiestį, kaip nusineša jį anapus, Eleną tarsi magnetas metalinį šaukštą traukdama prie savęs – to vaikystės miestelio: kambario su upių veidrodžiais apylinkių miškuose, optiškai didinančiais erdvę.

Tėvai jai atrodė pasikeitę, o galbūt tapę tokie, kokius jau buvo regėjusi senose albumų fotografijose. Valydama dulkes, Elena nepataisomai jas subraižydavo. Buvo mačiusi, kaip tankūs senelio Alekso antakiai pamažu virto vientisa putojančia jūros banga, jau žinojo, kad mamos, kaip ir tik nuotraukose regėtos močiutės skruostuose įsispaus mažyčiai vyšnių kauliukai, o kaktoje dar

labiau išryškės pykčio ir skurdo raukšlės. Tačiau tą kartą į tėvus pažvelgusi laukujų durų prieblandoje, kurią kažkada užliedavo nuo judesio įsijungiančios lempos šviesos ruožai, pajėgė tik nudelbti akis, spoksoti į juodo sniego išnaras bei griaučius, žiemos atvilktus per arti namų durų, ir dar kartą savęs paklausti, kodėl. Mama pakvietė vidun, vėjas sukosi verpetais, o tėvas iš plastikinės batų dėžės ištraukė senas šlepetes su nusitrynusiais vilkų lipdukais. Prieškambaryje gulėjo naujų pelėsio oktavų prisigėręs išmindžiotas raudonas kilimas, anksčiau primindavęs vaiskų kraują, kurio lašus vaikystėje Elena vaizdavosi išnešiojanti po visus kambarius iki svetainės su čia stovinčiu pianinu.

Ji tebebuvo prieškambaryje, kai pėdos pačios įsliuogė į šlepetes, nors iš tikrųjų jau sėdėjo ant paaukštintos kėdės prie pianino. Būtent taip vaikystėje už lango plevenusios vasaros išsprūsdavo

Elenai iš rankų, palikdamos mintinai išmoktus etiudus ir pjeses, bet per mažai vaikiškų patyrimų – tokių, kuriuos būtų galėjusi aprašyti mokykliniuose rašiniuose apie atostogų nuotykius.

Todėl rašydavo apie save, apie tai, kaip sėdmenys įsispaudžia kėdės minkštime, kuris ilgomis grojimo valandomis virsta išsvajotu vaikų nusėstu įkaitusios gatvės ar bent jų kiemo asfaltu.

Aprašydavo svetainę. Pro užuolaidų tarpelius vidun skverbiasi pietryčių saulė, išsausėjusi Rīgos burna rodo savo tobulai baltus ir lygius, bet vietomis aptrupėjusius dantis su juodais tarpais, o ji pasilenkia ir pradeda groti, vilgydama klavišus pirštų pagalvėlių prakaitu. Praėjus kuriam laikui, šviesai nusukus kaitrų žvilgsnį svetainė pritemsta. Sieninis laikrodis muša dvylika, tada – vieną kartą, ir mama kyšteli galvą pro duris kviesdama pietauti. Brolis Edis prie stalo sėdasi pirmas. Geraisiais laikais tėvas pjausto vištienos kepsnį, mama jį užpila garuojančiu žo-

lelių padažu, o Elena ilgai kramto. Kramto taip ilgai, kad pietų metas ištįsta per visą kambarį. Paskui ji plauna indus, stebėdama, kaip lėkščių paviršiais čiuožia putojantis namus užplūdęs tingulys. Kai pokaičio miego Edį apklostę tėvai užsnūsta drauge su juo, Elena kurį laiko klausosi vis ritmingesnio jų kvėpavimo, o tada prieškambaryje užsiriša batus ir atidaro duris.

Kieme tvoskia vasara, ir viskas įvyksta – įelektrinta tikrojo pasaulio garsų – kaimynų žoliapjovės dūzgesio, signalizuojančių mašinų ir motociklų, vaikų šūksnių ir gaudžiančio provincijos pažado anapus nykių kvartalo pastatų – Elena žengia vieną, du, tris žingsnius ir pasileidžia į benzinu kvepiančią, šviesoforais mirksinčią gatvę. Bent trumpam pamiršta, kad tuoj teks grįžti, nusivalyti batų padus į raudoną kilimą ir užrašyti, kaip, jai vėl sėdint prie pianino, po jos pėdomis, išmindžiojusiomis tą lyg kraujo prisisiurbusį kilimą, ryškėja raudoni įkalčių pėdsakai.

Tačiau dabar svetainėje nustėro: tėvai pardavė jos pianiną, kad galėtų susitaisyti dantis. Mama išsižiojo rodydama savo plombas ir lyg prasikaltusi įtikinėjo, jog kiekviena pagaminta iš pigiausios amalgamos. Tėvas apie išvalytus dantų šaknų kanalus kalbėjo kaip apie stebuklą, įvykstantį vieną, geriausiu atveju – du kartus gyvenime, o Elena spoksojo į gelsvą svetainės sieną. Pardavus pianiną, jis tebebuvo ten, turbūt amžiams paženklinęs sieną padūmavusiu stačiakampiu, kurį tėvai veltui bandė nušveisti rūsyje laikomais valikliais.

Kai į savo kambarį antrame aukšte lipo girgždančiais laiptais, o tėvas šūktelėjo pasidėjus kuprinę nusileisti vakarienės, Elena prisiminė pasikartojantį sapną, kaip su tėvu po didžiąja kiemo kriauše slepia lavonus. Tiksliau, tai, kas iš jų liko: melsvos, kone peršviečiamos kojos, suplotos galvos užspaustomis aki-

mis, yrančios rankos, pirštai, nuo kurių pirma numovė visus –auksinius ir bižuterinius – žiedus su žybčiojančiais dirbtiniais smaragdais. Pilvai ir plaučiai lenda iš žemės, o tėvas durdamas pirštu kartoja, kad toji galva tikrai neturėjo vėl pasirodyti. Elena suvokia, kad tai jųdviejų darbas. Tai tikrai jųdviejų darbas, kuris vis išsilanksto. Japoniškas origamio karstas iš juodo popieriaus. Elena mato visas lenkimo linijas – gali pamėginti jį paversti tuščiu lapu ir išlyginti. Tačiau stalinė lempa jos kambaryje perdegusi, todėl atšlyja, sienoje užčiuopusi gerai pažįstamo šviesos jungiklio pulsą, nuspaudžia jį, ir kambarį nutvieskia siūbuojančių, krištolinius rojaus sodus atkartojančių sietyno plastikinių koralų šviesa. Sapno lankstinys panyra į tokią ryškią šviesą, kad karstas joje išblunka, ir Elenos sapnas virsta išdegintu fotopopieriumi.

Nusileidusi į virtuvę negalėjo praryti nė kąsnio. Tėvas ant stalo šalia lėkščių su pervirtais koldūnais didžiuodamasis vieną po kito statė turguje pirkto kontrabandinio alkoholio butelius. Juos prekeiviai traukdavo iš po prekystalių, nukrautų pigiais, jau po pirmo skalbimo išblunkančiais apatiniais, išsipūtusiomis liemenėlėmis ir sintetinėmis kojinėmis. Ant staltiesės, kurios neišskalbiamas riebalų dėmes dengė popierinės servetėlės, tarsi senoviški šachmatai rikiavosi permatomi stikliniai žirgai su viduje teliūskuojančiu brendžiu, alaus skardinės lyg juodi bokšteliai, tviskančios degtinės rikiai, primenantys cerkvių kupolus, ir raudonasis vynas su šventojo atvaizdu. Tėvas tokius butelius kolekcionavo visą gyvenimą, tačiau jei anksčiau pasakodavo, iš kur ir kaip jie atkeliavo į namus, dabar siūlė atspėti gėrimų kainą. Elena dirbtinai smalsiai spėliojo, kiek vertas stiklinis žirgas, pamažu nuleisdama kainą, kol galiausiai pasidavė. Pasirodo,

net tas vynas buvo toks nepadoriai pigus, kad mama tėvui liepė liautis.

– Eik tu, visus sudėjus tiek nekainavo! – triumfuodamas skelbė šachą ir matą.

Elena norėjo nusigerti, o tada prasmegti anapus stalo ir kontrabandinių butelių.

Mama pastebėjo jos nuotaikos pokyčius. Pirmiausia paklausė, kiek laiko dukra ketina svečiuotis, tada – kodėl taip ilgai negrįžo, kokiais balais išlaikė egzaminus ir ar pardavė bent vieną savo darbą. Su kiekviena ištuštinta taure Elenos strategija tylėti vis labiau tirpo. Todėl kai galiausiai atsistojo, ją nutvilkė toks staigus apsvaigimas, kad teko vėl sėstis ir tęsti pasakojimą, kaip viskas sulipo į klampią masę, kurios nebepajėgė išstumti nei iš savo kambario, nei iš savęs pačios. Mama stengėsi nuraminti, pabrėžtinai žvaliai plepėjo apie kaimynus, apie nesibaigiančią žiemą, kuri niekada nesusipranta anksčiau pasitraukti ir užleisti vietą pavasariui. Jos bejėgiškose pastangose Elena juto jau pažįstamą motinos priešinimąsi jos būsenai – Elenos žvilgsniui, kuris ją darė panašią į ilgai plūduriuojančią, bet neturinčią jėgų nei lipti į krantą, nei nusiskandinti būtybę. Tėvas bandė juokauti, bet tai negelbėjo, priešingai, kiekvienas jo kojasrankasturivadinasviskasgerai dukrą gramzdino vis giliau, kol ši neištvėrusi padėkojo už koldūnus ir svirduliuodama nušlepsėjo į savo kambarį. Taip ir nepaklausė, ar jie pastebėjo, koks juodas šiemet sniegas. Būtinai rytoj, sakė sau gulėdama lovoje, kai tėvo atneštas šildytuvas kairėn dešinėn sukiojo savo sulamdytą galvą.

Miegas buvo ilgas ir purvinas, nedaug tesiskyrė nuo to, kurį Elena tikėjosi palikusi bendrabučio lovoje.

Tačiau rytą palengvino mamos atnešta arbata. Siurbčiojo

karštą skystį nejusdama skonio, o mama sėdėjo priešais ant fotelio, pakeitusio zebrinį pufą. Ir tas buvo dingęs.

– Šitą tai jau seniai atidavė direktoriui. Dar kai dirbo. Tikėjosi, kad pakels algą. Nepakėlė. – Teisindamasi atsakė į klausimą, kurio dukra nė nespėjo užduoti.

Mama papasakojo, kaip tėvui leido į turgų nunešti savo lapės kailinius, kuriuos vaikystėje Elena svajojo gauti, kai tik jie mamai pabos.

– Reikėjo malkų, – pridūrė.

Ankstyvoje paauglystėje, kai sujungtuose garažuose jie įkūrė dėvėtų rūbų ir naudotų baldų parduotuvę, tėvai Elenai leido pasilikti kvadratinį pufą. Aptrauktas zebriškai dryžuotu gobelenu jis tapo mėgstamiausiu jos baldu. Prieš tai reikėjo nuvilkti pufo zebro raštų drabužį, gerai išskalbti jį vonioje su soda ir skalbimo milteliais – šituos įtrynė šepečiu. Permirkusi išnara neteko formos. Vanduo po pirmojo skalavimo buvo juodas, po antrojo ir trečiojo priminė pelenus. Tik po ketvirto ar penkto kiek atgavo skaidrumo. Po šeštojo skalavimo švariame vandenyje dar blykčiojo miltelių burbulai. Po septintojo, iš vonios išleidus vandenį, jos paviršius įgavo žvilgantį, kone perlamutrinį tviskesį, kuris Elenai žadino norą vėl prileisti vonią ir išsimaudyti pačiai: įsivaizdavo, kad taip supanašės su tviskančiu vonios paviršiumi. Maudėsi, o vandentiekio vamzdynais po kambarių grindimis į žemę keliavo juodas, baltas ir peleninis vanduo su ištirpusiais skalbiklių milteliais. Vamzdžiai siurbė pufo istorijas, sukauptas nepažįstamųjų šeimose. Jų namuose pufas turbūt tebuvo atgyvenusi seniena, o Elenos kambaryje tapo jaukumo įsikūnijimu. Ji gulėjo vonioje, kol vanduo nusinešė daikto praeitį, ir stebėjo, kaip palubėje ant

skalbinių virvių, tų tvirtai įtemptų amžinybių, kybo pufo ateitis. Akimirkos, kurios dar tik bus, kapsėjo skaidriais, švara kvepiančiais lašais, krito Elenai ant pečių, rankų ir kojų.

Galiausiai pufą apvilko išdžiūvusiu drabužiu ir pernešė į savo kambarį. Ant jo laikė brangiausius daiktus: muzikinius diskus ir grotuvą – techniką, kurios veikimo principo niekada nesuprato, bet žavėjosi savotiška ištikimybe: kad ir kas nutiktų, paspaudusi play išgirs dainą.

Išgėrusi arbatą Elena nusileido į pirmą aukštą. Įjungė televizorių, bet filmas buvo ką tik pasibaigęs. Ekrane mirgėjo mažyčiai pikseliai, sudarantys titrų vardus ir pavardes. Jie sklaidėsi su mamos ištartais žodžias, o Elena suvokė: ne tėvai jai, o ji tėvams iki šiol turi padėti. Nors šios atgrasios pareigos svorį ji pajuto dar vaikystėje, dabar, prisisiurbusi bejėgiškumo ir baimės, pati priminė vonioje mirkstančią pufo odą, dar tik laukiančią savo eilės nugramzdinti iš vietos nejudančią realybę su pasiteisinimų žodžiais, pigiausių koldūnų maišu šaldiklyje ir gremžiamų dantų plombų garsais, kuriuos troško pradanginti vandentiekio vamzdžiuose.

Tą popietę Elena ryžosi apeiti visus namų kambarius ir apžiūrėti, kokių daiktų juose trūksta. Tėvai pardavė arba išdalijo jos piešinius. Tiesa, kai kuriuos, ne tokius vykusius, rado gulinčius stalčiuose – jų stori rėmai buvę vertingesni be portretų ir koliažuose atsiklijavusių žurnalų iškarpų. Neliko ir sieninio laikrodžio, kurio dūžiai kiekvieną dieną supjaustydavo lygiais gabalais ir išdalindavo juos pareigoms bei užsitarnautoms poilsio minutėms.

Panašus laikrodis ant sienos kabėjo ir Elenos senelių namuose. Senelis Aleksas jo viduje, už storo stiklo durų, laikė močiutės

Martos iš vaistinės parneštus saldumynus: lipnius hematogeno gabalėlius čežančiuose popierėliuose, aviečių ir juodųjų serbentų skonio gliukozę, aštrius, liežuvį deginančius ledinukus Fisherman’s Friend, ant kurių pakuotės iš dryžuoto popieriaus buvo įspaustas didžiulis laivas. Elena labiausiai mėgo plastikinėje dėžutėje barškančius vitamino C žirnelius. Palaukdavo, kol senelis išeis, prie laikrodžio pristumdavo taburetę ir skaitydavo informacinius lapelius. Nesulaikydavo net įspėjimas dažiklis saulėlydžio F gali neigiamai paveikti vaikų aktyvumą ir dėmesį. Priešingai, tik dar labiau traukė pilna burna kimšti apvalius saulėlydžius, kurių skonį tuo metu įsivaizdavo kaip visą gyvenimą – iš pradžių saldu, tada rūgštu ir vėl saldu. Aleksas ilgai neužtrukdavo, bet ji taburetę grąžinti į vietą suspėdavo. Jis kalbėdavo apie lijundrą, artėjančius kamuolinius debesis, apie vėją, įsisukusį į mediena kvepiantį garažą, saugantį daugybę plaktukų ir grąžtų deimantinėmis galvutėmis. Kai senelis užtraukdavo sunkias naktines užuolaidas ir įjungęs toršerą įsitaisydavo jo glostančioje šviesoje ant sofos, Elena atsisėsdavo šalia, slapta vis dar skonėdamasi ištirpusių saulėlydžių saldumu. Tada laikrodis išmušdavo dešimt kartų ir tapdavo jos sąjungininku.

Kartą močiutė, aptikusi senelio slaptavietę, nusprendė jį užrašyti pas gydytoją. Martai nerimą kėlė kiekvienas senelio ne vietoje laikomas daiktas, nors visi ją kantriai ramino, sakydami, kad pasaulyje, kuriame net žmonės sunkiai randa sau tinkamas vietas, daiktai, o ypač jiems skirtos vietos, yra visų nereikšmingiausias dalykas. Tačiau laikrodis, tas jų laikrodis, iš tiesų turėjo savo vietą, ir jo dabar ten nebuvo. Elena sudarė trūkstamų daiktų sąrašą – aprašė sienose, kambariuose, jų spintelėse, komodose ir stalčiuose atsivėrusias tuštumas. Norėjo viską suskaičiuoti,

atpirkti, sugrąžinti, ištaisyti, sukabinti ant sienose likusių vinių.

Tačiau pati buvo ne sykį nukainota prekė, kurios kokybe būtų suabejoję net jos tėvai. Ko gero, būtent ši akimirka saldu – rūgštu – saldu skonio skalėje buvo rūgščiausia.

Tėvas susirasdavo papildomų darbų kaimynystėje. Mama jau seniai nebeplatino kosmetikos, dabar ji prižiūrėjo svetimus vaikus, bet to nelabai pakako namui išlaikyti. Brolis jų nelankė. Turėjo savo vaikų, reikalų, planų. Gyveno normalų gyvenimą. O krosnis rūsyje godžiai rijo malkas ir šilumą iškvėpdavo į senus radiatorius, kurie netrukus atvėsdavo. Tačiau brangiausias vis dėlto buvo ne namas ir ne susikaupusios skolos – tiek seniems pažįstamiems, tiek bankui. Kieme, netoli didžiosios kriaušės, mama Elenai parodė juodo sniego kalną. Padūmavęs, standžiai nuo viršaus iki apačios apaugęs tamsiais druskos kristalais iš sustingusių purvino vandens sluoksnių, kalnas priminė tūkstančius kartų padidintus plaučius, prijungtus prie deguonies aparato. Plastikinėmis žarnomis ir vamzdeliais, tomis išraizgytomis kraujagyslėmis, kalnas į save siurbė skaisčiai rožinį skystį. Elena atsitraukė, mamos prašydama paaiškinimo, bent mažos užuominos dėl prieš akis pulsuojančio tvėrinio, to juodos dervos monumento, primenančio modernaus meno skulptūrą, apipaišytą brangaus rašalo linijomis.

– Kaip tu paaiškinsi beprotybę? – klausimu atsakė ši, ir pridūrė: – Durnius tiki, kad taip tręšia dirvą, ant kurios išlieti namo pamatai.

Kuo daugiau Elena galvojo apie tėvo santykį su namu, tuo daugiau bandymų jį gelbėti suskaičiavo. Kelis kartus keistos stogo čerpės ir vonios plytelės, perdaryti laiptai, vietomis sukeisti kambariai, išlupti langų stiklai ir rėmai, durys, radiatoriai, kros-

nis bei nesuskaičiuojami tinko ir dažų sluoksniai ant sienų. Vieninteliai baldai, kurių tėvas dar nespėjo parduoti, kaip ir vinys sienose, turėjo nepajudinamas savo vietas. Bent vieną ištrauksi – sugrius visa skurdo tvirtovė.

Tomis suodžių ir nerimo, purvinos nostalgijos pigiam jaukumui dienomis Elena pabusdavo anksti, apimta šiurpaus suvokimo, kad visi baldai, kilimai, sienų įskilos, spintoje kandžių suėstos paauglystės palaidinės liudija neišvengiamą būtį. Tačiau baisiausia atrodė ne būtis, o jos sąlyga, tas smelkiantis, nepaneigiamas žinojimas, kad Elena, kaip tas iš vonios išleistas purvinas vanduo, kaip juodame televizoriaus ekrane dingstantys titrai ir lėtai tirpstantis juodas vasario sniegas, iš tikrųjų niekada nesiliaus egzistavusi, ji tūkstančius kartų gyvens tą patį blankų ir nutriušusį gyvenimą. Todėl ji keldavosi su tamsa ir dirbo prietemoje, bandydama išstumti tai, kuo tuo metu buvo tapusi. Bijojo, kad, nusprendusi viską nutraukti dabar, būties nepergudraus. Ji ir toliau tęsis, įsiurbdama tarsi amžiais nepavargstantis tornadas, putojantis naujais tos pačios tamsos tvyksniais, net jei Elena atgimtų neaprėpiamose ir nesuvokiamose dykumose, kur spalvos nustotų būti spalvomis ir keltų miražo ar optinės apgaulės pojūtį.

Nusileidusi į rūsį, kur stovėjo ne tik krosnis, bet ir tėvo sukonstruotas šviečiančio metalo aparatas sklypo dirvai maitinti, apgraibomis stverdavo valiklius, kempinėles, švitrinio popieriaus lakštus ir šveitimo miltelius. Vienu metu norėdavo ir kuo greičiau iš ten dingti, ir pasilikusi išardyti tą beprotišką monstrą, kurio viduriuose nuolat virškinosi tėvų pinigus ryjančios trąšos. Namuose Elena valė užsikimšusias kriaukles, keitė perdegusias lemputes. Šluostė dulkes, trynė nutryptas kilimų nuga-

ras ir laidus, purvo bei riebalų sluoksnius nuo virtuvės plytelių.

Ji vėdino patalus, gremžė grindis ir iš spintų traukė supelijusius drabužius. Didžiuliai juodi šiukšlių maišai, kuriuos jau prašvitus ištempdavo į kiemą, iš tolo atrodė kaip milžiniškos žuvys, žiopčiojančios ir viltingai laukiančios, kol Elena atriš jų burnas ir prigrūs tirpstančio sniego.

Grįžusi į lovą ir vėl užsnūsdavo, miegodavo beveik iki pietų, o tada nusileisdavo apžiūrėti namų. Saulei pasiekus aukščiausią tašką, kambariai Elenai atverdavo valikliais tebedvelkiantį glėbį, tačiau su tomis pačiomis apibrizgusiomis, nors ir išskalbtomis megztinių rankovėmis. Jos pastangos nepasiteisindavo – juk kasryt tvarkėsi tamsoje, o šviesoje kiekviena riebalų dėmė, kiekvienas dulkių ruožas, o ypač tai, kas iš tiesų buvo neišvaloma ar nesutaisoma, dar labiau priartėdavo ir skelbė naują protestą. Papietavusi vėl atsiguldavo. Jei nepavykdavo užmigti, spoksojo

į savo išmaniojo laikrodžio ekranėlį, kuriame įkvepiant išsiskleisdavo, o iškvepiant nuvysdavo skaitmeninės gėlės žiedas.

Kartais prisimindavo paauglystėje praktikuotą gudrybę. Elenos brolis Edis, su kuriuo dalijosi vienu kambariu, tuo metu buvo gydomas klinikoje, todėl erdvė pirmąkart priklausė jai vienai. Duris užstūmusi foteliu, susirasdavo į delną telpantį veidrodėlį ir nusirengdavo. Veidrodėlį pakišdavo po patalais taip, kad jį apšviestų ryškiai mėlyni vakaro gaisai, ir savo slapto portalo duris apžiūrinėdavo kaip mutavusį, iš augalo išvestą moliuską. Pravėrusi geldelę, Elena liesdavo jį, pirštais atrasdavo taškus, mazgus, siūles ir siaurymes, keistą kaskart kitaip atrodančią liniją, primenančią rožinės kalijos piestelę. Gaisai už lango tikšdavo rašalo mėlynumo fejerverkais, mainėsi su perregimu oru, sunkiais debesimis, prisigėrusiais dervos, o ji išnykdavo anapus

patalų. Tankus miego audinys užklodavo vos spėjus apsirengti. Veidrodėlyje atsispindėdavo dar viena užsimerkianti diena, tamsa slinkdavo jo lediniu paviršiumi ir Elena ritmingai kvėpuodama pagaliau giliai užmigdavo. Tačiau pati artėjančios nakties akimirkomis priminė visai ne užsisklendusį portalą, o juodą šiukšlių maišą. Jis atsirišdavo savaime, ir kambaryje slidžiomis hematogeno pakuotėmis, mėtinėmis pastilėmis, suglamžytu celofanu nuo avietinės gliukozės tablečių išsibarstydavo dar švintant susikaupęs nuovargis.

Vieną iš tokių vakarų, kai Elena dar nebuvo spėjusi nusirengti, tėvas ryžtingai atstūmė duris užrėmusį fotelį ir įėjo vidun.

Įjungė šviesą, atsisėdo ant jos lovos. Ranką uždėjęs Elenai ant kaktos patikrino, ar nekarščiuoja. Elena atšlijo ir atsisėdo lovoje. Tada tėvas parodė kalėdinę elektrinę girliandą popierinėje

dėžutėje.

– Gal ant spintos? Ar prie lubų? – atsistojęs ėmė narplioti girliandos laidus ir demonstruoti, kur labiau derėtų.

Ji atsikėlė. Nė nemėgino klausti, kodėl girlianda ir kodėl būtent dabar, kai žiema traukiasi ir tirpsta, kai laša, žliaugia, nyksta. Atsakymą jau žinojo. Tėvas, visai kaip mama, iki šiol nesiliovė tikėti, kad slogią dukters būseną, kurią jie pakeldavo sunkiau nei ji pati, gali palengvinti mažais dalykais. Elektrinės girliandos šviesos pirmiausia reikėjo pačiam tėvui. Tačiau jis judėjo keistai spurdėdamas. Keista buvo ir kambarį pripildžiusi nuojauta. Pasilipus ant išklerusios taburetės jo kūnas išsitempė kaip senas nešiojamas teleskopas. Tėvo rankos, prie spintos negrabiai tvirtinančios girliandą, kuria tekėjo elektra, drebėjo. Elena priėjo palaikyti, rankomis apsivijo tėvo kojas ir pajuto, kaip virpa ne tik jo rankos, bet ir visas kūnas. Kai girlianda

jau žybsėjo, o jis nulipęs išjungė sietyno šviesą ir parodė, kaip tamsoje mirga lemputės, tėvas nebebuvo tėvas. Priešais ją stovėjo senelis iš nespalvotos fotografijos. Tankūs antakiai priminė vientisą putojančios jūros bangą. Elena jį apkabino.

Taip ir stovėjo. Kaip vienas dangaus kūnas iš dviejų atskirų planetų – dukra ir jos tėvas. Tačiau kūnu ir protu, kuriuo pirmyn atgal bėgiojo nesuskaičiuojama galybė niežulį keliančių dulkių erkučių, Elena juto: ši akimirka jau buvo, bet vėl iš naujo kartojasi. Laikrodis, kurio širdis namuose nebeplakė, ką tik atriekė ir desertinėje lėkštėje patiekė pelnytą saldaus pyrago gabalą. Kai tėvas dar nebuvo pražilęs, kai mama orkaitėje dar atšildydavo sluoksniuotos tešlos lakštus bliūkštantiems napoleonams ir stingdydavo želė su mandarinų skiltelėmis. Nesvarbu, kad stiklinėje, išimtoje iš šaldytuvo, želė būdavo prisigėrusi svogūnų kvapo, ji vis tiek žėrėdavo kaip rubinas, o Elena Kalėdų laukdavo tarsi iškilmingos pabaigos: po šimtmečius trukusios nakties, apšviestos girliandos lemputėmis, patekės pieno baltumo rytas ir namai prisipildys svečių. Jie bus viską atradę iš naujo – tą sakais kvepiantį kadagio medį, kurį su broliu puošdavo vietoj eglutės, tas dovanas, įvyniotas į žaižaruojančius maišelius ir popierius, perrištus medžiaginiais kaspinais. Jie juoksis ir klausysis apie save už stiklo dūžiais primenančio laiko, tačiau užvis labiau norės jį pamiršti ir pasinerti į trapią būtį, tapę burnoje tirpstančiomis gliukozės tabletėmis iš vaisių cukraus.

Tėvas Elenai pasiūlė pailsėti. Turi sveikti, pasakė. Visai kaip anuomet, kai vaikystėje ateidavo paskaityti pasakos prieš miegą. Tą istoriją Elena buvo girdėjusi daugybę sykių, bet negalėjo prisiminti, kada jos klausėsi paskutinįkart. Paskutinis kartas įvyko būtent šį vakarą, jis išsirito tėvui iš burnos tarsi iš kiauši-

nio ir išsiskleidė kaip sodas su dviem šimtais baltų kopūstinių drugelių. Jo balsas Eleną vedžiojo po daržą su lygiomis kopūstų lysvėmis, kurias prižiūrėjo raudonveidis Jokūbo senelis su šiaudine skrybėle iš Panamos. – Iš kur atsiranda šitiek kopūstų? Kaip gali jų tiek daug augti, –stebėjosi Jokūbas ir kraipė galvą. Ko čia stebėtis, nesuprato senelis, žemė darže gera, augtų šičia ir puodai, jei pasodinčiau. Bet kam man sodinti puodus? – tėvas mintinai atkartojo pasakojimą iš vaikiškos knygos, kurios iliustracijas Elena bandydavo perpiešti nuo kalkinio popieriaus. Ji žinojo, kuo pasaka baigiasi, bet vaikystėje vis tiek nustebdavo išgirdusi, kaip Jokūbas darže pasodina pirmiausia senelio skrybėlę, o paskui ir patį senelį: Žinojo, kad turi jį gerai laistyti, tad nešiojo kibiru vandenį ir vis laistė, o per pietus valgė su drugeliais iš vienos lėkštės ir klausinėjo, kas bus, kai išaugs du šimtai senelių. Po kelių dienų sode išaugo didžiulis keras, apaugęs mažais seneliukais. Iš pradžių jie buvo visiškai žali, jų dar negalima buvo skinti, bet jie greitai augo ir noko, jų veidai vis labiau raudo.

Tėvo balsas buvo vanduo. Jis kilo ir leidosi, nesiliovė bangavęs nė tada, kai sudiržę, bet šilti jo pirštai, tarsi tarp susiraizgiusių ant kranto išmestų jūržolių ieškodami gintaro, glostė ant pagalvės išsidraikiusius Elenos plaukus ir lietė kaktą, pažįstamu būdu tikrindami temperatūrą. Kai Jokūbas surinko ir ant aukšto mažame namelyje išdėliojo du šimtus skrybėlių, tėvo žodžiai šiugždėjo kaip šilti, saulėje džiovinti palmių lapai, prie kurių jai norėjosi priglusti. Kai du šimtai senelių ant krūmo prinoko ir Jokūbas juos nuskynė, tėvo balsas išsikerojo nuo girgždančių grindų iki apsilaupiusių lubų, virto rausvu apvaliu, beveik pliušiniu hortenzijų krūmu, o Elena mintimis atsispyrė, pašoko kaip

guminis permatomas kamuoliukas ir išnyko. Užmigdama įsivaizdavo, kad virsta tuo išsvajotu niekiu – tašku, peršviečiama mikroplaneta, maitinančia krūmo siurbiamą žemę, vandenį ir mineralus. Kad vienaip ar kitaip ir ji yra vienas iš nesuskaičiuojamų pliušinės hortenzijos žiedlapių. Pasakai pasibaigus, prie dukters lovos tėvas paliko kalną deminutyvų ir šlepetes su vilkų lipdukais. Iš jų trisdešimt šešto dydžio, kaip ir iš daugybę kartų girdėtos istorijos apie žemę, kurioje gali sodinti nors ir puodus, Elena nebuvo išaugusi.

Tačiau nors tėvo švelnumas ir rūpestis ją sugrąžindavo į pasiilgtus peršviečiamus laikus, tai turėjo ir savo grėsmingą pusę.

Vakarais patalus pašildęs prie krosnies, juos atnešdavo šaltus.

Kelias nuo rūsio iki kambario tėvui darėsi vis klaidesnis. Virtuvėje jis prisimindavo neišneštas šiukšles, prieškambaryje –neišpurtytą kilimą. Ir kilimą, ir šiukšlių maišą į lauką nešdavo kartu su patalais. Prietemoje ji žiūrėdavo į tėvą pro langą – sustabdydavo tą makabrišką filmo sceną, kurioje jis baltu antklodės kvadratu užkloja tai, kas liko iš didžiulės juodos žiemos.

Nors jau išblukęs, bet dar raudonas kilimas nukraujuodavo kaip paskutinė nykstančios rūšies žuvis, ir ji žiopčiojo purtoma tėvo.

Elena išgirsdavo lėtus, tarsi apgalvotus žingsnius laiptuose ir jis netrukus pasirodydavo tarpduryje. Iki šiol nežinia, nuo ko jos oda šiurpo labiau – nuo šlapios, skuduru virtusios patalynės, ar nuo tėvo pastangų atkurti prarastą laiką.

Slinko elektrinės pavasarėjančios dienos ir įšalusią dirvą nuolat supurtydavo kibirkščiuojančiomis savo iškrovomis. Trumpojo jungimo vietose sniegas ištirpdavo, o iš atsivėrusių žemės plotų tvoskė vandeningas alsavimas. Į tėvo kalną Elena nueidavo

pasižiūrėti jam išėjus dirbti – dabar net kadagių kvapas rodėsi aštresnis. Tie daug kartų padidinti plaučiai atrodė sumažėję, subliuškę kaip oro prileistas, mazgu surištas ir suplotas celofano maišas, o rožinis permatomais vamzdeliais tekantis skystis šviesoje tapo dar ryškesnis. Jei anksčiau tėvo kūrinys priminė modernaus meno skulptūrą, dabar atrodė kaip spindulių ir plastiko nutviekstas bažnyčios kiemas po atlaidų. Perregimas celofano maišas su rožiniais ledinukais, pirktais prie bažnyčios tvoros, prakiuro, saldainiai pabiro, išslydę iš didžiulių pavasario rankų.

Milžiniškas sintetine rožine nuspalvintas jo liežuvis kas rytą laižė tirpstantį sniego kalną, vis labiau jį apnuogindamas.

Toje išlaižytoje šviesoje atsidengė ir tikrieji tėvų veidai.

Mamos skruostuose iš tiesų įsispaudė vyšnių kauliukų dydžio duobutės, kaktoje išryškėjo pykčio ir skurdo raukšlės, o tėvas vis labiau žilo ir traukėsi į savo fantastinių įsitikinimų pasaulį, raikomą atšipusiu laiko peiliu. Tame pasaulyje Elena retkarčiais tebebuvo suaugusi dukra, kurios taurę jis pripildydavo raudonojo vyno, tačiau vis dažniau tapdavo rūpesčio reikalaujančia mergaite.

Kartą iš turgaus tėvas grįžo nupirkęs pliušinių žaislų, teptukų, kvepiančių flomasterių ir akvarelinio popieriaus. Ant stalo krovė didžiuosius greipfrutus, citrinas, tarsi švitriniu popieriumi apsisiautusius kivius, bananų kekes ir skaisčius apelsinus. Mirusiai močiutei Martai tėvas parvežė masyvų penkių litrų aliejaus butelį. Spindulių nutviekstas, aliejaus skystis švytėjo, lyg būtų paskandinęs milijonus saulėlydžio skonio vitamino

C žirnelių. Eleną su žmona jis bandė įtikinti, kad aliejus brangus, todėl – naudingas, o artėjant pavasariui reikia pasirūpinti močiutės sveikata. Mama tylėdama kaitė vandenį arbatai, garai

raizgėsi virtuvėje. Nebylaus kino kadrai keitėsi kambario ekrane, ir Elena troško jį uždengti neperšviečiamu audeklu. Ji laukė filmo pabaigos titrų, nors ir nujautė, kad finalas bus apgailėtinas. Išdrįso jį paspartinti, pagreitinti tarsi videokasetės juostą, bet ši susivėlė ir nutrūko Elenai garsiai ištarus, kad tėvą reikia vežti pas gydytoją. Tada namai ėmė kunkuliuoti, jie burbuliavo ir virė, išsiliejo iš didžiulio švilpiančio arbatinuko, kurio ji nespėjo laiku nukelti nuo ugnies.

– Čia man reikia pas daktarą? O ką jūs? Gal pačios norit skolintis ir viską pirkt? – tėvas rankoje sugniaužė greipfrutą, jo karčios sultys sunkėsi net per storą žievę.

Mama ant stalo pastatė tris arbatos puodelius. Elena laiptais užbėgo į antrą aukštą ir užsidarė savo kambaryje. Duris užstūmė ne tik foteliu, bet ir spinta, viršuje apvedžiota trūkčiojančiu girliandos švytėjimu. Kai tėvo neįleido, o baldų užtvaros jis neįveikė, kaip nuskriaustas vaikas ėmė kumščiais daužyti į duris, už jų kilo nebe deminutyvų kalnas, o priekaištų lavina.

– Negroji jau kelintą dieną iš eilės, tai kam tas pianinas, ką?

Alio! Grosi, kol užrištom akim mokėsi. O jei ne, išvis niekur neisi, po pamokų iškart namo. Mintinai kalsi! Ne tam pinigus kaip

į šikną kišam muzikalkei, kad užsidarius sėdėtum. Įleisk, sakau. Įleisk, nes išlaušiu. Išvis niekur neisi, sakau. Niekur neisi! Baigus mokyklą su visom nesąmonėm ir teptukais galėsi pirdolint von. Į snukį tau reikia, ne dažų. Įsivaizduoja čia dailininkę didžiausią. Kad aš dar pirkčiau tau žaislus ir šūdus!

Tik tada, kai į galingos lavinos srautą įsiliejo ne tik įtūžio sniegas, bet ir išvirtę nuoskaudų luitai, nenušlifuotos apmaudo uolienos, o durys sunkiai beatlaikė antpuolio svorį, laiptais pakilo mama. Jos senkančiomis jėgomis ramdomas tėvo įniršis

pamažu rimo, o jo kūnas mamos glėbyje sukiužo kaip yranti nuošliauža. Elena dar kurį laiką lindėjo užsidariusi, kol tyla pradėjo spengti. Kai išslinko iš kambario, namai buvo tušti. Prieškambaryje ant raudono kilimo gulėjo trisdešimt šešto dydžio šlepetės su apsitrynusiais vilkų lipdukais. Elena pirmą kartą pajuto tokį stiprų norą šlepetes išaugti, kad dabar įsispyrė į batus.

Atsidarė duris. Du išblukę vilkai laižė kilimo kraują. Didysis pavasario greipfrutas kieme buvo sprogęs. Iš apvalios dienos minkštimo sunkėsi kartus, salsvas, saulės blyksnių nutviekstas įšalas, ir sutryptą žiemą užliejo prisirpusi geltona gaiva. Elena atsisuko į tėvų namą, žiūrėjo į jo šitiek kartų operuotą veidą – vis blizgintus ir blizgintus langų rėmus tarsi paakius, perdažytas sienas, maskuojančias tinko plyšius – senatvines raukšles, skaičiavo tas vis lopytas stogo čerpes kaip plinkančio skalpo plotus. Tada prasibrovė per dygią kadagių užkardą. Tėvas klūpėjo po kriauše, kažką murmėjo prie savo šventojo kalno, tos bažnyčios, atstovavusios jo asmeninei religijai. Pirštais rausė žemę, taršė ir pureno, o skystis su rožinėmis trąšomis sruvo jo delnais tarsi tūkstančius kartų padidintų plaučių kraujas.

– Dukryte, mano vienintele, aš viską tau pasodinau. Nebijok, dukryte, žiūrėk, kokia žemė gera, augtų čia ir puodai. Ir mes nesam vargšai, mums niekada nebereiks skolintis, mes viską grąžinsim. Pirksim ką tik norėsim, pamatysi. Viskas užaugs, ir aš atpirksiu tavo daiktus, pažadu. Atpirksiu pianiną, tik tu grok, –įtikinėjo tėvas.

Melsvas jo lūpas iškreipė šypsena, kaip burtažodžius jis kuždėjo atsiprašymus ir pažadus, o iškapstytoje sodo žemėje ryškėjo daiktai. Elena priėjo dar arčiau, pasilenkė prie žemės tarsi virš prarajos, tiek metų skyrusios ją nuo suaugusiųjų pasaulio.

„Raudonasis albumas“ – autorės kartos, gimusios pirmaisiais Nepriklausomybės metais, balsas. Ne nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, o pastanga suprasti, kaip kūrėme tai, kas esame šiandien. Tai pasakojimas apie alkį ir gėdą, grožį ir purvą, aistrą ir kaltę. Apie viltį, slypinčią po tirštu buities dulkių sluoksniu. Tad fantasmagoriška, netikėtų personažų, iškalbingų laikmečio detalių ir magiškojo realizmo kupina istorija bus artima daugeliui.

Galop Elena suprato, kad tuo metu dauguma gyveno panašiai, o jų istorija nėra niekuo išskirtinė. Ir vis tiek žinojo, kad privalės ją papasakoti. Todėl ji, kaip dauguma, vėl ir vėl grįš į savo vaikystės miestą. Į tą apsilaupiusį, sergančio pastato sindromu apsikrėtusį tėvų namą. Ir varnos tebekranks kaip visada, ir pasaulis toliau tęsis su visomis savo nesąmonėmis. Elena užsimerks taip stipriai, kad juodumoje ir vėl pasirodytų spalvoti vaikystės blyksniai, o grįžimas į ją būtų tikroji branda.

Provincijos miestelyje gali įvykti kur kas spalvingesnių nutikimų, negu Rutinos dievo numatytieji. Ekonominio sunkmečio poetika: skaitant net truputį pavydu to namų nudaiktinimo. Veikėjai jaučiasi laimingi, kai gali vartoti – šiandien tai atrodo kone neįprastai. Nors rašoma apie šeimos mėginimą prasigyventi, iš to mėgėjiško verslininkavimo atsiveria ekologinė ir maginė perspektyvos.

Poetė, literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė

Debiutinė Linos Simutytės knyga „Miesto šventė“ (2020) dalyvavo akcijoje „Metų knygos rinkimai“, autorė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės ir Jaunojo kūrėjo premijomis. Jau pirmojoje knygoje išryškėjęs kinematogra škas rašytojos braižas, pasižymintis metaforiška kalba, įsimintinais personažais ir sodriomis patirtimis, skleidžiasi ir naujame romane „Raudonasis albumas“.

Raudonasis albumas

romanas

Lina Simutytė