Rachel Abbot t • PRIEIK ARČIAU
3
Prologas
Nebepažįstu savęs. Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, pasidalijo į du etapus: prieš, kai galėjau oda jausti vėją, stebėti, kaip mėlynas dangus vakarėjant nusidažo juodai, girdėti, kaip rytais gieda paukščiai, užuosti nuo lietaus sudrėkusią žemę; ir po — tą gyvenimą, kurį gyvenu dabar, kai nebesuprantu, ar naktis, ar jau diena, ir girdžiu vienintelį garsą — šlepsėjimą, tiksliau, linoleumu šlepsinčias basas kojas. Sėdžiu ant savo siauros lovos, žiūriu į pliką sieną priešais ir mąstau, kaip taip galėjo atsitikti, kad atsidūriau čia. Bet atsakymų nerandu. Žinau tik tiek, kad jie ateina. Ateina kiekvieną vakarą. Anksčiau nesupratau, kaip paprasta netekti gyvenimo. Netekti savęs. Aš dabar jau nebesu aš. Esu kažkas kitas. Kažkas, ko nebepažįstu. Mano vardas Judita. Ir aš nužudžiau žmogų.