Anne Rice
Prakeiktųjų karalienė Trečioji Vampyrų kronikų knyga
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Žilvinas Lukoševičius
Su meile skiriu šią knygą Stanui Rice’ui, Christopheriui Rice’ui ir Johnui Prestonui, taip pat mylimiems leidėjams Johnui Doddsui ir Williamui Whiteheadui atminti.
LIŪDNAS TRIUŠIS Vienišas paveikslas mano sienoj – liūdnas triušis. It kukurūzų dribsniai žalios ausys styro, Juoda kakta žvaigždes skaičiuoja. Gražuolis triušis. Rausvi žandai rubuiliai, drebanti nosytė. Įprotis, kurio pats nesuvokia. Gali ir tu, jei panorėsi, Liūdnu triušiu pavirsti. Žaliai raudonai nugarą nupiešk, Krūtinę mėlynai. Ten plaks drąsi širdutė. Tačiau apsisprendęs Laikykis atokiai nuo Tikrojo Kūno, Jis nuo arklio liūdnojo nutrenks Ir tarsi šmėkla išdraikys liūdnas spalvas. Žaizdas vanduo užgydys rūpestingai. Triušis baltame fone pranoksta grožiu gentainius savus. O kukurūzinės ausytės primena ragus. Tik atmink, triušis spendžia spąstus. Įvairialypės saulėtos spalvos nusmailėja ir tarsi žirklės Kūną Gyvąjį sukarpo. stan rice
Esu vampyras Lestatas. Pamenate mane? Vampyrą, tapusį roko superžvaigžde ir parašiusį autobiografiją? Išgarsėti troškusį blondiną pilkomis akimis? Pamenate. Troškau tapti blogio simboliu šiame spindinčiame am žiuje, kuriame toks blogis kaip aš neegzistuoja. Netgi nutariau, jog galėčiau pasitarnauti suvaidindamas šėtoną teatro scenoje. To ir ketinau imtis, kai paskutinįsyk kalbėjomės. Drauge su savo mirtingąja grupe ką tik debiutavome San Fransiske, surengėme pirmąjį gyvo garso koncertą. Albumas turėjo neįtikėtiną pasisekimą. Mano autobio grafiją skaitė ir mirtingieji, ir nemirusieji. Paskui įvyko kai kas visiškai netikėta. Bent jau aš nieko neįtariau, tačiau tuo metu, kai išsiskyrėme, virš manęs jau tvyrojo nelaimė. Viskas baigėsi. Žinoma, aš išgyvenau, kitaip juk dabar nesišnekėtume. Kosmoso dulkės nusėdo, nedidelį plyšį pasaulio prote užlopė arba bent jau pridengė. Tapau liūdnesnis, drovesnis ir šiek tiek sąžiningesnis, be to, kur kas galingesnis, nors mano žmogiškoji prigim tis kaip niekada stipriai veržiasi į paviršių. Kenčianti, išalkusi būtybė, vienu metu ir mylinti, ir besišlykštinti savo neįveikiamu nemirtingu apvalkalu, kuriame yra įkalinta. –9–
anne rice
Kraujo troškulys? Nepasotinamas, nors fiziškai beveik nebejuntamas. Ko gero, galėčiau visam laikui jo atsisakyti, tačiau nenumaldoma trauka viskam, kas gyva, kužda man, kad niekada nemėginsiu to padaryti. Niekada nejutau tik fizinio poreikio kraujui, nors jis – geidulingiausia, ko gali trokšti gyvas padaras. Gurkšnio, paskutinės akimirkos intymumas, dviejų širdžių šokis, kai auka silpsta, o aš augu rydamas mirtį, akimirką plykstelinčią taip skaisčiai tarsi gyvenimas. Deja, tai apgaulė. Jokia mirtis neprilygsta gyvenimui. Todėl ir vagiu gyvenimus, tiesa? Suprantu, kad išsigelbė jimas nutolo kaip niekada anksčiau, ir nuo tos minties tampa tik blogiau. Žinoma, vis dar galiu apsimesti mirtinguoju. Visi mes tą mokame, nesvarbu, kokio amžiaus būtume. Pakelta apykaklė, žemyn nusmaukta skrybėlė, akiniai tamsiais stiklais ir rankos kišenėse – paprastai pavyksta. Maskuotei renkuosi ploną odinę striukę, aptemptus džinsus ir paprastus, bet kokiam paviršiui tinkančius juodus batus. Tačiau kartkartėmis vilkiu šiame pietų krašte populiarius plonus šilkinius drabužius. Jeigu kas nors pažvelgia itin įdėmiai, panaudojame hipnozę: tai, ką matote – visiškai normalu. Blyksteli šypsena, šiek tiek pridengdama iltinius dantis – ir mir tingasis keliauja savo keliais. Retkarčiais nesuku galvos ir pasirodau toks, koks esu. Ilgi plaukai, aksominis, senus laikus primenantis švarkas, – 10 –
Prakeiktųjų karalienė
ant dešinės rankos – vienas arba du žiedai su smaragdais. Greitai žingsniuoju pro šio mielo, ištvirkusio pietų mies to minias arba kvėpuodamas šiltu pietiniu dvelksmu lėtai vaikštau balto it mėnuo smėlio paplūdimu. Žvilgsniai užstringa ne ilgiau nei kelioms sekundėms. Aplink tiek nesuvokiamų dalykų – siaubas, baimė, paslap tys, kurie sugundo ir neišvengiamai nuvilia, grąžindami į nuspėjamą ir nuobodų pasaulį. Visi žino, kad princas nepasirodys, o miegančioji gražuolė, ko gero, mirusi. Taip gyvena ir kiti, išlikusieji drauge su manimi, tame pačiame gyvybingame, žaliuojančiame Visatos kampelyje Šiaurės Amerikos pietryčiuose, tviskančiame Majamio metropolyje, tinkamiausioje vietoje kraujo ištroškusiems nemirtingiesiems. Jeigu tokia vieta išvis egzistuoja. Gera, kad jie šalia. Man tai išties svarbu. Visada troškau senųjų išminčių ir nerūpestingų jauniklių są jungos. Tačiau tokiam godžiam padarui gyventi nepastebi mam tarp mirtingųjų tampa nepakeliama kančia. Tylus nemirtingųjų balsų murmesys jos nepalengvina. Mirtin gųjų pripažinimo skonis buvo toks saldus – albumai vit rinose, priešais sceną šokinėjantys ir plojantys gerbėjai. Nesvarbu, kad jie niekada netikėjo, jog esu vampyras. Tuo metu buvome drauge. Jie šaukė mano vardą! Albumus išpardavė, tų dainų niekada neklausysiu. Knyga išliko. Interviu su vampyru saugiai pateikta kaip – 11 –
anne rice
prasimanymas. Taip ir turėjo būti. Sužinosite, kad ir taip sukėliau pakankamai rūpesčių. Nekaltais žaidimais užtraukiau didelę bėdą. Vam pyras, per vieną akimirką ketinęs tapti ir didvyriu, ir kankiniu... Manote, kad turėjau ko nors išmokti, juk taip? Tiesą sakant, išmokau. Tikrai išmokau. Buvo labai skausminga vėl virsti Lestatu – šešėliu, slidžiu bevardžiu padaru, puldinėjančiu nieko apie tokius kaip aš negirdėjusius mirtinguosius, atokiai be silaikančiu pašaliečiu, amžiname nuosavo kūno ir sielos pragare kovojančiu su gėriu ir blogiu. Dabar, vienatvėje, svajoju mėnesienos nušviestame kambaryje rasti jauną, mielą būtybę, vieną tų paauglių, kaip juos dabar vadina, skaitančių mano knygą ir be siklausančių mano dainų. Vieną tų meilių mergaičių, pasmerktosios šlovės periodu rašiusių man laiškus ant iškvėpinto popieriaus ir kalbėjusių apie poeziją, iliuzijos galią ir troškimą, kad būčiau tikras. Svajoju įsiropšti į tamsoje skendintį kambarį, kur ant naktinio stalelio guli mano knyga su dailiu aksominiu skirtuku, paliesti mergaitės petį ir akims susitikus nusišypsoti. – Lestatai! Visada tikėjau, kad esi! Visada žinojau, kad ateisi! Pasilenkęs apglėbčiau veiduką delnais ir pabučiuo čiau. – Taip, mieloji. Neįsivaizduoji, kaip man tavęs reikia, kaip tave myliu ir visada mylėjau. – 12 –
Prakeiktųjų karalienė
Galbūt dėl savo patyrimų – regėto siaubo, išgyventos kančios – pasirodyčiau jai dar patrauklesnis. Tiesa yra ta, kad nesunaikinusi, neatėmusi optimizmo ir drąsos, galimybės objektyviai vertinti įprastus, tačiau neiš vengiamus dalykus kančia daro mus išmintingesnius, kilnesnius, suteikia daugiau svarumo mūsų žodžiams. Atleiskite, jeigu esu kandus. Neturiu tam teisės. Pats užviriau šią košę ir, pasak kitų, iš balos išlipau sausutėlis. Daugelis mūsiškių neiš gyveno. Kentėjo ir mirtingieji. Šito atleisti negalima, ir neabejoju, jog mokėsiu už tai amžinai. Tačiau, tiesą pasakius, vis dar nelabai suvokiu, kas nutiko. Nesuprantu, kas tai buvo – tragedija, o gal ne reikšmingas nuotykis. Galbūt mano kvailumas turėjo pagimdyti kažką didinga, iškelsiančio mane virš bepras mybės ir košmarų į deginančią atpirkimo liepsną. Deja, niekada to nesužinosiu. Viskas baigta. Mūsų nedidelis, slaptas pasaulis sumažėjo, tapo tamsesnis, saugesnis ir niekada nebus toks, koks buvo. Keista, kad nenujaučiau katastrofos, tačiau juk niekada neįsivaizduoju, kuo baigsis tai, ką pradedu. Rizika, neribotos galimybės akimirka užburia ir vilioja per amžinybę tuomet, kai visi kiti kerai išsisklaido. Galų gale toks buvau ir prieš du šimtus metų – ne nustygstantis vietoje, nekantrus mirtingasis, be perstojo trokštantis meilės ir pripažinimo. 1780 m. Paryžiuje, – 13 –
anne rice
pasirengęs tapti aktoriumi, svajojau tik apie akimirką, kai pakyla scenos uždanga. Galbūt senieji buvo teisūs. Kalbu apie tuos tikruosius nemirtinguosius vampyrus, skaičiuojančius nebe vieną gyvenimo tūkstantmetį. Pasak jų, laikui bėgant niekas nesikeičia, tik mes imame geriau suprasti save. Kitais žodžiais tariant, pragyventi šimtmečiai su teikia išminties, tačiau, jūsų priešų džiaugsmui, gali atskleisti ir pačias blogiausias savybes. Likau tas pats demoniškos prigimties jaunuolis, mė gęs vaidinti scenos viduryje, geriausiai matomoje vietoje, taip tikėdamasis pripažinimo ir meilės. Viskas susiję. Trokštu jus pralinksminti, sužavėti, pri versti viską atleisti... Bijau, kad atsitiktinių pripažinimo akimirkų niekada neužteks. Užbėgu įvykiams už akių, tiesa? Jeigu skaitėte mano autobiografiją, norite žinoti, apie kokią katastrofą kalbu. Ką gi, pakelkime uždangą. Kaip jau minėjau, para šiau knygą ir išleidau albumą trokšdamas pripažinimo už tai, koks esu, nesvarbu, kad niekas nepatikės, jog iš tiesų egzistuoju. Jaudino galimybė, jog kai kurie mir tingieji galbūt suvoks, kad išties esu tas, kuo deduosi. Tegu mus medžioja, tegu sunaikina. Nuoširdžiai to troškau. Nenusipelnėme gyventi, mus privalo išžudyti. Tik pagalvokite apie kovas su tais, kurie žino, kas aš! Tačiau tokio susidūrimo nesitikėjau. Roko žvaigždės – 14 –
Prakeiktųjų karalienė
maskuotė puikiai tiko tokiam piktadariui kaip aš, bet medžioklę pradėjo saviškiai, nusprendę nubausti už įžūlumą. Numačiau ir tai. Juk knygoje papasakojau mūsų istoriją, išdaviau slapčiausias paslaptis, kurių prisiekiau niekada neatsklei siąs. Vaikštinėjau plieskiant lempoms ir žybsint kamerų objektyvams. O jeigu, likus vos kelioms minutėms iki saulėtekio, mane būtų sugavęs koks nors mokslininkas arba, tikėtiniau, stropus policijos pareigūnas būtų su laikęs už nedidelį eismo pažeidimą? Uždarę areštinėje, dieninio miego metu mane apžiūrėtų ir, viso pasaulio skeptikų pasitenkinimui, atpažintų. Žinoma, nei tada, nei dabar tai beveik neįmanoma. Nors būtų išties puiki pramoga! Neabejojau, kad toks neapdairus elgesys sukels mū siškių įtūžį, ir šie pamėgins mane sudeginti arba sukapoti į mažyčius, nemirtingus gabalėlius. Jaunikliai nesuprato, kokie saugūs buvome. Artėjant koncertui, suvokiau, kad svajoju apie mūšį. Būtų taip malonu naikinti tokį patį blogį, vėl žudyti savo paties atvaizdą. Vis dėlto nuoširdžiai džiaugiausi pasirodydamas kitiems, kurdamas muziką, vaidindamas teatre, rody damas stebuklus. Troškau vėl tapti žmogumi, mirtingu aktoriumi, prieš du šimtus metų atvykusiu į Paryžių ir bulvare sutikusiu mirtį. Grįžtant prie temos – koncertas nepaprastai pasi sekė. Triumfo akimirka ištiko rėkiant penkiolikai tūks – 15 –
anne rice
tančių mirtingų gerbėjų. Drauge džiaugėsi ir du mano mylimiausi nemirtingieji, nuo kurių taip ilgai buvau atskirtas – Gabrielė ir Luisas. Brėkštant susidūrėme su nubausti mane pasiren gusiais blyškiaveidžiais vampyrais. Tačiau turėjome sąjungininką – nespėję pakenkti priešai suliepsnojo it fakelai. Išaušus rytui nakties džiugesys neleido rimtai susi mąstyti apie pavojų. Neklausiau atkaklių Gabrielės per spėjimų – buvo taip gera vėl ją laikyti glėbyje, nekreipiau dėmesio ir į niūrią Luiso nuojautą. Atslinko bėda. Virš Karmelio slėnio tekant saulei ir, kaip visada to kiu metu, merkiantis akims, pajutau, kad savo lindynėje nesu vienas. Mano muzika užkliudė ne tik jaunuosius vampyrus. Iš snaudulio pabudo ir patys seniausieji. Kvapą užgniaužė nežinia. Kas gi nutiks? Galbūt galų gale numirsiu? O gal atgimsiu iš naujo?
Kad papasakočiau, kas vyko toliau, turiu grįžti šiek tiek atgal. Pradėsiu nuo dešimties dienų iki lemtingojo koncer to, atskleisiu, kas vyko kitų būtybių, girdėjusių mano muziką ir skaičiusių knygą, galvose bei mintyse. Tuo metu nieko apie juos nežinojau. – 16 –
Prakeiktųjų karalienė
Kitaip tariant, to meto įvykius atkūriau vėliau ir da bar pateiksiu. Išlįsime iš siaurų vieno asmens pasakojimo rėmų, tarsi tūkstančiai mirtingų rašytojų šoktelėsime į „daugelio veikėjų“ mintis ir sielas. Pasaulį nužvelgsime „trečiojo asmens akimis“ ir išgirsime daug skirtingų nuomonių. Beje, jeigu tie veikėjai galvos ar kalbės apie tai, koks esu dailus ir žavingas, nemanykite, jog pats šias mintis jiems ir įteigiau. Tikrai ne! Visa tai man papasakojo vėliau arba patikimai veikiančios telepatijos būdu per skaičiau kitų mintyse. Nemeluosiu. Iš tiesų esu žavus demonas. Tokią kortą išsitraukiau. Piktadarys, pavertęs mane tokiu, koks dabar esu, rinkosi pagal išvaizdą, ir nėra čia daug ką pasakoti. Tokie dalykai nutinka nuo latos. Gyvename įvykių kupiname pasaulyje, kuriame ne kinta tik estetiniai principai. Siekdama sukurti ir išlaikyti moralinę pusiausvyrą, gėrio ir blogio kova tęsis amžinai, tačiau gatvės žibintų šviesos nutviekstų, žėrinčių vasaros lietaus lašų arba akinančio artilerijos blyksnio nakties danguje grožis – savaime suvokiamas. Noriu užtikrinti: nors ir palieku jus dabar, pasi rodysiu pačiu tinkamiausiu momentu. Prisipažinsiu, nekenčiu pasakoti kito asmens vardu. Perfrazuosiu Deividą Koperfildą – nežinau, kas šioje istorijoje esu: didvyris ar auka. Tačiau juk aš viską pasakoju, vadinasi, turiu dominuoti. – 17 –
anne rice
Deja, istorija ne vien apie tai, kad esu vampyrų Džeimsas Bondas. Tuštybė gali ir palaukti. Noriu, kad sužinotumėte, kas iš tiesų mums nutiko, netgi jeigu tuo ir nepatikėsite. Privalau papasakoti, kitaip išprotėsiu. Greitai susitiksime, nesiliausiu apie jus galvojęs. Myliu, trokštu, kad būtumėte čia... mano glėbyje.
ĮŽANGA GRAFITI – DEKLARACIJA parašyta juodu flomasteriu ant raudonos tamsaus kambarėlio sienos bare „Drakulos duktė“, San Fransiske. Tamsos vaikams derėtų žinoti: PIRMOJI KNYGA: Interviu su vampyru, išleista 1976 m., yra tikra istorija. Bet kuris galėjome ją parašyti. Apie dvejones, kas esame, nežinią, paieškas. Pasakojimo autorius – du šimtus metų gyvenantis nemirtingasis Luisas mėgina sukelti mirtingųjų užuojautą. Lestatas, piktadarys, suteikęs Luisui Tamsiąją Dovaną, nei guo dė, nei ką nors paaiškino. Pažįstama? Luisas tebeieško išsigelbėjimo, nors netgi Armandas, seniausias nemir tingasis, negalėjo atsakyti, kodėl mes čia ir kas mus su kūrė. Nestebina, tiesa, mergytės ir berniukai vampyrai? Galų gale juk vampyrams niekas neparašė Baltimorės katekizmo. – 19 –
anne rice
Taip buvo tol, kol šią savaitę pasirodė: ANTROJI KNYGA: Vampyras Lestatas. Paantraštė „Ankstyvieji patyrimai ir nuotykiai“. Netikite? Pasidai rykite artimiausiame mirtingųjų knygyne. Tada nueikite į artimiausią įrašų parduotuvę ir pasiteiraukite naujausio albumo tuo pačiu pavadinimu. Stulbinantis kuklumas, tiesa? Jeigu ir tai netinka, tai įsijunkite televizorių ir luk telėkite kurio nors iš šleikštulį keliančiu dažnumu nuo vakar dienos kartojamų daugybės Lestato muzikinių klipų. Išsyk suprasite, kas jis toks, ir nesistebėsite išgirdę, jog, nesibaimindamas savo neregėto įžūlumo pasekmių, Lestatas ketina šiame mieste surengti debiutinį gyvo garso koncertą. Taip, atspėjote, Helovino naktį.
Tačiau akimirkai pamirškime iš kiekvienos įrašų parduotuvės vitrinos švytinčias beprotybės kupinas ant gamtiškas akis ir galingą balsą, tariantį slapčiausius vardus, atskleidžiantį seniausias mūsų istorijas. Kodėl jis taip elgia si? Ką bando pasakyti savo dainomis? Viskas paaiškinta knygoje. Gavome ne tik katekizmą, gavome Bibliją. Knyga supažindina su mūsų protėviais: Enkiliu ir Akaša, valdžiusiais Nilo slėnį gerokai anksčiau, nei jį pavadino Egiptu. Pompastiški išvedžiojimai apie tai, kaip jie tapo pirmaisiais žemėje geriančiais kraują, teturi tiek prasmės, kiek ir gyvybės atsiradimo žemėje arba – 20 –
Prakeiktųjų karalienė
embriono išsivystymo iš mikroskopinių ląstelių mirtin gos motinos įsčiose prielaidos. Tiesa ta, kad kilome iš šios garbingos poros, ir patinka mums tai ar ne, tačiau viename, o gal abiejuose jų kūnuose teka mūsų gyvybės ir galių šaltinis. Ką tai reiškia? Tiesiai šviesiai tariant, jeigu Akaša ir Enkilis kada nors nuspręstų susideginti, visi sudegtume drauge. Sutrinkite juos į žvilgančias dulkes – ir mes išnyksime. Tačiau viltis teberusena. Pora nepajudėjo jau penkiasdešimt amžių! Taip, tai tiesa. Žinoma, jeigu nekreipsime dėmesio į Lestato pasakojimą, kad išbu dino juos sugrojęs smuiku prie kapo. Nepaisykime ir ekstravagantiškos istorijos apie tai, kaip Akaša apglėbė jį ir pasidalijo pirmykščiu krauju. Galime tikėti senųjų vampyrų žodžiais, kad nuo Romos imperijos žlugimo laikų Enkilis ir Akaša nė nemirktelėjo. Visą šį laiką jais, gulinčiais dailioje kriptoje, rūpinasi Marijus, senasis Romos vampyras, be jokios abejonės, žinantis, kas mums geriausia. Marijus prisaikdino Lestatą niekada neatskleisti paslapties. Neitin patikimas paslapties saugotojas tas vampy ras Lestatas. Ko jis siekia savo knyga, albumu, klipais, koncertu? Neįmanoma suvokti, kas kirba šio demono galvoje, akivaizdu, kad to, ko jis nori, siekia labai užtik rintai. Juk vampyru pavertė vaiką ir savo tikrą motiną, Gabrielę, ilgus metus buvusią jo mylinčia palydove. Šiam niekšui neegzistuoja nieko švento, tik pramogos! – 21 –
įsigykite
knygą dabar