Raimundas Sližys. Albumas by knygos.lt

Raimundas Sližys

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė – atidi šiuolaikinės dailės procesų stebėtoja, parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytoja, VDA galerijos „Akademija“ vadovė. Lietuvos dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos narė, Lietuvos dailės istorikų draugijos narė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos prezidentė. Raimundas Sližys nemėgo bulvienojų, virkščių, molžemio ar rūdžių spalvos tapybos. Jį traukė šviesios lokalinės spalvos ir ypač ružava – anuometinių laikų spalva disidentė. Priklausomybės laikais meno sferoje būta ne tik ir ne tiek draudimų, kiek prietarų: kokia spalva „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Ji asocijavosi su turgaus kilimėlių flora ir fauna, kičo atmainomis, kurios anuomet net vardo iki Raimundo Sližio paveikslo „Dvi figūros ant sofos prie divono“ neturėjo. Šio paveikslo personažai su naivia, kvaila šypsena lūpose – lyg anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos dezertyrai. Ramutė Rachlevičiūtė

Nenorėčiau tapyti tokio paveikslo, kurį galėčiau paaiškinti. Apie save mes pasakome savo paveikslais, ir įžvalgus žiūrovas iš jų sužino daugiau, negu mes patys galime apie save pasakyti. Raimundas Sližys

ISBN 978-9986-16-797-6

9 789986 167976

Knyga apie vieną šiuolaikinės Lietuvos dailės įžymybių – tapytoją Raimundą Sližį (1952–2008) – tarsi bohemos buveinė, kur žarstomi sąmojai ir efemeriškos išminties perlai, kur yra vietos visiems, nepaisant rangų ir statuso, bet nėra vietos veidmainystei ir banalumui. Būtent tokią atmosferą aplink save kūrė Raimundas Sližys – Užupio pusrūsio dirbtuvėje nerakinamomis durimis, pasiutėlių menininkų krečiamais stebuklais garsėjančiame Mikališkių kaime, slankų medžioklėse ar jachtų žygyje per Atlantą. Knygoje surinkti prisiminimai apie dailininką – tarsi bendrai pieštas paveikslas, Raimundo ir jo bičiulių mėgtas žanras. Ši knyga – unikali proga pamatyti tokią plačią Raimundo Sližio kūrinių panoramą. Jo paveikslai pasklidę po įvairias kolekcijas, ir knygos sudarytojos Ramutės Rachlevičiūtės kartu su fotografu Arūnu Baltėnu atlikta odisėja nuo vienos Raimundo Sližio drobės prie kitos, vien išreikšta kilometrais, turėtų daryti įspūdį. Knygos puslapiuose lyg spalvingame karnavale tie kūriniai susitiko pasirodyti visu savo gražumu ir įvairove, su slaptais tarpusavio ryšiais ir intriga, kurią papildo nuotraukos ir dokumentų faksimilės.

Raimundas Sližys Sudarė Ramutė Rachlevičiūtė

VILNIUS

2010

UDK 75(474.5)(084)

Sl-32

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus

© Ramutė Rachlevičiūtė, 2010 © Kazimieras Sližys, Simonas Sližys, 2010 © Asta Puikienė, Tadas Gindrėnas, dizainas, 2010 © Jurij Dobriakov, vertimas į anglų kalbą, 2010 © „Tyto alba“, 2010 ISBN 978-9986-16-797-6

Turinys

Įvadas ................................................................................... 9 Ramutė Rachlevičiūtė

Amžina belle époque Raimundo Sližio tapyboje . ... 17

Dailės institutas Dailininkė monumentalistė Sofija Veiverytė-Liugailienė................... 45 Dailininkė monumentalistė Gražina Arlauskaitė-Vingrienė................ 49 Dailininkas Jonas Varnas.............................................................. 50 Dailininkė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė.......................................... 51 Teatro ir kino dailininkas Galius Kličius.......................................... 56 Architektas Edmundas Broga........................................................ 58 Dailininkas Edmundas Saladžius . ................................................. 61 Dailininkė monumentalistė Nijolė Vilutytė..................................... 68 Dailėtyrininkas Malvydas Sakalauskas.. .......................................... 72 Juvelyras Aleksandras (Alex) Šepkus.............................................. 74

Po studijų Architektas Algimantas Mačiulis.. .................................................. 77 Tapytojas Ričardas Filistovičius..................................................... 84 Dailininkas Algimantas S. Kliauga................................................. 86 Filosofas Bronius Kuzmickas......................................................... 88 Keramikė Nora Blaževičiūtė.......................................................... 92 Dailininkas Ilja Bereznickas.......................................................... 94 Architektė Nona Marija Maurukaitė.............................................. 95 Filosofas Romualdas Ozolas.. ........................................................ 96

Autoportretai ir šeima Rita Baronaitė-Sližienė . .............................................................. 99 Simonas Sližys............................................................................ 102

Penketas Tapytojas Mindaugas Skudutis...................................................... 119 Tapytojas Romanas Vilkauskas...................................................... 122 Dailėtyrininkas Viktoras Liutkus.................................................... 126 Tapytojas Henrikas Natalevičius.................................................... 130 Fotomenininkas Algirdas Šeškus.................................................... 132 Muzikantas, dailininkas Vladimiras Tarasovas................................. 135 Vertėja Dalija Epšteinaitė-Kõiv.. .................................................... 137 Žurnalistė Milda Šeškuvienė......................................................... 142 Dailėtyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė.. ............................. 142 Mindaugas Skudutis.................................................................... 154

Judita Dailininkė, rašytoja Paulina Eglė Pukytė.. ....................................... 163 Keramikė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė.. ....................................... 168 Keramikas Rytas Jakimavičius....................................................... 169

Modelis Tapytojas Povilas Anikinas.. .......................................................... 171 Tekstilininkė Danguolė Brogienė .................................................. 172 Kostiumo dizainerė Agnė Biskytė.. ................................................. 174 Kostiumo dizainerė Renata Maldutienė.......................................... 177

Medžioklė. Kulinarija. Draugai Dailininkas Rimvydas Kepežinskas................................................. 193 Tapytoja Jūratė Bagdonavičiūtė.. ................................................... 194 Tapytoja Jūratė Mykolaitytė . ....................................................... 195 Stomatologas Mykolas Ignatavičius............................................... 197 Tapytojas Algis Griškevičius.......................................................... 201 Gydytojas Algirdas Usonis............................................................ 204 Tapytojas Linas Katinas................................................................ 205 Plastikos chirurgas Renaldas Vaičiūnas........................................... 205 Dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė.................................................. 207 Dailininkas Vytautas Jurkūnas....................................................... 209 Galerininkai Andželika ir Isroildžonas Baroti . ................................ 210 Kompozitorė Onutė Narbutaitė..................................................... 211 Ramunė Šuščevičiūtė................................................................... 213 Greta Šuščevičiūtė....................................................................... 220

Mainai Skulptorius Vladas Urbanavičius.. .................................................. 227 Skulptorė Ksenija Jaroševaitė........................................................ 229 Skulptorius Petras Mazūras.. ......................................................... 230 Keramikė Kristina Karkaitė-Mazūrienė........................................... 231 Tapytojas Valentinas Antanavičius................................................. 232

Buriavimas. Atlantas Dailininkas Romanas Borisovas .................................................... 239 Architektas Jurgis Vroblevičius...................................................... 244 Dailininkas Algirdas Dovydėnas.................................................... 246 Žurnalistas Gediminas Pilaitis....................................................... 252 Dailėtyrininkas Algimantas Patašius.. ............................................. 259 Žurnalistas Antanas Stanevičius.. ................................................... 273 Dailėtyrininkė Vaida Ščiglienė.. ..................................................... 278

Albumas ................................................................................ 285 Raimundo Sližio ikonografija ir bibliografija.................................. 354 Iliustracijų sąrašas....................................................................... 379

Summary ................................................................................... 390

R ai mu ndas Sl i Ĺž y s

ÄŽvadas

R ai mu ndas Sl i ž y s

Medžioklė. Kulinarija. Draugai

193

Rimvydas Kepežinskas Mūsų pažintis prasidėjo kokiais 1969–1970 metais Kauno J. Naujalio meno mo-

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

Dailininkas

kykloje. Šviesaus atminimo mokytojas Algirdas Lukštas buvo prirėmęs Raimį prie sienos ir liepė be tėvų nesirodyti. O aš, durnelis, pakrizenau. Buvau šeštokas, o jis – dešimtokas. Tai po to jis įspyrė man į subinę. Vėliau susitikome tik Dailės institute. Jis buvo bebaigiąs studijas, scenos žvaigždė. Dar mačiau spektaklius su juo, Skudučiu, Kličiumi, Navaku, savo broliu (Augiu Kepežinsku. – R. R.). Patekt buvo problema, iš visos Lietuvos važiuodavo žiūrėti. Kažkaip susipažinom, aš jam kelnes pasiuvau. Paskui, man baigiant, darėm keramiką kartu su Kęstučiu Musteikiu, Vyteniu Lingiu. Jis labai domėdavosi ir gilindavosi į viską. Po studijų buvo Senežas* prie Maskvos. Atvažiuoju aš vieną iš penkių kartų. Jis jau kambarį užėmęs – ant grindų kuprinė, pilna degtinės. Pasirodo, bus večer znakomstva (susipažinimo vakaras). Raimis buvo Senežo siela. Kalbėjo tiesą, dėl to visi jį gerbė ir mylėjo. Kai atvažiuodavo iš Maskvos komisija, visi eidavo klausyti, kaip Raimis ginčijasi su funkcionieriais. Tie net prisibijodavo Raimio. Paskui truputį buriavom kartu. Jis sirgo buriavimu, net Atlantą perplaukė. Aš kartu plaukiau tik į Saremos salas ir Švediją. Buvo patikimas ir atsakingas, ką jau kalbėti apie koko sugebėjimus. Dar buvome Palangos kūrybos namuose per Andropovo sausąjį įstatymą. Atėjo paskui į Dailininkų sąjungą raštas, kad Sližys, Lingys ir Kepežinskas girtuokliavo. Bet darbų padarėm kažkodėl daugiausia ir prisikabint nepavyko. * Dailininkų sąjungos organizuotos kūrybinės stovyklos Seneže.

(gretimame puslapyje) Vyras ir moteris. 1981. Fragmentas

R ai mu ndas Sl i ž y s

I 194

1992 metais dėl savo šeimyninių problemų apsigyvenau jo namuose ir gyvenau apie metus. Tas laikas, ko gero, įsimintiniausias, nes bendraudavom kasdien. Gerdavom daug raudonojo vyno arba stipresnių gėrimų. Tada vežė spiritą galonais, o jis labai mokėjo jį paruošti – teisingai, difuzijos būdu. Valgėm skaniai, nes buvo didis gurmanas ir cituodavo Pochliobkiną. Vasaras leisdavom mano sodyboj, kur beveik

kasdien vyko pasaulio pabaiga. Ne sezono metu – Raimio namuose Šaltinių gatvėje.

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

Draugų jis turėjo daug, nes buvo atviras ir draugiškas. Padėjo man rašyti docentūros programas, nes pats jau buvo docentas. Pamenu, prieš Kalėdas grįžom iš Palangos, aš išvažiavau pirkt maisto, jis liko ruošt puotos. Grįžtu ir randu Raimį, pasiraitojusį kelnes, basą vandens klane su medžiokliniu šautuvu. Pasirodo, tvarkė ginklą ir iššovė į radiatorių. Po to tai buvo įvardyta: Raimis nušovė prabėgantį radiatorių. Niekada manęs nevadino Keptu*, visada Rimvydu. Vėliau santykiai atšalo. Abu žinojom, dėl ko. Tiesiog du kartus į tą pačią upę Raimis nebrisdavo.

Tapytoja

Jūratė Bagdonavičiūtė Kokiais 1980-aisiais Naujųjų metų naktį pas mus su mama užgriuvo draugų kompanija, kurioje buvo ir Raimundas Sližys. Mes siautėjom kambaryje, o Raimis visą laiką stovėjo koridoriuje atsirėmęs į sieną, susidėjęs rankas ant krūtinės ir mus stebėjo. Kartais įeidavo į mūsų būrį, pataisydavo kokį daiktą ant stalo ir interjere ir vėl pasitraukdavo stebėti. Iš tos nakties nė vieno žmogaus neatsimenu, tik jį. Po kelerių metų – audringas vakarėlis jo dirbtuvėje Užupyje. Beje, jis buvo labai svetingas ir rūpestingas šeimininkas, jo elgesys su svečiais priminė gruzinišką vaišingumą. Per tą vakarėlį mane nustebino, labai švelniai nuraminęs siautėjančią kolegę, su kuria niekas nepajėgdavo susitvarkyti. Mano stilius buvo irgi išeiti paskutinei, ir jis lydėjo mane, kad įsodintų į taksi. Staiga jam kažkas užėjo – kad pradėjo visokiais garsais dainuoti ritmingą muziką, ir mes ilgai, rimtai ir įsijautę šokom vidury gatvės. Nors buvo stambokas, judėjo nepaprastai puikiai, vyriškai grakščiai ir jausmingai. * Rimvydo Kepežinsko pravardė.

Jūratė Mykolaitytė • Būtų lengviau rašyti apie žmogų, kurį sutikai kelis ar keliolika kartų, bet kai jį paži-

R ai mu ndas Sl i ž y s

Tapytoja

I 195

gės, veriamos ant smilgos – skirtingo dydžio ir skonio.

• „Sveika, Jūratyt, sutrukdžiau – vėl nuostolis Lietuvos kultūrai“, – tokiais žodžiais sveikindavosi Raimis, užėjęs į mano dirbtuvę Užupyje. Tą patį jam vėliau sakydavau aš, užeidama parūkyti į jo dirbtuvę Krivių gatvėje paskutiniais metais. Stovėdavo prie molberto, prisislinkęs prie pat lango. Tamsu ten buvo, o dar tos visos iškamšos... • Sykį užėjau – „taip skauda sąnarius, turiu net atsisėst, negaliu paišyt“. Abu nusprendėm, kad čia „sklepas“ kaltas, nes ir aš turėjau dirbtuvę pusrūsyje. Sąnariai skaudėjo daugeliui to meto „sklepų“ menininkų. O tai buvo Raimio ligos pradžia. • Savo diplominį darbą Raimis darė instituto studijoj, kur mes tapėm. Ant sienos buvo prisegtas didžiulis freskos eskizas, vaizduojantis žymiausius filosofus – nuo Konfucijaus iki Marxo ir – cha – Lenino! Iki šiol prisimenu Konfucijų, „įvykdytą medžiagoj“. • Mano „sklepas“ buvo Z. Sierakausko gatvėj, kieme, kuriame gyveno Raimis pas antrosios žmonos Ritos tėvus. Susitikdavom su juo pas Tõnu Kõivą, buvusį J. Miltinio teatro literatūrinės dalies vedėją. Į mano dirbtuvę po kurio laiko ateidavo Simas, Raimio ir Ritos sūnus. Sakydavo: „Ir kokias čia vėl nesąmones paišot?“ Ir vis girdavosi peiliuku, kurį jam tėvas atvežė iš kelionės jachta į Ameriką. Raimis ten jau nebegyveno, su Simu nebendravo. • Nebendravo (kvailas žodis) Raimis ir su Kazimieru, savo ir Marijos sūnum. Aš, kaip moralistė, visą laiką jam dėl to priekaištaudavau. Jis tik suskliausdavo ausis ir tylėdavo. • Kartą jis, kai kalbėjom apie vaikystę, pasakė: „Tik prisimenu, kaip girtą mamą vežiau namo rogutėmis.“ • Freską jam dėstė Sofija Veiverytė. Raimis ją vadino Boba, ji į studentus kreipdavosi „berniukai“. Žiūrėjau spektaklį, kur Raimis vaidino moterį, – jis mėgdžiojo Veiverytę. Kai ji atėjo į Raimio parodą, surengtą „Vartų“ galerijoj, jis tuoj pat pasislėpė balkone, laukė, kol ji išeis, lyg bijotų. • Taip jau išėjo, kad po skyrybų su Rita Raimis tapo mūsų kaimynu – gyveno tam savo „sklepe“ krokodilais išpaišytomis lubomis – taip jas išpuošė draugai per jo gimtadienį. Bjaurus buvo tas „sklepas“ – šaltas, drėgnas, o ir žiurkės puolė – skolinom

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

nojai (?) vos ne keturiasdešimt metų, – sunku. Šitie epizodai – kaip kokios žemuo-

Paskutiniai Lietuvos traperiai

jam savo katę, lyg ir padėjo. Vakarais kokią vienuoliktą belsdavosi Raimis į langą. Atkakliai. „Mes miegam!“ – rėkdavau aš, bet, aišku, įleisdavom. Vėl nuostolis Lietuvos kultūrai! Pasėdėdavo, gerdavo arbatą, jei nieko kito nebūdavo. • O „nieko kito“ tais laikais gauti buvo sudėtinga. Alkoholis nuo iki. Raimis savo dirbtuvėj sukonstravo aparatą, kuris iš obuolių sulčių (jų eidavo pirkt į Užupio gastronomą) gamindavo kažkokį gėrimą. Jis nebuvo girtuoklis, tiesiog mėgo, kad aplink jį vyktų veiksmas, o jis pats, atsitraukęs į šoną, stebėtų. • Pakviestas į svečius, Raimis mėgdavo ateiti valanda anksčiau, kaišioti nosį į puodus, stebėti besikuičiančius šeimininkus. Kartą, atėjęs į mano gimtadienį, padovanojo puodelį arbatai su dangteliu, o aš, kaip kokia asilė, parodžiau ką tik gautą tokį pat. Visą vakarą Raimis elgėsi šlykščiausiai – įžeidinėjo mane, svečius, nevalgė, negėrė – galų gale išėjo. Kaip vaikas. • Kai kviesdavo svečius pas save – susirinkdavo keisčiausi žmonių dariniai. Kas šokdavo, kas gerdavo, Raimis burdavo prie viryklės. Ir vidury linksmybių galėdavo pasakyt: „Einu pailsėt.“ Ir nueidavo miegot, palikęs visus. • Jis mėgo ką nors dovanoti. Turiu jo dovanotą didelį sidabrinį šaukštą, marmurinį kočėlą („žinai, Jūratyt, kieno aš pusėj“). Pardavė mums valandas mušantį laikrodį. Kiekvienąkart atėjęs klausdavo: „O iš kur gavot tą gražų laikrodį?“ – „Galėtum padovanot mums kokį paveikslą“, – kažkaip pasakė Klaudas*. „Aptempk porėmį, nu* Tapytojas Klaudijus Petrulis, Jūratės Mykolaitytės vyras.

Kai daviau tą paveikslą į parodą, skirtą Raimiui atminti, kitoj pusėj pamačiau užrašą pieštuku: „Izvergui Klaudui – Sližys.“ • Buvo man toks blogas metas. Atėjo Raimis, visą dieną praleido su manim, po to

tokią dailininkę surado negyvą krūmuose“ (prie molberto, užspringusią cigarete, nuskendusią – pagal situaciją). Kai pradėdavau kuo nors labai piktintis – „Jūratyt, taigi – žmonės“. Jis man ir tą Jūratytę sugalvojo, vardą su pavarde sujungė, visi ir ėmė taip mane vadint. Jei nežinai, kaip ką padaryt – „lengvu rankos judesiu“, – girdžiu Raimį. „Bučiuoju į kairį sėdmenį“, – atsisveikindavo telefonu. • Privėriau tų žemuogių, o skonio nesijaučia. Paskutinis prisiminimas: Raimis su raudonu šaliku apie kaklą, išeinantis iš „Dalios“ galerijos, atidaręs savo paskutinę parodą. „Dar savaitę, Jūratyt, gersiu vaistus, o po to jau galėsiu švęst.“

Stomatologas

Mykolas Ignatavičius Raimundo Sližio nuotykiai M. I. sodyboje Kaip Raimis išvirė sultinį iš strazdo Kartą Raimis, pasiėmęs šautuvą, išėjo pasivaikščioti po apylinkes ir po kiek laiko grįžo nešinas nušautu strazdu. Kai kompanijos moteriškoji dalis didžiai pasipiktino tokiu betiksliu paukštelio nužudymu, Raimis pareiškė, kad padarė tai norėdamas išvirti iš strazdo sultinį mūsų bičiuliui A. G., kuris neseniai patyrė infarktą, – neva toks sultinys labai sveika širdininkams. Strazdas buvo nupeštas ir išdarinėtas, sultinys išvirtas ir suvalgytas. A. G. gyvas iki šiol. Kaip Raimį suglumino paprasta kaimo moteriškė Kartą Raimis juokais laidė užuominas kaimynei p. A. – moteriškei, perkopusiai šešiasdešimtmetį, – kad neprošal būtų su ja pasimylėt. Kai p. A. džiaugsmingai ir su

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

• Yra žodžių, posakių, kuriuos ir dabar sakydami girdim Raimio intonaciją. „Vieną

197

Jūratyt, geriau?“ Iš tikrųjų buvo geriau.

su Eimiu (Nekrošium) nusivedė į kavinę. Vakare, parlydėjęs namo, paklausė: „Kaip,

R ai mu ndas Sl i ž y s

paišysiu“, – atsakė Raimis. Aptempė 1 x 1 m. Ir kabo dabar pas mus – „Skrybėlaitė“.

R ai mu ndas Sl i ž y s

entuziazmu pasiūlė jam tuoj pat nueiti iki krūmų ir pasikočioti, Raimis neteko amo. Pirmą kartą matėme Raimį tokį sutrikusį. Kaip Raimis pasielgė didvyriškai Kartą Raimis, išsidėliojęs amuniciją ant stalo, išėjo trumpam į lauką. Tuomet vienas

I iš mūsų kompanijos, išėmęs šovinius, padėjo tuščią kartoninę dėžutę ant įkaitusios

ketaus krosnelės ir grįžo prie bičiulių tęsti nutraukto užsiėmimo, t. y. gurkšnoti. Kai

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

198

grįžęs Raimis pamatė jau rūkstančią šovinių dėžutę, užuot puolęs atgal pro duris arba griuvęs ant grindų, užsidengęs galvą rankomis, prišoko prie krosnelės ir dėžutę numetė. Kadangi vyno buvo pakankamai, Raimis pyko neilgai. Kaip Raimis, pats būdamas subtilus kulinaras, įdėjo virti sau dešreles į M. I. gaminamą avienos plovą, tuo pagadindamas patiekalo skonį, ir gavo už tai barti Taip ir buvo. Kaip Raimis kovojo už kalbos kultūrą Nors ir būdamas negrynaveislis, mišrūnas, Raimis aktyviai rūpinosi lietuvių kalbos grynumu ir grožiu. O kadangi turėjo dar ir nemenką pedagoginę gyslelę, aplinkiniams nuolat kliūdavo už kalbinius nusižengimus. Labiausiai jis netoleruodavo žodelio „biškį“, priešdėlio „da“, kirčiavimo klaidų. Mes buvome jau tiek išdresuoti ir įbauginti, kad netyčia pavartoję draudžiamą žodį krūpteldavome ir apsidairydavome, ar šalia nėra Raimio. Bet jeigu jau mums pavykdavo pagauti jį patį suklydus, pasigailėjimo nebūdavo: atsiimdavo už viską su kaupu. Bet Raimis ne tik kovojo su svetimybėmis ir klaidomis – jis pats vartojo ir mums įskiepijo daug gražių ar primirštų žodžių ir posakių. Ir dabar mes sakome „bičiuliai“, „sodnelis“, „po savo stogu visaip patogu“, „nedirbk pavalgęs, nes žarnos apsivers“ ir kt. O kai kas net ir bando tęsti Raimio vykdytą auklėjamąjį darbą. Kaip Raimis grožiu rūpindavosi Kadangi Raimis buvo prisiekęs estetas, jis negalėjo suprasti ir ramiai žiūrėti, kaip M. I. triūsia virtuvėje be prijuostės ir rankas valosi į kelnes. Nors lankydavosi sodyboje kas antrą savaitgalį ir dažniau, Raimis paštu atsiuntė iš Vilniaus siuntinį su prijuoste ir virtuviniu laikmačiu, pridėjęs dar tokį eilėraštį: „Kančia išdrasko širdį, kai be prijuostės dirbi, yra be taimerio taip pat sunku, jis atsilygins su kaupu.“ Vis dėlto kaip dailininkas Raimis buvo daug stipresnis negu kaip poetas. Kaip Raimis tvarką darydavo Raimis mėgo visur daryti tvarką, tik kartais jo tvarkos supratimas būdavo įdomus.

R ai mu ndas Sl i ž y s

I 199

I Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

Savaitgalis Mikališkėse

Kartą, eidamas prie savo mašinos tvarkyti parūdijusių vietų, jis pastebėjo rūdis ant M. I. automobilio bagažinės vyrių. Ilgai negalvodamas, Raimis sutepė vyrius rūdžių rišikliu. Vyrius teko pakeisti. Raimio keisti nebuvo prasmės. Kaip Raimis katiną pavėžino Kartą Raimis, grįždamas iš sėkmingos medžioklės, užsuko į M. I. sodybą pabendrauti ir pasigirti laimikiu. Mašinoje, stovinčioje kieme, paliko atidarytą langą. Tuomet vietinis katinas, vardu Ryžas, toks mielas ir linksmas banditėlis, užuodęs šviežieną, aišku, įlindo į mašiną. Prisiėdęs iki soties, jis čia pat ir užmigo. Išvažiuodamas Raimis nieko nepastebėjo. Jau netoli Vilniaus katinas prabudo ir panoro bendrauti, t. y. ėmė trintis į kojas, lipti ant pečių ir galvos, reikalauti dėmesio ir glostymo. Tiems, kurie vairuoja, nereikia aiškinti, ką reiškia pervažiuoti per Vilniaus centrą piko metu, turint tokį keleivį. Raimis pasielgė humaniškai ir neišmetė banditėlio pro langą. Keikdamasis baisiausiais žodžiais, nuvežė jį į M. I. butą. Kai grįžęs namo Raimis pamatė, ką Ryžas padarė mėsai, jis savo humaniškumą iškoneveikė tais pačiais žodžiais. Kaip Raimis sutardavo su daiktais Raimis mėgo daiktus, ir tie paprastai jam atsakydavo tuo pačiu. Visą laiką pas Raimį tai atsirasdavo, tai dingdavo visokiausi peiliai, portsigarai, laikrodžiai, pypkės, medžioklės aksesuarai ir pan. Daiktai galėjo būti seni, senoviniai, nauji, bet visi buvo

R ai mu ndas Sl i ž y s

I 200

I Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai Po medžioklės. Elnės darinėjimas

išskirtiniai arba įdomūs. Turėdamas rankas, išaugusias teisingoje vietoje, nemažai visokių rakandų Raimis pagamindavo pats: M. I. sodyboje padarė keletą originalių durų rankenų iš šakų, porą suoliukų, šulinio stogelį. Taip pat jis mėgo ir mokėjo daiktus restauruoti, tai darydavo labai kruopščiai ir su jausmu. O aktyvią daiktų kaitą, galima sakyti, sūkurį aplink Raimį lėmė du jo charakterio bruožai: išsiblaškymas ir dosnumas. Nebuvo beveik nė vieno karto, kad išvažiuodamas jis sodyboje ko nors nepamirštų, o jau kiek visko buvo pamesta apylinkėse – sunku ir suskaičiuoti. Daugybę daiktų Raimis pats išdovanodavo aplinkiniams. Po to, kai jis išėjo, sunku buvo vaikščioti savo namuose, nes kur tik pažvelgsi, matei Raimį: ant vienos sienos kabo dovanotos pastelės, ant kitos – jo restauruotas senovinis barometras, virtuvėje – laikmatis ir prijuostė, originalus pipirų malūnėlis... Daiktai turi atmintį – jie pamena ir primena žmogų, kuris su jais elgdavosi draugiškai. Kaip Raimis siuntė ženklus Kasmet per Jonines mes rinkdavomės rišti vantų, nes buvome dideli pirties gerbėjai. Tai būdavo smagi atrakcija, virtusi tradicija. Raimis visada surišdavo mažą simbolinę vantelę ir veždavo ją į Vilnių, kaip pats sakydavo, „savo mergičkoms“ , t. y. R. ir G. Kai pirmą kartą rišome vantas be Raimio, surišome ir mažą vantelę. Pastatėme ją lauke ant stalo senoviniame moliniame ąsotyje. Kitą rytą radome ąsotį sudužusį,

į Vilnių, perdavėme R. Tąkart Joninių naktis buvo rami.

Tapytojas

Algis Griškevičius • Raimis buvo labai žavus ir patikimas kelionių partneris. Mums vienam kitą vežioti teko gana dažnai – ir į parodų atidarymus, kai rengdavome parodas kartu, ir į tą pačią sodybą. Kaip sėdintis šalia keleivis Raimis būdavo nepakeičiamas, joks vairavimo instruktorius nebūtų sugalvojęs tiek naudingų patarimų, kaip reikia vairuoti, kartais net bandydavo ir į vairą įsitvert. Kartu nepamiršdavo su taurele rankoje pasveikinti ir palinkėti sveikatos pravažiuojančių mašinų keleiviams. • Apie Raimio kulinarinius sugebėjimus turbūt galima parašyti atskirą knygą. Man net kyla abejonių, kuri kūrybos sritis – valgių gaminimas ar tapyba – jam teikė didesnį pasitenkinimą. Ruošdamas maistą jis eksperimentuodavo, ko gero, net drąsiau negu tapydamas. Vieną žalios žuvies patiekalą, pavadinimu „Kche“, jis ruošdavo per kiekvieną mano gimtadienį – žinojo, kad jį labai mėgstu. • Nepaisant lengvumo ir humoro, su kuriuo Raimis reaguodavo į įvairias gyvenimo situacijas, į viską, ko imdavosi, jis įsigilindavo labai įvairiapusiškai ir apie viską turėjo labai tvirtą nuomonę, kurią paneigti net akivaizdžiais faktais būdavo labai sunku. Tačiau kitą kartą jis jau galėdavo tuos faktus pateikti kaip savus argumentus ir vėl būt nenugalimas ginče. • Apie Raimio neprieraišumą daiktams taip pat galima papasakot atskirą istoriją, nes jis visada sugebėdavo pasidėti savo daiktus netikėtose vietose ir juos pamiršti. Tik po to, kai jau būdavo nusprendžiama, kad daiktas pamestas, kuris nors iš bičiulių jį surasdavo, kaip minėjau, labai neįprastoj vietoj. Tai, reik manyt, jam suteikdavo

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

Mums visiems labai jo trūksta.

201

giau ne aš vienas.

P. S. Neištryniau Raimio numerio iš savo telefono: o gal? Paaiškėjo, kad taip pasiel-

R ai mu ndas Sl i ž y s

nes naktį kilo stipri vėtra. Tik po metų supratome šį ženklą ir naują vantelę, nuvežę

R ai mu ndas Sl i ž y s

daug „džiaugsmo“, nes dažnai jis jau būdavo įsigijęs kitą tokį pat daiktą. Čia kalbu

nuomonę apie jį supančių žmonių išvaizdą (šukuoseną, rūbus, apavą). Moterims

202

apie peilius, žiebtuvėlius, laikrodžius, pypkes ir netgi drabužius. Dažniausiai visi šie daiktai ir pasimesdavo, ir atsirasdavo mūsų bičiulio Mykolo sodyboje. • Būdamas užkietėjęs estetas, Raimis labai atvirai ir neprašomas pasakydavo savo

I Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

šios pastabos ypač pakeldavo nuotaiką. • Bendravimas mūsų kompanijoje visą laiką vyko vienam kitą traukiant per dantį, ir nors kiek susireikšminęs žmogus, atsidūręs mūsų bendrijoje, labai greit turėdavo pabrukti uodegą. Aišku, ir Raimis, ir visi kiti mūsų kompanijos dalyviai nevengdavo pasišaipyti ir iš savęs, bet iš bičiulių šaipytis vis dėlto būdavo smagiau. • Pats būdamas puikus menininkas, man Raimis buvo ir nepakartojamas modelis. Kai pradėjau fotografuoti, juodu su Mykolu buvo nepakeičiami daugelio mano fotografijų personažai. Kad ir kokią nesąmonę sugalvodavau, Raimis besąlygiškai priimdavo žaidimo taisykles ir nė karto nėra atsisakęs sudalyvauti mano fotosesijoje, kurios kartais pareikalaudavo ir nemažų fizinių pastangų, ką jau kalbėti apie tai, kad beveik visose jam tekdavo pozuoti nuogam. Nesu tikras, ar dar atsirastų Dailės akademijoje nors vienas docentas, kuris sutiktų tai daryti. 2007 metų Kalėdos

R ai mu ndas Sl i ž y s

I 203

I Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

Žiurkės. 1986

• Raimis buvo vienas aktyviausių Vilniaus sanitarų. Kai įsigijo savo pirmą mažo kalibro šautuvą, jis labai aktyviai įsitraukė į Naujamiesčio tvarkymą. Nepraėjus nė pusmečiui, Šaltinių gatvės rajone nebeliko nė vieno valkataujančio katino... O ką jau kalbėti apie gimtosios kalbos grynumą. Turbūt nebuvo žmogaus, kurio kalboje Raimis nebūtų pastebėjęs klaidų ir čia pat nepataisęs. Dabar retai besutiksi taip patriotiškai nusiteikusį žmogų. • Raimis buvo labai jautrus žmogus, ir ne tik sau. Sužinojęs, kad man gydytojai rekomendavo valgyti daugiau laukinių žvėrių ir paukščių mėsos, jis, galima sakyti, nebepaleido šautuvo iš rankų. Vienas iš įsimintiniausių patiekalų, kurį jis pats ir pagamino, buvo strazdas ir jo sultinys. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nušauto strazdo visiems teko labai ilgai ieškot, o suradus paaiškėjo, kad ir taip menkas strazdo kūnelis dėl šratų padarytų skylučių labai labai sumažėjo. Vis dėlto sultinys buvo puikus, o jeigu dar tų šratų nebūtų likę...

R ai mu ndas Sl i ž y s

I 204

I Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai Pakėlęs ranką žmogus. 1983 Protezas. 1980

Gydytojas Algirdas Usonis Mes su Audrone savo paveikslą vadiname „Šokiu“, nors kampe gal ir galima įskaityti, kad jis vadinasi kažkokia šventė. Šį paveikslą Audronė nusipirko 1979 metais mūsų vestuvių proga kažkuriame dailės salone. Vėliau Raimis sakė, kad tai buvo pirmas darbas, kurį jam pavyko taip brangiai parduoti. Jis kainavo 120 rublių, o tai buvo gydytojo mėnesio atlyginimas. Tuo metu Raimundas draugavo su skulptoriumi Kęstučiu Musteikiu, kuris kūrė lėles Vilniaus „Lėlės“ teatrui. Vienam spektakliui buvo sukurtas kojos protezas (matyt, kokiam piratui). Kadangi Raimundo Sližio dirbtuvėje Užupyje būdavo daug įvairių keistų daiktų, Kęstutis jam atnešė iš teatro sandėlio ir padovanojo tą kojos protezą. Šis daiktas Raimiui labai patiko ir jis nutapė „Protezą“ (1980). Per vieną mano apsilankymą Raimio studijoje mes išsikalbėjome ir aš jam papasakojau, kad kraujagyslių chirurgai savo karjerą pradeda amputuodami kojas. Tuo metu buvau jaunas kraujagyslių chirurgas, tad Raimis padovanojo man tą darbą su protezu kaip labai tinkamą kraujagyslių chirurgui. Paveikslą „Žiurkės“ (1986) Raimundas Sližys man padovanojo kaip medžiotojas medžiotojui. Nors žiurkė ir nėra medžiojamas žvėris, matyt, Raimis tuo metu reikalų su kitais žvėrimis neturėjo. Paveikslą „Pakėlęs ranką žmogus“ (1983) nusipirkau, nes visą laiką buvau ir esu apkūnokas, o Raimio darbuose kaip tik tokie žmonės ir buvo vaizduojami. Man pasirodė, kad šis žmogus panašus į mane.

Linas Katinas Sėdžiu Klaipėdoje pas galerininką Barotį po parodos. Baigiu trečią „Cabernet“ bu-

R ai mu ndas Sl i ž y s

Tapytojas

I 205

negaliu. Raimis dar vakare ruošėsi ir medžioklei! Kas jūs per žmonės!“ Barotis –

tadžikas, likęs Lietuvoj. Taigi pašnekėt apie sufijus, Omarą Chajamą yra su kuo. Ir apie raudonąjį vyną, be kita ko – ir apie tapybą. Su Raimiu „Tai“ mylėjom ir bandėm ištirt iki dugno ir viena, ir kita. Ne sentimentaliai. Bet iš tikro. Be ašarų. Bet koks „atviresnis“ jausmas, drėgna poezija – nėjo. Stop. Kalbėdavomės kaip punktyrais. Be skyrybos ženklų, jaustukų, šauktukų. Dovanojo man žydinčių saulėgrąžų septynias galvas, progos neatmenu, o frazę – taip: „Nu kur jau“, – su lydinčiu pašaipiu akių blizgesiu. Proga kokia gi galėjo daugiau būti – aišku, paroda. Ko? Aišku. Tapybos. Nes visa kita visiškai nesvarbu. Pasirodo, iš tikro. Kita nesvarbu.

Plastikos chirurgas

Renaldas Vaičiūnas Operacinė virtuvėje Keista štai taip sėdėti ir rašyti apie savo draugą... Kažkaip netyčia pradedi suvokti, kad nenumaldomai artėja laikas rašyti prisiminimus. Kažkada su Raimiu juokavome ta tema ir jis vis mane „lazdavojo“, kad jis esą niekad nerašys, o man tai jau teks. Iš kur jis tada žinojo, rupūžiokas?! Iš tiesų, pasirodo, tai nėra toks jau lengvas dalykas. Kur kas smagiau jaučiuosi operacinėje, nei sėdėdamas prie popieriaus lapo ar kompo. Matyt, tai žinojo ir Raimis, kai vieną vėlyvą vakarą paskambino man į duris. Tuomet buvome ne tik draugai, bet ir artimi kaimynai, gyvenome greta. Taigi vėlyvas vakaras ir žinau, kad kaimynas grįžta iš medžioklės su laimikiu. Šaldytuve paruošta vieta šernienos šmotui, ant stalo – gėrimas sušildyti sušalusį medžiotoją... Atidarau duris – stovi kaimynas kruvinom rankom, bet jose nieko nelaiko. Kažkaip kraujo nelabai bijau, tai pasižiūrėjau atidžiau, bet vis vien jokio šernienos gabalo neįžiūrėjau.

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

telį. Jis sako: „Vakar čia sėdėjo Sližys, gėrė taip pat kaip tu – kaip vandenį, aš taip

R ai mu ndas Sl i ž y s

I 206

„Daktare, atrodo, ranką nusikirtau“, – išgirdau visiškai ramų kaimyno bosą. Mikliai įvertinom situaciją ir, laimei, paaiškėjo, jog kertant mėsą rankai teko ne pagrindinis smūgis. O Raimio instrumentai, tai jau patikėkit, būdavo gerai išgaląsti. Kad ir kaip ten būtų, reikėjo važiuot į ligoninę tvarkyti žaizdos. „O ką, tu ne daktaras? Negali sutvarkyti vietoje?“ Klausimas buvo labiau panašus į prašymą. Juolab kad

Raimio žvilgsnis rodė, jog jis nori šitokio nuotykio... Kadangi automobilio bagaži-

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

nėje visada vežiojuos mažą chirurginį rinkinuką (maža ką?), ir Raimis tai žinojo, nutarėme, kad nėra reikalo niekur važiuoti ir viską sutvarkysim čia pat, virtuvėje. Žaizdos dezinfekciją, suprantama, darėme labai kruopščią – tiek išorinę, tiek vidinę, pastaroji gal net buvo kruopštesnė. Skausmo slopinimas taip pat susidėjo iš išorinio ir vidinio. Turiu pažymėti, kad veikė puikiai. Viskas truko apie pusvalandį, o gal ir ilgiau, dabar jau neprisimenu, bet ką jau prisimenu, tai tą vaizdelį, kai pacientas sėdi prie stalo, vienoj rankoj cigaretė, kita steriliai apklota ant stalo, ir visiškai ramiu balsu man pasakoja istoriją iš medžioklės. Kartkartėm cigaretę pakeisdavo taurelė vaistų nuo skausmo ir kiekvieną kartą, kai jie buvo geriami, išgirsdavau: „O tu kraujo nebijai?“ Paskui pasigirsdavo tylus juokas, jis nuteikdavo optimistiškai, kaip ir visas bendravimas su Raimiu. Nespėjo ir pakelio cigarečių surūkyti, o mes jau ir susitvarkėm. Tą vakarą dar ilgai nesiskirstėm, vis pasidžiaugdami artima kaimynyste. Beje, ranka sugijo puikiai, be jokių padarinių, kaip galima spręsti iš vėlesnių Raimio nutapytų paveikslų.

Raimio pašmaikštavimas

Bonifacijaus atostogos Nežinau, ar dar kas atsimena tą sovietinį multiką apie atostogų išsiruošusį cirko liūtą? Tais laikais tai buvo gana populiarus filmukas, o situacija, kurią mes visi patyrėme, dar ilgai neleido jo pamiršti. Karšta vasara Semeliškėse. Būrelis, susidedantis iš keturių dėdžių, atvažiuoja į miestelį apsipirkti. Nuotaika puiki, kaip ir turi būti atostogaujant draugų būryje ir iki paryčių diskutuojant apie gyvenimo esmę ir prasmę. Noriu pasakyti, jog tų diskusijų metu kefyras nebūdavo pats populiariausias gėrimas.

mas dar vakarykščių gerų emocijų, laikė savo garbės reikalu pašmaikštauti su kaimo pardavėja. Smagių juokelių tuomet pažirdavo!!! Taip juokaujant, į parduotuvę įėjo jauna mama su keliais vaikeliais. Na, gal ir ne mama, bet tuomet mums tai buvo vi-

cijas jaunajai iš pieno plaukusiai mamytei. Nespėjo mamytė susigaudyti, kas ir kaip, o Raimis jau dalijo ledų porcijas vaikams. Padėkos, vaikų krykštavimas, akių pamerkimai ir t. t. Visi patenkinti ir laimingi išsiskirstėm. Kažkaip tą įvykį iškart pamiršom – iki kitos dienos, kai vėl pritrūkę produktų grįžome į tą pačią parduotuvę. Ir ką jūs manote? Taip, taip – mūsų jau laukė būrys vaikų, kuriuos pakvietė vakarykščiai laimingieji. Matyt, jie papasakojo apie po miestelį besiblaškančius juokingus dėdes, kurie visiems sutiktiems vaikams perka ledus. Nuo tos dienos, kad ir kada atvykdavome, kad ir kur eidavome, miestelyje paskui Raimį sekdavo virtinė klegančių vaikų, kurių akyse galėjai įžiūrėti vienintelį norą – „ledų!!!“ Jis vaikščiodavo kaip tas cirko liūtas, negalėdamas nuo vaikų atitrūkti, o mes iš šono, springdami juoku, visaip jį kalbindavome vaikams dar ką nors padovanoti. Ir smagiausia, kad jis dovanodavo! Įdomu, ar tuometiniai mažyliai prisimena tą keistuolį pliką dėdę su nuo veido nesitraukiančia šypsena?..

Dailėtyrininkė

Raminta Jurėnaitė Nemanau, kad jau atėjo laikas rašyti prisiminimus apie Raimundą Sližį. Jis per daug neseniai išėjo ir nespėjau su juo atsisveikinti ne tik gyvenime, bet ir mintyse. O ir pats devintasis dešimtmetis, kai dažniau laiką praleisdavome kartu, dar nepakankamai nutolo. Apie to meto įvykius ir žmones dar sunku rašyti objektyviai ir be nutylėjimų. Su Raimiu susipažinome dar studijų metais Dailės institute. Mano dėmesį per SMD parodėles patraukė jo paveikslai ir per viešus aptarimus išsakydavau savo mintis apie juos. Taip užsimezgė draugiški santykiai. Artimiau susidraugavome jau baigę

Med ž i ok lė. Ku l i nar i ja . Draugai

Tą pačią akimirką dėl visai suprantamų priežasčių kaimo pardavėja užleido pozi-

207

išlaidauti.

sai nesvarbu. Svarbu buvo tai, kad vaikai prašė ledų, o jų globėja negalėjo sau leisti

R ai mu ndas Sl i ž y s

Taigi smagi kompanija kaimo parduotuvėje perka produktus. Kiekvienas, veikia-

Albumas

Berniukas. 1998 B큰gnininkas Kazimieras Sli탑ys. 1994 (gretimame puslapyje) B큰gnininkas. 1987

Trys fig큰ros. 1982 (gretimame puslapyje) Lankininkas. 1995

Kaimo šokiai. 1978

Baras. 1997

Šokis (Šventė). 1978

Turinčių savo vietą gyvenime žmonių maskaradas. 1979

(šiame ir gretimame puslapyje) Triptikas. 1979

Raimundas Sližys

ISBN 978-9986-16-797-6

9 789986 167976