Page 1

DAVID WALLIAMS (Deividas Valjamsas) – britų rašytojas, dėl kurio juokingų ir įdomių knygų visi Jungtinės Karalystės vaikai eina iš proto! Jo knygos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų ir milijoniniais tiražais parduodamos visame pasaulyje.

JEI TAU PATINKA „Močiutė plėšikė“, „Berniukas milijardierius“, „Demonė dantistė“ ir „Klastinga tetulė“, skaityk ir „Poną Smirdžių“! Susipažink su Chloja. Ji nelabai populiari mokykloje, o namie ją užgožia talentinga sesė. Taigi, Chloja dažnai jaučiasi vieniša. Bet viskas pasikeičia, kai ji susipažįsta su ponu Smirdžiumi, vietiniu benamiu. Taip, jis tikrai šiek tiek smirdi, tačiau yra mielas ir geraširdis. Ir jis – vienintelis žmogus, kuriam tikrai patinka Chloja. Bet štai bėda – rinkimuose dalyvaujanti Chlojos mama žada išvyti iš miesto visus benamius. Nenorėdama prarasti vienintelio draugo, mergaitė randa jam slėptuvę. Deja, kartais paslaptys prišaukia nelaimes...

Ką daryti, kad niekas nesuuostų, kur slepiasi ponas Smirdžius? Kaip išsaugoti draugystę? Drąsi ir geros širdies mergaitė randa išeitį. Sužinok, kuo viskas baigsis! ISBN 978-609-466-239-3

9 786094 662393


Iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė

V ILNIU S

2017


David WALLIAMS MR STINK HarperCollins Children’s Books, London, 2009

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Iliustravo Quentin Blake Originally published by HarperCollins Publishers under the title: MR STINK. Text copyright © David Walliams 2009 Illustrations copyright © Quentin Blake 2009 David Walliams and Quentin Blake assert the moral right to be identified as the author and illustrator of this work. © Inga Tuliševskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-239-3


Padėka Kventinas Bleikas dar sykį papuošė mano knygą gražiausiomis iliustracijomis – už tai esu jam be galo dėkingas. Man vis dar sunku patikėti, kad bendradarbiavom, nes jis – gyva legenda. Dar norėčiau padėkoti Marijui Santosui ir Anai Žaninai Murtag iš leidyklos „HarperCollins“ už tai, kad ir šįkart manimi patikėjo. Nikas Leikas, mano redaktorius, nusipelno didžiausios padėkos, kad spaudė mane prie darbo ir vaišino arbata ir pyragaičiais. Korektorius Aleksas Antšerlas, viršelio dailininkas Džeimsas Analas ir maketuotoja Elorina Grant taip pat šauniai padirbėjo. Dėkoju visiems leidyklos „HarperCollins“ darbuotojams, atsakingiems už knygos reklamą ir platinimą, o ypač Semei Vait. Taip pat dėkoju savo literatūros agentui Polui Stivensui iš agentūros „Independent“ – šis nuostabus žmogus kuo puikiausiai išsprendė visus sutarties klausimus, kurių mano protas nepajėgus perprasti. 8


Ir pagaliau noriu padėkoti visiems – o ypač vaikams, – parašiusiems man, kaip jiems patiko mano pirmoji knyga „Berniukas su suknele“. Mane išties sujaudino, kad aukojote savo laiką rašydami man laiškus, tad kurdamas „Poną Smirdžių“ nuolat jaučiau jūsų nepaprastą palaikymą. Tikiuosi, knyga jūsų nenuvils. Deividas Valjamsas

9


1 Pakrapštyk ir pauostyk

Ponas Smirdžius smirdėjo. Jis stačiai dvokė. O jeigu taisyklinga sakyti, kad jis dvokavo, tuomet jis dar ir dvokavo. Jis buvo dvokiausias smardus sušvinkėlis, koks tik kada yra gyvenęs. Smarvė – pats blogiausias dvokas. Smarvė daug blogiau už dvoką. Dvokas blogiau už tvaiką. O tvaikas daug blogiau už švinkalą. Nors ir nuo švinkalo riečia nosį. Bet ponas Smirdžius buvo nekaltas dėl savo smarvės. Šiaip ar taip, jis juk valkata. Jis neturėjo namų ir, kitaip nei tu ir aš, negalėjo deramai nusiprausti. Todėl ta smarvė pamažėle darėsi vis stipresnė ir stipresnė. Štai pono Smirdžiaus portretas. 11


ponas smirdžius

Atrodo lyg tikras dabita su varlyte ir tvido švarku, ar ne? Bet neapsigaukit. Paveikslėlis neperteikia kvapo. Jei galėtumėt šią knygą pakrapštyti ir pauostyti, pasklistų toks smardus dvokas, kad ji iškart atsidurtų šiukšlinėje. O tą šiukšlinę reikėtų užkasti. Gilių giliausiai. 12


ponas smirdžius

Greta pono Smirdžiaus tupi jo kalytė Kunigaikštytė. Ne kokios ypatingos veislės, tiesiog kalytė. Kunigaikštytė irgi dvokė, nors ne taip baisiai kaip ponas Smirdžius. Nes niekas, niekas pasaulyje nedvokė taip baisiai kaip jis. Gal tik jo barzda. Joje buvo įstrigę begalė kiaušinių, dešros ir sūrio gabalėlių, metų metus kritusių iš burnos. Niekad muilo nemačiusi barzda skleidė ypatingą smarvę, dar klaikesnę už viso kūno dvoką. Vieną rytą ponas Smirdžius atsirado miestelyje ir įsikūrė ant seno medinio suolo. Niekas nežinojo, iš kur jis atėjo ir kur traukia. Dažniausiai žmonės su ponu Smirdžiumi elgdavosi maloniai. Kartais numesdavo jam po kojom vieną kitą pinigėlį ir skuosdavo šalin ašarodami. Tačiau niekas nesielgė su juo išties draugiškai. Niekas nesustodavo pasišnekučiuoti. Bent iki tos dienos, kai viena mergaitė galiausiai įsidrąsino jį užkalbinti... Štai čia ir prasideda mūsų istorija. – Labas, – tarė mergaitė iš susijaudinimo virpančiu balseliu. 13


ponas smirdžius

Jos vardas buvo Chloja. Ji buvo dvylikos ir jai dar niekada neteko kalbėtis su valkata. Motina draudė kalbėtis su „tokiais nusmurgėliais“. Motina draudė kalbėtis netgi su vaikais iš daugiabučių namų rajono. Bet Chloja nemanė, kad ponas Smirdžius yra nusmurgėlis. Jai jis atrodė kaip žmogus, galintis papasakoti įdomią istoriją, – ką jau ką, o istorijas Chloja tikrai mėgo. Ji kasdien pravažiuodavo pro poną Smirdžių ir jo kalytę savo tėvų automobilyje pakeliui į prašmatnią privačią mokyklą. Nesvarbu, saulė ar sniegas, jis visąlaik sėdėdavo ant to suolo, o jam prie kojų tupėdavo kalytė. Patogiai įsitaisiusi ant odinės užpakalinės sėdynės su savo bjauriąja sesute Anabele, Chloja žiūrėdavo į jį pro langą ir mintydavo. Mergaitės galvoje dūzgė minčių ir klausimų spiečius. Kas jis? Kodėl gyvena gatvėje? Ar yra turėjęs namus? Ką ėda jo šuo? Ar jis turi draugų, šeimą? Jei turi, ar jie žino, kad jis benamis? Kur jis švenčia Kalėdas? Jei norėtum nusiųsti jam laišką, kokį adresą reikėtų rašyti ant voko? „Suo14


ponas smirdžius

las – taip, tas už kampo, prie autobusų stotelės“? Kada jis paskutinį kartą maudėsi vonioje? Ar tikrai jo vardas ponas Smirdžius? Chloja buvo iš tų mergaičių, kurios mėgsta leisti laiką vienos su savo mintimis. Įsitaisiusi ant savo lovos, ji dažnai kūrė istorijas apie poną Smirdžių. Ten, savo kambaryje, Chloja prasimanydavo nuostabiausių dalykų. Gal ponas Smirdžius – drąsus senas jūrininkas, už narsą apdovanotas tuzinais medalių, bet niekaip nepriprantantis prie gyvenimo sausumoje? Gal jis anksčiau buvo pasaulinio garso operos dainininkas, bet kartą, užtraukęs aukščiausią natą Karališkajame operos teatre, neteko balso ir daugiau nebegalėjo dainuoti? O gal jis – rusų šnipas, sumaniai apsimetantis valkata ir šnipinėjantis miestelio gyventojus? Apie poną Smirdžių Chloja nieko nežinojo. Tądien, pirmąkart stabtelėjusi pasikalbėti, mergaitė žinojo viena – jam jos turimo penkių svarų banknoto reikia kur kas labiau nei jai. Jis irgi atrodė vienišas – ne šiaip vienas, o vienišas 15


ponas smirdžius

širdyje. Chloją tai liūdino. Ji puikiai žinojo, ką reiškia jaustis vienišam. Chloja ne itin mėgo mokyklą. Motina užsispyrė ją leisti į vieną itin prašmatnią mokyklą, bet draugų ji ten nesusirado. Chloja ne itin mėgo ir namus. Kad ir kur būtų, jautėsi lyg ne savo vietoje. Kalėdos. Blogiausia, kad šis metų laikas Chlojai buvo pats atgrasiausias. Visi turėtų mėgti Kalėdas, ypač vaikai. O Chloja negalėjo jų pakęsti. Nekentė blizgesio, nekentė papliauškų, nekentė kalėdinių giesmių, nekentė karalienės kalbos, kurios visada turėdavo klausyti, nekentė pyragų su vaisių ir uogų įdaru, nekentė Kalėdų, nes per jas niekada nesninga, nors turėtų snigti, nekentė valandų valandas trunkančių pietų su šeima, o labiausiai negalėjo pakęsti, kad turi apsimesti laiminga, nes atėjo gruodžio 25-oji. – Panele, gal galėčiau tau kuo nors padėti? – paklausė ponas Smirdžius. Jis kalbėjo stebėtinai oriai. Iki šiol dar niekas nestabtelėjo jo užkalbinti, tad ši putlutė mergytė jam kėlė šiokį tokį įtarimą. 16


ponas smirdžius

Staiga Chloja pabūgo. Gal ir ne itin protinga kalbėtis su senu valkata. Tam ji ruošėsi daugybę savaičių, net mėnesių. Bet viskas klostėsi ne taip, kaip įsivaizdavo. Blogiausia, kad Chlojai teko liautis kvėpuoti pro nosį. Dėl smarvės. It koks gyvis ši šliaužė pro šnerves ir degino gerklę. – Hmmm... atsiprašau už sutrukdymą... – Klausau? – kiek nekantraudamas paklausė ponas Smirdžius. Chloja sutriko. Kur jis taip skuba? Juk ištisas dienas sėdi ant suolo. O dabar nekantrauja, lyg būtų kažkur susiruošęs. Tą akimirką Kunigaikštytė nusprendė ją aploti. Chloja dar labiau išsigando. Matyt, ponas Smirdžius tai pajuto, nes timptelėjo už virvagalio, atstojančio pavadėlį, ir nutildė kalytę. – Žinot, – baimingai pradėjo Chloja, – teta man atsiuntė penkis svarus, kad nusipirkčiau kalėdinę dovaną. Bet man nieko nereikia, taigi, norėčiau atiduoti juos jums. 17


ponas smirdžius

Ponas Smirdžius nusišypsojo. Ir Chloja nusišypsojo. Akimirką atrodė, kad jis priims dovaną... tačiau tik nudelbė akis į grindinį.

– Dėkui, – tarė. – Neapsakomas gerumas. Prašyčiau man atleisti, bet negaliu jų imti. Chloja sutriko. – Kodėl? – paklausė. – Tu dar vaikas. Penki svarai? Per daug dosnu. – Pamaniau... – Tu nepaprastai maloni, bet negaliu jų imti. Miela panele, sakyk, kiek tau metų? Dešimt? 18


ponas smirdžius

– DVYLIKA! – sušuko Chloja. Pagal metus ji buvo kiek žemoka, tačiau visais kitais atžvilgiais jautėsi gerokai ūgtelėjusi. – Man dvylika! O sausio devintąją sueis trylika. – Atsiprašau, dvylika. Beveik trylika. Nusipirk kokią naują muzikos plokštelę. Ir nesuk sau galvos dėl tokio seno bastūno kaip aš. Jis nusišypsojo. Šypsantis jo akyse įsižiebė ugnelės. – Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet ar galėčiau paklausti? – išpyškino Chloja. – Žinoma. – Sakykit, kodėl jūs gyvenate ant suolo, o ne namuose, kaip aš? Ponas Smirdžius pasimuistė. Regis, sutriko. – Mieloji, tai labai ilga istorija, – atsakė. – Gal kitą dieną papasakosiu. Chloja nuliūdo. Netikėjo, kad bus kita diena. Motina tikrai pasius, jei sužinos, kad ji kalbėjosi su valkata ir netgi siūlė jam pinigų. – Tuomet atleiskit, kad sutrukdžiau, – atsiprašė Chloja. – Gražios jums dienos! 19


ponas smirdžius

Susigūžė vos ištarusi šiuos žodžius. Kokios nesąmonės! Kaip jo diena gali būti graži? Juk jis tik senas dvokiantis valkata, be to, danguje jau kaupiasi juodi debesys. Pasijutusi nejaukiai Chloja žengė kelis žingsnius gatve tolyn. – Vaikeli, kas tau ant nugaros? – šūktelėjo jai pavymui ponas Smirdžius. – Kas man ant nugaros? – paklausė Chloja ir dirstelėjo sau per petį. Tuomet ištiesė ranką ir nuplėšė nuo striukės popiergalį. Įsmeigė į jį akis. Popieriaus skiautėje riebiomis juodomis raidėmis buvo užrašytas žodis

N EV Y K Ė L Ė! Koks pažeminimas! Chlojai suspaudė širdį. Matyt, tą raštelį einant iš mokyklos prilipdė Rozamunda, šauniųjų mergaičių šutvės vadeiva. Rozamunda nuolat ujo Chloją: šaipėsi, kad ši mėgsta saldumynus, kad nėra tokia turtinga kaip kitos mokinės, kad jos nenori priimti nė viena žolės riedulio komanda. Šiandien po pamokų Rozamunda keliskart pliaukš20


ponas smirdžius

telėjo Chlojai per nugarą ir, mergaitėms leipstant juokais, palinkėjo linksmų Kalėdų. Dabar Chloja suprato, ko jos juokėsi. Ponas Smirdžius vargais negalais pakilo nuo suolo ir paėmė popiergalį Chlojai iš rankų.

21


DAVID WALLIAMS (Deividas Valjamsas) – britų rašytojas, dėl kurio juokingų ir įdomių knygų visi Jungtinės Karalystės vaikai eina iš proto! Jo knygos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų ir milijoniniais tiražais parduodamos visame pasaulyje.

JEI TAU PATINKA „Močiutė plėšikė“, „Berniukas milijardierius“, „Demonė dantistė“ ir „Klastinga tetulė“, skaityk ir „Poną Smirdžių“! Susipažink su Chloja. Ji nelabai populiari mokykloje, o namie ją užgožia talentinga sesė. Taigi, Chloja dažnai jaučiasi vieniša. Bet viskas pasikeičia, kai ji susipažįsta su ponu Smirdžiumi, vietiniu benamiu. Taip, jis tikrai šiek tiek smirdi, tačiau yra mielas ir geraširdis. Ir jis – vienintelis žmogus, kuriam tikrai patinka Chloja. Bet štai bėda – rinkimuose dalyvaujanti Chlojos mama žada išvyti iš miesto visus benamius. Nenorėdama prarasti vienintelio draugo, mergaitė randa jam slėptuvę. Deja, kartais paslaptys prišaukia nelaimes...

Ką daryti, kad niekas nesuuostų, kur slepiasi ponas Smirdžius? Kaip išsaugoti draugystę? Drąsi ir geros širdies mergaitė randa išeitį. Sužinok, kuo viskas baigsis! ISBN 978-609-466-239-3

9 786094 662393

Profile for knygos.lt

Ponas Smirdzius  

Knygos Ponas Smirdzius istrauka

Ponas Smirdzius  

Knygos Ponas Smirdzius istrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement