deborah harkness
Visų sielų knyga
I Romanas Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Prišmantaitė
1
skyrius
Oda įrištas tomas buvo niekuo neypatingas. Įprastam istorikui jis niekuo nesiskyrė nuo tūkstančių kitų Oksfordo Bodleino bibliotekos rankraščių, senas ir apsitrynęs. Tačiau vos paėmusi supratau, kad jis nepaprastas. Vėlyvą rugsėjo popietę kunigaikščio Hamfrio skaitykla buvo tuščia, tad knygų užklausos buvo vykdomos sparčiai. Vasarinis mokslininkų antplūdis buvo pasibaigęs, o rudens semestro beprotybė dar neprasidėjusi. Visgi nustebau, kai Šonas mane sustabdė prie bibliotekos registro. – Daktare Bišop, jūsų rankraščiai parengti, – šelmiškai sušnabždėjo jis. Jo rombų raštais marginto megztinio priekį puošė rūdžių spalvos ruožai nuo senų odinių įrišimų, kol droviai juos valėsi, vaikinui ant kaktos užkrito smėlio spalvos plaukų sruoga. – Ačiū, – dėkinga nusišypsojau. Aš siaubingai pažeidinėjau bibliotekos taisykles, ribojančias knygų skaičių, kurių mokslininkas gali paprašyti per mėnesį. Šonas, su kuriuo paskutiniais metais koledže vis išgerdavome rausvai tinkuotame bare kitoje gatvės pusėje, nesiskųsdamas vykdė mano pageidavimus daugiau nei savaitę. – Ir nevadink manęs daktare Bišop. Tuomet jaučiuosi, lyg kalbėtum su kuo nors kitu.
6
deborah harkness
Jis nusišypsojo ir pastūmė rankraščius per apibraižytą ąžuolinį stalą – visi su puikiomis alchemijos iliustracijomis iš Bodleino kolekcijos – kiekvienas įdėtas į pilką apsauginę kartono dėžę. – Ir dar viena, – Šonas sekundėlę dingo saugykloje ir grįžo su storu, ketvirtadalio lapo formato rankraščiu, įrištu marga veršiuko oda. Jis paguldė jį ant krūvos viršaus ir pasilenkė apžiūrėti. Blankioje senų bronzinių skaitymo lempų šviesoje švytėjo auksiniai jo akinių rėmeliai. – Šios niekas nepageidavo jau kurį laiką. Pasižymėsiu, kad, tau grąžinus, reiks įdėti ją į dėžę. – Nori, kad priminčiau? – Ne, pasižymėjau štai čia, – Šonas patapšnojo pirštų galiukais sau per kaktą. – Tavo galvoje viskas sudėliota tvarkingiau nei manojoje, – mano šypsena tapo dar platesnė. Šonas droviai į mane žvilgtelėjo ir patraukė užsakymo lapelį, bet šis liko kur buvęs, įstrigęs tarp viršelio ir pirmojo puslapio. – Jis nenori pasileisti, – pakomentavo vaikinas. Mano ausyse tarškėjo slopūs balsai, jie trikdė įprastą skaityklos tylą. – Ar girdėjai? – apsižvalgiau sugluminta keistų garsų. – Ką? – paklausė Šonas pakėlęs galvą nuo rankraščio. Mano žvilgsnis užkliuvo už švytinčių paauksuotų pakraščių, tačiau tos kelios aukso dulkės negalėjo sukelti to, rodos, iš vidaus sklindančio švytėjimo. Sumirksėjau. – Nieko, – paskubomis griebiau rankraštį. Palietus jo odą nudiegė pirštus. Šonas vis dar laikė užsakymo lapelį ir dabar šis lengvai išslydo. Pakėliau tomus, pasikišau juos po smakru ir mane užliejo slėpiningas dvelksmas, kuris užgožė įprastus pieštukų drožlių ir grindų vaško kvapus. – Diana, gerai jauties? – pasiteiravo Šonas susirūpinęs. – Taip, tik kiek pavargus, – atsakiau ir patraukiau knygas nuo nosies.
raganu valandos
7
Skubiai žingsniavau per autentišką penkioliktojo amžiaus bibliotekos dalį, pro Elžbietos I laikų stalus su trimis knygų lentynomis ir subraižytais stalviršiais. Tarp jų gotikiniai langai kreipė skaitytojo dėmesį į lubas, kur ryškūs dažai ir aukso potėpiai vaizdavo universiteto herbą su trimis karūnomis ir atversta knyga, kurioje įrašytas moto iš aukštybių bylojo: „Dievas yra mano nušvitimas.“ Šį penktadienio vakarą man draugiją palaikė tik kita amerikietė akademikė Gilijan Čemberlein. Filologė klasikė, kuri dėstė Brin Mavr, buvo įnikusi į tarp stiklo suspaustas papiruso skiautes. Greitai žingsniavau pro ją mėgindama išvengti akių kontakto, bet mane išdavė girgždančios grindys. Oda pašiurpo, taip nutikdavo visada, kai į mane pažvelgdavo kita ragana. – Diana? – pašaukė ji iš tamsos. Nuslopinau atodūsį ir sustojau. – Sveika, Gilijan, – keistai savindamasi rankraščių krūvą, stovėjau kaip įmanoma toliau, pasisukusi taip, kad jų nebūtų matyti. – Ką veiksi per Meiboną? – Gilijan visada sustodavo prie mano stalo ir pasiūlydavo praleisti daugiau laiko su „seserimis“. Artėjant rudens lygiadieniui ji dar labiau stengėsi įkalbėti mane atvykti į Oksfordo raganų sąlėkį. – Dirbsiu, – trumpai atsakiau. – Bus daug gražių raganių, – manieringai pranešė Gilijan. – Pirmadienį turėtum prie mūsų prisijungti. – Ačiū, pagalvosiu, – atsakiau jau sukdama į Selden Endą, erdvų septynioliktojo amžiaus priestatą, kuris stovėjo statmenai kunigaikščio Hamfrio skaityklai. – Bet ruošiu pranešimą konferencijai, tad negaliu nieko pažadėti. Teta Sara ne kartą įspėjo, kad neįmanoma meluoti kitai raganai, bet aš vis tiek pabandžiau. Gilijan išleido kažkokį užuojautos garsą ir nusekė mane žvilgsniu.
8
deborah harkness
Pasiekusi savo įprastą vietą vos atsispyriau pagundai sviesti rankraščius ant stalo ir nusivalyti delnus, bet, pagalvojusi apie jų amžių, švelniai nuleidau knygas ant stalo. Rankraštis, kuris pirma įsikibęs laikė savo užsakymo lapelį, gulėjo viršuje. Nugarėlėje buvo įspaustas Elijo Ešmoulo, septynioliktojo amžiaus knygų kolekcionieriaus ir alchemiko, auksinis herbas. Jo knygos ir raštai atkeliavo į Bodleiną iš Ešmoulų muziejaus devynioliktame amžiuje su skaičiumi 782. Ištiesiau ranką ir paliečiau rudą odą. Lengvas smūgis privertė greitai atitraukti pirštus, deja, nepakankamai staigiai. Dilgčiojimas nukeliavo ranka aukštyn, oda pašiurpo, jis pasklido pečiais, įtempė nugaros ir kaklo raumenis. Keistas pojūtis netrukus dingo, bet liko paslaptingas nepatenkinto troškimo jausmas. Sukrėsta savo reakcijos, pasitraukiau nuo stalo. Net per saugų atstumą šis rankraštis metė man iššūkį, drebino mano pastatytas sienas, skiriančias karjerą nuo prigimtinių paskutinės Bišopų raganos teisių. Turėjau sunkiai pelnytą daktarės laipsnį, etatinių pareigų ir paaukštinimų, mano karjera tiesiog žydėjo, aš atsisakiau šeimos palikimo ir susikūriau nuo burtų ir kerų nepriklausomą, sveiku protu ir mokslininko galimybėmis paremtą gyvenimą. Buvau Oksforde, kad baigčiau tiriamąjį mokslinį darbą. Kai baigsiu rašyti išvadas, mano atradimai bus publikuojami, grindžiami tolesniais tyrimais ir pastabomis, pristatyti kolegoms, žmonėms ir nepaliks vietos paslaptims ar tik šeštuoju raganos pojūčiu suprantamiems dalykams. Nors ir nenoromis, tyrimams paprašiau alchemijos rankraščio, kuris akivaizdžiai turėjo kažkokių nežemiškų savybių. Nagus niežėjo jį atversti ir sužinoti daugiau, bet dar stipresnis impulsas mane sulaikė: ar mano smalsumas intelektualinis, susijęs su moksliniu darbu? Ar sukeltas mano šeimos sąsajų su raganystėmis? Tikėdamasi, kad galva prašviesės, giliai įkvėpiau puikiai pažįstamo bibliotekos kvapo. Bodleinas man visada buvo prieglobstis, su Bišopais
raganu valandos
9
nesusijusi vieta. Sukišusi drebančias rankas po alkūnėmis, saulei leidžiantis spoksojau į Ešmoul 782 ir galvojau, ką daryti. Mama, jei būtų buvusi mano vietoje, instinktyviai būtų žinojusi atsakymą. Dauguma Bišopų šeimos narių buvo talentingi raganiai, bet Rebeka, mano mama, buvo ypatinga. Visi taip sakė. Jos antgamtiškos galios pasireiškė anksti ir dar lankydama pradinę mokyklą savo magija lenkė daugybę vyresnių vietinės bendruomenės raganų. Ji buvo stebėtinai įžvalgi, intuityviai jautė kerus, permatė žmones. Jaunesnė jos sesuo, mano teta Sara, taip pat buvo gabi ragana, bet jos talentai buvo įprastesni: mikli ranka eliksyrams maišyti, puikus senųjų burtų ir kerų išmanymas. Žinoma, kolegos istorikai nieko nenutuokė apie mano šeimą, bet visi Madisone, atokiame miestelyje toli nuo Niujorko, kur nuo septynerių gyvenau su Sara, apie Bišopus buvo žinoma viskas. Mano proseneliai atsikraustė iš Masačiusetso po Revoliucijos karo. Tuomet jau buvo praėjęs visas šimtmetis nuo to laiko, kai Bridžita Bišop buvo nužudyta Seileme. Visgi apkalbos ir gandai juos atsekė į naujuosius namus. Atsikraustę ir įsikūrę Madisone, Bišopai stengėsi įrodyti, kad raganiai kaimynai gali būti labai naudingi – gydė ligonius ir pranašavo orus. Pamažu šeima įleido šaknis pakankamai giliai, kad atlaikytų prietarų ir žmogiškosios baimės proveržius. Tačiau mano motina domėjosi pasauliu, esančiu daug toliau už saugiojo Madisono ribų. Pirma, ji išvyko į Harvardą, kur sutiko jauną raganių Stefaną Proktorą. Jis taip pat buvo kilęs iš senos raganių giminės ir troško pažinti pasaulį neliečiamas šeimos istorijos ir įtakos. Rebeka Bišop ir Stefanas Proktoras buvo žavi porelė, mano amerikietės motinos atvirumas buvo ryškiai kontrastavo su tėvo senamadiškumu. Jie tapo antropologais, pasinėrė į svetimas kultūras ir tikėjimus, dalijosi intelektualinėmis aistromis ir nuoširdžiu pasišventimu vienas kitam. Gavę mokytojų darbo vietas, mama savo alma mater, o tėvas Velslyje, abu mokslinių tyrimų tikslais keliavo po užsienio šalis ir kaip šeima įsikūrė Kembridže.
10
deborah harkness
Teliko vos keli prisiminimai iš vaikystės, bet ryškūs ir neįtikėtinai aiškūs. Visuose yra mano tėvai: velvetinės tėčio alkūnės, mamos pakalnučių aromato kvepalai, vyno taurių dzingsėjimas, kai, paguldę mane į lovą, vakarieniaudavo žvakių šviesoje. Motina sekdavo pasakas prieš miegą, o rudas tėčio portfelis numestas tarkštelėdavo ant grindų. Tokie prisiminimai paliestų bet kurio žmogaus šeimyniškumo stygą. Kiti prisiminimai apie tėvus – ne. Niekada nemačiau mamos skalbiant, bet mano drabužiai visada būdavo švarūs ir gražiai sulankstyti. Mokytojai surinkus zoologijos sodo leidimus, mano suole visuomet likdavo keli pamiršti ir, kad ir kaip atrodydavo tėvo darbo kambarys, kai vėlai vakare ateidavau jo pabučiuoti prieš miegą (o dažniausiai atrodydavo, lyg kažkas būtų ką tik sprogę), kitą rytą viskas būdavo nepriekaištingai tvarkinga. Vaikų darželyje draugės Amandos mamos paklausiau, kam ji varginasi ir plauna indus muilu ir vandeniu, kai pakanka tik sudėti juos į kriauklę, spragtelėti pirštais ir sušnabždėti kelis žodžius. Ponia Šmidt pasijuokė iš keistos mano idėjos, bet jos akis apniaukė sumišimas. Tą vakarą tėvai perspėjo, kad reikia atsargiau kalbėti apie magiją, negalima to pasakoti bet kam. Žmonių buvo daugiau nei mūsų ir juos galios gąsdino, o mama sakė, kad baimė – stipriausia jėga Žemėje. Tada neprisipažinau, kad magija – ypač mano motinos – taip pat mane gąsdina. Dieną mama atrodydavo taip pat kaip visų kitų Kembridžo vaikų motinos: kiek sušiauštais plaukais, kiek sutrikusi, nuolat išvarginta namų ir darbo naštos. Jos šviesūs plaukai būdavo madingai sutaršyti, bet drabužiai atrodė taip lyg būtų atkeliavę iš 1977-ųjų: ilgi pūsti sijonai, per didelės kelnės ir marškiniai, vyriškos liemenės ir trumpi sportiniai švarkeliai, kurių ji rasdavo pigiose krautuvėlėse Bostono užkampiuose. Ji priminė Anę Hol. Sutikęs ją gatvėje ar prekybos centre, niekuomet neatsisuktum pažiūrėti antrą kartą. Grįžusi namo, užtraukusi užuolaidas ir užrakinusi duris, mama tapdavo kažkuo kitu. Jos judesiai buvo užtikrinti, neskuboti ir laisvi. Kar-
raganu valandos
11
tais atrodydavo, kad ji plevena. Jai vaikštinėjant po namus, renkant pliušinius žaisliukus ir knygas, veidas persimainydavo į kažką nežemiško ir gražaus. Kai motina užsidegdavo magija, negalėdavai atitraukti nuo jos akių. – Mamytės viduje fejerverkas, – paaiškindavo tėtis ir plačiai, atlaidžiai nusišypsodavo. Bet, kaip vėliau sužinojau, fejerverkai buvo ne tik šviesūs ir linksmi. Jie buvo nenuspėjami, o tai gąsdino. Kai tėtis skaitė paskaitas, vieną vakarą mama nusprendė išvalyti stalo sidabrą ir sustingo prie dubenio su vandeniu ant valgomojo stalo. Jai stebeilijant į stiklinį jo paviršių, vanduo pasidengė rūku, kuris ėmė vytis į mažytes vaiduokliškas figūrėles. Netrukus keistos būtybės ėmė lipti užuolaidomis ir lubomis. Pašaukiau mamą, bet ji stovėjo sutelkusi dėmesį į vandenį. Jos dėmesys nedingo tol, kol kažkas pusiau žmogus pusiau gyvūnas prišliaužė visai arti ir įžnybė man į ranką. Tai pažadino mamą iš svajų, ji pratrūko pikta raudona šviesa, kuri suvarė šmėklas atgal į dubenį ir paliko tik svylančių plunksnų kvapą. Tėtis pastebėjo tą kvapą vos grįžęs, jo nerimas buvo akivaizdus. Jis rado mus kartu susisukusias lovoje, o pamačiusi vyrą, mama pratrūko atsiprašymo ašaromis. Daugiau niekuomet nesijaučiau saugi valgomajame. Paskutiniai saugumo likučiai išgaravo sukakus septyneriems, kai mama ir tėtis iškeliavo į Afriką ir gyvi negrįžo. Nusipurčiau ir sutelkiau dėmesį į mane kankinančią dilemą. Rankraštis gulėjo ant stalo lempos šviesoje. Jo magija apsitraukė kažkuo tamsiu ir susirangė manyje. Pirštai vėl grįžo prie lygios odos. Šįkart dilgčiojimas pasirodė pažįstamas. Miglotai prisiminiau patyrusi kažką panašaus seniau, kai varčiau popierius ant stalo tėvo darbo kambaryje. Ryžtingai nusisukau nuo oda įrišto tomo ir stengiausi galvoti apie protu suvokiamus dalykus: ieškojau alchemijos tekstų sąrašo, kurį sudariau dar prieš palikdama Niuheiveną. Jis buvo ant stalo, pasislėpęs tarp palaidų lapų, knygų užsakymo lapelių, čekių, pieštukų, šratinukų ir bi-
12
deborah harkness
bliotekos schemų, tvarkingai suskirstytų pagal kolekcijas ir numerius, kuriuos bibliotekos klerkai suteikdavo į Bodleiną atvykusiam tekstui. Nuo tada, kai prieš porą savaičių atvykau į Oksfordą, dirbau labai nuosekliai. Nurašytame nuo katalogo Ešmoul 782 apraše buvo teigiama: „Antropologija, arba traktatas, susidedantis iš dviejų žmogaus aprašymo dalių: pirma anatominio, antra psichologinio.“ Kaip ir kitų mano studijuotų veikalų, pavadinimas nieko nesakė apie turinį. Pirštų prisilietimas galėjo papasakoti apie knygą jos net neatvertus. Teta Sara visada piršais išsiaiškindavo, kas voke, jei netyčia pasitaikytų neapmokėtų sąskaitų. Tokiu būdu, vėliau paaiškėjus, kad yra skolinga už elektrą, galėdavo teisintis nežinojimu. Auksiniai skaičiukai ant nugarėlės mirktelėjo. Atsisėdusi apsvarsčiau galimybes. Nekreipti dėmesio į magiją, atversti rankraštį ir perskaityti kaip paprastai mokslininkei? Nustumti užkerėtą tomą ir pasitraukti? Sara kikentų, jei žinotų mano keblią padėtį. Ji visada tvirtino, kad mano pastangos laikytis nuo magijos atokiai bus bergždžios. Bet aš taip elgiausi nuo pat tėvų laidotuvių. Tarp svečių buvo nemažai raganų ir jos kruopščiai ieškojo mano venomis tekančio Bišopų ir Proktorų kraujo požymių. Visos mane drąsino ir tvirtino, kad tai tik laiko klausimas, kada užimsiu motinos vietą raganų bendruomenėje. Kai kurios šnabždėjosi apie neprotingą tėvų sprendimą susituokti. – Per daug jėgos, – murmėjo jos manydamos, kad negirdžiu. – Jie būtinai turėjo patraukti dėmesį, net jei ir nebūtų nagrinėję senovinių religinių apeigų. To pakako, kad dėl tėvų mirties kaltinčiau jų turėtas antgamtines jėgas ir ieškočiau sau kitokio gyvenimo. Nusisukusi nuo visko, kas susiję su burtais, pasinėriau į žmogišką paauglystę – žirgai ir vaikinai, romantiški romanai, – mėginau ištirpti tarp normalių miesto gyventojų.
raganu valandos
13
Brendimo metais kankino depresija ir nerimas, bet malonus gydytojas užtikrino tetą, kad tai visiškai normalu. Sara jam nepasakojo nei apie balsus, nei apie mano įprotį atsiliepti telefonu likus dar gerai minutei, kol jis suskambės, ar kaip ji turėdavo užkerėti langus ir duris, kad aš per miegus nenuklysčiau į mišką. Taip pat nesakė, kad man supykus, visos namų kėdės susidėdavo į pavojingą piramidę ir, nuotaikai pasikeitus, iš karto nukrisdavo ant grindų. Kai sukako trylika, teta nusprendė, kad dalį mano jėgos reikia paskirti magijos pagrindų mokymuisi. Uždegti žvakes keliais sušnabždėtais žodeliais ar paslėpti spuogus laiko patikrintu eliksyru buvo įprastiniai pirmieji pradedančios raganaitės žingsniai. Tačiau man nepavyko įvaldyti net pačių paprasčiausių kerų, sugadinau visus eliksyrus ir užsispyrusi nepasidaviau tyrimams, kuriais ji norėjo išsiaiškinti, ar paveldėjau įstabią motinos aiškiaregystę. Balsai, gaisrai ir kiti netikėti proveržiai nuslopo nurimus hormonams, bet nenoras imtis šeimos amato išliko. Neįgudusi ragana namuose erzino tetą ir ji su palengvėjimu išsiuntė mane į koledžą Meine. Jei nepaisytum magijos, tai būtų įprasta brendimo istorija. Iš Madisono mane ištraukė protas. Jis visuomet buvo vertingas, dėl jo išmokau kalbėti ir skaityti anksčiau nei kiti vaikai. Padedant mano įspūdingai fotografinei atminčiai, dėl kurios visuomet atsimindavau ištisus knygų puslapius ir atlikdama testus greitai rasdavau atsakymus, studijos tapo vieta, kur šeimos palikimas buvo nereikalingas. Paskutinius vidurinės mokyklos metus prašokau ir šešiolikos įstojau į koledžą. Ten iš pradžių mėginau rasti sau vietą teatro katedroje, lakią vaizduotę patraukė spektakliai ir kostiumai. Protas buvo sužavėtas, kaip puikiai dramaturgo žodžiai gali prikelti senus laikus ir vietas. Pirmuosius mano pasirodymus profesoriai paskelbė puikiais pavyzdžiais, kaip koledžo studentas gali tapti kuo nors kitu. Kai gavau Ofelijos vaidmenį „Hamlete“, pirmą kartą paaiškėjo, kad šios metamorfozės gali vykti ne tik dėl aktorinio talento. Vos gavus vaidmenį, plaukai pradėjo augti neįprastai
14
deborah harkness
sparčiai, ėmė kristi nuo pečių iki juosmens. Valandų valandas praleisdavau prie koledžo tvenkinio, lyg prirakinta prie jo tviskančio paviršiaus, apsiskleidus savo naujaisiais plaukais. Vaikinas, vaidinęs Hamletą, pasidavė šiai iliuzijai ir mes turėjom aistringą, bet, deja, pavojingai kaprizingą romaną. Pamažu grimzdau į Ofelijos beprotybę kartu traukdama ir kitus aktorius. To rezultatas buvo nepaprastas spektaklis, bet kiekvienas naujas vaid muo atnešdavo naujų išbandymų. Antrame kurse, gavus Anabelos vaid menį Džono Fordo „Gaila, kad ji kalė“, situacija tapo nepakenčiama. Kaip veikėja, pritraukiau daugybę gerbėjų – net ne visi buvo žmonės, – kurie sekiojo mane po visą studentų miestelį. Kai vadinimas baigėsi ir jie atsisakė palikti mane ramybėje, tapo aišku, kad tai, kas buvo išlaisvinta, nekontroliuojama. Nežinojau, kaip magija įsigavo į mano vaidybą, ir nenorėjau sužinoti. Nusikirpau plaukus. Vietoj plazdenančių sijonėlių ir sluoksniuotų palaidinių pasirinkau megztinius aukštomis apykaklėmis ir žalsvai rusvos spalvos kelnes, avėdavau mokasinus kaip ambicingi paskutinio kurso studentai. Mano energijos perteklius buvo nukreiptas į atletiką. Palikusi teatro studijas, išmėginau dar kelias pagrindines disciplinas, ieškojau tokios racionalios srities, kurioje niekada neatsirastų vietos magijai. Matematikai man stigo kantrybės ir tikslumo, biologijos mokslas buvo eilė neišlaikytų testų ir nebaigtų tyrimų laboratorijoje. Baigiantis antram kursui, studijų skyriaus vedėjas pasakė, kad jei nepasirinksiu pagrindinės disciplinos, teks koledže praleisti dar vienus metus. Vasaros studijų programa Britanijoje leido dar toliau pabėgti nuo visų su Bišopais susijusių dalykų. Įsimylėjau Oksfordą ir jo tylų rytinių gatvelių švytėjimą. Istorijos kursas papasakojo viską apie karalius ir karalienes, o galvoje šnabždėjo tik šešioliktame ir septynioliktame amžiuje parašytų knygų eilutės. Tai buvo puikiausia literatūra, o geriausia, kad šiame universiteto miestelyje manęs niekas nepažinojo, – jei vasarą kur nors ir bastėsi kelios raganos, nuo manęs jos laikėsi
raganu valandos
15
atokiai. Grįžusi namo, pasirinkau istorijos specializaciją, ėmiau lankyti visas reikalingas paskaitas ir baigiau su pagyrimu dar nesulaukusi dvidešimties. Kai nusprendžiau siekti daktaro laipsnio, iš visų galimų programų pasirinkau Oksfordą. Mano kryptis buvo mokslo istorija, o tyrimas buvo sutelktas į laikotarpį, kai magiją išstūmė mokslas, – amžius, kai raganų medžioklės ir astrologija pasidavė Niutonui ir visuotiniams dėsniams. Nuo nežinomybės stengiausi laikytis atokiai, tad aplinkoje ieškojau racionalumo, o ne antgamtinių reiškinių. Ribos tarp to, kas vyko mano galvoje ir to, kas tekėjo gyslomis, darėsi vis ryškesnės. Teta Sara prunkštelėjo išgirdusi, kad ruošiuosi gilintis į septynioliktojo amžiaus chemiją. Jos ryškiai raudoni plaukai atspindėjo ūmų būdą ir aštrų liežuvį. Ji buvo atvira, dalykiška ragana, kuri perprasdavo patalpą vos į ją įėjusi. Sara buvo Madisono visuomenės atrama, ją dažnai kviesdavo mieste įvykus didesnei ar mažesnei krizei. Kadangi dabar nebereikėjo kasdien klausytis jos kandžių pastabų apie žmogiškąsias silpnybes ir nepastovumą, mūsų santykiai tapo daug geresni. Nors mus skyrė šimtai mylių, Sara manė, kad mano pastangos išvengti magijos vertos tik juoko, – taip man ir pasakė. – Anksčiau tai vadinome alchemija. Joje daugybė magijos. – Visai ne, – karštai užprotestavau. Norėjau įrodyti, kad mano studijos labai moksliškos. – Alchemija tik parodo, kaip daugėjo eksperimentų, o ne mėgėjiškų eliksyrų, kurie paverstų geležį auksu ar žmones nemirtingais. – Na, jei taip manai, – dvejodama numykė Sara. – Bet jei mėgini apsimesti žmogumi, tai vis tiek labai keista sritis. Gavusi laipsnį, ryžtingai kovojau dėl vietos Jeilyje – vietoje, kuri buvo angliškesnė už pačią Angliją. Kolegos įspėjo, kad mažai šansų gauti etatą, tad neilgai trukus išleidau kelias knygas, gavau daugybę apdovanojimų ir kelias stipendijas tyrimams. Tuomet man buvo pasiūlytas etatas ir aš parodžiau visiems, kaip jie klydo.
16
deborah harkness
Be to, mano gyvenimas priklausė man. Niekas, net ankstyvosios Amerikos istorikai, katedroje nesusiejo mano pavardės su pirmąja moterimi Seileme, kuri 1692 metais buvo nužudyta už raganystes. Kad išlaikyčiau sunkiai iškovotą savivaldą, ir toliau neįsileidau nei magijos, nei burtų. Žinoma, pasitaikydavo išimčių, kaip tas kartas, kai panaudojau vieną Saros kerų, skalbimo mašinai nesiliaujant siurbti vandenį ir grasinant užtvindyti mano nedidelį butelį Vusterio aikštėje. Niekas nėra tobulas. Pastebėjusi, kiek praėjo laiko, giliai įkvėpiau, abiem rankomis paėmiau rankraštį ir padėjau jį ant pleišto pavidalo atramos, kurias biblioteka duodavo siekdama apsaugoti retas ir senas knygas. Apsisprendžiau – elgsiuosi kaip rimta mokslininkė ir perskaitysiu Ešmoul 782 kaip eilinį rankraštį. Nekreipsiu dėmesio į svylančius pirštų galiukus, keistą knygos kvapą ir tiesiog apibūdinsiu jos turinį. Tuomet objektyviai nutarsiu, ar ji verta daugiau dėmesio. Vis dėlto, kai atsegiau žalvarines sagtis, sudrebėjo pirštai. Knyga atsiduso. Greitai žvilgtelėjau per petį ir įsitikinau, kad nieko daugiau nėra. Garsą skleidė tik tiksintis skaityklos laikrodis. Nusprendžiau nerašyti „knyga atsiduso“ ir pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį sukūriau naują bylą. Ši įprasta užduotis, kurią dariau šimtus, jei ne tūkstančius, kartų, buvo man tokia maloni, kaip varnelių dėliojimas sąraše. Apžiūrėjau knygos įrišimą, dydį ir viską kruopščiai aprašiau. Liko tik atversti knygą. Net atsegus sagteles, buvo sunku pakelti viršelį, lyg jis būtų prilipęs prie kitų lapų. Sulaikiusi kvapą, sekundėlei padėjau delną ant odos tikėdamasi, kad Ešmoul 782 tik nori su manimi susipažinti. Padėti ranką ant knygos nebuvo laikoma magija. Delną dilgtelėjo, oda pasišiaušė beveik taip pat, kaip pamačius raganą, ir rankraštis atsipalaidavo. Viršelis lengvai pakilo. Pirmas puslapis buvo juodraštis. Antras lapas buvo pergamentas su Ešmoul ranka rašytais žodžiais: „Antropologija, arba trumpas traktatas
raganu valandos
17
apie žmogų“. Tvarkingos apvalios linijos priminė mano pačios rašyseną. Antra pavadinimo dalis „susidedantis iš dviejų dalių: pirmosios anatominės ir antrosios psichologinės“ buvo vėliau prirašyta pieštuku. Rašysena taip pat buvo kažkur matyta, tik nežinojau kur. Palietusi raštą būčiau galėjusi sužinoti kiek daugiau, bet tai draudė bibliotekos taisyklės, be to, aprašyti tokią informaciją būtų neįmanoma. Vietoj to, parašiau, kad buvo naudotas rašalas ir pieštukas, dvi skirtingos rašysenos, ir nurodžiau galimas įrašų datas. Verčiant pirmąjį puslapį, pergamentas pasirodė neįtikėtinai sunkus, matyt, jis ir buvo to keisto kvapo šaltinis. Jis nebuvo tiesiog senas. Tai buvo kažkas daugiau – mišinys muskuso ir kito, nežinomo muskuso. Iš karto pastebėjau, kad trys puslapiai dailiai išpjauti. Pagaliau buvo ką aprašyti. Pirštai perbėgo klavišais: „Mažiausiai trys lapai išimti naudojant liniuotę ar skustuvą.“ Apžiūrėjau rankraščio nugarėlę, bet negalėjau pasakyti, ar trūksta daugiau lapų. Kuo arčiau nosies buvo pergamentas, tuo labiau mane blaškė keistas kvapas ir jo galia. Sutelkiau dėmesį į iliustraciją, kuri buvo iš karto po išimtų lapų. Joje buvo vaizduojama maža mergytė, skriejanti skaidriame stikliniame laive. Vienoje rankoje ji laikė sidabrinę rožę, kitoje auksinę. Ant jos pėdų buvo mažyčiai sparniukai, o nuo ilgų juodų plaukų tiško raudonas skystis. Po paveikslėliu storai juodu rašalu buvo paaiškinta, kad čia nupieštas filosofinis vaikas – alegorija, vaizduojanti išminties akmenį, cheminę medžiagą, kuri savininką paverčia sveiku, turtingu ir išmintingu. Spalvos tiesiog švytėjo, buvo neįtikėtinai gerai išsilaikiusios. Anksčiau dailininkai į dažus įmaišydavo grūstų akmenų, brangakmenių ir taip išgaudavo ypač ryškias spalvas. Pats paveikslėlis taip pat buvo pieštas puikaus dailininko. Teko prisėsti rankas, kad neleisčiau joms liesti puslapio. Kad ir koks talentingas, jis daug ką pavaizdavo neteisingai. Stiklinis laivas turėjo kilti aukštyn, o ne leistis. Kūdikis turėjo būti pusiau juodas, pusiau baltas, tai turėjo reikšti, kad jis – hermafroditas. Jis turėjo turėti vyriškus lytinius organus ir moteriškas krūtis ar bent jau dvi galvas.
18
deborah harkness
Alchemikų paveikslai buvo alegoriniai ir be galo apgaulingi. Todėl ir pasirinkau šias studijas, ieškojau logikos ir cheminių virsmų sistemos tais laikais, kai dar nebuvo periodinės elementų lentelės. Mėnulis dažniausiai simbolizuodavo sidabrą, o saulė – auksą. Abu sujungti chemiškai simbolizavo vestuves. Paskui piešinius pakeitė žodžiai, kurie vėliau tapo chemijos pagrindais. Šis rankraštis buvo rimtas išmėginimas logikos ieškojimams alchemijoje. Visoms iliustracijoms trūko bent vieno esminio dalyko, o teksto su paaiškinimais nebuvo. Nieko nebuvo. Lėtai perverčiau puslapį lyg trapų lapą. Juo perbėgo blizgantys žodžiai, tūkstančiai žodžių, matomi tik esant tinkamam šviesos kritimo kampui ir skaitytojo žvilgsniui. Vos nesušukau iš nuostabos. Ešmoul 782 buvo palimpsestas – rankraštis rankraštyje. Kai pergamentas dar buvo retenybė, rašytojai atsargiai išplaudavo rašalą iš senų knygų ir vėl rašydavo ant švarių lapų. Praėjus kuriam laikui senasis raštas iškildavo kaip vaiduoklis ir prisikeldavo gyvenimui ultravioletinėje šviesoje. Deja, šių pėdsakų negalėjo išryškinti jokia ultravioletinė šviesa. Tai nebuvo įprastas palimpsestas. Rašalas nebuvo išplautas, jis buvo paslėptas kažkokiais kerais. Bet kokių galų kažkam reikėjo užkerėti tekstą alchemijos knygoje? Net žinovams būdavo sunku iššifruoti mokslininkų vartotas nesuprantamas kalbas ir įmantrius piešinius. Didelėmis pastangomis perkėliau dėmesį nuo greitai bėgančių blankių raidelių prie rankraščio apžvalgos. „Mįslingas. Tekstai įrašyti penkioliktame, septynioliktame amžiuje, iliustracijos pieštos daugiausia penkioliktame. Iliustracijų ištakos gali būti dar senesnės? Popieriaus ir veleno mišinys. Spalvotas ir juodas rašalas, pirmasis ypač aukštos kokybės. Paveikslėliai puikiai nupiešti, bet detalės neteisingos, kai ko trūksta. Vaizduoja išminties akmenį, alcheminį gimimą (sukūrimą), atsinaujini-
raganu valandos
19
mą ir pasikeitimą. Keista senesnio rankraščio kopija? Keista knyga, labai neįprasta.“ Pirštai dvejojant pakibo virš klavišų. Susidūrę su medžiaga, kuri nesutampa su tuo, kas jiems jau žinoma, mokslininkai daro vieną iš dviejų dalykų. Arba padeda ją į šoną, kad informacija nesugriautų jų taip branginamų teorijų, arba sutelkia į ją visą dėmesį mėgindami išsiaiškinti paslaptį. Jei knyga nebūtų užkerėta, galbūt būčiau susigundžiusi pasirinkti antrąjį variantą, bet dėl magijos buvo protingiau rinktis pirmąjį. Nežinodami, ką daryti, dažniausiai mokslininkai sprendimą atideda. Surinkau dvejonių kupiną eilutę: „Reikia daugiau laiko? Gal reikėtų vėl paimti vėliau?“ Sulaikiusi kvapą užverčiau knygą, magija vis dar sruveno per viršelį, ypač stipriai aplink sagteles. Tai padarius palengvėjo, nors dar kelias minutes stebeilijau į tomą. Pirštai norėjo šokti į priekį ir paliesti rudą odą, bet šįkart atsispyriau. Taip pat kaip atsispyriau norui paliesti iliustracijas ir sužinoti daugiau nei bet kuris kitas žmogus. Teta Sara visada sakydavo, kad magija – dovana. Jei taip ir buvo, ji siejo mane su visomis anksčiau gyvenusiomis Bišopų raganomis. Už antgamtiškas galias, kerus ir burtus, kurie sudarė kruopščiai saugomą raganystės meną, reikėjo sumokėti. Atversdama Ešmoul 782 pralaužiau sienas, skyrusias magiją nuo erudicijos, bet bent jau buvau apsisprendusi neiti anapus jų. Susikroviau užrašus, kompiuterį ir pasiėmiau knygų krūvą. Ešmoul 782 padėjau pačioje apačioje. Ačiū Dievui, Gilijan buvo dingusi, bet jos užrašai vis dar mėtėsi ant stalo. Greičiausiai ruošiasi dirbti visą naktį ir dabar išbėgo puodelio kavos. – Baigei? – paklausė Šonas, kai grįžau prie registracijos stalo. – Ne visai, tris viršutines norėčiau rezervuoti pirmadieniui.
įsigykite
knygą dabar