PRATARMĖ
Tamsi naktis praėjo. Liko tik žvaigždė. Vieniša žvaigždė – lyg kažin ko laukianti.
Laukianti be galo daug metų. Laukiau ir aš. Tamsa neapleido manęs. Atrodė lyg būčiau jos įkaitas. Bet tamsa praėjo. Taip ir turėjo būti. Naktis praėjo, o gal aš ją įstengiau nugalėti? Nežinau – to suvokti neįstengiu. Bet manau – įstengiu suprasti laukimą, nes jaučiu – kada nors jis baigsis. Kaip ir baigsis vienišos žvaigždės lavukimas. Tada mes ir būsime kartu – aš ir žvaigždė, protas ir kūnas, paslaptis ir tikrovė. Mes būsime visatos išrinktieji, ir mus išsirinks laukimas, tiek daug atėmęs, bet dar daugiau davęs. Jau dabar mes esame jam dėkingi. Laukimas paskandino naktį į užmarštį. Paliko tik žvaigždę, kelrodę žvaigždę į kitus pasaulius, be tamsos ir laukimo, pasaulius, kuriuose šviečia šimtai saulių, kuriuose nėra vienumos ir ilgesio.
Rytinė kava man visuomet būdavo skaniausia. Ir šį kartą, išsinešęs kavos puodelį į terasą, kaip visuomet užsirūkiau. Saulė pro debesis vis dažniau iškišdavo nosį ir žadino visa, kas gyva.
Gėriau antrą puodelį kavos, kai staiga pajutau – mane kažkas stebi. Apsidairiau –aplinkui nė gyvos dvasios. Bet tas jausmas neapleido. Jis nebuvo blogas – greičiau netikėtas. To patyręs nebuvau niekada. Po truputį ėmiau suvokti mane supančią aplinką. Tai ir yra, kad suvokti, bet kažkaip kitaip. Gretimi namai buvo tokie, kokie ir buvo – su stogais, langais, mansardomis, tačiau dabar man jie buvo kitokie – jie tarsi gyvi kalbėjo sava kalba, skleidė begalinį norą stiebtis į viršų. Medžiai ir augalai pakeitė spalvas – jos buvo tokios pačios, bet tapo ypač sodriomis, tarsi iš dailininko drobės nulipę ryškūs potėpiai. Ir pats debesuotas dangus su saule atrodė taip arti – rodės, pakelsi ranką ir paliesi jį ranka.
Pasidariau trečią puodelį kavos. Visa tai man patiko. Tik buvo gana neįprasta. Ką čia neįprasta – be galo neįprasta. Baimės nejuatu, jutau tik jėgų antplūdį ir norą suprasti –ką visa tai reiškia, ir iš kur tai atsirado.
Išėjau į miestą pasivaikščioti. O Dieve! – pasikeitimai matėsi absoliučiai visur. Kur tik užkliūdavo akys, mačiau tai, ko anksčiau nebuvo. Parduotuvių vitrinos spindėjo neapsakoma trauka ir spalvų įvairove. Transporto priemonės buvo neapsakomai atsargios ir drausmingos. Žalios parkų vejos driekėsi tarsi minkščiausi kilimai, gėlynai lenkė vieni kitus grožiu ir kvapais. O ir žmonės – jie buvo kažkokie nuoširdūs, paslaugūs ir be galo mandagūs. Visa tai šiek tiek trikdė. „Kažkas vyksta”, – maniau, bet neįstengiau suvokti, kas.
Debesys prasisklaidė, ir saulė visu gražumu kilo iš už horizonto. Pažvelgiau į ją ir staiga viską suvokiau. Geltonas saulės kamuolys horizonte paliko didelį ilgą rausvą atšvaitą. Tai buvo iliuzija, bet tikra iliuzija, man suvokiama iliuzija. Ją supratau iš karto – štai čia ir yra raktas į visa tai, ką mačiau šį rytmetį. Iliuzija, skirta man, skirta manęs išbandymui, pirmam išbandymui. Aš ją priėmiau. Nereikėjo jokių pastangų, kad suvokčiau – ši iliuzija – tai Jie.
Nuo tada ir prasidėjo begalinis laukimas, lydimas vienišos žvaigždės...