Viršelis
Prologas
Tai
nutiko mūsų Viešpaties Dievo aštuoni šimtai keturioliktų metų vintarmanoto, viduržiemio mėnesio, dvidešimt aštuntą dieną – nuožmiausią žmonių atminty žiemą. Hrotrūda, Ingelheimo kaimo pribuvėja, sunkiai klampojo per sniegą kanauninko* grubenhaus link. Medžiais nušvilpė vėjo gūsis, ir ledinės adatos susmigo į kūną pro iškedėjusių vilnonių drapanų skyles bei lopus. Miško takas buvo smarkiai užpustytas – sulig kiekvienu žingsniu ji smuko iki kelių. Antakiai ir blakstienos aplipo sniegu – vis braukė jį nuo veido, kad įžiūrėtų kelią. Nuo šalčio gėlė rankas ir kojas, apmuturiuotas drobiniais skudurais. Kažkas sujuodavo ant tako. Nustipusi varna. Net tos ištvermingos maitėdos krito tą žiemą iš bado, nes nepajėgė įkirsti sušalusios į akmenį dvėselienos. Hrotrūda suvirpėjo ir paspartino žingsnį. Gudrūną, kanauninko moterį, surėmė skausmai visu mėnesiu anksčiau, negu buvo tikėtasi. „Nieko sau laikas vaikui gimti, – karčiai galvojo Hrotrūda. – Per tą mėnesį priėmiau penkis kūdikius, ir nė vienas neišgyveno ilgiau kaip savaitę.“ Vėjo nešamas sniego gniutulas apakino Hrotrūdą, ir nežymus takas dingo iš akių. Širdį pervėrė baimė. Ne vienas kaimo gyventojas gavo galą sukdamas ratus apie savo trobą. Ji prisivertė ramiai pastovėti, kol sniegas, verpetuodamas aplink, siekė paversti ją balto gaivalo dalimi. Kai vėjas kiek aprimo, tako žymė vos buvo matyti. Ji vėl ėmė judėti pirmyn. Nebejautė geliančių rankų ir kojų – visiškai sustiro. Ji žinojo, kuo tai gali baigtis, bet iš anksto nereikia baimintis, dabar svarbiausia nepamesti galvos.
* Kanauninkas (lot. canonicus) – ankstyvosios krikščionybės laikais žemiausio rango dvasininkas, pagal sąrašą (kanoną) išlaikomas vyskupo.
7
Ir nevalia galvoti apie šaltį, geriau šiaip ką nors prisiminti. Ji ėmė vaizduotis namus, kuriuose augo. Tai buvo casa* su šešiais jų šeimai skirtais derlingos žemės hektarais. Troba šilta, jauki, suręsta iš storų rąstų ir daug gražesnė už kaimynų lūšnas, pastatytas iš medgalių ir apdrėbtas moliu. Židinyje pleška ugnis, o dūmai vinguriuoja į aukštinį stoge. Hrotrūdos tėvas vilki brangią ondatrų kailių liemenę ant plonos drobės bliaud, o juodi ilgi motinos plaukai perrišti šilko kaspinu. Pati Hrotrūda turėjo dvi plačiomis rankovėmis tunikas ir šiltą ploniausios vilnos skraistę. Ji dar ir dabar prisimena, kaip švelnus audinys maloniai priglusdavo prie kūno. Bet viskas greitai pasikeitė. Dvi sausringos vasaros ir nuožmi šalna sunaikino derlių. Žmonės visur badavo. Sklido kalbos, kad Tiuringijoje valgoma žmogiena. Hrotrūdos tėvas, išmintingai pardavinėdamas šeimos labą, dar kurį laiką apsaugojo juos nuo bado. Kaip verkė Hrotrūda, kai iš jos paėmė vilnonę skraistę. Atrodė, kad nieko blogesnio negalėjo būti. Tada jai buvo aštuoneri, ir ji dar nesuvokė visų pasaulio baisybių ir žiaurumo. Stengdamasi nugalėti galvos svaigulį, ji perklampojo dar vieną didžiulę pusnį. Jau kelios dienos, kai kąsnio burnoj neturėjo. „Ai, jei viskas klostysis gerai, atsigriebsiu šį vakarą. Jei įtiksiu kanauninkui, gal duos kiaulienos ir namo parsinešti“, – toji mintis suteikė jai jėgų. Hrotrūda pasiekė proskyną. Jau galėjo įžiūrėti priekyje dunksantį grubenhaus. Medžių neužstotos pusnys atrodė dar didesnės, bet išvydusi, kad išsigelbėjimas čia pat, plūkėsi per sniegą savo stipriomis šlaunimis ir rankomis jau ramesne širdimi. Sustojusi prie durų, šiek tiek jas pastūmėjo ir tuoj įėjo: buvo per daug šalta, kad galėtum paisyti visokių mandagumų. Viduje tvyrojo tamsa, tad sumirksėjusi stabtelėjo. Švietė tik židinio ugnis ir keletas šen bei ten išdėliotų rūkstančių lajinių spingsulių, nes vienintelis trobos langas buvo užkaltas lentomis. Greitai akys apsiprato, ir ji išvydo du susiglaudusius berniukus, sėdinčius prie židinio. – Ar vaikas jau gimė? – paklausė Hrotrūda. * Kaimo lūšna, troba (lot.).
8
– Dar ne, – atsakė vyresnysis. Hrotrūda sumurmėjo trumpą padėkos maldą šventajam Kozmui, pribuvėjų patronui. Prisiminė, kad jai jau ne kartą buvo nusukę užmokestį ir nedavę net denaro už klampojant patirtą vargą. Priartėjusi prie ugniakuro, ji nusiplėšė nuo rankų ir kojų prišalusius skudurus ir riktelėjo pamačiusi, kaip grėsmingai jos pamėlo ir pabalo. „Švenčiausioji Dievo Motina, neleisk man jų nušalti!“ Kokia nauda kaimui iš luošos pribuvėjos? Juk taip ir kurpius Elijas prarado kasdienę duoną. Kai jį, grįžtantį iš Mainco, užklupo pūga, jam pajuodo pirštų galai ir po savaitės nukrito. Dabar, suvargęs ir nudriskęs, jis sėdi prie bažnyčios durų prašydamas išmaldos ir gyvena iš kitų malonės. Niūriai purtydama galvą, Hrotrūda trynė ir gnaibė nejautrius rankų bei kojų pirštus, o abu berniukai tylėdami žiūrėjo. Pažvelgusi į juos aprimo. „Gimdymas bus lengvas, – tarė sau, stengdamasi atsikratyti minčių apie vargšą Eliją. – Tuodu Gudrūna gana lengvai pagimdė.“ Vyresnysis, ko gero, jau bus šešių žiemų, sveikas drūtas, guvių akių vaikas. Jaunesnysis, trejų metų papūstžandis broliukas, lingavo tai pirmyn, tai atgal, niūromis čiulpdamas nykštį. Abu į tėvą – tamsaus gymio. Nė vienas nepaveldėjo šviesių, auksinių motinos saksės plaukų. Hrotrūda prisiminė, kaip kaimo vyrai išvertė akis pamatę Gudrūnos plaukus, kai kanauninkas parsigabeno ją iš vienos misionieriškos savo kelionės po Saksoniją. Iš pradžių visi stebėjosi, kad kanauninkas susirado moterį. Vieni sakė jį nusižengus imperatoriaus išleistam įsakui, draudžiančiam dvasininkams vesti, kiti tvirtino, kad taip negali būti, nes nevedusį vyrą apninkančios visokios piktos pagundos ir nedorybės. Aure Stablo vienuoliai, piktinosi jie, savo paleistuvystėmis ir girtuokliavimais užtraukią Bažnyčiai didžiulę nešlovę. O kanauninkas, kiekvienas pasakys, žmogus darbštus ir ne girtuoklis. Troboje buvo šilta. Didžiuliame židinyje pūpsojo storų beržinių ir ąžuolinių pliauskų krūva. Dideli dūmų tumulai vingiavo į šiaudinio stogo aukštinį. Buvo jauku. Sienos suręstos iš sunkių storų sienojų, plyšiai sandariai užtaisyti šiaudais ir moliu, kad
9
nesiskverbtų šaltis. Vienintelis langas užkaltas masyviomis ąžuolinėmis lentomis – dar viena apsauga nuo nordostroni, nuožmių šiaurės rytų žiemos vėjų. Gana didelė troba padalyta į tris dalis – vienoje pusėje miegojo kanauninkas su žmona, antroje nuo šalčio glaudėsi gyvuliai, todėl Hrotrūda girdėjo dešinėje juos brazdant ir šiūruojant kanopomis, trečioje darbavosi ir valgė visa šeimyna, miegojo vaikai. Niekas Ingelheime neturėjo gražesnės trobos, išskyrus vyskupą, jo namo pamatai buvo mūriniai. Hrotrūdai ėmė dilgsėti ir tvinkčioti galūnės. Apžiūrėjo pirštus: nors dar sustirę ir sugrubę, bet jau nebe tokie mėlyni – oda pradėjo atgauti sveiką rausvumą. Su palengvėjimu atsidususi, nutarė atsidėkoti šventajam Kozmui ir ką nors jam paaukoti. Dar kiek pasidžiaugusi ugnies šiluma, Hrotrūda drąsindama patapšnojo berniukus ir nuskubėjo už pertvaros, kur, gimdymo skausmų suremta, laukė moteriškė. Gudrūna gulėjo nendrių guolyje, ant jo viršaus buvo pakreikta šviežių šiaudų. Kanauninkas, tamsiaplaukis žmogus tankiais, užkritusiais antakiais, darančiais veidą dar rūstesnį, sėdėjo atokiau. Linktelėjęs Hrotrūdai, jis sutelkė visą dėmesį į didžiulę, medžiu aptaisytą knygą, laikomą ant kelių. Nors Hrotrūda ir buvo mačiusi tą knygą keletą kartų, kai anksčiau čia lankėsi, ji vis tiek kėlė pribuvėjai pagarbią baimę. Tai buvo Šventasis Raštas, vienintelė knyga, jos kada nors matyta. Kaip ir kiti kaimiečiai, Hrotrūda nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet žinojo, kad knyga – lobis, palyginti su kaimo visų metų pelnu, vertesnis daug daugiau auksinių solidų. Kanauninkas ją atsivežė iš gimtosios Anglijos, kur knygos nebuvo tokia retenybė kaip frankų žemėje. Hrotrūda iš karto sumetė, kad Gudrūnos reikalai prasti. Kvėpavo paviršutiniškai, pulsas mušė labai greitai, visas kūnas buvo išbrinkęs ir sutinęs. Pribuvėja atpažino požymius. Nė minutės nebuvo galima delsti. Ji išsiėmė iš savo maišelio balandžių mėšlo, rūpestingai rinkto rudenį. Sugrįžusi prie židinio, įmetė jo į ugnį ir patenkinta stebėjo, kaip ėmė kilti tamsūs dūmai, iš trobos varydami piktas dvasias.
10
Dabar reikia palengvinti Gudrūnai kančias, kad atsipalaiduotų ir galėtų pagimdyti vaiką. Tai padarys drignės. Išsitraukusi žiupsnį mažų geltonų, violetinėmis gyslelėmis išmargintų žiedelių, subėrė juos į molinę piestą ir įgudusia ranka sutrynė į miltelius, vis raukydama nosį nuo sklindančio aitraus kvapo. Supylusi juos į stipraus raudonojo vyno taurę, atnešė Gudrūnai išgerti. – Ko jai duodi? – ūmai paklausė kanauninkas. Hrotrūda krūptelėjo – beveik buvo pamiršusi jį čia esant. – Ją išvargino sąrėmiai. Tai palengvins skausmus ir padės greičiau pagimdyti. Kanauninkas susiraukė. Paėmė iš Hrotrūdos rankų drignes ir, apėjęs pertvarą, išpylė vyną į ugnį; ten jis sušnypštęs išgaravo. – Moterie, tai šventvagystė! Hrotrūda įsiuto. Juk tiek vargo, kol surinko tokių vertingų vaistų žiupsnį. Ji atsigręžė į kanauninką pasiruošusi išlieti visą savo tūžmastį, bet, išvydusi jo rūstų žvilgsnį, prikando liežuvį. – Čia parašyta, – jis pabrėžtinai pliaukštelėjo per knygą, – „gimdysi sopuliuose“. Tokie vaistai nuodėmingi. Hrotrūda pasipiktino. Ar jos vaistai nuodėmingi? Ar ji nesumeta devynių „Tėve mūsų“, raudama kokią vaistingą šaknį? Kai pačiam kanauninkui duoda drignių nuo dantų skausmo, tada gerai. Bet ji nesiginčys su juo. Juk jis įtakingas žmogus. Vienas jo žodis apie „nuodėmingus vaistus“ kaipmat sužlugdytų Hrotrūdą. Sąrėmiams užėjus, Gudrūna vėl sudejavo. „Ką gi, – pamanė Hrotrūda, – jei kanauninkas neleidžia duoti drignių, reikia ką kita pabandyti.“ Nuėjusi prie savo maišo, ji išsitraukė ilgą drobulę, nurėžtą sulig tikru Jėzaus Kristaus ūgiu. Mikliai įgudusiomis rankomis tvirtai apvyniojo ją Gudrūnai apie pilvą. Gudrūna dejavo Hrotrūdos kilnojama, bet nieko nepadarysi. Paskui Hrotrūda išsiėmė iš maišo mažutį ryšulėlį, rūpestingai suvyniotą į šilko skiautę, kad tik ko nors neatsitiktų jos lobiui – per Kalėdas nudėto zuikio kulkšniakauliui. Išmeldė jį iš vieno imperatoriaus medžiotojo praėjusią žiemą. Labai atsargiai nugremžusi tris plonytes nuograndas, Hrotrūda įdėjo jas Gudrūnai į burną.
11
– Lėtai pakramtyk. – Hrotrūdai pamokius Gudrūną, toji silpnai linktelėjo. Hrotrūda, įsitaisiusi atokiau, ėmė laukti. Akies krašteliu stebėjo kanauninką; šis, gilindamasis į knygą, taip suraukė antakius, kad jie beveik susijungė virš nosies. Gudrūna sudejavusi pradėjo iš skausmo muistytis, bet kanauninkas net nepažvelgė. „Šaltas jis žmogus, – ji pamanė, – bet, matyt, turi ugnies strėnose, kitaip nebūtų ėmęs jos į žmonas.“ Kiek jau metų praėjo, kai kanauninkas parsigabeno tą saksų moterį – dešimt... ar vienuolika žiemų? Frankų supratimu, ji jau nebejauna, turbūt dvidešimt šešerių ar septynerių metų, bet labai graži su savo svetimgentiškais šviesiai auksiniais ilgais plaukais ir žydromis akimis. Ji neteko visos savo šeimos per Verdeno žudynes. Tą dieną tūkstančiai saksų pasirinko mirtį, o ne mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimą. „Suvis išprotėję tie barbarai, – galvojo Hrotrūda. – Jau aš taip nedaryčiau.“ Ji būtų prisiekusi visa, ko tik būtų pareikalavę, o jei barbarai dabar užplūstų frankų žemę, ji pripažintų ir pačius keisčiausius bei baisiausius dievus, kokių tik jie panorėtų. Juk niekas dėl to nepasikeistų. Juk niekas negali žinoti, kas dedasi kito žmogaus širdyje? Išmintinga moteriškė moka, kai reikia, patylėti. Ugnis kibirkščiavo, mirksėjo, nuodėguliai menkai ruseno. Hrotrūda, nuėjusi prie malkų krūvos, sukrautos kampe, paėmė dvi didžiules beržines pliauskas ir įmetė į židinį. Ji žvelgė, kaip jas, šnypščiančias, apglėbė ugnis, kaip jos įsiliepsnojo ir ugnies liežuviai ėmė kilti aukštyn. Tada nuėjo pažiūrėti Gudrūnos. Praėjo jau geras pusvalandis, kai Gudrūna gavo zuikio kaulo nuograndų, bet jokių permainų nebuvo. Nedavė vaisių net tokie patikimi vaistai. Vis užeidavo skausmai ir nė kiek nemažėjo. Gudrūna ėjo silpnyn. Hrotrūda sunkiai atsiduso. Aišku, reikės griebtis rimtesnių priemonių. Kai Hrotrūda pasakė, jog jai reikėsią pagalbos gimdymui prasidėjus, kanauninkas pasišiaušė.
12
– Pasiųsk į kaimą moters, – burbtelėjo įsakmiai. – Ai, pone, tai neįmanoma. Ką gi pasiųsi? – Hrotrūda iškalbingai pakėlė rankas. – Aš pati negaliu eiti, nes turiu būti prie tavo žmonos. Vyresnysis berniukas taip pat nenueis. Nors guvus iš pažiūros, bet tokiu oru gali pasiklysti. Pati vos kelio nepamečiau. Kanauninkas nuožmiai dėbtelėjo į ją iš po tamsių antakių. – Gerai, – pasakė. – Tada pats eisiu. Kai jis pakilo eiti, Hrotrūda nekantriai papurtė galvą. – Nieko gero iš to neišeis. Kai grįši, gali būti per vėlu. Man reikia tavo pagalbos, ir tuoj pat, jei nori, kad žmona ir kūdikis liktų gyvi. – Mano pagalbos? Pribuvėja, ar išprotėjai? Tai, – pasidygėdamas mostelėjo į guolį, – moterų darbas, nešvarus darbas. Ne, aš čia rankų nekišiu! – Tada tavo žmona mirs. – Tai Dievo valioje, o ne mano. Hrotrūda gūžtelėjo. – Man vis tiek. Bet tau bus nelengva be motinos auginti du vaikus. Kanauninkas įbedė akis į Hrotrūdą. – Kodėl turiu tavim tikėti? Anksčiau ji gimdė be jokio vargo. Aš už ją meldžiuosi. Iš kur gali žinoti, kad ji mirs? To tai jau per daug. Tegu ir kanauninkas, bet ji nepakęs, kad abejotų jos, kaip pribuvėjos, išmanymu. – Tai tu nedaug ką išmanai, – aštriai atrėžė. – Kalbi net nepažvelgęs į ją. Nuėjęs pasižiūrėk, o tada pasakyk man, kad nemiršta. Priėjęs prie guolio, kanauninkas įsmeigė akis į žmoną. Drėgni plaukai prilipę prie blyškiai pageltusios odos, juodi ratilai apie įdubusias ir giliai įkritusias akis. Jei ne ilgas trūksmingas iškvėpimas, galėtum sakyti, kad ji jau mirusi. – Na, tai kaip? – mygo Hrotrūda. Kanauninkas atsisuko į ją. – Dėl Dievo, moterie! Kodėl neatsivedei padėjėjos? – Pone, juk pats sakei, kad tavo žmona anksčiau gimdė be didelio vargo. Tai kas galėjo pamanyti, kad šį kartą bus kitaip? Be to, kas būtų ėjęs tokiu oru?
13
Nupėdinęs prie židinio, kanauninkas ėmė nervingai žingsniuoti pirmyn atgal. Galop sustojo. – Tai ką turėčiau daryti? Hrotrūda šyptelėjo. – Nedaug ką, pone, nedaug ką. Pirmiausia padėk ją pakelti. Stovėdami iš abiejų guolio pusių, jie suėmė Gudrūną už pažastų ir pakėlė. Kūnas buvo sunkus, tačiau dviese vargais negalais ją pastatė, ir ji pasviro vyro pusėn. Kanauninkas buvo tvirtesnis, negu manė Hrotrūda. Gerai, nes tuoj prireiks daugiau jo jėgos. – Turėsim nustumti kūdikį į vietą. Kai pasakysiu, pakelk ją kiek gali aukščiau ir stipriai papurtyk. Linktelėjęs kanauninkas nuožmiai sučiaupė burną. Gudrūna kabojo tarp jų nuleipusi, ant krūtinės nusvirusia galva. – Kelk! – šūktelėjo Hrotrūda. Jie pakėlė Gudrūną už pažastų ir ėmė purtyti. Gudrūna pagavo klykti ir bandė ištrūkti. Baimė ir skausmas suteikė jai neįtikėtinų jėgų – abu vos pajėgė ją išlaikyti. „Ak, būtų leidęs sugirdyti tų drignių, – galvojo Hrotrūda, – perpus mažiau dabar kankintųsi.“ Nors jie ir greitai pastatė Gudrūną, bet toji vis blaškėsi ir rėkė. Kai Hrotrūda dar kartą sukomandavo, jie kilstelėjo ją, papurtė ir tada paguldė į guolį, ir ji jame tysojo beveik be sąmonės, kažką murmėdama savo barbariška kalba. „Gerai, – Hrotrūda buvo patenkinta. – Jei paskubėsiu, viskas baigsis jai dar neatsikvošėjus.“ Įkišusi pirštus į makštį, Hrotrūda tikrino gimdos kaklelį. Kietas ir išbrinkęs nuo ilgų, neveiksmingų sąrėmių. Dešiniuoju smiliaus nagu, užsiaugintu kaip tik šiam reikalui, Hrotrūda pradraskė nepasiduodantį audinį. Sudejavusi Gudrūna visai suglebo. Kraujas, pasipylęs Hrotrūdai ant rankos, per alkūnę varvėjo į guolį. Pagaliau pajuto gimdą atsivėrus. Džiaugsmingai sušukusi, Hrotrūda pirštais suėmė kūdikio galvytę ir švelniai ėmė traukti pirmyn. – Apglėbk ją per pečius ir stumk į mane, – paliepė kanauninkui; šis atrodė visiškai išbalęs, bet pakluso. Hrotrūda pajuto padidėjus spaudimą, kai prisidėjo kanauninkas. Po kelių minučių kūdikis pasidavė į makštį. Hrotrūda traukė vaisių atsargiai, kad nepažeistų minkštų vaiko galvos ir sprando kaulų. Pagaliau pasirodė kūdikio
14
viršugalvis, tankiai apžėlęs švelniais, šlapiais plaukais. Hrotrūda, atsargiai ištraukusi galvą, pasuko kūnelį, kad išeitų dešinysis ir kairysis petukai. Paskutinis spūstelėjimas, ir tvirtas, mažas, šlapias kūnelis atsidūrė laukiančiose Hrotrūdos rankose. – Mergaitė, – pranešė Hrotrūda. – Ir, atrodo, drūta, – pridūrė patenkinta, kai išgirdo mažylę smagiai riktelėjus ir pamatė sveiką, rožinį kūnelį. Atsigręžusi susidūrė su nepatenkintu kanauninko žvilgsniu. – Mergaitė, – suniurnėjo jis. – Veltui visas vargas. – Nekalbėk taip, pone. – Hrotrūda išsigando, kad kanauninko nusivylimas gali sumenkinti jos vakarienę. – Vaikas sveikas drūtas. Dievas duos, savo gyvenimu ji pašlovins tavo vardą. Kanauninkas papurtė galvą. – Tai Dievo pirštas. Bausmė už mano nuodėmes... ir jos. – Jis mostelėjo į gulinčią ir nejudančią Gudrūną. – Ar ji gyvens? – Gyvens. – Hrotrūda tikėjosi kalbanti įtikinamai. Negi dabar sakysi kanauninkui, kad jo galbūt laukia dvigubas nusivylimas. Ji vis dar puoselėjo viltį šį vakarą paragauti mėsos. Vis dėlto yra šiokios tokios vilties, kad Gudrūna išgyvens. Kad ir ką sakysi, gimdymas buvo baisus. Iškentusios tokią kankynę, daugelis moterų mirtų nuo karštligės ar kokios kitos pražūtingos ligos. Bet Gudrūna stipri. Hortrūda gydys jos žaizdą salyklo ir lapės taukų tepalu. – Taip, Dievui padedant, ji gyvens, – jau tvirtai pakartojo. Ir nematė reikalo pridurti, kad ji galbūt daugiau vaikų neturės. – Tai jau vis šis tas, – sumurmėjo kanauninkas. Priėjęs prie guolio, jis įbedė akis į Gudrūną. Švelniai palietė šviesiai auksinius, nuo prakaito patamsėjusius plaukus. Hrotrūda jau pamanė jį pabučiuosiant Gudrūną. Tačiau jo išraiška bematant pakito: veidas pasidarė griežtas, net piktas. – Per mulierem culpa successit, – pratarė. – Per moterį ateina nuodėmė. – Paleidęs plaukų sruogą, atsitraukė. Hrotrūda palingavo galvą: „Matyt, tai iš Šventojo Rašto.“ Kanauninkas iš tų keistuolių, visi pasakys, bet, ačiū Dievui, tai ne jos bėda. Ji skubėjo nuvalyti nuo Gudrūnos kraujo ir gimdymo gleives, kad spėtų grįžti namo su šviesa. Atsimerkusi Gudrūna išvydo kanauninką, stovintį prie jos. Bandė šypsotis, bet, išvydusi vyro akių išraišką, iškart surimtėjo.
15
– Berniukas? – paklausė dvejodama. – Mergaitė, – šaltai atsakė kanauninkas, nesistengdamas nuslėpti nepasitenkinimo. Linktelėjusi Gudrūna nusigręžė į sieną. Kanauninkas, pasisukęs eiti, stabtelėjo prie kūdikio, jaukiai gulinčio šiaudų guolyje. – Joana. Ją vadinsim Joana, – pasakęs greitai paliko užtvarą.