Protingavimai by knygos.lt

MIKALOJUS VILUTIS PROTINGAVIMAI

VILNIUS 2024

Anne TYLER

CLOCK DANCE

Alfred A. Knopf, New York, 2018

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Dauguma tekstų buvo publikuoti dvisavaitiniame kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. Dėkojame už galimybę juos panaudoti knygoje.

ISBN 978-609-466-833-3

ISBN 978-609-466-440-3

Gyvenimo puotoj puotaudamas, už vaišių stalo sėdėdamas, tostą sakau: – Valgykim, kol mūsų nevalgo.

Prieš 25 metus nutariau protingas pasidaryti. Voltaire’as sakė, kad kiekvienam žmogui tokia kvailystė kada nors ateina į galvą. Žinojau ir seną kaip žmonija tiesą – sapere aude. Tai reiškia – nedrįsk būti protingas, nes tai tiesiausias kelias į beprotnamį. Pabandžiau ir viskas – kelio atgal nebėra. Pradėjau galvoti ne apie dešrą, bet apie tai, ko žmogui neduota suprasti. Gal tai mąstymas? Nežinau. Todėl galvojimų kratinį savo galvoj vadinu ne mąstymu, bet protingavimais.

Galvoju ne tam, kad sugalvočiau, bet kad galvočiau ir aristotelišką laimę, kurią teikia beprasmė veikla ir beprasmis gyvenimas, patirčiau. Nenoriu būti priemonė pasodinti medžiui, pastatyti namui ir užauginti sūnui, kuris pasodins medį, pastatys namą ir užaugins sūnų... Ne. Ne tam Dievas žmogų sukūrė, bet tam, kad laisvas jis būtų. Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei!

Jaunas žmogus, kuris nevadina manęs gerbiamuoju todėl, kad gerbia mane, ir sako man tiesą, nes negalvoja, kad aš kvailys ir tiesa mane įžeis, taip man kalbėjo: – Seni, numirk gi pagaliau. Kam tu dar gyveni šiame pasaulyje? Juk pasaulis tau nebereikalingas. Juk tu nebeturi jėgų džiaugtis pasaulio džiaugsmais. Visos dienos tau

tos pačios. Neliko tau džiaugsmo, liko tau tik nuobodulys. Pavargai nuo gyvenimo, seni.

– Mano mėsa pavargo ir nebeturi jėgų džiaugtis mėsiškais džiaugsmais iš pasaulio. Sugrįžk, jaunyste, alyvom sužydėk. Bet tik į mano kūną. Ne man, bet mėsai, kurioje esu, kūnui mano, liko tik nuobodulys. Edo, ergo sum. Ėdu, vadinasi, esu. Tokiu buvimu būti buvo gera, o dabar nebegera. Prisiėdžiau jau. Pilvą jau suka man nuo pasaulio. Nebereikalingas jis man pasidarė, nebeturiu ką ten veikti, todėl prisiminiau Aurelijaus Augustino žodžius: neik laukan, atsigręžk į save patį. Žmogaus viduje gyvena tiesa. Ir manęs niekur kitur nėra, tik mano viduj. Surasti tik save reikia. Tiesą apie save sužinoti. Pažink save. Dabar aš egonautas. Plaukioju po save, savęs ieškodamas. Rasiu save, pažinsiu save, sužinosiu tiesą, kas aš esu, ir tada žinosiu, kaip gyventi, kad laimingas būčiau, o tai vis ne ten nuplaukiu. Ne mėsa mano, bet aš pradėjau būti. Kai atvėsta meilė kūnui, suliepsnoja meilė sau. Ne pasauliu, bet savim džiaugiuosi ir taip gera man dabar gyventi, kad net kartis nesinori. Įsisiurbiau dabar į gyvenimą kaip erkė. Protingauju nuo ryto iki vakaro neišlįsdamas iš savęs, bėgu liežuvį iškišęs, kad pasivyčiau mintis, plūstančias į galvą, ir niekada aš dar taip smarkiai negyvenau kaip dabar. Nuobodu man niekad nebūna. Nebe kasdienybė dabar mano gyvenimas. – O mano gyvenimas kasdienybe tampa. Nuobodu man būna. Ir kuo toliau, tuo dažniau. Reiks ir man pradėti protingauti, – pasakė jaunas žmogus.

– Aurelijus Augustinas prašė Dievo: atvesk mane į do-

ros kelią. Tik dar ne šiandien. Neskubėk, jaunas žmogau. Džiaukis pasaulio džiaugsmais, kol jie tau teikia džiaugsmo. Kai nebeturėsi jėgų jais džiaugtis ir todėl nutarsi, kad jie menkaverčiai, tada pradėk. Sakiau tau ne visą tiesą, tik gražią. Senatvė slogi. Svajonės pasibaigia ir prasideda nemigos. Užmigdydavo mane svajonės. Nuostabius sapnus sapnuodavau. Prieš daug metų šventėm menininko Petro gimimo dieną, išgėriau labai pakankamai ir naktį sapnavau save dideliais apakinančio baltumo angelo sparnais. Nepratęs prie jų buvau, eidamas gatve kliudžiau jais praeivius ir jie pyko ant manęs. O dabar bijau nakties. Bijau neužmigti ir užmigti bijau, nes naktys mano nelinksmos. Ilgos ir tamsios. Nebesapnuoju savęs baltais angelo sparnais. Sapnuoju save drėgname ir šaltame kapo rūsyje ir matau, kaip mano kūną ėda rausvos kirmėlės smailomis galvomis ir aš tampu kirmėlėmis. Pranašingi mano sapnai. Laikas ėsti, laikas būti ėdamam.

Klimpstu į savo begalinius rašymus kaip į pelkę.

Galvoje mano chaosas, chaosas ir rašyme. Bandžiau chaosą tvarkyti, bet pasidarė dar blogiau. Pirmapradžio chaoso didybę mano protingavimai prarado.

Protingauju apie gyvenimą, kuris šalia. Kuris kasdien. Kuo labiau jis mane erzina, tuo geriau man rašosi.

Be galo mano rašymai. Vis tobulinu, vis nepatenkintas, vis susiraukęs, vis nelaimingas. Niekada nenupaišiau paveikslėlio iki galo, nė vienos minties iki galo neparašiau. Vis man atrodo, kad galiu nupaišyti ir parašyti geriau.

Kūrybinės mano kančios, be kurių gyvenime niekada nebūčiau laimingas.

Man sako: rašai tai, apie ką jau begalę kartų pats rašei ir kiti rašė. Teisybę sako. Senas daineles dainuoju, bet stengiuosi vis kitaip, vis gražiau.

Apie tai, kas svarbiausia, apie viską, ką žmogus patiria po saule, jau iš tikrųjų begalę kartų rašyta. Jeigu nebūtų leista pasikartoti ir kartoti, tai turbūt ir filosofijos nebūtų, užtektų vieno Platono. Svarbu ne tik ką, bet ir kaip. Kitoks pasakymas.

Suprantamesnis, smagesnis, naujais faktais pagrįstas, dabartiniam žmogui pritaikytas. ...

Į mano atvertą galvą mintys neprašytos plūsta. Neskirstau jų į savas ir svetimas. Visos jos yra mano galvoj, o kas yra mano galvoj, yra mano. Kalbėdamas su protingu žmogum išgirstu savo mintis. Protingas žmogus jas tik pažadina. O tų, kurių nebuvo mano galvoj, – negirdžiu. Tik tas gali tavęs ieškoti, kas tave rado. Taip šv. Bernardinas pasakė apie Dievą. Tik tas Dievo ieško, kuris jaučia Jį esant. O kaipgi kitaip? Surask tą, nežinau ką?

Kiekvieną rytą ieškau vienos kojinės ir siuntu. Aš turiu dvi kojas ir vakare turėjau tris kojines. Ryte viena yra, o kitų nerandu. Bet žinau, kad kažkur ji yra. Kitaip neieškočiau.

Susišnekėti su manim dabar sunku.

– A? Kas? Kur? Kada? Ką?

Tokie dabar mano atsakymai į visus klausimus.

Artimieji kenčia. Siutinu juos, o labiausiai save. O gal džiaugtis reiktų? Kai asilas pamato asilę, ji tampa jo gyvenimo tikslu ir prasme. Jis apanka ir apkursta viskam, kas ne asilė. Akmenys byra nuo kalnų. Žinau, mačiau, apdainavau.

Aš dabar, kaip asilas, turiu vieną tikslą. Gyvas noriu būti. Sau ir kitiems. Pilna mano galva protingavimų, noriu juos visus išrašyti iš jos ir viskas. Tik tai dabar man rūpi. Jeigu man kas nors kliudo, aš siuntu ir rėkiu. Bijau mirti, bet nespėti bijau labiau. Aš dabar kaip kūdikis, kuris nori daug pasakyti, o pasakyti nemoka. Kenčiu baisiausiai. Rašymas man dabar yra didžiausias pragaras ir didžiausia laimė. Kaip gyvenimas.

...

Mano tiesos panašios į Herakleito upę. Protingauju tik tam, kad protingaučiau, o ne tiesą išprotingaučiau. Nebetikiu tiesomis. Ir mokslininkai nebetiki. Nei teorijomis, nei eksperimentais, jas patvirtinančiais.

...

Tiesa bjauri.

...

Aš labai išmintingas. Aš nieko nesuprantu.

...

Vienintelę tiesą žinau – mirsiu. O kas yra mirtis – nežinau.

...

Kai paišau – gražu. Kai nupaišau – negražu.

...

Mano paveikslai keičiasi kaip gyvi.

Nupaišau paveikslėlį ir galvoju: aš genijus. Kitą rytą paveikslėlį išmetu į šiukšlių dėžę. Bet buvo akimirka, dėl kurios verta gyventi.

...

Žiūriu sau į vidų ir man gera – koks grožis! – žiūriu į veidrodį ir man bloga.

...

Sadistiniai klausimai.

– Buvai mano parodoje?

– Taip.

– Ir kaip?

...

– Mikalojau, girdėjau, tavo paroda kažkokioj galerijoj.

– Taip.

Skausmingas atodūsis.

– Teks nueiti.

Jis iš tikrųjų nuėjo. Dabar mane sąžinė graužia. Atėmiau iš žmogaus didžiausią turtą – laiką.

Laikas klaikas.

Laikas bėga, o aš einu.

Žydai sako, kad gyvenimas yra laikas. Anksčiau žmonės turėdavo laiko.

Atimti laiką – tai atimti gyvenimą. Amerikiečiai sako: laikas yra pinigai. Ne. Atimtus pinigus galima grąžinti, o laiko negalima.

Jeigu žmogus atima iš kito žmogaus pinigus, tai jį baudžia. O jeigu atima laiką, tai nebaudžia.

Dievas davė žmogui jaunystę tam, kad žmogus būtų jaunas. Seniai bruka savo susenusią išmintį jauniems žmonėms. Aš irgi ne išimtis.

Atlikau pareigą savo anūkui. Pasakiau jam pamokslą, kurį visi anūkai atmintinai moka. Jis tarė man:

– Tiesą kalbi. Reikia galvoti apie senatvę, reikia mokytis, reikia būti išmintingam, reikia turėti tikslą gyvenime ir atkakliai jo siekti. Taip. O jaunam ir laimingam kada būti? Kada džiaugtis gyvenimu? Kai jėgų gyventi nebeturėsiu? Tada?

Gal mes abu teisūs? Aukso vidurio reikia. Gal reikia gyventi taip, kad pasibaigus jaunystei nepasibaigtų ir gyvenimas? Neišragauti gyvenimo iki galo.

Vaikšto gatvėmis nepalaidoti lavonai, alkanos varnos iš paskos skrenda, alkani šunys iš paskos bėga.

...

Kai pirmą kartą pamačiau Picasso paveikslą, pagalvojau, kad žmonija iš proto išėjo. Paskui Picasso paveikslai man gyvi pasidarė, pradėjo mano akyse keistis, vis stipresnį išgyvenimą man teikti ir nesibaigiančia metafizine energija mane penėti. Picasso paveikslai mane pakeitė ir man jie pasikeitė. Aš pasidariau kitas žmogus, žiūrintis į kitus paveikslus.

...

Tušti sapnai. Tik tamsa ir spengianti tyla. Spengianti niekada nepatirta nebūtis. Nebūtis turbūt dar blogiau už būtį.

...

Yra du paveikslai, kuriuos žino visi, kurie ne tik valgo. Leonardo da Vinci „Mona Liza“ ir Malevičiaus „Juodas kvadratas baltame fone“.

Du meno kūriniai. „Mona Liza“ – jausmui. „Kvadratas“ – protui.

– Ir vaikas gali nupaišyti juodą kvadratą baltame fone.

– Tai tiesa. Ir vaikas gali parašyti E = mc2.

Tyloje Dievas ištaria savo žodį, sako Meistras Eckhartas. Johno Cage’o 4’33”. Johnas Cage’as 4 minutes ir 33 sekundes grojo tylą. Malda Dievui. Tyla, kaip Malevičiaus juodas kvadratas. Yra tik tai, kas sukurta. Ar reikėjo sukurti tylą ir tamsą?

Akims materija yra tai, kas atspindi šviesą. Tamsoje akims pasaulio nėra.

Spalva yra šviesa, atsispindėjusi nuo daikto. Jeigu daiktas neatspindi šviesos, tai akys jo nemato. Juodas daiktas spalvos neatspindi, todėl juodos spalvos nėra. Nebūtis yra juoda. Malevičius nupaišė kvadratinę nebūtį.

Kur dedasi šviesa, kuri šviečia į juodą Malevičiaus kvadratą. Juodas Malevičiaus kvadratas ją sugeria? Labai daug šviesos turi būti jame.

Mūsų laukia nebūtis – amžina tamsa, pilna šviesos.

Baltoje spalvoje – visos spalvos. Dievas baltas. Jame viskas. Jis sako: Aš esu, kuris esu. Tik aš. O jūs mano žarnose. Jūs esate būtyje, o būtis yra manyje. Aš esu baltas kvadratas baltame fone. Jūs manęs nematote ir apskritai niekaip nepatiriate, todėl jums manęs nėra.

Aš valdau jus, jums nebūdamas, kaip visų dėsnių dėsnis.

Štai kur nukeliavau galvodamas apie Malevičiaus juodą kvadratą.

...

Malevičiaus juodas kvadratas jokio džiaugsmo akims neteikia. Jis ne akims, bet smegenims. Be reikalo žmonės iš pasaulio krašto keliauja pasižiūrėti į jį – jis ne žiūrėjimui. O gal labai originalų juodą kvadratą Malevičius nupaišė? Gal apvalų? Juodas Malevičiaus kvadratas mintis galvoje gimdo. Čia jo vertė.

...

Malevičius nupaišė nebūtį būtyje, o galėjo nupaišyti baltą kvadratą juodame fone – būtį nebūtyje. O gal juodą kvadratą juodame fone – nebūtį nebūtyje. O gal...

– O gal neplepėk, bet paskaityk, ką jis ir išmintingi žmonės rašė apie „Juodą kvadratą baltame fone“.

– Neskaitysiu. Man nerūpi, ką jie rašė, man rūpi, ką rašau aš. Mintis juodas kvadratas gimdo mano galvoje. Aš mąstau ir būnu. Iš tikrųjų žmogus turėtų vadintis galviju, nes jis galvoja. Galvijai negalvoja. Už juos galvoja negalvojantys cheminiai procesai jų pilvuose. Mokslinis faktas.

...

Mano duktė Aldona sirgo ir didelėj lovoj voliojosi. Ir aš su anūku Šarūnu į lovą sulipom ir visi trys voliojomės. Didelis anūkas jau, už mus visus didesnis. Tąsėm jį už plaukų ir laimingi buvom, nes nieko negalvojom. Užmiršom, kad mirsim.

...

Žmogus nori būti laimingas. Štai ką jis veikia šioj žemėj. Tik nelaimingas gali norėti būti laimingas. ...

Aš nesu vakar ir nesu ryt. Aš negaliu būti laimingas ten, kur manęs nėra. Aš nesu ir niekada nebuvau niekur kitur, tik čia ir dabar ir tik čia ir dabar aš galiu būti laimingas. Amžinas yra čia ir dabar, netrunkantis nė kiek laiko. Amžinybė ne laike.

...

Laimė yra būsena, už kurią geresnės negali būti. ...

Būk laimingas, Mikalojau, tik nedaryk kitų laimingų savo laime.

...

Senas klausimas:

– Nelaimingas Mikalojau, ar norėtum būti laiminga kiaule?

Jeigu aš būčiau laiminga kiaulė, aš turėčiau sutuoktinį paršą ir jis mane… horribile dictu. Aš galiu būti laimingas tik savo laime, bet ne kiaulės.

...

Aš niekada nebuvau kur nors kitur, tik savo viduj. Akys žiūrėjo, bet mačiau aš. Ausys klausė, bet girdėjau aš. Aš čia esu ir mano laimė ir kančia su manimi gyvena čia. Faustas taip sakė. Išorėje tik sąlygos, nepalankios laimei.

Aristotelis pasakė, kad kiekvieno žmogaus tikslas yra laimė. Jis pasakė tai, ką žmonės, turintys su kuo galvoti, ir taip žino, tik į žodžius nesudeda.

Nežinau, kaip gyventi, kad laimingas būčiau. Gal prisigerti? Bet tada mano žmona verks, o aš būnu nelaimingas, kai mano žmona verkia. O gal plaukti gyvenimo upe ten, kur ji neša. Gal nuneš gyvenimo upė ten, kur laimė. Taip gali galvoti indai. Jie turi begalę gyvenimų. Jie gali eksperimentuoti. O mums, krikščionims, duotas vienas gyvenimas ir nuo to, kaip mes jį pragyvensim, priklauso mūsų laukiančios amžinybės kokybė.

...

Žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė. Laimė yra beprasmė veikla, kuri neturi jokio kito tikslo, tik save pačią. Daug kartų kartosiu šią Aristotelio išmintį ir vis kitokiais aiškinimais ir pavyzdžiais jai pritarsiu.

Žmonių kūnų ir gyvūnų laimės vienodos, o žmonių skirtingos.

...

Aš noriu. Štai ką aš veikiu šioj žemėj.

Gimsta žmogus ir rėkia. Jis nori. Jis nieko nenorėtų, jeigu būtų laimingas, nes žmogui reikia tik laimės.

...

– Sizifai, ką darysi, kai užrisi akmenį ant kalno?

– Nusileisiu į pakalnę ir risiu kitą akmenį. Arba pasikarsiu, nes nebeturėsiu kam gyventi.

Laimė yra liguista būsena. Tik idiotas gali būti absoliučiai laimingas. Seniausiai pasakyta tiesa. Aš sakyčiau – tik idiotas ir Dievas gali būti absoliučiai laimingi.

Tik jų laimės skirtingos. Nesinori būti laimingam idioto laime. Nesinori būti laimingam kvailio laime, norisi būti laimingam protingo žmogaus laime. Kvailio laimė ne jo nuopelnas, o protingas žmogus pats žino, kaip save laimingą padaryti. Aš senstu ir vis laimingesnis darausi. Nežinau, ar dėl to, kad kvailėju ar kad protingėju.

Tolimas kelias nuo kvailio laimės iki Dievo laimės. Gal tik filosofai jį nukeliauja.

O gal niekas. Beveik visi žmonės pusiaukelėje. Nei laimingi, nei nelaimingi.

Prieš 25 metus nutariau protingas pasidaryti.

Voltaire’as sakė, kad kiekvienam žmogui tokia kvailystė kada nors ateina į galvą. Žinojau ir seną kaip žmonija

tiesą – sapere aude. Tai reiškia – nedrįsk būti protingas, nes tai tiesiausias kelias į beprotnamį. Pabandžiau ir viskas – kelio atgal nebėra. Pradėjau galvoti ne apie dešrą, bet apie tai, ko žmogui neduota suprasti.

Dailininkas, grafikas Mikalojus Vilutis puikiai pažįstamas kaip estampų, piešinių, iliustra -

cijų kūrėjas, tačiau menininko veikla neapsiriboja tik vaizdu. Jis – ir žodžio meistras, esė

knygų „Tortas“ ir „Sriuba“ autorius.

Naujausia M. Vilučio knyga „Protingavimai“ – tai menininko samprotavimai apie gyvenimą ir mirtį, kasdienybę ir išmintį,

ateinančią gyvenimui baigiantis, bet kur kas dažniau – apie situacijas, kai jokia išmintis taip ir neateina, ir žmogus lieka vienas bei pažeidžiamas.

„Protingavimai“ – tai liudijimas žmogaus, kritiškai žiūrinčio į

kitus ir visų pirma – į patį save. Vilučiui būdingo humoro kupina knyga parodo pasaulį tokį, kokį gali pamatyti tik Vilutis, – asmenišką, groteskišką ir negailestingai autentišką.